LIETUVOS LAISVĖS KOVOS METAI Vol. XIX. Nr. 1. SAUSIS-JANUARY

STEBINT IR SVARSTANT * * *    2

PSICHINIAI NEGALAVIMAI LIETUVIŲ TARPE Prof. Vyt. Bieliauskas, Dr. R. Kriaučiūnas, prof. A. Liaugminas, dr. G. Misevičius, dr. B. Radauskas, prof. A. Sužiedėlis, dr. P. Tonkūnas    5

MORALĖ NAUJOS SITUACIJOS KRYŽKELĖJE St. Yla    11

MENAS REKLAMAVIME Peter K. Beach    14

INTERVIU su nauju jėzuitų provincijolu G. Kijausku, S. J.    17

SPAUDOJ * * *    20

MIESTAS BE ŽMOGAUS (eil.) I. I. Damušytė    26

AKIRAČIAI: Duokit dvasios vadų Red. kun. V. Zakaras    29

KRIKŠČIONIJA: Airija, Anglija, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Italija, Olandija K. T.    30

Ką tiki vokiečiai A. L.    32

JAUNYSTĖ: Ar nori būti suaugęs   Tėvas Kęstutis    34

ŠEIMA: Kokie mano santykiai su kita puse?    36

ANAPUS Paruošė M. Banėnas    37

ŠYPSANTIS: Kultūros krizė, Buvęs nuomininkas (eil.) S. Aliūnas    38

ATGARSIAI    41

KNYGOS: Geriausios amerikiečių knygos * * *    42

FILMAI: Filmus suglaustai vertinant * * *    43

Šio numerio iliustracijos: J. Dagio medžio skulptūra “Kodėl tu raudi?” (viršelio 1 psl.); Kastyčio Izokaičio fotografijos (1, 4, 11,    14, 21-24, 35); G. Kijausko, S. J., atvaizdas (17, Alg. Kezio, S.    J., nuotr.); Z. Sodeikienės iliustracija (27), EI. Kepalaitės ir Alg. Di-kinio nuotraukos (40).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

KIAUTAS IR PAUKŠTIS... Sraigės gyvenimo viena pusėtūnoti kiaute; kitaslankioti pilvu žeme. Saugu: kiautas visad čia pat, ant nugaros. Kai sudunda žemė, įšliuoži į vidų. ir užsidarai. Kaip gyveni, taip ir miršti, palikdamas tik kiautą nepastebėto pasaulio pačiam pakrašty.

Paukščio gyvenimaspalikti kiaušinio kiautą, lizdo guolį ir skristi į erdvę, kur saulė ir vėjas, kur audros ir dangus. Ten pavojai tyko, bet ten atsiveria ir pasaulio grožis. Paukščiui, rodos, kaip ir nelemta mirti: amžinai jį priglaudžia matytos, išskrajotos erdvės.

■    1967 m. reikšmingiausias —

     —    asmuo katalikų pasauly: kardinolas Leger, apsisprendęs išvykti į misijas slaugyti raupsuotuosius... Krikščionybė meilėj tarnauja...

     — krikščionių sugyvenimo žingsnis: popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro I pasimatymas... Idėjos draugai viens kitą suranda...

     —    politiniai pasaulėžiūrinis įvykis: Stalino dukters Svetlanos Alliliujevos pabėgimas iš Sovietų Sąjungos ir viešas komunizmo išsižadėjimas... Kai kada vaikams tenka bėgti iš tėvų sukurto rojaus.

■    Priklausys nuo mūsų

     Peržengę Naujųjų Metų slenkstį, klausiame: Kokie bus šie metai? Ką jie atneš?

     Gyvenimo išmintis ir praėjusiųjų metų patirtis sako, kad šie metai dalinai bus tokie, kokiuos juos būti mes patys apspręsime, ir dalinai tokie, kokiuos juos kiti ir ne nuo mūsų priklausančios aplinkybės apspręs.

     Į ką mes šiais metais turėtume kreipti dėmesį, rodo mums skelbiamos metinės temos. Popiežius Paulius VI dabarties metus paskelbė tikėjimo metais; Jungtinės Tautos —    žmogiškųjų teisių metais; mes gi lietuviai — Lietuvos laisvės kovos metais.

     Lengva pasakyti, kad šių metų temų ryšys yra labai aiškus: reikia tik visiems tikėti Dievu, tada visi žmonės gerbs kits kito teises ir tada atgausime Lietuvai laisvę. Kiek lengva pasakyti, tiek sunku tikėtis, kad viso to išsipildant sulauksim. Tai kaip tik priklauso ne nuo mūsų, bet nuo kitų ir nuo visokių aplinkybių.

     Bet atkreipiame dėmesį į tai, kas priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų priklausys, kiek ir kaip tikėsime, kiek ir kaip tikėjimo gaivinami gyvensime. Nuo mūsų priklausys, kiek ir kaip gerbsime šalia mūsų gyvenančiųjų žmonių teises. Pagaliau, nuo mūsų priklausys, kiek ir kaip prisidėsime prie bendrų pastangų skelbti pasauliui apie Lietuvos ir kitų tautų pavergimą bei reikalauti joms laisvės.

Kaip jie pasireiškia lietuvių išeivių tarpe

Šie laikai vadinami ne vien atominio amžiaus pradžia, pasimetusios generacijos era, naujųjų atradimų šimtmečiu, bet ir nervingos baimės arba neurozės amžiumi. Nelengva pasakyti, ar psichiniai negaluojančių žmonių šiais laikais yra daugiau negu anksčiau, ar tik dabar yra atkreiptas į juos didesnis dėmesys. Viena tėra aišku: jų yra pakankamai daug, kad jais reikia rimtai susirūpinti. Vien Jungtinėse Amerikos Valstybėse pusė ligoninėse paguldytųjų yra psichiniai ligoniai; o psichiatrinėse ligoninėse yra trys ketvirčiai milijono žmonių. Pastebima, kad ir lietuvių tarps — tiek išeivijoj, tiek okupuotoj Lietuvoj — pasitaiko nemaža psichinių susirgimų. Norėdami "Laiškų Lietuviams" skaitytojus ir bendrai lietuvių visuomenę plačiau painformuoti apie šių ligų simptomus, priežastis ir apsisaugojimo būdus, kreipėmės į visą eilę įvairiuose kraštuose toj srity dirbančius lietuvius specialistus. Trumpai supažindinę skaitytojus su atsakiusiais psichologais bei psichiatrais, žemiau pateikiame jų apklausinėjimo rezultatus.

Prof. Vytautas Bieliauskas dėsto psichologiją Xavier Universitete, Cincinnati, Ohio, ir yra to universiteto psichologijos fakulteto vedėjas.

Dr. Romualdas Kriaučiūnas dirba Kankakee Valstybinėje Ligoninėje, Kankakee, Ill., kaip klinikos psichologas ir giatrikos palatų vedėjo padėjėjas.

Prof. Albinas Liaugminas, psichologas ir pedagogas, dėsto naująsias kalbas Lojolos Universitete Čikagoje ir privačiai teikia psichoterapinę pagalbą jos reikalingiems.

