Senasis Vilnius (nuotr. Vyt. Augustino).

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

Persvarstant okupuotoj Lietuvoj neseniai išleistą veikalą apie dvasiškijos įnašą

     Neseniai okupuotoj Lietuvoj išleistoj lietuvių kunigų visuomeninio judėjimo istoriko R. Vėbros knygoje yra daug maskvinio bolševizmo raudonumo ir šališkumo, bet yra ir šviesių prošvaisčių. Autorius sugeba objektyviai ir nešališkai vertinti kunigų nuopelnus lietuvių tautą sąmoninant ir kovojant su carizmu dėl jos teisių ir laisvės. Pravers jo bent trumpi pasisakymai tuo reikalu.

     Bendrai apie kunigus R. Vėbra rašo: "Tiek pasaulietinėj inteligentijoj, tiek ir dvasininkijos judėjime galima išskirti ir reakcinguosius, ir abejinguosius, ir kultūrininkus, ir liberalus" (202 psl.). "Ne kiekvienas dvasininkas yra klerikalizmo šalininkas. Todėl šiame darbe sąvokos "klerikalas", "klerikalizmas" ir pan. siejamos su klerikalizmu kaip politine srove" (158 psl.). "Besiformuojančios lietuvių nacijos ideologų buvo smulkiaburžuazinė inteligentija, kilusi iš liaudies ir glaudžiai su ja susijusi. Čia ypač didelį vaidmenį suvaidino lietuvių švietėjai... -XIX a. pirmoje pusėje lietuvių nacionalinį judėjimą ryškiausiai atspindėjo lietuvių rašto plitimas. XIX a. šeštasis dešimtmetis pasižymėjo sparčiausiu ligi to meto literatūros augimu. Greta dar aktyviai dirbančių S. Daukanto, S. Užukalnio, L. Ivinskio iškilo nauji rašytojai — A. Baranauskas, K. Aleknavičius, A. Vienažindys, M. Valančius ir kiti. Augant lietuvių literatūrai, jau nuo XIX a. pirmos pusės vis ryškiau pastebimas jos demokratėjimas. Demokratiniai motyvai ryškiausiai atsiskleidė S. Daukanto, D. Poškos (t. y. kunigų, — M. K.), A. Strazdo, A. Baranausko ir kitų rašytojų kūryboje". (157-158 psl.; pabraukimai mano — M. K.).

     Tad matome, kad R. Vėbra nesibijo konstatuoti teisybės ir pripažinti kunigams (nors jis prie kunigų pavardžių niekad nededa žodžio kun.) lietuvių nacijos kūrėjų, suvaidinusių didelį vaidmenį švietimo srityj, ir net jau XIX a. pirmojoj pusėj demokratybės skleidimo pradininkų nuopelnų. Tokio atviro ir teisingo žodžio mes neišgirdom niekad iš mūsų socialdemokratų ir net liaudininkų.

     Toliau R. Vėbra konstatuoja, kad jau XIX a. pradžioj kai kurie blaiviau mastantieji dvasininkijos atstovai pasisakė už liaudies švietimą. Pavyzdžiui, jau vyskupas I. Giedraitis kūrė parapines mokyklas, skelbė, kad liaudies švietimas yra pirmoji kunigų pareiga... Švietėjiškų tendencijų buvo A. Tatarės, M. Valančiaus ir kitų dvasininkų visuomeninėj veikloj" (76 psl.). Dvasininkijos steigiamosiose mokyklose jau 1841 m. buvo mokoma "poterių, žemaitiškai skaityti ir rusiškos abėcėlės" (R. Vėbra ten pat).

