LIET. LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX, Nr. 5 GEGUŽIS-MAY

STEBINT IR SVARSTANT    * * *    178

JAUNIMAS NEPASTOVIAME PASAULYJE    V. Kleiza    180

KAIP JAUČIASI ŠIŲ DIENŲ JAUNIMAS? Sesuo M. Ignė    182

HIPPIES — PASAULIO KEITĖJAI AR KEISTUOLIAI? V. Kleiza ir A. Jankauskaitė    184

JAUNIMO EILĖRAŠČIAI L. Švėgždaitė (187), A. Tijūnėlis (193), K. Gaidžiūnas (197), M. Pakalniškytė (200)    187

NUOLANKUMAS TIKĖJIMĄ UGDO — III A. Grauslys    188

"FIDELIO” MŪSŲ SCENOJE    Ant. Nakas    194

SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — IV M. Krupavičius    196

AKIRAČIAI: Svetlanai Alilujevai suprasti Dr. J. Grinius    198

Pokalbis santykių reikalu dar nesibaigia Al. Gimantas    201

ATSAKANT: Išpažintis: kunigui ar Dievui? J. Vaišnys, S. J.    202

ŠEIMA: Kai vedusiems gresia skyrybos    Dr. D. R. Pace    204

JAUNYSTĖ: Džiaugiuosi, kad religija gyva Moksleivės    209

Velniai ir Vokietijos studentai, Studentai nerimsta A. L.    210

SPAUDOJ    * * *    212

ANAPUS    Paruošė M. Banėnas    214

KNYGOS: Pr. Alšėno "Martynas Jankus” . . K. Pažėraitė    216

ATGARSIAI    219

Šio numerio iliustracijos: Z. Sodeikienės piešinys ir kolažas (I viršelio psl.); Alg. Kezio, S. J., fotografijos “Jaunimas” (177, 181, 185, 189, 190, 205); R. Arbaitės tapybos darbai (207-208); Jaunimo Centras Čikagoje (220; nuotr. Alg. Kezio, S. J.).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė IvaSkienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė LiuleviCienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos-priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60638. U. S. A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 58th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40*. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

NĖRA KO STEBĖTIS, kad techniškai, socialiniai ir idėjiniai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jauni tiesiog nerimsta. Ar jie tiems, kurie po jų ateina — savo jaunesniems broliams ir seserims — kruopščiom pastangom pastatys geresnį pasauli, ar sugriaus ir tą, kuris iki šiol sunkiu darbu buvo pastatytas? Šviesesnė ateitis didele dalimi priklauso nuo vyresniosios ir jaunesniosios kartos tarpusavio pasitikėjimo, kuris būtinas ant praeities gėrio pamatų dar geresnei santvarkai sukurti.

• Lietuviai studentai

     Šiame "L. L." numeryje daug kalbama apie pasaulio jaunimą bei jame pasireiškiančio neramumo apraiškas. Lietuvių jaunimo specialios problemos čia tik kur-ne-kur užsimenamos; jos bus svarstomos atskirai ateity.

     Vis dėlto norisi stabtelti ties Aidųvasario nr. pasirodžiusiu E. Makaitytės 1967. XII. 29-31. Baltimorėj įvykusio Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavimo aprašymu, atskleidžiančiu lietuvių studentų nuotaikas.

     Remdamasi faktu, kad į suvažiavimą atvažiavo beveik 200 studentų, o "į kai kurias diskusijas atvyko vos 15 studentų ("o jeigu į pagrindines paskaitas atvykdavo 1-30, buvo gerai"), aprašymo autorė suskirstė studentus į mažumą sudarančius "aktyvistus" — "mąstančius studentus" ir "daugumą studentų, ypač jaunesnio amžiaus, atvykusių į Baltimorę visų pirma pasilinksminti".

     Aktyvistai "savo esminiais įsitikinimais, savo antikomunistiniu ryžtu bei tikėjimu demokratiniais principais mažai kuo skiriasi nuo tėvų... Jie giliai susirūpinę tiek lietuvių kultūros išlaikymu ir tolimesniu išvystymu užsienyje, tiek pačios Lietuvos politine padėtimi". Didžioji gi dauguma aktyvistų keliamom problemom "nesirūpino", nes jie atvažiavo "visų pirma (o gal vien tik?) pasilinksminti... Turime džiaugtis, kad jie dar nori su lietuviais linksmintis".

     Nors iš studentiško solidarumo pastaruosius pateisindama, E. Makaitytė reikšmingai pastebi, kad "studentai-akvyvistai jau pradeda suprasti, kad jų pagrindinis uždavinysne ryšių su vyresniais nagrinėjimas, o ryšių su jaunesniais tvirtinimas".

     Šis veikliųjų studentų ryžtas, jei tikras ir tvirtas, yra labai sveikintinas. Jis tikrai būtų naudingas tiek studentų, tiek platesnei visuomenės veiklai. Bet tada aktyvieji studentai atsistoja prieš labai konkretų klausimą: kaip stiprinti ryšius su jaunesniaisiais studentais, kurių dauguma dalyvauja suvažiavimuose ar organizacijose vien tik "su lietuviais pasilinksminti" ir kurie gali greitai pasitraukti, jei kur kitur bus linksmiau?

•    Bažnyčia Europoj ir kitur

     Burundi,Afrikos misijų krašte, kurio 60% gyventojų priėmė katalikybę, pastebimas pirmųjų krikščionių uolumas: mišiose — po 3,000 žmonių, komunija dalinama ištisą valandą, entuziastingai lankomos katekizmo pamokos.

Šalia oro ir politikos, jaunimas šiandien yra, tur būt, populiariausia dienos tema. Ir tai nenuostabu, nes jaunimas yra gyvenimo veidrodis. Jame mes ryškiai matome praeities klaidas, dabarties netikrumus ir ateities viltį. Jis sudaro didžiausią šio krašto gyventojų grupę. Todėl normalu, o kartu ir būtina, kad mes kalbėtume apie jaunimą, jį pažintume ir bandytume suprasti jo siekimus, norus, problemas bei nuotaikas.

Koks jis? Kokie jo norai? Kokia jo ateitis?'

Nors jaunimo tema ir yra populiari, tačiau mūsų aplinkoje ji dažnai svarstoma sensacijų ir netikėtumų fone, o ne tikros kasdieniškos realybės žvilgsniu. Užsiminus apie jaunimą, dažnai pro mūsų minties ekraną praskrieja tokios sąvokos kaip hippies, ilgi plaukai, gėlių žmonės (flower people),narkotikai, LSD, laisvas lytinis gyvenimas, demonstracijos, garsi triukšminga muzika, spalvų mišinys drobėje ir pan.

Visa tai mus gąsdina ir sukelia nerimo jausmą. Kodėl toks šiandieninis jaunimas? Kur jis eina? Kokia jo, o kartu ir mūsų ateitis? Tai, kas charakterizuoja šiandieninį jaunimą, tam jaunimui nėra didelės problemos, o gal jis visiškai tai nelaiko problemomis. Visi aukščiau minėti reiškiniai yra tik šiandieninės jaunimo nuotaikos apraiškos — tai augimo ir brendimo blaškymasis. Vyresnieji šiuos reiškinius laiko problemomis, o jaunesnieji juos vadina išgyvenimais. Tarp kitko, visa tai dažniausiai apima tik mažumą, o ne didžiumą šiandieninio jaunimo.