Dr. Gabrielius Misevičius yra Kankakee Valstybinės Ligoninės, Kankakee, Ill., superintendentas.

Dr. Bruno Radauskas yra Spring Grove Valstybinės Ligoninės Baltimorėj, Md., superintendentas.

Prof. Antanas Sužiedėlis dėsto psichologiją Katalikų Universitete ir Trejybės Kolegijoje Washingtone.

Dr. Petras Tunkūnas dirba Veteranų Administracijos Ligoninėje Čikagoje ir dėsto psichologiją Čikagos Medicinos Mokykloje.

KLAUSIMAS: Ar lietuvių išeivių tarpe emocinių - psichinių sutrikimų (negalavimų, ligų), palyginus su kitais to krašto gyventojais, pasitaiko proporcingai: a) mažiau, b) tiek pat, c) daugiau?

DR. PETRAS TUNKŪNAS: Lietuvių tarpe emocinių ligų pasitaiko tiek pat, kiek ir kitų kraštų gyventojuose.

PROF. VYTAUTAS BIELIAUSKAS: Manau, kad, jei būtų galima sudaryti statistikas, rastume, kad psichinių sutrikimų lietuvių išeivių tarpe yra tiek pat, kaip ir tarp kitų šio krašto gyventojų. Turint galvoj, kad mūsų išeivija reprezentuoja tautinį elitą, tektų laikyti, kad psichinių sutrikimų mūsų išeivių tarpe yra daugiau, negu jų proporcingai turėtų būti. Žinoma, daugumas tokių sutrikimų yra užslepiama ir pridengiama fiziologinių sutrikimų skraiste, nes daugumas mūsų išeivių psichinius sutrikimus skaito "nudavimu", o ne tikra "liga". Daugelis mūsų vis bando galvoti, kad tik vietiniai gali tapti psichiatriniais pacientais, o ne "mes" — dėl to fiziologiniai ir psichosomatiniai sutrikimai yra lengviau "priimami".

DR. GABRIELIUS MISEVIČIUS: Tiek pat.

DR. ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS: Teigčiau, kad lietuvių išeivių tarpe emocinių-psichinių sutrikimų pasitaiko tiek pat. Antra vertus, tik maža dalis su tokiais negalavimais bando dorotis jų užuomazgoje. Protinė higiena lietuviams ypač svetima. Įemocinius sutrikimus dažnai žiūrima kaip į silpnavališkumą arba savotiškumą.

PROF. ALBINAS LIAUGMINAS: Sunku pasakyti, ar mažiau jų pasitaiko; bent ieškančių specialisto pagalbos skaičius yra mažesnis. Mat, lietuviai iš pradžių kokio nors elgsenos keistumo nelaiko liga; sako: čia jau toks šio asmens charakteris.

     Vėliau, kaip tas "charakterio keistumas" padidėja ir pradeda jau kiekvienam ir ne specialistui atrodyti nebenormalus, susirūpinama, bet šis šeimos rūpestis saugojamas didelėje paslaptyje.

     Pagaliau, kada su tokiu "keistuoliu" nebegali šeimoje susidoroti — jis pasidaro kenksmingas sau pačiam arba kitiems, tada jis išvežamas (taip pat paslapčiom) į psichiatrinę ligoninę. O tada jau dažniausiai būna per vėlu.

DR. BRUNO RADAUSKAS: Tiek pat.

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Į klausimą — mažiau, tiek pat, ar daugiau — galima būtų atsakyti ir vienaip, ir antraip, ir netgi trečiaip. Pareitų nuo to, kaip "psichinio-emocinio sutrikimo" sąvoka suvokiama. O psichinių sutrikimų nosologijos (ligų klasifikacijos) apibrėžimai ir terminai toli gražu nėra nei labai aiškūs, nei tikslūs, nei vykę. Visų pirma yra daug teoretinės painiavos — pavyzdžiui: ar psichiškai nenormalaus žmogaus elgsena ir prisitaikymas yra iš esmės skirtingi nuo normalaus, ar tai tik laipsnio, kokybės, įvairavimo reikalas? Ir jei atsakoma, kad gal laipsnio — vieni sugeba tiksliau gyventi, kitiems prasčiau sekasi — tai kur tąsyk riba, nuo kurios jau nenormalumo diagnozė pritaikytina? Yra ir praktiškų sunkumų — ką vienas psichiatras pavadina schizofrenija, kitas pavadina "nevykusia asmenybe" ir pan.

     Nesiveliant į tas painiavas, norėčiau siūlyti skirti taip vadinamas "psichozes" nuo kitokių sutrikimų. Psichozė atitinka populiariam "beprotybės" terminui — tai sunkus sutrikimas, paveikiantis visą žmogų (protavimą, jausmus, elgseną) taip, kad jis nebegali atsakingai elgtis ir gyventi normalioje aplinkoje. Daugeliui psichozės variacijų randamos genetinės ar organinės priežastys ar bent "korelatai". Todėl ir nemanyčiau, kad lietuviuose yra ar mažiau ar daugiau psichotikų. Nėra rasta, kad gyvenimo sąlygos — sunkesnės ar lengvesnės, žlugdančios ar lepinančios — paveiktų psichozės statistikų tikimybę. Nėra laikų — gerų ar blogų — kada būtų daugiau schizofrenikų, ar mažiau paranoikų, ar dažniau žmones užpultų psichotinė depresija. Jei skaičiai kartais ir kaitaliojasi, tai greičiausia todėl, kad viena ar kita diagnozė eina arba į madą arba iš mados.

     Einant prie nepsichotinių negalavimų, klausimas painesnis. Kaipgi suskaičiuosi neurotikus? Jie ligoninėsna dažniausiai neatsiduria. Kaipgi suskaičiuosi sukčius, žiauruolius, neatsakinguosius, melagius? Nevisi juk suareštuojami. Kaipgi suskaičiuosi nevykėlius, baimių surakintuosius, vienišuolius, ligas sau įsikalusius, siauraminčius, užkietėjusius? Neįmanoma kvantifikuoti jau vien todėl, kad tokie apibrėžimai ir jų pritaikymai pareina kone visiškai nuo kultūros, civilizacijos rėmų. Kas amerikiečiuose tam tikromis aplinkybėmis būtų pavadinta psichoneuroze, lietuviuose gal būtų aptarta kaip "tinginystė". Taigi, spėčiau, kad lietuviuose mažiau yra "neurotikų", "charakterio sutrikimų", "nevykusių asmenybių", bet daugiau "nervuotų", "palūžusių" (ar gal greičiau ir patogiau — "palaužtų"), "savanaudžių". Lietuviuose "psichinis sutrikimas" tebėra didesnė stigma, negu amerikiečiuose, todėl klinikose ir pas psichiatrus jie mažiau tesilanko. Duomenų neturiu, man tik taip atrodo.

