1967 m. gruodžio 8 d. sukako dveji metai nuo Vatikano II suvažiavimo pabaigos. Laikas apsidairyti, kaip vyksta to suvažiavimo pradėtas atsinaujinimo sąjūdis Bažnyčioje. Čia pateikiame Desmondo Fisherio, vieno katalikų europiečių reikalais geriausiai informuotų asmenų, įžvalgų santraukas.

Airija

Airija buvo vienas konservatyviausių katalikų kraštų, bet dešimties metų bėgyje gali pralenkti olandus.

   Prieš II Vatikano suvažiavimą Airija buvo vienas konservatyviausių katalikų kraštų pasaulyje. Religiją daugiausia sudarė “pamaldumai”, nors jie ir kilo iš gilaus tikėjimo ir natūralaus religinio jausmo.

   Šiandien klimatas greitai keičiasi. Jis yra tapęs žymiai atviresnis: religiniai dalykai, net tie kurie praeity buvo laikomi “neliečiamais”, yra plačiai diskutuojami.

   Nežiūrint to, airiai yra giliai ištikimi tikėjimui, už kur; jų proseneliai taip ilgai kentėjo. Ir vyskupai, su nedidelėmis išimtimis, yra nuoširdžiai persiėmę Bažnyčios suvažiavimo idėjomis, bet tuo pačiu pakankamai išmintingi suprasti, jog jos negali būti tuoj pat primestos žmonėms, kurie yra nepriklausomos dvasios ir realių, nors kai kada ir ciniškų požiūrių. Dėl to jie atsinaujinimo darbą vykdo pamažu ir atsargiai, saugiai balansuodami vis gausėjančių pažangiųjų nekantrumą su masių natūraliu nepaslankumu.

   Ir jei šios tautos prigimtinis misijonieriškas uolumas nusikreips į atsinaujinimą, Airija gali išpildyti optimistines viltis daugelio stebėtojų, kurie jaučia, kad dešimties metų bėgyje katalikai airiai gali pralenkti olandus.

Anglija

Skilę intelektualai jaudinasi. Vyskupai kontroliuoja. Atsinaujinimo sąjūdis tingus ir be entuziazmo.

   Anglijoje dėl dabartinės padėties labai jaudinasi intelektualai, tiek pažangieji (nes jiems atrodo, jog permainos vystomos vos sraigės greičiu), tiek konservatyvieji (nes jie yra įsitikinę, jog Bažnyčia ima byrėti). Vyskupai gi bandė išvengti tokios įtampos ir kontroversijos, kokią jie tariamai įžvelgia olandų katalikybėje ir dėl kurios jie beveik neracionaliai baiminasi. Jų nusistatymas: “Mes neturim papiktinti paprastų tikinčiųjų”. Jie įsteigė liturgines ir ekumenines komisijas, kunigų tarybas ir kitas Vatikano II rekomenduotas institucijas, bet kartu sau užsitikrino jų kontrolę. Dėl to atsinaujinimo sąjūdis Anglijoje yra tingus ir be entuziazmo.

Prancūzija

Vyskupai nori eiti į priekį, bet nėra kam šioj nukrikš-čionėjusioj individualistų tautoj juos sekti. Be to, nors stiprūs teorijoj, prancūzai silpni ją įgyvendinti.

   Bažnyčios suvažiavimas iki šiol nedaug ką pakeitė Prancūzijoje. Religija yra dar kiek gyva kaimo provincijose, ypač pietuose. Suvažiavimas vien sukūrė klimatą, kuriame vyskupai, beveik visi pažangūs, gali kai kuriuos ankstyvesnius eksperimentus atgaivinti (pavyzdžiui, darbininkus - kunigus) bei įsteigti naujus (pavyzdžiui, vedusius diakonus).

   Visgi, bendrai paėmus, suvažiavimas turi mažai įtakos. Kraštas, kuris davė Bažnyčiai Congarą, Chenu, de Lubacką, Teilhard de Chardiną ir Daniėlou, t. y. vyrus, kurių idėjos uždegė ir įtikino katalikus visame pasauly, savo nuotaikomis pasiliko toks pat, tarsi Vatikano II suvažiavimo nebūtų buvę.

   Vyskupai nori eiti į priekį, bet žmonės nenori sekti. Daug vargo sukelia pats prancūzų charakteris ir temperamentas — dėl to susidaro tarp savęs lengvai nesusitariančių individualistų tauta. Ir nors jie yra stiprūs teorijoj, visgi silpni ją įgyvendinti.

•    Ispanija

Bažnyčios suvažiavimo idėjos iššaukė nepramatytą reakciją prieš esamas politines ir socialines negeroves.

   Iš visų Europos kraštų į Vatikano II suvažiavimą labiausiai nepramatytai reagavo Ispanija. Pačioj Romoj ispanų vyskupai sudarė konservatyviausią bloką, o pačioj Ispanijoj taip pat tuomet atrodė, kad labai maža kas keistųsi. Visgi įvykiai parodė ką kita. Niekur kitur Europoj Bažnyčios suvažiavimas neiššaukė tokių didelių ir įdomių pasėkų kaip Ispanijoje.