SESUO M, IGNĖ

Jie vieniši, ieško meilės ir neranda prasmės

     Šių dienų pasaulio jaunimas gimė karo laikotarpyje ar tuoj po karo, o mūsų, lietuvių, jaunimas — tremtyje. Tėvų baimė karo ir visi kiti išgyvenimai nejučiom perėjo į jaunuolio psicholigiją. Politinė komunizmo santvarka, atominės bombos, valstybiniai įstatymai, kurie uždraudžia melstis mokykloje, nerimas tarp mokyklų ir bažnyčios, civilinių teisių sąjūdis — visa tai turi didelės įtakos į jaunuolį. Pasikeitė ir šeimos santvarka. Vis daugiau ir daugiau moterų-motinų dirba, vaikai daugiau palikti vieni; namuose vis mažiau susikalbėjimo — komunikacijos; viskas paskubomis padaryta, viskas gatava — net maistas — "T. V. dinners" ir pan. Jaunimas gauna daugiau pinigų, mažiau padeda namuose, liuksusas — visų priimtas dalykas. Visiems rūpi materialinis gerbūvis. Menas, literatūra, muzika liudija savo stiliumi visą dabartinį chaosą, tempą, skubotumą.

     1957 metais Rusijos Sputnikas sukėlė furorą. Mokslas pasidarė visiems svarbiausias faktorius sėkmingam gyvenimui. Jaunimas perėjo į gamtos mokslus, ir humanitariniai mokslai paliko šalia. Technologijos revoliucija taip pat įsibrovė: kompiuteriai, elektroninės mašinos ir pan. pakeitė darbo gyvenimą.

     Tuo pačiu metu visi esame moralės, mandagumo ir vertybių pasikeitimo liudininkai. Laikoma paprastu reiškiniu, jeigu mokyklose knygas vagia, aprašo, nusirašo per egzaminus; svarbu prisipumpuoti žinių, bet ne būtinai viską suvirškinti.

     Kaip jaunimas reaguoja į visa tai? Visos naujovės ir išradimai dabartiniam jaunimui — kaip kasdieninė duona. Žiūrint į suaugusiųjų gyvenimą, nedaug kas jaunimui labai imponuoja ar atrodo vertinga. Iš nuobodumo ar pykčio imasi savaip bandyti ir surasti kitas vertybes. Egzistencializmo srovė perėjo; noras savo paties vidų geriau suprasti ir išgyventi per dirbtines priemones — drugs, L.S.D., marijuana, alkoholį ir pan. jaunuolį įvedė į iliuzijos gyvenimą. Jaunimo bandymai parodo, kad jie ieško dabar ko nors giliau negu tik materijos. Nors statistikos rodo, kad per metus paaugliai (teenagers) išleidžia 14 bilijonų dolerių pramogoms ir įvairiems pirkiniams.

Kas jie, ko jie siekia ir kokiomis priemonėmis

VACLOVAS KLEIZA

“Gyvenimo filosofija”, skyrelį parengė Aldona Jankauskaitė

     Į aplinkos statomus reikalavimus jaunuolis gali reaguoti dvejopai: juos priimti ir su jais susigyventi, arba jų atsisakyti ir pasipriešinti. Vienas šiandieninio jaunimo sąjūdis, kuris stengiasi paneigti savo aplinkos vertybes bei įtakas, yra žinomas hippies vardu. Hippies išėjo kaip reakcija prieš vidurinės klasės vertybes bei gyvenimo būdą. Juos ypatingai išpopuliarino sensacijų bei naujenybių ieškanti šio krašto spauda. Dėl to mes matome šio sąjūdžio nemažą įtaką į kai kurias gyvenimo sritis, pvz. muziką, meną ir pan.

GYVENIMO FILOSOFIJA

     Kas tie hippies yra ir kokia jų gyvenimo filosofija? Daugelis galvoja, kad jie yra slum (lūšnynų) augintiniai. Anaiptol ne. Daugumas jų yra baltosios rasės, pasiturinčių tėvų vaikai. Maždaug 17-25 m. amžiaus. Lankę kolegiją. Jie paliko namus ir mokslą, kad prisijungtų prie hippies! Yra jų tarpe ir jaunesnių — 12-15 metų. Tai vaikai, pabėgę nuo tėvų ir iš mokyklos. Juos vadina beb-hop.

     Hippy judėjimas nėra organizuotas ir neturi vado. Jie neturi jokių politinių tikslų. Jie yra nusistatę prieš materialinių vertybių krovimą, sunkų darbą, pinigus, nuosavybę, prieš tėvo ir motinos valdžią. Jie sako, kad materialinių vertybių krovimas ir jų išlaikymas atima gyvenimo džiaugsmą, nerūpestingumą, sukelia pavydą ir neapykantą žmonių tarpe. Jie nori skleisti meilės ir misticizmo idėjas. Jie sako, kad visi žmonės yra panašūs. Tad reikia visus mylėti, ar jie būtų draugai ar priešai. Jie nusistatę prieš smurtą, karą. Juos dažnai mes matome demonstracijose prieš karą. Jie nėra agresyvūs, nes laikosi Gandžio idėjų. Jie sako, kad reikia leisti žmogui gyventi pagal savo įsitikinimus. Reikia mylėti gamtą, gėles ir stengtis atversti žmones prie meilės, grožio. Kad būtum laimingas, reikia pabėgti nuo išori-

nio pasaulio ir pažinti save, savo vidaus pasaulį. Kaip matome, jų idėjos yra paskolintos iš Kristaus, Asyžiečio, Budos, Gandžio, Thoreau.

     Gal būtų gerai, kad tuo tik baigtųsi. Idėjos nėra blogos. Bet mistineinuotaikai sukelti, nuo išorinio pasaulio pabėgti ir geresniam savęs pažinimui pagilinti, jie vartoja svaiginančias ir haliucinacijas sukeliančias žoles bei chemikalus: marijuana, L.S.D., Methedrine ir kt. Specialistų teigimu, šie svaigalai, o ypač L.S.D., yra sveikatai kenksmingi, o kai kuriais atvejais ir labai pavojingi.

LAIMA ŠVĖGŽDAITĖ

VAIDINIMAS

Gyvenimą suvaidinti reikia genijaus!

         Ant pasaulio scenos
         Aktoriai griuvinėja,
         Artistės žiovauja,
         Muzikantai dykinėja ar triukšmauja,
         O visi kiti
         Sustoja i ratelį,
         Kurio vidury
         Tu esi.

Vaidinimą pastatyti reikia talento
         Nes didžioje auditorijoje
         Blankios minos pergrimuotos
         Ir pozos neišdirbtos,
         O neaiškaus teksto dirbtinumas
         Rodo, kad veidai visi kieti
         Ir kad stoja skubiai į rateli,
         Kurio vidury
tu viešas marionetei
        
Dar esi!

Kasdieniniam pasirodymui reikia ryžto
         Nes visi lipa atskirus laiptelius,
         Skaito brangiais atskirus daiktelius.
         Ir žvaigždutės temsta, krinta,
         Dingsta scenos vaizdas iš akių.
         Greitai baigiasi komedija,
         Kurios vidury dar tu esi,
         Ir ploja pajacai
         Tik vieni.

Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - III

ALFONSAS GRAUSLYS

     Kelti bet kuriuo teigiamu žvilgsniu nuolankumo klausimą mūsų laikais, daugumui gali atrodyti negyvenimiška ir nemodernu. Juk jokia kita dorybė nėra taip blogai šiandien suprantama kaip ši, nes nieko teigiamo nerandama joje. O tačiau gerai suprastas nuolankumas pasilieka ir toliau toji klasikinė bei giliai krikščioniška dorybė, kaip ji didžiųjų dvasinių mokytojų buvo skelbiama visais krikščionybės laikais. Ir šiandien nuolankumas nulemia mūsų krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, todėl "būti nuolankiu ar išdidžiu yra tas pat kaip Dievą savyje turėti arba jo neturėti" (A. Gratry).