STASYS YLA

 

     Daugelis žmonių jaučiasi išsikankinę, tiesiog pavargę dėl moralinių dalykų. Kodėl? Sąžinė nesiduoda sukalbama, palenkiama, apglostoma. Jos reikalavimai atrodo per aukšti, gyvenimo tikrovėje sunkiai pritaikomi. Tai kelia žmogaus nerimą ir sukuria įvairių vidinių įtampų. Žmogus ieško būdų sau pasilengvinti, bent save pateisinti. Dėl to ne vienas vartoja psichologams žinomą savęs apsigynimo "aparatą", sakysim, perkelti savo kaltę kitiems arba pasiteisinti susidėjusiomis nepalankiomis aplinkybėmis.

     Sąžinė yra ugdoma, formuojama, dėl to — sau pateisinti — mes klausiame, ar tas mūsų sąžinės ugdymas nebuvo pertemptas tėvų, mokytojų, kunigų? Gal ir pačios krikščionybės moraliniai reikalavimai yra per aukšti, per kieti, nelankstūs? "Kodėl Bažnyčia, kuri šiuo metu daug ką keičia, negalėtų pakeisti, bent sušvelninti tų visų ar bent kai kurių savo reikalavimų?" Jeigu ji nieko nedaro, tai gal teisūs yra tie, kurie moralę laiko kintamą, visiškai asmenišką, kiekvienam individualią, priklausomą nuo laiko ir vietos?

     Apie tokią "naują" moralę — laisvesnę ir pažangesnę — šiandien mes daug girdime. Tarp tos moralės atstovų yra ir vadinamieji "hippies". Tada mums kyla naujas klausimas, ar šių keistuolių elgseną dera vadinti morališkai pažangesne? Ar moralė nėra susieta su asmenybės išsiskleidimu, jos didybe, netgi heroika? Nors nesame patys moraliniai herojai, bet toli gražu nenorėtume būti ir pasimetėliai, prisidengę pažangumu.

     Kurgi yra toji moralinė kryžkelė, kurion atsiduriame mes patys, o dar labiau ne vienas jaunas žmogus?

Ar ne tiesa, kad žmonės yra linkę pirkti tas prekes, kurios yra daugiausiai reklamuojamos? Juk dažnas reklamavimas kaip ir parodo, kad prekė sėkmingai parduodama, nes už jos reklamavimą daug išleidžiama?

FOTOGRAFAS KASTYTIS IZOKAITIS: Tai maždaug atitinka tiesą, bet ne visada. Sakyčiau, kad daugiausia laimi ne tie, kas daug reklamuoja, bet tie, kurie gerai reklamuoja. Pavyzdžiui, prieš kiek laiko viena amerikiečių automobilių firma buvo arti bankroto. Visgi pasisekė pasamdyti gerą reklamuotoją. Ji surado, kad tos firmos automobiliai nėra nei geresni, nei prastesni už kitus. Tada sumanios reklamos dėka ji atkreipė pirkėjų dėmesį. Tos firmos automobilius pradėjo vėl gausiau pirkti.

Sekančiuose puslapiuose amerikiečių rašytojas PETER K. BEACH apibūdina meno vietą reklamavime ir supažindina "Laiškų Lietuviams" skaitytojus su toje srityje sėkmingai dirbančiu lietuviu fotografu Kastyčiu Izokaičiu. Peter K. Beach yra Campbell-Mithun, Inc., vienos didžiųjų Čikagos reklamavimo bendrovių, associate kūrybinis direktorius.

PETER K. BEACH

PREKĖS ir įvairūs patarnavimai reklamuojami tam, kad, juos įsiūlius, būtų pelno. Tai pasiekiama, pramatomus klientus informuojant apie esamas prekes bei patarnavimus, kartu juos įtikinant tų prekių bei patarnavimų išskirtiniu gerumu — kokybe, kaina, patvarumu ar kt. Kur tik reklamuojama, ten ir argumentuojama. Tuo siekiama perkalbėti ir įtikinti. Ir ne tik perkalbėti ir įtikinti, bet ir motyvuoti.

Meno vieta reklamavime suvokiama tik suprantant tai, kas anksčiau pasakyta, t. y., kad menas yra elementas, kokiu nors būdu stiprinąs reklaminį argumentavimą. Tad menas nėra koks svetimas, prie argumento tik prišlietas priedas. Reklamavimas be meno nė nesuprantamas. Juk jeigu pardavėjui tenka kreiptis į pirkėjus ne vien tik savo balsu, jeigu jis turi daryti ką nors daugiau negu vien šūkauti, kad atkreiptų jų dėmesį, tai jau ir atsiranda reikalas reklamuoti. O kada jau reikia reklamuoti, tai reklamuojant reikia ir meno.

Menas yra priemonė, naudojama perteikti reklamos argumentą. Jis duoda pavidalą ir formą pačiam argumentui. O jo pavidalas ir forma tiksliai apsprendžiami pasirinktos skelbimo priemonės, kuri pasirenkama labai praktišku būdu — pagal turimą biudžetą, rinkos savybes, palyginant išlaidas, susidarančias norint pasiekti pirkėją viena ar kita skelbimo priemone.

Tokiu būdu meno vaidmuo yra dvigubas: jo reikia, kaip jau sakėme, reklamos argumentui apipavidalinti, bet taip pat jo reikia argumentavimui, t. y. jį įkūnyti fiziškai, paruošiant ir pritaikant specialiai priemonei, pavyzdžiui, televizijai.

Dėl to nenuostabu, kad visokių sričių profesiniai išsilavinę menininkai (grafikai, fotografai, filmų direktoriai ir kt.) ruošia reklamas nuo pat pradžios, kai tik reklamos argumentas yra sugalvotas, iki pat pabaigos, kada pirkėjas su ja susiduria veidas į veidą. Nenuostabu nė tai, kad reklamavime dirbantieji kasdien susiduria su neprofesionalų sprendimais apie meną.

1967 m. gruodžio 29 d. Lietuvių Jėzuitų provincijolu buvo paskirtas Gediminas Kijauskas, S. J. Ta proga “L. L.” redakcija jam pateikė keletą klausimu.

KLAUSIMAS: Kokie Jėzuitų Ordino bendrieji uždaviniai pasaulyje?

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S.J.: Naujasis amžius stato savus uždavinius. Šių dienų pasaulį žymi nepaprastai staigūs ir gilūs pasikeitimai, kurių įtaka jaučiama beveik kiekvienoje srityje. Moderniosios komunikacijos priemonės, kaip televizija, radijas, kompjuteriai ir spauda ne tik masiniai formuoja žmonių galvojimą bei jų veikimą, bet kartu verčia mus keisti darbo formas bei metodus ir taikyti juos naujiems laiko reikalavimams. Šiame pasikeitimų sūkuryje vertybės nevisuomet pajėgia atrasti savo deramą vietą žmonių galvojime bei gyvenime. Šioje socialinėje ir kultūrinėje metamorfozėje daugybei žmonių gyvybiniai klausimai pasiekia problematinį lygsvaros tašką.

     Su naujų idėjų antplūdžiu žmonėms darosi nebeaišku, kas yra žmogus, koks jo tikslas, kokia yra to žmogaus laimė, jo sielos nemirtingumas, pati gyvenimo prasmė.