   Kituose kraštuose Bažnyčia lyg tai panėrė į Bažnyčios suvažiavimo dokumentus ir išnėrė su idėjom apie liturgiją, ekumenizmą, kunigų-pasauliečių santykius ir kitus bažnytinio pobūdžio reikalus. Ispanijoje tai sukėlė smarkią reakciją prieš esamas politines ir socialines negeroves. Jauni kunigai žygiavo studentų ir darbininkų demonstracijose. Jie buvo brutaliai policijos užpuolami ir apkaltinami. Jų grupės pareikalavo visiškai atsisakyti esamų tamprių ryšių tarp Bažnyčios ir valstybės. Hierarchija yra pasidaliusi: mažuma (10-20 vyskupų) pasisako už pažangias permainas, o dauguma, remiama senesnių kunigų bei pasauliečių daugumos, stipriai priešinasi bet kokiam pakeitimui. Vidinė padėtis Ispanijoje yra arti suirutės.

   Daugely atvejų Bažnyčia yra pažangiausia Europoj. Jos agonija yra tirpyklė, kurioj praeities priemaišos yra sudeginamos ir nuliejama nauja Bažnyčia ateičiai.

•    Vokietija

Vyrauja bendra nuomonė: “Nieko naujo!”. Todėl nėra nei užsiangažavimo, nei entuziazmo, net nei susirūpinusio nerimo.

   Be jokios abejonės, iš visų Europos kraštų mažiausia skirtumo Bažnyčios suvažiavimas sudarė Vokietijai. Tenykščių katalikų tarpe vy-rauja bendra nuomonė, kad naujos idėjos liturgijoj, ekumenizme ir socialiniuose klausimuose nėra nieko naujo Vokietijoj. Dėl to nerandama reikalo radikaliai prisiderinti. Atrodo, kad visa Vatikano II dvasia Vokietijoje neįsišaknija: nėra nei užsiangažavimo, nei entuziazmo, net nei susirūpinusio nerimo. Daugumas katalikų, atrodo, pasitenkina laukdami, kad jiems būtų pasakyta ką daryti. Tik nedaugelis galvojančiųjų yra sunerimę.

   Vyskupai, nežiūrint jų sukurto vaizdo Vatikano suvažiavime, yra autoriteriški ir tradicionalistai. Jie bijo prarasti savo valdžios ir baiminasi, kad taip atsitiktų, jei sueitų į dialogą su pasauliečiais. Tai, be abejo, yra pavojinga tai tautai, kuriai autoriterizmas ir disciplina yra įgimti dalykai. Bet tai teikia labai maža vilties, kad Vokietija taptų vadove, sprendžiant praktiškas atsinaujinimo problemas, nors jos teologai ir toliau pateiks teorijas, kurias kiti kitur ir įgyvendins.

•    Italija

Bažnyčia ir popiežystė vis vien kaip ir nuosavybė. Liturginiai pakeitimai — gerai, bet kam keisti pasaulį?

   Italijoj ne tiek Bažnyčios suvažiavimo dvasia, kiek praktiškieji potvarkiai įvedė pakeitimus. Lankantieji bažnyčias, daugiausia moterys ir vaikai, entuziastiškai priėmė gimtąją kalbą, bet italų katalikybė, pabrėžianti pamaldumus ir sentimentalizmą, labai mažai buvo paveikta Vatikano II mokslo apie kolegiškumą, pasauliečių kunigystę ir Dievo tautos uždavinį permainyti pasaulį.

   Italų dešiniojo sparno spauda (dažnai įkvėpta ir skatinama Romos kurijos narių), uoliai puoselėja nuomonę, kad šiaurės europiečiai grasina sužlugdyti Bažnyčią. Juk italų katalikai žiūri į Bažnyčią ir popiežiaus vietą tam tikru savininko žvilgsniu ir lengvai įtarinėja, kad kas iš kažkur kitur mėgina juos iš jųjų atimti.

   Nežiūrint to, Italijos hierarchija nebesudaro stipraus konservatizmo bloko, kaip kad buvo anksčiau prieš Bažnyčios suvažiavimą. Kai kurie vyskupai norėtų pažangesnių permainų, bet iki šiol jie yra varžomi dėl to, kad jie (ypač neturtingose vyskupijose) yra finansiškai priklausomi nuo Romos kurijos. Kurijos reforma ir sutarptautinimas, be abejo, sustiprins tokių vyskupų pasiryžimą pasipriešinti spaudimams.

•    Olandija

Pradėję bandyti eiti savitu keliu dar prieš Vatikano II suvažiavimą, skleidžia idėją, kad Bažnyčia yra daugia-formė.

   Olandai yra plačiai laikomi Katalikų Bažnyčios neklaužadomis vaikais. Tradicionalistai dažnai į juos rodo, kaip į nelaimingą pavyzdį, kur Bažnyčios suvažiavimas gali nuvesti. Pamirštama, kad ta linkme tame krašte buvo pradėta eiti dar prieš suvažiavimą. Visgi Vatikano II suvažiavimas iš tiesų olandus dar labiau įtikino, kad jie eina geru keliu ir kad jų bandymai atitiko kitų kraštų pažangiųjų vyskupų idėjas.

   Visgi Bažnyčios suvažiavimas olandams sukėlė ir problemų, nes jis stengiasi atsinaujinimo sąjūdį palenkti po institucine ir standartizuota įvairių komisijų skraiste. Olandai mano, kad jų ypatinga situacija reikalauja kitokio permainų ritmo, greičio ir būdų, skirtingų nuo likusios Bažnyčios. Jie teigia, kad vienybė gali būti išlaikyta be uniformuotumo.    K. T.