KAS YRA NUOLANKUMAS

     Prieškrikščioniškais graikų ir romėnų laikais nuolankumo sąvokos, dorybės prasme, nebuvo, nes ir pati dorybė buvo nežinoma ir nepraktikuojama. Lotyniškas žodis "humilis" tais laikais reiškė kažką žemo, menko bei vergiško. Tad nuolankumas yra grynai krikščioniška dorybė, kurią Kristus skelbė žodžiu ir pavyzdžiu.

     Reikia pastebėti, kad nors pagonybės nuotaika ir buvo puikybės pilna, tačiau atskiri jos prakilnieji nariai nuolankumo vertę nujautė, ir todėl Sokratas vertino Delfi orakulo išmintį skelbiančią: "Pažink tai, kad esi žmogus, o ne Dievas".

ANTANAS NAKAS

     Gal niekas taip šiltai, jausmingai ir giliai nesugebėjo įžvelgti į Beethoveno genijų kaip prancūzų rašytojas ir muzikos kritikas Romain Rolandas. Jis savo veikale, "Jean Christophe", neminėdamas Bethoveno vardo, pavaizdavo genialų kompozitorių nuo vaikystės dienų iki gilaus amžiaus su visais jo troškimais, aistrom, meile, nusivylimais, kančia, likimo pergale ir džiaugsmo triumfu (IX-ji simfonija).

     Romantinė muzika 19 šimtmečio gale pasiekė savo zenitą. Richardas Štrausas pradėjo naują muzikoje erą. Tačiau eilė kompozitorių Europoje ir Amerikoje tęsė Beethoveno muzikines idėjas, jas pagražindami įvairiaspalvių stilių žiedais iki elektroninės muzikos bandymų. Gal šiek tiek keista, kad šiame sprausminių raketų, lėktuvų ir atomų skaldymo amžiuje mes domimės romantine muzika, kurios dar, matyt, pilnai nesuskubom įsisavinti ir išgyventi. Beethovenas — šis audringas genijus dar ir dabar patraukia mūsų dėmesį, jo muzika mumyse sukelia žavesį ir prabyla emocingai ir giliai į mūsų širdis. Dar jo muzikos nenustelbia moderniškų, elektroninių simfonijų garsai ir varpai, skelbiantieji muzikoje naujos gadynės artėjimą.

     Beethovenas pradėjo komponuoti "Fidelio" 1803 m., pačiame savo žydėjime. Užbaigė šią operą 1805 m. Būdamas grynai instrumentalinės muzikos novatorius, jis ne labai mėgo komponuoti vokalinę muziką, kuri jam ne labai sekėsi, nes jis nebuvo pakankamai gerai susipažinęs su operoje statomomis muzikinėmis problemomis. Pirmoji "Fidelio" operos versija vokaliniai buvo parašyta tiek sunkiai, kad ji sudarė daug problemų dainininkams ją išpildyti. Draugų prašomas, Beethovenas sutiko operą perdirbti, pritaikydamas ją daugiau prie scenos reikalavimų. Vokalinėje muzikoje Beethovenas nebuvo joks novatorius. Ypač jam buvo svetimesnė itališka mokykla ir "Singspiel" veikalų žanras, kuriuose personažai scenoje ne tik dainuoja, bet ir kalbasi. Šis žanras buvo labai praplitęs italų mokykloje kai kurių operų scenose. Pasitaikydavo veikalų, kuriuose dramatinis elementas daugiau buvo išryškintas dialoguose, negu muzikoje. "Fidelio" operoje dialogų scenos yra gana ilgos, tačiau mūsų pastatyme jos buvo labai sutrumpintos, vos operos personažams pasikeičiant keliomis frazėmis. Be to, ir garsioji uvertiūra "Leonora" Nr. 3 tarp pirmojo ir antrojo akto buvo išleista. Šia proga noriu priminti, kad "Fidelio" libretas nėra pakankamai gerai pavykęs. Beethovenas nebuvo juo patenkintas. Tik pertaisęs jį keletą kartų, jis ryžosi rašyti operą. Šiai operai jis parašė keturias uvertiūras, kurios visos yra labai vertingos ir dažnai atliekamos koncertuose. Iš jų "Leonora" Nr. 3 geriausia. Mūsų atveju, matomai, ji buvo išleista todėl, kad jos išpildymas reikalauja pilno sąstato simfoninio orkestro, o ne 30 muzikantų, kuriuos mes teturėjome. Šios operos komponavimas Beethovenui atnešė daug rūpesčių, nemalonumų ir įtampos. Manoma, kad jis buvo parašęs tris "Fidelio" versijas, daug kartų operą taisydamas, ir vis dar nebuvo ja patenkintas. Pavyzdžiui, Florestano arija antrojo akto įžangoj buvo taisoma net 18 kartų. Beethovenas nebuvo operoje joks novatorius, jei neskaitysi, kad pirmą kartą muzikos istorijoje jis pavartojo orkestre litaurus (timpani), suderintus pamažinta kvinta (2-jo akto įžangoje 14 takte La-Mi bemol).

PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS

     Dar ir šiandien čia JAV ne kartą buvo kairiojo sparno įrodinėjama, jog jo Petrapilio seime buvo reikalaujama Lietuvai nepriklausomybė, kaip ir nepriklausomybės bloko. Jei būtų taip, tai kodėl jis, suskaldęs Seimą, išėjo socializmą garbindamas? Seimo metu visų buvo giliai įsitikinta, kad viena rezoliucija buvo už nepriklausomybę, kita prieš ją. Tai patvirtina patys kairiojo sparno lyderiai. Didžiausios liaudininkų frakcijos lyderis Sleževičius pareiškė, kad jis palaiko nepriklausomybės bloko rezoliuciją, pabrėždamas, jog jei bus reikalaujama tik apsisprendimo teisės, tai rusai manysią, kad mes dar nežinome, ko norime. Nagevičius karių frakcijos lyderis, sėdėjęs su savo frakcija kairiausioje vietoje ir kurio nieks negalėtų įtarti klerikalų ar krikdemų simpatiku, ragino savo frakciją balsuoti už nepriklausomybės bloko rezoliuciją. Bet frakcija savo vado nepaklausė. Tuomet jis su dviem broliais Bukevičiais (Lietuvoj pulkininkai) ir dar vienu man nežinomu perėjo į pačią dešiniausią vietą pas Lietuvių tautos katalikų sąjungą, kuri buvo įvairiai vadinama: sutrumpintai — katalikų sąjunga, katalikai, L. enc. liaudies sąjunga, "Tautos Praeitis" viename nr. ją vadina net katalikų tautininkų sąjunga. Liaudininkų frakcijos Zaskevičius (Lietuvoj generolas) su kitu tos frakcijos kariu pareiškė, kad juodu balsavę už nepriklausomybės bloko rezoliuciją tik dėl to, kad jų rinkėjai kariai reikalavo kovoti ir balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę. Petras Leonas, santaros lyderis, Seimui įrodinėjo, kad šis Seimas neturįs teisės reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, kad ta teisė priklausanti Steigiamajam seimui. Jam "gilus protas diktuoja dabar nepasisakyti už nepriklausomybę,... nes kas žino, ar Lietuva panorės būti nepriklausoma, kaip Persija svetimųjų batais mindžiojama".