     Viešai ir drąsiai paraduojama su šūkiais, kaip pvz., "Dievas miręs", "laisvė nesiderina su Dievo pripažinimu", "laisvė reiškia, kad žmogus yra sau tikslas ir vienintelis savo ateities kūrėjas", "meilė — tai laisvė save atskleisti be jokios atsakomybės" ir kt. Šie posakiai ne tik neranda platesnio žmonių pasipriešinimo, bet priimami kaip naujojo ir modernaus gyvenimo "normos". Tada tikrai yra reikalas galvoti apie naujus uždavinius apaštalavime. Tam tikslui dalinai buvo sušauktas II Vatikano susirinkimas. Jame Bažnyčia bandė užmegzti brolišką dialogą su mūsų amžiaus žmogumi, jam padėti atrasti gėrį, tiesą ir pilną žmogiškojo gyvenimo įprasminimą naujuose laimėjimuose. Tokiems vėjams pučiant, ir jėzuitų uždaviniai yra padėti mūsų amžiaus žmogui — ypač jaunam žmogui — ieškoti pilno atsakymo į žmogaus gyvybinius klausimus ir kartu duoti šio amžiaus laimėjimams ir siekiams pilną įprasminimą moksluose, menuose ir kitose kultūrinėse bei socialinėse srityse, kaip apaštalas Paulius sako: "Atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir kas žemėje" (Efez. 1:10).

Kova ir gyvenamasis kraštas

     Lietuvos Laisvės Kovos Metais privalėtume įsisąmoninti tos mūsų kovos ryšį su gyvenamojo krašto vadovybės pažiūromis, įtaka ir siekiais. O kad tai įsisąmonintume, privalėtume veikliau, energingiau reikštis ne vien savuose uždaruose rateliuose, bet ir tose sferose, kur atkreipiamas dėmesys į veiklios, susipratusios ir vieningai savo tikslų siekiančios piliečių grupės interesus" (Dirva, I. 3).

Teatro festivalis

     "Kultūros fondas iškėlė sumanymą šiuos (50 metų Nepriklausomybės sukakties) metus ir užbaigti ypatingai, būtent, surengti Teatro festivalį. Jame dalyvautų JAV ir Kanados scenos menininkai... turėtų būti išrinkta: A) geriausias tremtyje teatras, B) geriausias aktorius ir C) geriausia aktorė.

     Jeigu visa tai pavyktų įkūnyti, būtų laimėtas tam tikras mūsų kultūrinio gyvenimo ūgtelėjimas nauju, lig šiol nebandytu dalyku, būtų sužadintas teatrinis ūpas aktoriuos ir visuomenėje..." (Anatolijus Kairys, Draugas, I. 6).

Vėzdai spaudoje

     "Yra... viena sporto šaka, žymiai senesnė už krepšinį Lietuvoje, tai — rungtynės spaudoje. Jau nuo seno lietuviškoji periodinė spauda yra tapusi idėjinių, politinių, religinių varžybų arena. Dar daugiau, toji spauda panaudojama net asmeninėm sąskaitom suvesti...

     "Dar visai neseniai veiksnių konferencija Vašingtone ir kultūros kongresas Čikagoje savo nutarimuose kreipėsi į spaudą, pageidaudami didesnio atsakingumo. Deja, pagerėjimo nematyti... Vienintelė priemonė jam sumažinti — skaitančios visuomenės reakcija. Kai leidėjai pajus, kad visuomenė reikalauja aukštesnio lygio spaudos, bus priversti pasitempti". (Pr. G., Tėviškės Žiburiai, I. 11).

“Eksperimentuoti tam, kad sukurtu naujų vaizdiniu efektu”, — taip apibūdina Peter B. Beach jauno lietuvio fotografo Kastyčio Izokaičio siekius (žr. šio “L. L.” nr. 16 psl.). Tokių eksperimentų sėkmingais rezultatais puošiamas šis “Laiškų Lietuviams” numeris (1, 4, 11, 14, 21-24, 35 psl.). Kastyčio Izokaičio fotografijos buvo panaudotos reklamoms “Newsweek”, “Time”, “National Geographical Magazine” ir įvairiuose pramonės ir prekybos žurnaluose. Jojo foto paroda bus atidaryta

KASTYTIS IZOKAITIS    II. 25 d., Jaunimo Centre Čikagoje.

 

 

Elegija nusivylusiam draugui

INDRĖ DAMUŠYTĖ

Indrė studijuoja anglų kalba bei literatūrą Wayne Valstybiniame Universitete, Detroite. Buvo “Ateities” redakcijos narė. Jos eilėraščiu buvo atspausdinta “Ateityje” ir “Anthology of College Poetry”. Eilėraščio iliustracija Zitos Sodeikienės.

Neramumu nutrupėjęs balso rakštis
sudrumsčia gatves, naktimi nuklotas.

Slenka šviesa, rausva,
dangoraižių palėpėmis. Auksiniais pirštais
perskrodžia miglotus miesto kelius.

Jis ranką iškėlė.
Prieš saulę ji tamsi.
Susimąstęs nuleido... kyla saulė

            sustabdyt jos negalėjo.
            Nuraminti bėgantį laiką nepajėgė.
Jau diena skverbėsi pro lango plyšius.
 Diena,
ir šampanas išgertas.
Taurės guli nukritusios ant tako.
Ir daina
nakties daina baigta.
Nuaidėjus, prasklidus plieninėm kavernom.

Saulėtekio auksiniai pirštai palietė tylumą.
Jau visi išėję.

Paliko taures, sudužusias ant šaligatvio.

Šampano lašai saulėj sutviksėjo
ir pranyko.

Sūkurys be galo, be ribų
liūdnai čiurlena.
Valandos byra nuo dangaus.

Rytmečio migla tanki.
Žmogus ieško žmogaus.
Žvalgosi
                        ir mato:
            Eisena per tilto griaučius.
            Galvas nuleidę, koja paskui koją,
            pilkame ryte eina.
Kas?

AKIRAČIAI

 

Šios mintys buvo inspiruotos grupės kunigų, kun. Vytauto Zakaro suredaguotos ir pateiktos Kunigų Vienybės Rytų Rajono susirinkimui 1967 m. XI. 14 d. Putname, Conn.; po diskusijų vienbalsiai priimtos ir raštu išsiuntinėtos kitiems lietuviams kunigams.

Mes galime pasidžiaugti, kad lietuvių Kunigų Vienybė netrukus švęs 60 metų įsisteigimo sukaktį, tuo tarpu, pavyzdžiui, Čikagos arkivyskupijoje amerikiečiai kunigų vienybės organizaciją įsteigė tiktai pereitais metais. Tačiau turėtume pasvarstyti, ar mūsiškė Kunigų Vienybė su senais statutais ir metodais yra tinkama dabarties laikui. Manoma, kad ji reikalinga pagrindinio perorganizavimo. Kunigų Vienybė turėtų naujai suformuluoti savo tikslus ir darbo metodus.

