A. KEZYS, S. J.
ESENIAI teko skaityti straipsnį apie vasaros kursus vaikams, kuriuos suruošė patys tėvai. Kas šeštadienį susirinkdavo pas vieną iš kaimynų apie 30 vaikų pasiklausyti pasakojimų apie gamtą ir meną. Pašnekesius pravesdavo patys tėvai. Vienas papasakodavo apie mėnulį ir žvaigždes, kitas apie paukščius, trečias pamokydavo juos dainų, ketvirtas parodydavo filmą. Vaikų susidomėjimas buvo didelis.
Šie tėvai, patys būdami aukšto išsilavinimo žmonės, ėmėsi tokio darbo, norėdami užpildyti spragą, kurią palieka mokykla. Išsikalbėję tarp savęs, jie priėjo išvados, kad mokyklose labiausiai apleistos sritys yra gamtos mokslai ir menas. Tad jie ir nutarę laisvomis vasaros atostogų dienomis duoti savo vaikams papildomus kursus apie gamtą ir meną.
Skaitant minėtą straipsnį, krito į akį anų tėvų išvada, kad amerikietiškose mokyklose labiausiai apleistos sritys yra gamtos mokslai ir menas. Nejaugi tai tiesa? Ar tik nebus tie griežtųjų mokslų entuziastai (tikrumoje, tų tėvų tarpe buvo fizikos ir meno srities žinovų) pažiūrėję į šį klausimą vienašališkai? Nors ir neturime parankių statistikų, tačiau daug nenusikalsime tiesai, tuo jų tvirtinimu suabejodami. Amerikos mokyklose labiausiai apleistas dalykas yra ne gamtos mokslai ar menas, bet religija. Juk viešose mokyklose tikybos dėstymas yra oficialiai uždraustas. Ten net nepageidaujama, kad mokytojas kitų pamokų metu kalbėtų apie Dievą. Tikyba yra dėstoma kitu laiku ir dažnai už mokyklos ribų.
Kaip ir visas kitas Amerikos gyvenimas, taip ir jos mokyklos yra sekuliarizmo įtakoje. Čia vyrauja dažnai neišreikštas nusistatymas stovėti atokiai nuo visa to, kas yra religiška. Jis reikalauja religijos atskyrimo nuo gyvenimo, praktiškoj plotmėj nepripažįsta antgamtinių principų ir propaguoja, po mandagaus subtilumo skraiste, pasidavimą grynai pasaulietiškai galvosenai. Tokia galvosena yra įsibrovusi į viešąjį ir privatų gyvenimą, į mokyklas ir šeimas. Į savo rankas ji yra paėmusi mūsų jaunuomenės auklėjimą. Mums yra lengviau pasakoti savo vaikams apie zoologijos ar astronomijos paslaptis, negu eiti tiesiai prie tų paslapčių Kūrėjo — Dievo.
O Kristus sako: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane". Svarbiausias kiekvieno žmogaus uždavinys yra rasti kelią į Dievą. Jaunam šios žemės keleiviui šį tikslą pasiekti turi padėti auklėjimas. Jam turi padėti mokykla ir šeima. Čia negana vien bažnyčios ir kunigų pastangų. Ne visos Amerikos mokyklos išpildo religinio auklėjimo reikalavimus jau vien dėl to, kad į religinį auklėjimą nekreipia dėmesio.
Ne viską gali padaryti ir kunigai. Didelę šio darbo naštą turi pakelti religiniai susipratę tėvai. Vaikai paprastai tampa tuo, kuo juos padaro tėvai. Jei tėvai yra religingi, greičiausiai ir vaikai bus religingi. Jei tėvams religija nerūpi, nerūpės ji ir vaikams.
Kokią religinio auklėjimo programą pasiūlytume katalikiškai šeimai?
Kalbant tėvams apie religinį vaiko auklėjimą namuose, negana pateikti jiems smulkiai išdirbtą planą, ką daryti ir ko nedaryti. Katalikai tėvai, paprastai, žino, kurios priemonės yra pripažintos tinkamomis religiniam auklėjimui šeimoje. Štai keletas jų: bendra malda, bendras sakramentų, ypač šv. Komunijos, priėmimas, liturginių švenčių užlaikymas, šeimos pasiaukojimas Švenč. Širdžiai, bendrai kalbamas rožančius, atviras išsikalbėjimas religinėmis temomis.