     50 metų praslinko po to liūdno įvykio, ir aš dar vis negaliu suprasti kairiojo bloko lyderių ir kitų man pažįstamų inteligentų elgsenos Seime. Juos pažinau kaip gerus patriotus, dirbusius prieš Seimą naudingą Lietuvai darbą. Politinio darbo pirmose eilėse stovėjo ir nepriklausomybės laikais. Rusų revoliucija visus mus paveikė, neišskyrus ir manęs. Sugrįžę į Lietuvą, mes visi skyrėmės kai kuriomis savo pažiūromis nuo savo vienminčių, karo metu gyvenusių Lietuvoj. Bet čia kairiojo sparno per toli nueita.

     Kap. P. Gužas Šaulių sąjungos išleistoje knygelėje 10 m. Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti rašo, jog Karių sąjungos CK, susirūpinęs tolimesne kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, pakvietė Jablonskį, Mašiotą ir K. Grinių sudaryti vadovaujamą organą — tarybą. Buvo kuo susirūpinti, Seimui suskilus, lietuviškoji išeivija pasiliko be jokio vadovaujamo organo. Kairysis sparnas, išėjęs iš Seimo su raudona vėliava, tokią tarybą buvo sudaręs. Bet jos gyvenimas buvo trumpas. Greit subyrėjo dėl labai skirtingų pažiūrų į Lietuvos ateitį.

AKIRAČIAI

DR. JONAS GRINIUS

     Žvelgiant į praėjusių 1967 metų įvykius, man atrodo, juose galime rasti tris, turinčius pasaulinės reikšmės. Pirmiausia, tai popiežiaus Pauliaus VI-jo brolybės vizitas Konstantinopolio patriarchui Istambule Atanagorui ir šio revizitas Vatikane. Aplankydamas varge gyvenanti Atanagorą, popiežius visam pasauliui akivaizdžiai parodė, kas yra broliškai - krikščioniškoji, viršum visokių protokolų ir žmogiškų tradicijų iškylanti meilė. Ji sušildė visų krikščionių širdis. Todėl galima tikėti, kad ji daugiausia pasitarnavo krikščionių bažnyčių vienybei pasauly.

     Antras pasaulinis, jau politinės reikšmės, įvykis buvo Izraelio-arabų karas. Jis įtakingą žydų tautą pasauly galutinai atskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir akivaizdžiai parodė Sovietų Sąjungos žaidimą karo ugnimi, ginkluojant ir kiršinant nelaimingas arabų tautas sovietinio imperializmo naudai. Jeigu tas šešių dienų karas buvo lyginamas Dovydo kovai su Galiotu, tai tuo Galiotu buvo ne arabai, bet Sovietų Sąjunga, kurios imperialistinius kėslus demaskavo Izraelis.

     Trečias pasaulinės reikšmės įvykis buvo Stalino dukters Svetlanos Alilujevos pabėgimas iš Sovietų Sąjungos ir apsigyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Šis įvykis yra pirmiausia pasaulėžiūrinės reikšmės, nes jame atsiskleidžia ateistinio komunizmo negalia prieš asmens ir sąžinės laisvę, nors Vakarų didžioji spauda ir komunistinė propaganda į Svetlanos Alilujevos pabėgimą ir į jos memuarus “Dvidešimt laiškų draugui” tenori žiūrėti tik politiškai. Deja, į tą moterį šitaip žvelgia ir dauguma lietuvių laikraštininkų, išskyrus J. Daugailį, kuris Svetlaną esmingiau supranta. Dėl to aš čia ir norėčiau šį įvykį platėliau pakomentuoti ir, gal būt, Svetlaną Alilujevą net ginti, jei mėginimas ją suprasti kai kam šitaip atrodytų, nes toji nelaiminga moteris, ant savo pečių nešanti retą moralinio krūvio naštą, verta supratimo ir pasigailėjimo.

     Pirmiausia visi tie, kurie imasi kritikuoti Svetlanos Alilujevos žingsnius, žodžius ir raštus, turi būti labai atsargūs, kad jų neigiami atsiliepimai neparemtų komunistinės propagandos, nukreiptos prieš tą moterį, kurią Sovietų Sąjungos galiūnai dabar laiko vienu pavojingiausių savo idėjinių priešų. Nuo pat Svetlanos pabėgimo dienos jie yra užsukę visame pasauly šmeižto ir niekinimo mašineriją, kad tos moters buvimas laisvajame pasauly, jos asmuo ir jos žodžiai būtų labiausiai sumenkinti. Todėl, pradedant eiliniu reporteriu ir baigiant premjeru Kosyginu, komunistų propagandistai stengiasi įkalbėti laisvajam pasauliui, kad Svetlana — liguista moteris, psichopate, seksuališkai nenormali, nelaimei palikusi savo vaikus, kad jos knyga “Dvidešimt laiškų draugui” menkavertė ir apgaulinga.   

     Ši tema ir toliau liekasi labai slidi ir pavojinga. Pavojinga ta prasme, kad ir toliau rizikuoji būti apšauktas pakankamai žiauriu ir skaudžiu epitetu. Dar vis bandomas sudaryti įspūdis, kad visi, kalbantieji apie tai, negali būti laikomi patriotinio nusiteikimo asmenimis. Bet, antra vertus, pradedi suabejoti ar tie, kurie mano lengvai pabėgti nuo šios dienos aktualijos, kurie norėtų vengti, ignoruoti visa tai, kas vyksta aplink mus, kas gali būti nemaža dalimi laikoma tautinio išsilaikymo dalimi, kurie bijosi ar nenori toliau aiškintis, nagrinėti opiuosius, gal net degamos reikšmės reikalus, ar jau tikrai negalimi pakaltinti to paties patriotizmo stoka?

     Viena gali būti arti teisybės — tai faktas, kad tiems visiems klausimams tikrų atsakymų šiandien gal dar ir neturime. Todėl ramus aiškinimasis, vieni kitų papildymas kaip tik gali padėti rasti tinkamą sprendimą. Užtat labai gaila, kad bent iki šiol visas problemos nagrinėjimas tėra pernelyg jau vienašališkas. Todėl, bent dalinai, galima kaltinti ir mūsų spaudą, kuri, tegu ir netiesioginiai, yra prisidėjusi prie tokių nuotaikų, kurios iššaukė ir garsųjį Clevelando ašarinių dujų incidentą Vasario 16-osios minėjime, kuriame vienas asmuo prarado ir savigarbą, ir savitvardą, kartu pastatydamas save rimtesnės visuomenės dalies šypsenai ir pasipiktinimui. Kova, taip, bet kokia? Ar tai nebus visų Laisvės Kovos Metų suprofanavimas?

     Visi, tiek kalbantieji prieš santykius ar pasisaką už, turėtų įsidėmėti, kad abi pusės yra visiškai užkietėjusios savo argumentuose ir vargiai kas pajėgtų tą padėtį pakeisti. Atrodo, kad vien tik laikas pajėgs įrodyti ir vieniems, ir kitiems, kurie klydo, ir kurie daugiau pasitarnavo tautai, ne savo noru pajungtai sovietizacijos procesui. Gi tuo tarpu derėtų konstatuoti, kad visame tų santykių nagrinėjimo komplekse iškyla visa eilė faktų, rodančių mūsų veidmainiškumą. Žiūrėk, asmuo ne kartą garsiai šaukęs prieš santykius, prieš keliones ir kitus ryšius, o jo žmona, sau be jokios reklamos, patylučiai, jau lankėsi Lietuvoje ir tiek. Kitas tautietis, ne kartą spaudoje rašęs apie nedorumą tų, kurie eina žiūrėti sovietinamoje Lietuvoje gamintų kino filmų, pats vyksta “Niekas nenorėjo mirti” filmo seansan ir dar kartu vedasi vienos bendrinės organizacijos pakankamai žymų pareigūną! Dar kitas, daug kartų pasisakęs prieš visus susitikimus su iš Lietuvos atvykstančiais, mielai priima, vaišina, globoja iš tėvynės atvykusį intelektualą, nors ir stengiasi tai atlikti paslapčia, kad tik mažiau kas žinotų. Trečias, žiūrėk, viešai ar net ir spaudoje burnoja prieš kitą savo tautietį, kuris turi bene pačią didžiausią išeivijoje lietuviškų knygų, sovietinamoje Lietuvoje išleistų, biblioteką. Bet ateina metas, kai tam pačiam tautiečiui verktinai prireikė vienos ar kitos knygos, ir, akis nuleidęs, skambina prie pultojo tautiečio durų: “Bičiuli, ar negalėtumei paskolinti...”