Iš JAV rytinio pakraščio būrelio kunigų pasisakymo

Grupė kunigų svarsto Kunigų Vienybės padėtį ir uždavinius

    Gyvename naują laikotarpį. Vatikano II susirinkimo pateiktos mintys daugelio tautų yra pritaikomos įvairiausiais būdais. Kunigų Vienybė, būdama katalikų kunigų organizacija, negali pasilikti prie senų, sporadiškos veiklos metodų, bet turi stengtis atsinaujinti, eiti į dialogą su vadovaujančiais veiksniais ir su pasauliečiais. Išeivijoje kito tokio organo neturime, kuris būtų taip tinkamas vadovauti religinės veiklos gyvenimui lietuvių išeivijoje. Todėl Kunigų Vienybė turėtų jausti atsakomybę savo žmonėms, Bažnyčiai ir lietuvių tautai.

    Jau yra atėjęs laikas, kuriame kunigų apsileidimo pasauliečiai nebeatleidžia. Lietuvių visuomenėje pasauliečių tarpe bręsta nepasitenkinimas. Tai dar nėra antiklerikalizmo apraiška, bet dabar kunigas yra gerbiamas ir vertinamas ne dėl jo kunigiškų rūbų, bet dėl jo asmeniško elgesio ir veiklos. Jaunimas nebenori klausyti kunigo pamokymų. Kai kur jie net išeina iš bažnyčios pamokslų metu. Senesnės kartos pasilavinę žmonės viešai kritikuoja kunigus dėl jų prasto pareigų atlikimo dvasinio vadovavimo srityje. Ateitininkų vadai skundžiasi, kad tarp tiek daug kunigų neatsiranda dvasios vadų, kapelionų. Kiti klausia, kodėl pasauliečiai parašo prasmingesnes knygas ir straipsnius iš religijos srities negu aukštus teologijos mokslus išėję kunigai. Dar kiti nenori sueiti su kunigais į dialogą, nes nemato prasmės, nesitikėdami iš jų išgirsti brandesnės teologinės minties.

    Mes nemanome, kad tie kaltinimai tinka visiems kunigams, bet negalime užmerkti akių prieš faktus.

1967 m. gruodžio 8 d. sukako dveji metai nuo Vatikano II suvažiavimo pabaigos. Laikas apsidairyti, kaip vyksta to suvažiavimo pradėtas atsinaujinimo sąjūdis Bažnyčioje. Čia pateikiame Desmondo Fisherio, vieno katalikų europiečių reikalais geriausiai informuotų asmenų, įžvalgų santraukas.

Airija

Airija buvo vienas konservatyviausių katalikų kraštų, bet dešimties metų bėgyje gali pralenkti olandus.

   Prieš II Vatikano suvažiavimą Airija buvo vienas konservatyviausių katalikų kraštų pasaulyje. Religiją daugiausia sudarė “pamaldumai”, nors jie ir kilo iš gilaus tikėjimo ir natūralaus religinio jausmo.

   Šiandien klimatas greitai keičiasi. Jis yra tapęs žymiai atviresnis: religiniai dalykai, net tie kurie praeity buvo laikomi “neliečiamais”, yra plačiai diskutuojami.

   Nežiūrint to, airiai yra giliai ištikimi tikėjimui, už kur; jų proseneliai taip ilgai kentėjo. Ir vyskupai, su nedidelėmis išimtimis, yra nuoširdžiai persiėmę Bažnyčios suvažiavimo idėjomis, bet tuo pačiu pakankamai išmintingi suprasti, jog jos negali būti tuoj pat primestos žmonėms, kurie yra nepriklausomos dvasios ir realių, nors kai kada ir ciniškų požiūrių. Dėl to jie atsinaujinimo darbą vykdo pamažu ir atsargiai, saugiai balansuodami vis gausėjančių pažangiųjų nekantrumą su masių natūraliu nepaslankumu.

   Ir jei šios tautos prigimtinis misijonieriškas uolumas nusikreips į atsinaujinimą, Airija gali išpildyti optimistines viltis daugelio stebėtojų, kurie jaučia, kad dešimties metų bėgyje katalikai airiai gali pralenkti olandus.

Anglija

Skilę intelektualai jaudinasi. Vyskupai kontroliuoja. Atsinaujinimo sąjūdis tingus ir be entuziazmo.

   Anglijoje dėl dabartinės padėties labai jaudinasi intelektualai, tiek pažangieji (nes jiems atrodo, jog permainos vystomos vos sraigės greičiu), tiek konservatyvieji (nes jie yra įsitikinę, jog Bažnyčia ima byrėti). Vyskupai gi bandė išvengti tokios įtampos ir kontroversijos, kokią jie tariamai įžvelgia olandų katalikybėje ir dėl kurios jie beveik neracionaliai baiminasi. Jų nusistatymas: “Mes neturim papiktinti paprastų tikinčiųjų”. Jie įsteigė liturgines ir ekumenines komisijas, kunigų tarybas ir kitas Vatikano II rekomenduotas institucijas, bet kartu sau užsitikrino jų kontrolę. Dėl to atsinaujinimo sąjūdis Anglijoje yra tingus ir be entuziazmo.

68% sakosi tikį Dievu, 22%aukštesniąja būtybe, bet didelei daugumai dėl to “nei šilta, nei šalta”.

   Savaitinis vokiečių žurnalas “Der Spiegei” 1967. XII. 18 pateikia 2037 vokiečių apklausinėjimo davinius, surinktus rugsėjo mėnesį 239 klausinėtojų 154 skirtingose Vokietijos vietovėse. Apklausinėjimo tikslas — sužinoti, ką tiki šių dienų vokiečiai. Manoma, kad atsakiusieji tinkamai atstovauja 39 milijonų vakarų Vokietijos gyventojų įsitikinimus.

   Daviniai rodo, kad 97% vokiečių yra krikštyti, 94% priėmė sutvirtinimo arba pirmosios komunijos sakramentus ir taip pat 94% priklauso protestantų ar katalikų bažnyčioms. 86% yra susituokę bažnyčiose. Mažiau pusės eina į bažnyčią bent kartą j mėnesį. Papratę kasdien melstis tik 27%.

   Ir evangelikų ir katalikų bažnyčiose darosi neaišku, kur baigiasi tikėjimas, kur prasideda netikėjimas. Ne vienas teologas skiria tikėjimą nuo išpažįstamų tiesų sąrašo; pavyzdžiui, Tuebingeno universiteto dogmatikos profesorius katalikas Gotthold Hasenhuettl sutinka su protestantu Bultmannu, kad tikėjimas yra “iš pagrindų asmens atsidavimas Dievo atsiveriančiam žodžiui. Tikėjimas nėra pirmoj vietoj daugybės tiesų priėmimas”.