Ne paslaptis, kad daugelyje katalikiškų šeimų bendrosios dvasinės pratybos nėra atliekamos. Tai įvyksta ne dėl nežinojimo, bet dėl neapsisprendimo. Niekas negali lengvai įgyvendinti kurios nors minties, neturėdamas tvirto įsitikinimo, kad tas įgyvendinimas yra būtinai reikalingas. Šeima nekalba rožančiaus kartu, nes nesupranta tokio kalbėjimo reikšmės. Tėvai neina kartu su vaikais bendros Komunijos, nes nežino, koks stipriai auklėjantis veiksnys yra ta bendra šeimos Komunija. Jie nesistengia, pasitaikius progai, paaiškinti savo vaikams teologinių tiesų, nes jiems atrodo, kad toks aiškinimas yra ne jų, o kunigo ar seselės darbas.
Vienas stipriausių veiksnių, kuris apsprendžia mūsų laisvąjį veikimą, yra įsitikinimas. Turėdami pasirinkimą tarp dviejų darbų, mes dažnai darysime tai, kas mums atrodo vertingiau, naudingiau. Religinė praktika ne vieno mūsų yra nustumiama į šalį, nes kiti užsiėmimai mums atrodo vertingesni. Laisvu laiku namie mes atsisukame televiziją ar paskaitome laikraštį, bet retai kada paimame į rankas šv. Raštą. Net ir prasčiausios televizijos programos ir kai kurie laikraščiuose spausdinami straipsniai mūsų akyse yra vertesni už šv. Rašto skaitymą. Kai šeimoje pasitaiko nesusipratimų, mes bėgame guostis pas draugus, į barą, ar net į teismą. O ar kada pagalvojame, kad bendras šeimos rožančius ar bendra Komunija yra daugelio išbandyta priemonė šeimos vienybę išlaikyti?
Ar ne dėl to mes dažnai ieškome pakaitalų vietoj tikrųjų gaminių, kad tikrųjų mes nepažįstame, ar nesame įsitikinę jų efektingumu?
Tėvai, norėdami pravesti religinio atgimimo programą savo šeimoj, turi, anot šv. Jono Krikštytojo, pridėti kirvį prie pat šaknies — pradėti nuo savęs. Tik tada tėvai sugebės išnaudoti savo religinio auklėjimo galimybes, kai bus tvirtai įsitikinę tokio auklėjimo reikalingumu. Tik tada jie ves savo šeimą prie bendros Komunijos, organizuos teologines diskusijas ar net religinius kursus, kai pajus tų visų dalykų naudingumą. Reikia manyti, kad nedaug kas iš mūsų imtųsi pravesti vaikams kursus apie gamtą ir meną. Ir tai yra visiškai suprantama. Toki kursai ne vienam iš mūsų atrodo nereikalingi. Bet gamtos ir meno mokslininkams (o toki buvo anų kursų organizatoriai) atrodė kitaip. Patys būdami tų sričių specialistai, jie giliai jautė mokyklos daromą žalą vaikams, nepakankamai pabrėžiant gamtą ir meną. Jie buvo įsitikinę, kad šių sričių pažinimo vaikams trūko, ir dėl to ėmėsi darbo tą trūkumą užpildyti. Žmogaus valia savaime ir be didelio vargo imasi tokio darbo, kuriam yra racionalus, proto patvirtintas pagrindas.
Katalikams tėvams religinis auklėjimas šeimoje žymiai palengvėtų, jei jie tokiam auklėjimui pasiruoštų, papildydami savo religinių žinių bagažą. Jiems reikia apsiskaityti, pamatyti, įsitikinti. Tam tikra prasme jie turi tapti šeimos teologais. Tada vaikų religinis auklėjimas savaime ras tinkamą ir pastovią vagą.
Popiežius Jonas XXIII, neseniai kalbėdamas apie apaštalavimą šeimoj, pavadino šeimą tikrąja Bažnyčios ląstele, kur Dievas yra garbinamas bendra malda ir kur Jo šventasis Įstatymas yra užlaikomas bendromis pastangomis. Nuo tėvų religinių įsitikinimų priklausys šios ląstelės gyvumas. Jų pastangos kurs vaikų ateitį: tapti ne vien gerais žmonėmis, bet ir Dievo vaikais.