ATSAKANT

Gerbiamoji Redakcija,

     Šiuo metu Šv. Tėvas pripažįsta, kad protestantų ir kitų krikštytų žmonių tikėjimas yra toks pat geras, jeigu jie tiki tą patį Dievą, kalba Tėve mūsų, pildo dešimt Dievo įsakymų ir daro gerus darbus. Reikėtų pastudijuoti ir pagalvoti, kodėl mes, žmonės, turėdami bendrą tikėjimą, nevienodom priemonėm prie jo prieiname. Vieni su džiaugsmu ir meile, o kiti su baime ir meile. O gal dabar galima pasirinkti, kaip nori?

     Ne kiekvienam yra lengva ausinė išpažintis dėl įvairių priežasčių, kurių čia neminėsiu. Bet faktas, kad yra žmonių, kuriems išpažintis yra sunku atlikti. Gal būt, tai yra dvasiniai ligoniai, kuriems būtinai yra reikalinga Dievo malonė — Švenčiausias Sakramentas.

     Išpažinties atlikimas yra sunkus ne tik vyresnio amžiaus žmogui, bet ir jaunesniam. Ar nebūtų geriau, kad žmogus susikauptų, apgalvotų ir, apgailėjęs savo nuodėmes, su pasitikėjimu ir džiaugsmu artėtų prie Dievo stalo? Tada gal iš tikrųjų visi tikintieji, o ne vienas kitas ir vis dažniausiai tas pats veidas, džiaugtųsi Kristaus paliktomis malonėmis. Juk Kristus atėjo į šią žemę ne sveikų, bet ligonių gydyti. Dievas nori žmogaus linksmo, gerai nusiteikusio ir jį mlylinčio.

     Jeigu ausinė išpažintis žmogų kankina, tai reiškia, kad ji netinka. Netiesa, kad pasisakymas žmogui palengvina. Čia gal priklauso nuo individo. Yra duomenų, kad išpažintis kartais net žmogų susargdina, o sakramentai teigiamai veikia, kaip vienas žmogus yra pasakęs: “Aš noriu Komunijos, aš noriu gyvenimo jėgos, bet išpažintis mane vargina, išsemia mano paskutines jėgas”.    

Adomas

Mielasis Adomai,

     Jūsų laiške išreikštos idėjos gal yra trupučiuką sumaišytos ir neaiškios, tad čia pasistengsime jas “atmaišyti” ir paaiškinti, sugrupuodami klausimus ir atsakymus į keturias dalis:

     1. Ar Šv. Tėvas yra pasakęs, kad visi tikėjimai yra vienodai geri? 2. Kaip mes turime eiti prie Dievo? 3. Ar užtenka tik susikaupti, apgalvoti ir apgailėti nuodėmes?

Ar visi tikėjimai vienodai geri?

     “Girdėjo skambinant, bet nežino, kurioje bažnyčioje”, sako lietuviška patarlė, kuri labai tinka dabar, po II Vatikano susirinkimo. Ji tinka ir tokiam pasakojimui, jog popiežius teigęs, kad visi tikėjimai yra vienodai geri. Popiežius niekad taip nėra sakęs, tik yra pabrėžęs, kad mes kitų tikėjimų žmonių neturime niekinti, laikyti žemesniais už save ar iš jų tikėjimo tyčiotis. Kiekvienas žmogus, kokiam tikėjimui bepriklausytų, gali būti išganytas, jeigu jis mano, kad jo tikėjimas yra geras, jeigu jis gyvena pagal savo sąžinę ir pagal savo tikėjimo reikalavimus. Bet tai dar nereiškia, kad visi tikėjimai būtų vienodai geri ir tobuli. Argi krikščionis gali sakyti, kad jo tikėjimas nėra nė kiek geresnis už kokio nors Afrikoje gyvenančio stabmeldžio tikėjimą? Tiesa, kad tiek krikščionis, tiek tas stabmeldys gali pasiekti amžiną gyvenimą, jeigu gyveno pagal savo sąžinę ir pagal savo tikėjimo reikalavimus, bet ir gyvenimas, nors ir amžinas, nelygus gyvenimui. Gyvena modernusis dvidešimtojo amžiaus žmogus, gyveno ir priešistorinių laikų urvinis žmogus, bet ar jų gyvenimas yra vienodai patogus ir tobulas, ar jis yra vienodai geras? Kristus atėjo į šį pasaulį tam, kad žmonės turėtų apsčiau gyvenimo, kaip sako Šv. Raštas. Jis nori, kad visi išpažintų jo paskelbtą mokslą, kad visi priklausytų jo įsteigtai Bažnyčiai. Jis įsteigė vieną Bažnyčią, ne daugelį viena kitai prieštaraujančių bažnyčių. Jis įsteigė išganymo priemones — sakramentus. Tad jo įsteigtoji Bažnyčia yra saugiausia vieta bręsti žmogaus gyvenimui, iki jis pasieks amžinybę. Tik jo įsteigtoje Bažnyčioje žmogus gali labiausiai priartėti prie dieviškojo gyvenimo, kuris bus jo didesnės ar mažesnės amžinosios laimės pagrindas.

ŠEIMA.

Norintiems gali padėti šeimų patarėjas

DR. DAVID R. PACE

     Trims savaitėms praslinkus po žmonos apleidimo, Lari Grenas paskambino vedybų patarėjui. Jo žodžiais — susigrąžinti žmoną. Atėjus vizitui, jis buvo ramesnis ir daugiau susivaldantis negu kalbėdamas telefonu. Pradėjęs pasakoti žmonos apleidimo priežastis, staiga nesusilaikė ir bejėgiškai prapliupo:

     —    Aš noriu susigrąžinti žmoną. Viskas tik kvailas nesusipratimas. Ji atrado mano kišenėje vienos moters laišką. Aš žinau, kaip įtartinai atrodo. Bet man ta moteris bereikšmė. Aš noriu susigrąžinti žmoną ir vaikus. Bet ji net nekalba su manimi. Ar galėtumėte ją prikalbinti, daktare?

     —    Žinoma, aš jums padėsiu, jei galėsiu, — užtvirtino patarėjas. Bet pirmiausia, kodėl man nepapasakojus daugiau apie save ir žmoną. Tuomet man bus aiškiau, ką mums bedaryti.

     Kitų trijų vizitų metu Laris vis laisviau kalbėjo apie save. Jis prisipažino, kad visuomet jam esą sunku atvirai kalbėtis su kitais žmonėmis. Tačiau patikimoje vizitų aplinkumoje sugebėjo išsireikšti, tuo patenkindamas ir nuramindamas save.