   Įdomu, kad atskirais atvejais tikintieji ir nepraktikuojantiejį krikščionys yra priėję vienos nuomonės klausimuose, kurie dar skiria dabartinius teologus (pavyzdžiui, popiežiaus neklaidingumo klausimu); gi kitu atveju tikintieji turi skirtingas nuomones klausimuose, kuriuose skirtingų konfesijų teologai yra priėję tas pačias išvadas (pavyzdžiui, Liuterio klausimu). Popiežiaus primatas ir neklaidingumas yra daugumos paneigiamas: tik 29% sutiko, kad “popiežius turi turėti aukščiausią rangą Bažnyčioje, ir net vyskupai Bažnyčios Susirinkime tegali ką nors nuspręsti tik popiežiui sutinkant”; 44% pasisakė, kad “popiežius turi turėti pirmą vietą Bažnyčioje garbės atžvilgiu, tačiau svarbiuose reikaluose vyskupai turi visi kartu spręsti, ir popiežius tegali turėti tik vieną balsą, kaip kiti vyskupai”; 25% iš viso laikė popiežiaus pareigas nereikalingomis. Įdomu, kaip pasiskirstė tikinčiųjų pasisakymai šiais klausimais: katalikų pasisakė 49% už popiežiaus primatą, 42% už jo garbės pirmenybę ir 8% prieš popiežiaus instituciją; katalikai, kurie lanko bažnyčią veik kas sekmadienį, pasiskirstė: 60%, 30%, 1%.

•JAUNYSTĖ

TĖVAS KĘSTUTIS

Tik nusikratęs vaikiškumu gali subręsti

     Ar nori būti suaugęs? Žinoma, noriu — tu atsakysi. Tau nepatinka, jei kas tave palaiko vaiku... Savo elgesy tu vengi to, kas kitiems ar tau pačiam atrodo vaikiška. Ir tu mėgini daryti tai, kas tavo ar kitų akyse atrodo “vyriška” — suaugusio žmogaus. Ir tai gerai — tu turi norėti užaugti, subręsti.

     Bet kas yra vaikiška? Ir kas suaugusio žmogaus? Čia lengva suklysti. Ar neteko tau nekartą matyti, kaip “pretenduotojas” į suaugusius skriaudė mažesni už save? Ar nesutiktum, kad tikrai suaugęs ne skriaudžia, bet globoja mažesnius už save? Bet juk lengviau yra pasišvaistyti kumštimis silpnesniojo sąskaiton, negu jį patį apginti nuo stipresnių užpuolėju.

     Taigi, čia lengva suklysti — ar, dar teisingiau, save suklaidinti. Sakau — ne apsirikti, bet save suklaidinti: apsirinkama netyčia, o čia tyčia pasirenkama, kas labiau imponuoja, kas lengviau... Bet tai ne tikras kelias subręsti.

     Arba vėl... Jei esi berniukas, pradedi rūkyti. Manai, kad kiti stebėsis tavimi: “Vaje, koks vyras. Net dūmus leidžia... Tikras milžinas”. Ir eini nosį užrietęs... Bet pro dūmus, nosį užrietus, nesimato, kad ne dūmai padaro milžiną.

     O jei esi mergaitė, tai gal, sulaukus trylika metų, pradedi ieškoti “boyfriendo”. Manai, kad tavęs vienos niekas nepastebi, bet jei vaikščiosi su juo, tai visos tavo draugės šnibždės viena kitai i ausį: “Vaje, ta jau tikrai galės greit ištekėti... Matot, kaip vaikšto vis kartu”.

     O visgi ar nejauti giliai širdy, kad mergaitei, kurią tik “boyfriendas” už parankės nuveda į “moterų luomą”, dar reikia auklės, ne kavalieriaus? O berniukas, kurį tik dūmai padaro “suaugusiu” — argi nėra dar tik vaikas savy?

ŠEIMA


Vyras

1.    Ar elgiuosi pagal dėsnį, kad esu šeimos galva ir kad mano žmona yra mūsų namų širdis?

2.    Ar myliu savo žmoną ir ar savo nusistatymu bei veiksmais nuoširdžiai jai savo meilę parodau?

3.    Ar savo žmoną myliu ne holivudlškai, bet krikščioniškai?

4.    Ar namuose sukuriu saugią atmosferą, tinkamą jai pilnutiniai vystytis — kaip žmonai, kaip motinai ir kaip krikščionei?

5.    Ar grįžęs namo iš darbo su žmona tinkamai pasisveikinu?

6.    Ar parodau jai dėmesio ir interesuojuos jos kasdieniniais užsiėmimais?

7.    Ar suprantu, kad, beveik visą dieną praleidžiant tik su mažais vaikais, jai reikia kompanijos su suaugusiais? Ar pats jai palaikau kompaniją?

8.    Ar joje suvokiu moters vertę ir garbę?

9.    Ar nepasijuokiu iš žmonos, ypač kitų akivaizdoje?

10.    Ar mūsų vaikai suvokia, kad aš giliai myliu jų motiną?

11.    Ar rūpestingai aprūpinu šeimos narius visu tuo, kuo turiu aprūpinti?

12.    Ar atsižvelgiu į žmoną ir į jos visus reikalus?

13.    Ar esu švelnus jai, ypatingai mėnesinės metu ir kituose jai sunkiuose laikotarpiuose?

14.    Ar noriai padėdamas palengvinu jai jos darbų naštą namuose?

15.    Ar pasirūpinu, kad jai liktų kiek laisvo laiko daryti tai, ką ji mėgsta, kaip, pavyzdžiui, skaityti, žiūrėti mėgiamą televizijos programą ar kt.

16.    Ar reguliariai ir dažnokai išeiname kartu kur į teatrą, kiną ar restoraną?

17.    Ar sudarau žmonai galimybes, kad ji ir be manęs galėtų laiks nuo laiko išeiti ir pabuvoti su draugėmis?

18.    Ar esu su savo žmona mandagesnis, negu su kitomis moterimis?

19.    Ar nuoširdžiai gerbiu žmonos tėvus, gimines bei pažįstamus?

20.    Ar savo žmonai per daug nesiskundžiu?

21.    Ar savo surūgusia nuotaika negadinu namų atmosferos?

22.    ' Ar namūose esu pakankamai tvarkingai apsirengęs, ypač savaitgaliais?

23.    Ar žmonai parodau, jog vertinu tai, ką ji atlieka?

24.    Ar padedu savo žmonai dvasiškai bręsti?

25.    Ar padedu jai vystytis intelektualiniai?

26.    Ar savo žmonoje tikrai matau Kristų?

Žmona

1.    Ar esu šeimos širdis ir ar vyrui leidžiu būti šeimos galva?

2.    Ar myliu savo vyrą ir ar savo nusistatymu bei veiksmais nuoširdžiai jam parodau savo meilę?

3.    Ar pilnai suvokiu krikščionišką meilę vyrui?

4.    Ar namuose sukuriu jaukią atmosferą, kuri padėtų vyrui ugdytis ir kaip vyrui, ir kaip tėvui, ir kaip krikščioniui?

5.    Ar lipšniai pasisveikinu su juo, jam grįžus namo iš darbo?

6.    Ar nuoširdžiai domiuosi jo darbu ir kitais jo užsiėmimais?

7.    Ar savo vyrui pakankamai pasakau, kas vyksta mūsų šeimoj, namuose, bet jo nepervarginu nuolat apie namų rūpesčius tekalbėdama?

