Alfonsas Grauslys

     P. Alšėnas nusivylė mano straipsnio turiniu, bet manau, kad reikia ugdyti pagarbą ne tik žmonių gyvybei, bet ir kiekvienai kitai gyvybei, nes jaunimui skirtame straipsnyje svarbiau yra, pedagogiškai galvojant, pirmoje eilėje įkvėpti mintį, kad nekankintų bet kurios gyvybės. Tokiu būdu bus užkirstas kelias ir žmogaus kankinimui.

     Pasakymas, kad be tikro reikalo negalima naikinti gyvybės, nėra abstraktybė, nes kiekviename krikščioniškosios moralės vadovėlyje tas reikalas nurodomas. Tai yra taip pat pareiga ginti ir savo gyvybę. Tokių abstraktybių negalima išvengti siauruose straipsnio rėmuose. Pagaliau jų net nereikia vengti, nes suponuojame, kad šio žurnalo skaitytojai nėra tokie, kuriems turėtų būti aiškinama kiekviena mintis ir kiekviena sąvoka. Kiekvienos sąvokos aiškinimas galėtų būti net skaitytojų užgavimas, jų laikymas visai neišsilavinusiais ignorantais.

     Suprantama, kad mes visi negalime ir neturime laiko viskuo domėtis, tačiau nuostabu, kad p. Alšėnui mano švelniai užsiminta vegetarizmo idėja atrodo taip pat "abstraktybė" ir kažkas nerimta. Tiesa, mano straipsnyje nebuvo dėstomi vegetarizmo pagrindai, nes ne tokia buvo straipsnio tema, tačiau reikia pabrėžti kad vegetarizmo mokslas yra labai rimtai pagrįstas, turįs plačią literatūrą ir nemaža atstovų net ir medicinos pasaulyje. Nereikia užmiršti, kad rytų religijos draudžia mėsos vartojimą ir kad šimtai milijonų žmonių tas religijas išpažįsta.

     Kad Bažnyčia mėsos vartojimo nedraudžia, tai mano straipsnio visai neliečia, nes juk netvirtinau, kad mėsos naudojimas būtų nuodėmė. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad draudimai ar įsakymai nėra vienintelis moralinio gėrio ar blogio šaltinis, nes žmonių gyvenime gėrio ir blogio yra daug daugiau negu įstatymai gali numatyti. Tad yra teisinga mintis, kad galima laikyti visus įstatymus ir vis dėlto būti nesimpatingu, nesugyvenamu ir net negeru žmogumi.

     Rėmimasis dvasiškija čia taip pat nieko nesako, nes visur pasitaiko daug ne visai girtinų papročių, kurie, nors nėra nuodėmingi, bet vis tiek gali žmogaus fiziniam ar dvasiniam gyvenimui kenkti, pvz. rūkymas, gėrimas. Sakyti, kad rojuje žmonės nebūtų valgę, yra tikra "abstraktybė", kurios neatstovauja nė vienas teologas, nes ji prieštarauja Šv. Raštui, kur yra pasakyta, kad pirmiesiems žmonėms rojuje maistui buvo skirti augalai ir vaisiai ir kad tą maistą jie tikrai naudojo (Prad. 1, 28; 2, 9; 2, 16; 3, 2).

     P. Alšėnas riebalus taip pat priskiria mėsos kategorijai ir sako, kad be riebalų žmogus negali apsieiti. Bet juk reikia atsiminti, kad yra ir augalinių riebalų, kurie, medicinos tvirtinimu, yra sveikesni maistui už gyvulinius riebalus, nes jie nedidina sklerozo. Daugeliu atvejų medicina liepia saugotis gyvulinių riebalų. Čia reikėtų prisiminti ir vienuolius trapistus, kurie ne tik nevartoja mėsos, žuvies ir kiaušinių, bet kuriems iki šio šimtmečio pradžios buvo uždrausta vartoti net sviestą. O vis dėlto vegetarai iškelia faktą, kad trapistai ilgiausiai gyvena.

     Kad žuvys ir sliekai yra nejautrūs ir draskomi nejaučia skausmo, tai mano svarstomam klausimui neturi lemiamos reikšmės, nes daugumas meškeriotojų to nežino. O kad ir žinotų, tai vis tiek besiraitą sliekai ir kraujuojančios žuvų žiaunos bukintų jų širdis kankinamos gyvybės skausmui ir ruoštų jų širdyje dirvą negailestingumui taip pat ir kitiems tvariniams.

     Nesveiko šunų kulto klausimu mano buvo aiškiai pasisakyta ir tai pasmerkta, todėl p. Alšėno straipsnyje toks ilgas į tai reagavimas gali klaidingai nuteikti skaitytojus mano straipsnio atžvilgiu. Neskaičiusieji mano straipsnio gali pagalvoti, kad ten atstovavau nesveiką ir nenormalų šunų garbinimą.

     Redakcijos prierašas.Esame dėkingi p. Alšėnui, kad ryžosi pakritikuoti minėtą straipsnį, o taip pat ir kun. A. Grausliui, kad į tą kritiką reagavo. Redakcijai ir straipsnių autoriams objektyvi kritika yra labai naudinga. Čia priminsime, ką J. Girnius "Liet. Enciklopedijoje" rašo apie kritiką. "Kritika, imama principine kritinio vertinimo prasme, yra esminė proto funkcija, žmogiškąjį tiesos ieškojimą sauganti nuo klaidos grėsmės. Ji neleidžia sustingti, perspėdama, kad niekas neturi teisės grimsti į galutinės tobulybės iliuziją. Kritikos laisvė yra vienas iš laisvės apskritai pagrindų. Jei kuri bendruomenė nepakenčia kritikos, tai liudija jos dvasinį nuosmukį."

     Tad būsime labai dėkingi ir kitiems skaitytojams, kartais pakritikuojantiems kurio nors straipsnio mintis. Nemanome "Laiškų Lietuviams" paversti poleminiu žurnalu ir atsisakysime spausdinti ilgas, niekad nesibaigiančias diskusijas, tačiau šiek tiek padiskutuoti kuriuo nors aktualesniu klausimu nevengsime.

     Esame įsitikinę, kad ir čia išspausdintos diskusinės vieno ir kito autoriaus mintys padėjo skaitytojams susidaryti teisingesnę nuomonę diskutuojamais klausimais. Vegetarizmo klausimu galima tiek pasakyti, kad jis buvo ir yra diskutuotinas, panašiai kaip ir alkoholio vartojimas. Kai kurie asmenys, net ir medicinos žinovai, tvirtina, kad tiek mėsos, tiek alkoholio vartojimas žmogaus sveikatai kenkia, todėl jie linksta į visišką vegetarizmą ir abstinenciją. Kiti sako, kad tiek mėsos, tiek alkoholio saikingas vartojimas yra net reikalingas žmogaus sveikatai. Atrodo, kad, kaip kiekvienoje srityje, taip ir čia protingiausia būtų saugotis perdėjimų ir kraštutinumų.

     Mums buvo labai malonu iš p. Alšėno išgirsti, kad ir jis mano, jog kartais, ką nors iš straipsnio išleidus ar išbraukus, jo mintys tampa aiškesnės ir logiškesnės. Tai yra daugelio rašytojų užmiršta tiesa. Todėl ir redakcija niekad nesutinka su kokio nors straipsnio autoriaus pastaba: "Prašau nieko netaisyti, neišbraukti ir netrumpinti!" Dažnai trumpinimas ar išbraukimas tik pagerina straipsnį.