“Gertrude Stein kartą pasakė apie Picasso: ‘Kas iš to būti mažu berniuku, jei turi užaugti vyru?’ Rasa nėra tokia kraštutinė: ji yra mergaitė, tik ne mergytė; užaugusi, bet ne moteris. Picasso problema jos niekad nevargins” — taip apie 13 m. lietuvaitę Rasą Arbaitę pasakė dr. Robert Bartlett Haas, neurologijos ir psichiatrijos profesorius Kalifornijos Universitete, vienas jos parodos globos komiteto nariu. Rasa yra mergaitė su pasakiška vaiko fantazija ir suaugusio galia ją perkelti drobėn, jos pačios žodžiais, “iš gryno džiaugsmo žiūrovą terorizuoti, sumaišyti ar džiuginti”. Jos paroda vyksta V. 18-19, Pacific Palisades, Calif. Šiame psl.: “Gyvenimas mėnulyje” (tušas; I prem. jaunimo klasėje Santa Monicos meno festivaly), “Šventoji Akis” (tempera, nuotraukos J. Tamošaitienės).

 

 

JAUNYSTĖ

Bręstančiame amžiuje Bažnyčiai keistis yra gyventi.

Putnamo bendrabučio moksleivės pasisako, ką jos galvoja apie šių laikų dvasią bei permainas Bažnyčioje.

MŪSŲ AMŽIUS

Mūsų amžius yra pavadintas įvairiausiais vardais, iš kurių, mano manymu, tinkamiausias yra bręstantis amžius. Visam pasauly kasdien vyksta visokiausių susirinkimų, pasipriešinimų ir protestų. Žmonija kažko šaukiasi ir ieško. Kaip klaidžiojantis jaunuolis, viduje draskosi ir sielvartauja. Neatsilikusi ir Bažnyčia. Bet ji pakilo, ir jos balse pasigirdo naujas aidas — vienybė.

Eglė Motiejūnaitė, 17 m.

Pasaulis šiais laikais yra labai susimaišęs. Žmonės vis ieško savęs ir savo Dievo.

Kristina Šipailaitė, 17 m.

MES, JAUNIMAS

Suaugę mano, kad jaunimas tolsta nuo Dievo arba jau visai yra jį praradęs. Man taip neatrodo. Pripažįstu, kad mes gal nesame tokie pamaldūs, kaip jie tikėjosi. Bet mes aiškiai suprantame, kas vyksta Bažnyčioje. Ir tarp mūsų vyksta gyvos diskusijos apie jos veiklą bei nuostatus. Diskutuojam, nes turim daug abejonių ir norim išsiaiškinti.

Birutė Venclovaitė, 14 m.

Atnaujinta Bažnyčia turės gauti daug pagalbos iš savo žmonių. Mes, jaunimas, priimame ir suprantame Bažnyčios pakeitimus. Savo meilę Dievui išreiškiame įvairiais būdais, kaip tik galime geriausiai išreikšti. Prie Mišių pritaikome savo muziką, mintis, jausmus, gyvenimą.

Kristina Šipailaitė, 17 m.

     Berlyne mėnesi truko 24 metų studento Fritz Teufel teismas — jis buvo kaltinamas metęs akmenį policininko link demonstracijos prieš Irano šachą metu Berlyne 1967 birželio 2 d. Teufel sakėsi nekaltas — ir buvo išteisintas, nes trūko įrodymų — tačiau jis daug kartų teisme prisipažino esąs kaltas neapykanta dabartinei Vokietijos visuomenei, sukilęs prieš visuomenę ir kovojąs prieš ją humoru kaip pagrindiniu ginklu. Po savo teismo — ir išleistas iš “Untersuchungshaft”, jis buvo draugų apvainikuotas eglišakių vainiku ir publikai pareiškė: “Dėl mano ilgo apsistojimo daboklėje turiu būti dėkingas vokiečių pareigūnams, nes yra lengviau raguotai karvei išlįsti pro adatos skylę, negu vienam vokiečiui pareigūnui nepatikėti kito vokiečių pareigūno žodžiu”.

     Vokietijos ir bendrai Europos studentų protestai daugiausia kyla iš noro pakeisti nuo viduramžių užsilikusią universitetų tvarką. Štai žiemos semestras Sorbonoje prasidėjo studentų demonstracija prieš studentų perkimšimą universitete: Sorbonoje studijuoja 160,000, gi vietos tėra tik 130,000. Demonstracijoje dalyvavo 3,000 studentų — kilo ir muštynės su ginkluotais policininkais, kurie atvyko demonstraciją sustabdyti. Madrido universitete 3,000 aktyvistų (iš 20,000 universitete studijuojančių) jau ne kartą žygiavo gatvėse, demonstruodami už teisę turėti nepriklausomas nuo valstybės aparato universitetines organizacijas.

     Daugelyje Vokietijos universitetų šį rudenį įvyko studentų ruošti pokštai, kurie ramybę mėgstantiems administratoriams įskaudino galvas. Incidentai prasidėjo didžiuosiuose universitetuose, vėliau persimetė ir į provinciją. Hamburgo universitete tvoros nakties metu pasipuošė nežinomų poetų darbu: “Zieht die Magnifizenzen an ihren ideologischen Schwänzen” (traukit prakilnybes už jų ideologinių uodegų), “Ehrlicher wird immer entbehrlicher” (Ehrlicher darosi vis mažiau reikalingas; Werner Ehrlicher yra Hamburgo universiteto rektorius). Galop rektorius, bekalbėdamas studentams, buvo priverstas nutilti, nes studentų choras jam nuolat šaukė: “Rektor, du ekelst uns an” (Rektoriau, tu sukeli mumyse pasibiaurėjimą).

     Frankfurto Johann Wolfgang Goethe universitete lapkričio 20 dieną apie vidudienį paskaitų salėn pro šonines duris įsiveržė 24 studentai, apsiautė profesorių Carlo Schmid ir ant jo paskaitos teksto “Theorie und Praxis der Aus-senpolitik” metė popieriaus sąvaržas ir degtukus. Berlyno Kirchliche Hochschule bekalbant miesto burmistrui Schütz staiga pasigirdo choras: “Brecht dem Schütz die Gräten, alle Macht den Räten!” (sulaužykit Schützui šonkaulius, o visiems patarėjams jėgą).

BRAZILIJA

     Balandžio pradžioje Rio de Janeiro mieste tankais ginkluota armija sutramdė studentų riaušes miesto gatvėse. Studentų demonstracijas iššaukė aštuoniolikmečio studento mirtis, kuris prieš savaitę buvo žuvęs kovoje su policija studentų demonstracijų metu. Tomis riaušėmis norėta prisiminti ketverių metų sukaktį nuo dienos, kai armija nuvertė Joao Goulart valdžia, 1964 metais. Studentų vadai buvo žadėję išvesti 20,000 savo pasekėjų į gatves protestui prieš dabartinę valdžią.

JAPONIJA

     Kovo 31 d. keturi tūkstančiai riaušėms kontroliuoti policininkų kovojo su tūkstančiu studentų, protestuojančių prieš antrojo Tokijo aerodromo statybą. Penkių valandų kautynėse (kurios jau buvo trečios nuo vasario 26 dienos, kai demonstracijos prasidėjo) 43 asmenys buvo sužeisti ir 51 demonstrantas areštuotas. Japonijoj riaušininkai nešioja šalmus, taip kaip ir policininkai, o atėjus susirėmimo valandai su policija, demonstrantai nuplėšia plakatus ir naudoja plakatų baslius kaip ietis. Karingieji studentai priklauso Sampa frakcijai Zengakuren studentų organizacijoje, kuri yra Trotzkio pasekėjų įtakoje.