8.    Ar esu jam gera kompanijonė?

9.    Ar kalbuosi su juo ne vien apie mūsų vaikus, bet ir apie kitką?

10.    Ar jis gali išsikalbėti su manim savo problemomis?

11.    Ar savo vyrui kaip nors išreiškiu savo jausmus, kai esu užgauta?

12.    Ar jo bereikalingai neįveliu į kokius mažmožius?

13.    Ar suvokiu didelę vertę, kuri slypi jame?

14.    Ar mūsų vaikai pilnai supranta, kad giliai myliu jų tėvą?

15.    Ar atsižvelgiu į savo vyrą taip, kaip turėčiau?

16.    Ar namuose leidžiu pakankamai jam pailsėti ir pamiršti visokius rūpesčius?

17.    Ar mėgstu su juo išeiti?

18.    Ar nenusiskundžiu? Ar susilaikau nuo niurnėjimo? O gal kaip kitaip vis reiškiu savo nepasitenkinimą?

19.    Ar namuose vengiu blogo ūpo ar net ištiso kankinystės komplekso?

20.    Ar nekeliu jam bereikalingų rūpesčių?

21.    Ar paskatinu jį reguliariai išeiti su savo draugais (ir po to neduodu progos jam jausti sąžinės graužimą)?

22.    Ar elgiuosi pagarbiai su jo draugais?

23.    Ar vyrui parodau, kad vertinu tai, ką gero padaro?

24.    Ar savo dėmesiu kartais ir vyrui suteikiu pirmenybę — pirmiau net negu vaikams?

25.    Ar pakankamai tvarkingai apsirengiu, ypač namuose?

26.    Ar padedu savo vyrui bręsti dvasiškai?

27.    Ar padedu jam ugdytis intelektualiniai?

28.    Ar iš tikro matau Kristų savo vyre?

 

Džiaugiasi Donelaičio vertimu

Praeitų metų pabaigoje "Tiesa" (1967, 291 nr.) paskelbė Nado Rastenio angliškojo "Metų" vertimo recenziją. Straipsnio autorius Aleksys Churginas, padaręs keletą techninių kritiškų pastabų, džiaugiasi "Lietuvių Dienų" leidiniu:

    “Mūsų nemirtingojo būrų dainiaus Kristijono Donelaičio žodis pastaruoju metu vis plačiau sklinda po pasauli. Nespėjome atsidžiaugti įspūdingu “Metų” vertimu į vokiečių kalbą (šį didžiulį darbą atliko daktaras M. Budenzigas), kai mus pasiekė kita nemažiau maloni žinia: Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė garsioji Donelaičio poema angliškai. Jos vertimas priklauso Nadui, kuris yra paskelbęs Amerikos spaudoje ir originalių eilėraščių. Įvadą knygai parašė filosofijos daktarė Elena Valiutė-Tumienė, kuri šiuo metu dėsto anglų ir pasaulinę literatūrą Kalifornijoje. Knyga išleista gražiai ir rūpestingai — papuošta V. K. Jonyno iliustracijomis, nurodytas lietuviškų tikrinių vardų tarimas.

    Donelaitis — didžiulis, savitas, nepakartojamas talentas, kuris privalo praturtinti pasaulinės poezijos lobyną. Ir mes nuoširdžiai dėkingi Nadui Rasteniui už tai, kad jis, negailėdamas jėgų ir triūso, ėmėsi šio atsakingo ir garbingo darbo. Neabejoju, kad anglų poezijos kalba, kurios klodus įpureno galingas Šekspyro genijus ir nemaža kitų didelių poetų, kuo puikiausia galima atkurti Donelaičio poetiką, leist pajust angliškų eilių skambesy bei vaizduose Donelaičio poemos gaivalingą galią ir amžiną jaunumą bei žavesį. Svarbu yra pradėti žygi. O kadangi pradžia padaryta, lieka tik palinkėti geros kloties, ryžto ir ištvermės tolimesnėje poetinėje kelionėje.

Laukia techninio žodyno

Tame pačiame "Tiesos" numeryje trijų institucijų konstruktoriai inžinieriai ir technikai skatina išleisti lietuvišką techninės terminologijos žodyną, kurio techninių sričių darbuotojai ir studentai pasigenda:

    Kiekvienais metais padidėja inžinierių ir technikų šeima. Vien tik Kauno Politechnikos instituto absolventų dabar yra daugiau kaip dešimt tūkstančių. O kur kitų aukštųjų mokyklų ir technikumų paruošti kadrai? Ir technikos mūsų kasdieniniame gyvenime vis daugiau. Todėl techninės terminacijos daugėja kiekvieną dieną. O žodynų neturime. 1959 metais išleistas nedidelis “Rusų-lietuvių kalba politechninis žodynas” (5.000 egz. tiražu) jau tapo retenybe. Todėl labai apsidžiaugėme, perskaitę “Minties” leidyklos 1966 metų redakcinių darbų plane, kad autorių kolektyvas ruošia naują politechninių rusų-lietuvių kalba žodyną. Tačiau daugiau apie jį nieko aiškaus taip ir negirdėti.

KULTŪROS KRIZĖ

DR. S. ALIŪNAS

Ir teigiama, kad vaizdas liūdnas
Kultūros čia, tremties kely,
O aš geriu sau ligi dugno
Ir vis yra dar butely.

Protingi vyrai naiviai šneka
Trūkstą mums polėkių gilių,
O lekia puikiai Pontiakas
Plačiuoju tremtinio keliu.

Spauda ermyderį vis kelia.
Kad apkiautimą reikia vyt,
O mano viloj nei dulkelės
Ir nei knygelės nematyt.

Kas tau čiurlioniškas allegro.
Kas tau romanas ar gaida.
Kai tavo blokan veržias negras
Kultūros krizė tik tada.

NUMATYTA, KAD BŪTU ČIKAGOJ DAR NEMATYTA. “Laiškų Lietuviams” parengimuose tėra tik viena nustatyta, būtent, kad meninėje programoje kasmet būtų kas nors Čikagoj dar nematyta. Taip bus ir šimet, kovo 9 d., šeštadienio vakarą Jaunimo Centre. Meninėje programoje dalyvauti yra pakviesta Čikagoje pirma karta pasirodysianti išraiškos šokio menininkė Elena Kepalaitė iš Niujorko. Jai talkininkaus čikagiečiams gerai pažįstamas ir mėgiamas aktorius Algimantas Dikinis.

PRADEDANT 1968 METUS

    “L. L.” tikrai įdomiai leidžiami, jie skiriami prasilavinusiems žmonėms arba “vidurinei klasei”, miestiečiams... Daugumas lietuvių miestuose gyvena. Todėl ir toliau jie tokie turėtų išlikti.