ISPANIJA

     Krašto vyriausybė įsakė kovo 28 dieną uždaryti Madrido universitetą po šių metų aštriausio susikirtimo tarp studentų ir policijos. Universitetas buvo paskutinį kartą uždarytas prieš keturiasdešimt metų. Incidentą sukėlė prieš Franką ir amerikiečius surengtos demonstracijos, kurių metu 600 studentų užsidarė ekonominių ir politinių mokslų pastate. Demonstracijos prasidėjo dėl to, kad policija bandė įeiti griežtųjų mokslų pastatan, kuriame studentai buvo suruošę fotografijų parodą, tariamai parodančią amerikiečių žiaurumus Vietname. Be to, buvo iškeltas 25 pėdų ilgio raudonas plakatas su šūkiu: “Jankių bazės — lauk iš Ispanijos ir pasaulio!” Mat, kaip tik šių metų rugsėjo mėnesi baigiasi JAV ir Ispanijos sutartis dėl karinių bazių. Studentų tarpe buvo ir ekonominių mokslų dekanas Angel Vegas — jis telefonu gavo policijos vyriausio vado pažadą, kad studentams bus leista ramiai apleisti pastatą. Išeinančius iš pastato studentus puolė lazdomis 40 policininkų, o iš riaušėms kontroliuoti sunkvežimių į juos buvo atsukti mėlynai nudažyto vandens švirkšliai. Studentai į policijos puolimą atsakė akmenimis. Dėl to universitetas buvo uždarytas.

Krikščionybė: žodis

     Popiežius Paulius VI apie prisikėlimą ir gėrio pergalę:"Mes norime pasvarstyti Kristaus ir mūsų pačių prisikėlimo vieną aspektą, būtent — jėgos veiksmą; ne, dar daugiau — dievišką visagalybę.

     ...šis nuostabus atsitikimas, Kristuje jau tobulai išsipildęs, ...mums yra pažadėtas ir netgi jau dabar duotas kaip mistinis ir moralinis priežastingumas. Pasauly, netgi sekuliariniame pasauly, jis skleidžia nujautimą, kad net negalimuose dalykuose pergalė galima; — viltį tokių pakeitimų, kurie gali atgaivinti žmonijos istoriją...

     ...kartu su viso civilizuoto pasaulio troškimu ir mūsų mintys dabar atsikreipia į taiką, į sunkią taiką Azijos tolimam krašte, kur, rodos, karui baigtis neįmanoma... Mes išreiškiame norą, kad tie pirmieji (taikos derybų) žingsniai greitai vestų į laimingą sprendimą.

     Dar yra kitas noras... Po nelaimingos ir perspėjančios žmogžudystės, sukrėtusios visą pasaulį, būtų geriausia, jei tie didieji kolektyviniai egoizmai, kaip rasizmas, nacionalizmas, klasių neapykanta ir privilegijuotųjų dominavimas virš silpnesniųjų, atsivertų drąsiems ir duosniems visuotinės meilės žygdarbiams.

     Kieno autoritetu mes drįstame skelbti šiuos ateity numatomus įvykius? Ogi autoritetu to, kuris myli ir kuris tiki. Velykos teikia mums tą vidinį nujautimą" (Paulius VI, Velykinė kalba. New York Times,VI. 15).

Religija ir menas

     Antireliginio barbarizmo pėdsakai Vilniuje:"...Šv. Jono bažnyčia pirmą kartą statydinta dar Jogailos 1387... Jos įvairiuose priestatuose ir perstatinėjimuose atsispindi visa Vilniaus architektūros raida... Dabar... išdaužytais langais ir aptrupėjusiomis sienomis... skulptūros apdaužytos, paveikslai sudraskyti arba išplėšti. Altoriaus vitražai beveik visai išdaužyti... Vargonai sunaikinti. Suolai aplaužyti ir išvartyti... Visą laiką bažnyčia buvo baldų sandėlis. Dabar atiduota universitetui, bet dar nesiimta jokių energingesnių žingsnių sustabdyti jos nykimui.

Studentai meno mokyklose

     Sociologiniai tyrimai buvo vykdomi trijose meno mokyklose... Gauti 6324 atsakymai: 4150 — iš Dailės instituto (toliau jis bus žymimas VDI), 1874 — iš Konservatorijos (VK) ir 300 iš Vilniaus J .Tallat-Kelpšos muzikos technikumo (VMT)...

     “Kodėl jūs pasirinkote savo specialybę?”... Daugumas apklausos dalyvių nurodo, kad muzika domėjosi nuo pat vaikystės... Tačiau ne visi šį kelią pasirinko savarankiškai. Pvz., 23 proc. apklaustųjų VK studentų nurodė, kad jiems specialybę parinko tėvai (daugiausia motina) arba kiti asmenys, 20 proc. aiškino, kad specialybę pasirinko atsitiktinai (pasitaikė proga, nenorėjo mokytis kai kurių kitų disciplinų, pvz., matematikos ir kt.).

     ...44,6 proc. apklaustųjų VK studentų kolektyvo atžvilgiu nusiteikę neigiamai. Panaši padėtis VDI ir VMT. Kaip dažniausiai sutinkamą draugų bruožą VDI studentai nurodo nuoširdumą. Bet tuoj po to seka egoizmas ir veidmainystė. Lyg susitarę atsakė ir VMT moksleiviai: nuoširdumas, egoizmas, pavydas.

     ...tik 9,6 proc. apklaustų VK studentų nurodė, kad juos sieja visuomeninė veikla. VDI tokių pasirodė dar mažiau — 5,3 proc. Ką gi — visuomeninis pasyvumas yra ir pasekmė, ir priežastis. (Ta pačia proga tenka pridurti, kad šių mokyklų komjaunimo organizacijų veikla aiškiai nepakankama, ir jų atžvilgiu reiškiama nemaža skeptiškų pastabų ir nihilizmo.) (“Kultūros Barai”, Nr. 1).

Jauni lieka jaunais

     Apie ką jūs dažniausiai svajojate? “...svajojau, kad stengsiuos padaryti kuo daugiau gero...” (inžinierė, 25 m.). “Didžiausia svajonė, — kai tik su žmona baigsime mokytis, ištrūkti iš akmeninio narvo — miesto — į kaimą, arčiau prie paprastų žmonių, kur erdvės kaina nėra tokia brangi” (stalius); “...apie būsimą darbą ir šeimynini gyvenimą” (studentė-matematikė, 21 m.); “apie naują butą” (gydytoja, 25 m.).

     Kokie draugų bruožai jums labiausiai patinka? “Panašių pažiūrų į svarbiausius gyvenimo klausimus” (inžinierė, 25 m.). “Atvirumas, pasitikėjimas ir jautrumas su reiklumu” (stalius). “Sugebėjimas visur spėti, nesaldus ir nedirbtinis gerumas, tikėjimas savo jėgom, tiesumas” (studentė-matematikė, 21 m.).

     Kokį atliekate visuomeninį darbą? “Dabar jokio” (inžinierė, 25 m.). “Visuomeninio darbo neatlieku jokio” (stalius). “Turėčiau pagal pareigas dirbti komjaunimo aktyvistės darbą, bet jo beveik nedirbu” (studentė-matematikė, 21 m.). “Atlieku mokyklos komiteto pavestas pareigas” (abiturientė, 17 m.). “Dirbu profbiure” (gydytoja, 25 m.) (“Jaunimo Gretos”, kovas).

MARTYNAS JANKUS

Pranys Alšėnas. MARTYNAS JANKUS, Mažosios Lietuvos Patriarchas. Gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai. Išleido Juozas J. Bachunas. 1967 m.

    Knygos įžangoje Pranys Alšėnas aprašo susitikimą su Martyno Jankaus dukterimi Elze 1951 m. Toronte, kurio metu ji paprašė jį parašytį apie jos tėvą monografiją. Čia pat ji parodė jam nuotraukas bei surinktą apie jos tėvą medžiagą. Bet Alšėnas atsisakęs, nes per maža buvę medžiagos. Dėl tos pat priežasties atsisakę ir kiti asmenys, į kuriuos Jankutė kreipėsi. Tik po 12 metų Alšėnas ryžos šią knygą parašyti, nes ir pats buvo surinkęs iš kitų šaltinių nemaža medžiagos. Leidėjų entuziastiškai sutiko būti Juozas J. Bachunas, daugelio lietuvybės darbų skatintojas ir finansuotojas.

    394 psl. knygoje, impozantiškai išleistoje, autorius išsamiai aprašo Martyno Jankaus gyvenimą nuo gimimo Rambyno papėdėje, Bitėnuose, ligi mirties tremtyje, Vokietijoje. Atkaklių lietuvių ūkininkų sūnus Martynas Jankus išaugo toks pat atkaklus lietuvis, vėliau sukūręs tokią pat patriotišką šeimą.

    Nors Mažoji Lietuva, 700 metų vokiečių okupuota, buvo smarkiai germanizuojama, bet kelis šimtus metų dar buvo išlaikiusi lietuvišką charakterį. Dar Martynas Jankus mokėsi lietuvių kalbos mokykloj. Bet Prūsijos karaliui 1871 m. pasiskelbus Vokietijos imperatorium, lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų ir bažnyčių. Jaunuolis Jankus, sąmoningas lietuvis, nenurimsta. Jis, pasitaręs su lietuvių draugu J. Sauerveinu, pradėjo kovą su okupantais, visas savo jėgas ir gyvenimą paaukodamas lietuvybei. 1885 jis įkūrė Tilžėje “Birutės draugystę”, kuri ilgainiui išaugo į stiprų Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros centrą. Norėdamas atitraukti jaunimą nuo vokiškų kariškų dainų, M. Jankus 1881 m. išleido lietuviškų dainų rinkinį. Jis yra parašęs ir labai patriotiškų eilėraščių. M. Jankus — vienas pirmųjų “Aušros” sumanytojų, kurį laiką buvęs jos redaktorium. Jis yra vienas svarbiausių liet. spaudos kūrėjų, jos uolus platintojas Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje. 1884 m. jis išleido su J. Mikšiu “Aušros” kalendorių, o 1900 m. jis išleido savaitraštį “Saulėtaką”. Be to, išleido maldaknygių, brošiūrų, iš viso net 20 knygelių įvairaus turinio. Ir buvo įklimpęs į skolas. Net dukart jo ūkį teismas buvo paleidęs iš varžytinių, ir abu kartu jo tėvas ūkį išpirko. Bet M. Jankus garsus ne savo raštais, o lietuviška veikla, dėl kurios net 9 kartus buvo vokiečių suimtas. Jis garsus kaip Mažosios Lietuvos lietuvių žadintojas, visuomenininkas ir liet. literatūros spausdintojas bei platintojas, o taip pat Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva šalininkas bei skatintojas ir kovotojas. 1923 m. jis, vaduojant Klaipėdos Kraštą, vadovavo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetui. Taip, trumpai suglaudus, atrodo autoriaus pateiktos apie M. Jankų žinios. Visa tai dokumentuota, iliustruota gausiomis istoriškomis ir šeimyniškomis nuotraukomis, papildyta susirašinėjimais su įvairiais anų laikų lietuvybės skleidėjais, tautos sąmonės kėlėjais.

APIE KAPINES

    Labai taiklios pastabos apie kapines ir iš to kylančios išvados “Laiškų Lietuviams” sausio nr. (3 psl.)

A. L.

DAUG ŽADĄS AUTORIUS

    “Laiškų Lietuviams” 1967 lapkričio mėn. numery išspausdinti A. Pakalniškio kelionės įspūdžiai “Devynios savaitės Vokietijoj”... rašo jis su nuovoka ir skoniu... pasakojimas gyvas ir vaizdus. Sakinys sutvarkytas. Darbas rūpestingas ir jam tegali prikišti nebent vieną kitą mažmožį...

Stū Barzdukas, Gimt. Kalba, 1967, Nr. 4

ĮSPŪDŽIAI IR PADĖKA

    Man kelionė į Čikagą paliko labai didelį įspūdį. Niekad nebuvau tokioj vietoj, kur yra tiek daug lietuvių. Kelis kartus aplankiau Jaunimo Centrą. Ten visada buvo žmonių — ir vis lietuviai. Kokie laimingi turėtų būti čikagiš-kiai, kad jie taip arti prie savų...

    Labai dėkoju visiems, kurie mane taip nuoširdžiai priėmė Čikagoje, o ypač “Laiškų Lietuviams” redakcijai, suteikusiai progą atvykti į Čikagą.

Aldona Rygelytė, Putnam, Conn. Jaunimo II premijos laimėtoja

NEGALIME ATIDĖTI ILGIAU JAUNIMO CENTRO STATYBOS

Mes nusikalstume prieš lietuvybę, jeigu neprašytume kiekvieną lietuvį prisidėti prie mūsų pastangų praplėsti taip reikalingas Jaunimo Centro patalpas. Mes labai gerai žinome, kad Jūs esate užversti prašymais įvairių fondų, švenčių ir organizacijų. Mes gerai žinome taip pat, kokios svarbos visi tie reikalai yra mūsų lietuvybės išlaikymui. Bet šiandien mes stovime prieš alternatyvą: mėginti visomis jėgomis tuojau parūpinti daugiau ir labai reikalingų patalpų mūsų jaunimui, organizacijoms ir lietuvių kultūrinėms vertybėms, arba laukti, kada nebereikės niekam tokių patalpų. Ką daryti?

Be Jūsų realios pagalbos mes negalime tų patalpų pastatyti. Ši pagalba yra tikrai šiandien labiau reikalinga, negu bet kada. Planai yra jau ruošiami. Reikia pradėti šiais metais statyti ir reikia greitai pradėti.

Labai prašome visus pasiųsti savo paramą Jaunimo Centro Statybos Fondui. Pasiųskite savo auką tuojau, neatidėliodami. Pasiųskite tiek, kiek Jums protingai yra įmanoma. Bet kas paaukos tūkstantį dol. ar daugiau, bus Lietuvybės Švyturio garbės statytojas ir bus atžymėtas specialiu įrašu naujame pastate. Aukas prašome siųsti: Jaunimo Centro Statybos Fondas, Tėv. J. Kubilius, 2345 W. 56th St. Chicago, Illinois, 60636.

LEIDĖJŲ PRAŠYMAS

Didėjant spausdinimo ir pašto išlaidoms ir mažėjant prenumeratorių skaičiui, 1967 m. nustojo būti leidžiami 11 amerikiečių kataliku žurnalų. Jei sunku išsiversti vietinei spaudai, tuo labiau sunku nedidelių mažumų negausiai prenumeruojamiems žurnalams, jų tarpe lietuvių. Taipogi “Laiškai Lietuviams” eina tik dėl to, kad leidėjai juos tebeleidžia, nors ir su dideliais nuostoliais sau. Spaudą vertinantieji skaitytojai prašomi žurnalą paremti auka, o labiau pasiturintieji stambesne auka tapti žurnalo vieno numerio mecenatais.