    Vokiečiai turi tikrai gana daug ir gerų teologinių-kultūrinių žurnalų; gal būt, dar neblogų, skiriamų liaudžiai, nors ir čia daugumas gyvena jau miestuose, bet tikrai neturi jokio žurnalo “vidurinės klasės” žmonėms, kaip kad yra “Laiškai Lietuviams”. Čia tikrai gali vokiečiai su pavydu žiūrėti į “Laiškus Lietuviams”. Kartu jie turėtų pasimokyti, kad tokiose sunkiose sąlygose svetur dar galima tokį žurnalą išleisti.

Kun. D. Kenstavičius, Vokietija

    Tikiuosi, kad “L. L.” nenugrims į infantilistinę psichozę “of self pity” and “of crying baby”. Tokia psichoze šiuo metu yra užsikrėtusi liberalinė Amerikos katalikų spauda, kurioje už viską kaltas popiežius ir Bažnyčia, ir tik ji viena — kad kunigai negali vesti, kad draudžiama birth kontrolė, divorsai, kad ji leidžia įstatymus, kuriuos reikia vykdyti, kad ji dar pripažįsta viršininkus... 1968 m. tikimės iš Tamstų daugiau pozityvių, katalikybę statančių ir stiprinančių informacijų, mažiau pasaulietiškos meilės ir jos istorijų, mažiau negatyvių žinių iš Bažnyčios gyvenimo, mažiau akademinio nonsenso.

Kun. K. Steponis, Burbank, Calif.

KNYGOS

    Gyvenant krašte, kuriame spaudos laisvė yra ne tik neribota, bet beribė ir visokios rūšies literatūra klesti milijonais egzempliorių, darosi sunku knygas pasirinkti. Tokios apimties spausdinto žodžio aruode visada prisirenka daugiau pelų, negu grūdų. Todėl lektūros išvėtymui šis kraštas turi nemaža knygų klubų, konfesinių grupių kritikų, pavienių literatūros autoritetų bei kritikos žurnalų, kurie pristato visuomenei skaitymo vertąsias įvairių sričių knygas.

    Čia “Laiškai Lietuviams” nori savo skaitytojams taip pat pristatyti sąrašą geriausių naujų knygų biografijos, jaunimo bei religinės skaitybos, socialinių bei šeimos problemų srityse. Tą sąrašą skelbia “National Catholic Reader’s Directory” (JAV Katalikų Skaitytojų Gairės). Sąrašas sudarytas aukščiau minėtų sričių ekspertų bei literatūros kritikų (sąraše pateikiami knygų pavadinimai bei autoriai).

BIOGRAFIJOS

Augustine the Bishop........F. Van der Meer

The Cure D'Ars............Abbe Francis Trochu

The Hidden Face........Ida Friederike Gorres

In Solitary Witness: The Life and Death of Franz Jagerstatter -  Gordon Zahn

Joan of Arc ........................ Regine Pernoud

Journal of a Soul ................ Pope John XXIII

Life of James Cardinal Gibbons................... Msgr. John T. Ellis

Seeds of the Desert: A Life of Charles de Foucould ........... Rene Voillaume

Teilhard De Chardin ............ Claude Cuenot

With God in Russia ................. Walter Ciszek ir Daniel Flaherty

FILMAI


WAR, ITALIAN STYLE.Šioje varginančioje italų komedijoje Buster Keaton vaidina kalbos nemokanti vokiečių generolą, kuriam pasiseka išryškinti kelis šio filmo tikrai juokingus momentus. Įkalbėta angliškai. Filmas menkos vertės visiems.

THE WAR WAGON.John Wayne su įdomių charakterių būriu planuoja apvogti auksą vežantį šarvuotą vežimą. Jis nori atsilyginti vežimo savininkui Bruce Cabot už apkaltinimus, dėl kurių jis buvo pasodintas kalėjiman ir prarado savo turtą. Filmas spalvotas, gerai parašytas su nemaža humoro; įdomus pamatyti grynai pramogai. Geras suaugusiems ir jaunuoliams, o taip pat ir brandesniems vaikams.

WARNING SHOT.Gerai surežisuotas kriminalinis filmas, kuriame Los Angeles miesto detektyvas patraukiamas į teismą už įtartino asmens nušovimą. Neblogas filmas suaugusiems, bet jaunuoliams per daug žiaurus. Vaikams visai netinka.

WAY OUT.Filmas paruoštas visuomenei parodyti narkotikų vartojimo pavojus. Nors filmas ruoštas su gerais norais, jis nėra pasisekęs, nes jaučiasi veikalo forsavimas ir suprastinimas. Vaidina ne profesionalai, o buvę narkotikų vartotojai. Filmas šiaip sau suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinka vaikams.

LEIDĖJŲ ŽODIS SKAITYTOJAMS

Pradėdami 1968 metus, su žurnalo skaitytojais norime pasidalinti savo bendrais rūpesčiais. Nors įdėjome daug darbo, pernai žurnalo leidimas mums atnešė ne pelno, bet nuostolio (to nuostolio nebūtų, jei visi skaitytojai užsimokėtų už prenumeratą). Tuo tarpu popierius ir kitos spausdinimo priemonės brangsta. Dėl to kai kurie amerikiečių ir lietuvių laikraščiai bei žurnalai kelia savo prenumeratos mokestį.

Retai, bet kartais pasitaiko tokių siūlymų: “Leisdami žurnalą, taupykite pinigus, sumažindami iliustracijų skaičių ir pan.” Deja, mes taip nemanome daryti. Ir štai dėl ko. Šiuo metu gyvename kritiškame laikotarpyje. Lietuviai išeivijoj, ypač jaunesnės kartos žmonės, jau yra gerokai susipažinę su gyvenamuoju kraštu ir jos spauda. Jei lietuvių žurnalai bus blankūs ir skurdūs, vargiai ar atsiras daug grynai iš patriotizmo (kiek pas ką jo yra) prenumeruojančiųjų lietuvių spaudą. Štai kodėl mes, kiek tik galime, geriname savo žurnalo išvaizdą ir turinį. Mes “varžomės” su gyvenamojo krašto spauda — jei taip galime išsireikšti — dėl lietuvių sielų.

Štai kodėl ir šįmet, dėka techninės redaktorės Zitos Sodeikienės, pakeitėme žurnalo išvaizdą. Štai kodėl stengiamės ir turinį padaryti kuo aktualesnį, kuo įdomesnį ir kuo naudingesnį. Vienu kitu atžvilgiu dėl finansų ir bendradarbių stokos mes esame ir atsilikę nuo gyvenamojo krašto pačios geriausios spaudos; tačiau mūsų ir daugelio kitų nuomone (pvz. žr. šio L. L. nr. “Atgarsių” skyriuje, 41 psl.) daugeliu atžvilgių tą spaudą ir prilygstame.

Šįmet “Laiškų Lietuviams” prenumeratos mokesčio dar nepakelsime, bet prašome galinčių jų, šalia 4 dolerių prenumeratos, paaukoti žurnalo leidimui vieną kitą dolerį, o daugiau pasiturinčiųjų stambesne auka tapti kurio žurnalo numerio ypatingais rėmėjais-mecenatais.

Kęstutis Trimakas, S. J., vyr. redaktorius

"Laiškų Lietuviams" žurnalo leidėjų Tėvų Jėzuitų vardu.