     R. Vėbra pripažįsta kunigams ir tautinio sąmoninimo, ir lietuvybės skleidimo nuopelnų: "Agitacija prieš cerkvines parapines mokyklas objektyviai žlugdė asimiliacines caro valdžios užmačias" (154 psl.). "Religinis klausimas nemažą vaidmenį suvaidino lietuvių nacionaliniame judėjime pirmaisiais poreforminiais dešimtmečiais" (155 psl.). "Katalikų dvasininkijos dalies vykdyta antiadministracinė ir antistačiatikiška agitacija... objektyviai suvaidino ir tam tikrą teigiamą vaidmenį (ypač kol nacionalinio sąmonėjimo procesas dar buvo neplatus), nes žlugdė caro valdžios nutautinimo politiką, stiprino neapykantą caro administracijai, padėjo išjudinti iš abejingumo dalį valstietijos" (155 psl.). "Kiekvieno nacionalinio judėjimo pagrindinį turinį sudaro kova už nacionalinę nepriklausomybę... pagal formą — tai kova už kalbą, literatūrą, mokyklas, nacionalinę bažnyčią, administraciją ir kitas panašias sritis. Iš tikrųjų nacionalinis judėjimas — tai kova ne tarp nacijų apskritai, o kova tarp engiančiosios ir engiamosios nacijos viešpataujančiųjų klasių... Jau XIX a. pirmoje pusėje iškilo nedidelė grupė žmonių, kuri buvo pasišventusi kovai už lietuvių kalbos teises, nacionalinės kultūros problemų sprendimą... Jau tuo metu formuojasi nacionalinė — švietėjiška ideologija. Vienas iš svarbiausių jos šaltinių — tautinė - patriotinė tradicija, skatinusi įvairius gyventojų sluoksnius žiūrėti į valdančiųjų sluoksnių vykdytą socialinę-politinę ir nacionalinę priespaudą, kaip į problemą, liečiančią lietuvių visuomenės absoliučią daugumą" (156-7 psl.).

     Toje Vėbros minimoje mažoje grupėje, kuri pradėjo patriotinę veiklą, tautinį visuomenės sąmoninimo darbą, jis nurodo, kaip buvo anksčiau minėta, ir šiuos kunigus: A. Baranauską, K. Aleknavičių, A. Vienažindį, M. Valančių ir kitus. Vėbra toliau rašo, kad "Caro vyriausybei persekiojant katalikus, pastebimas tam tikras sąvokų "lietuvis"' ir "katalikas" tapatėjimas. To meto sąlygos pagimdė klerikalizmą, turintį nacionalistinį antspalvį. Jį skleidė lietuvių dvasininkija. Mažaraščiams arba beraščiams gyventojams, nesuprantantiems tikrų tautinės kultūros vertybių, toks klerikalizmas turėjo didelę įtaką" (106 psl.).

     Cituodamas R. Vėbrą, neapleidau jo bolševikinio stiliaus išsireiškimų ir terminologijos. Iš bolševikinio galvojimo žmogaus ko kito negalima ir reikalauti. Jam šis sutapatinimas "lietuvio" ir "kataliko" sąvokų yra lyg lietuvių kunigų padaras. Tačiau tas sutapatinimas yra Bažnyčios mokslas. Jau šv. Augustino laikais tėvynė buvo statoma virš tėvo ir motinos. Jis vystėsi toliau, ir šiandien jau turim ištisą tėvynės meilės — patriotizmo teologiją, kurios mokslu tėvynės meilės dorybė yra integralinė religijos dalis. Svarbu tai, kad jis, galvodamas bolševikinėmis kategorijomis ir vaikščiodamas bolševikiniais klystkeliais, sugebėjo pamatyti ir suprasti tiesą ir turėjo drąsos ją paskelbti. Iš šio tarpsnio, kuriame kalbama apie lietuvių kunigų tautinio sąmoninimo ir lietuvybės skleidimo veiklą, padarė tokią visiems įsidėmėtiną teisingą išvadą: "Kiekvieno nacionalinio judėjimo pagrindinį turinį sudaro kova už nacionalinę nepriklausomybę, už kalbą, literatūrą, mokyklas, nacionalinę bažnyčią, administraciją ir kitas panašias sritis."

     R. Vėbra savo minėtoje knygoje kalba tik apie kunigų veiklą XIX a. antroje pusėje. Pirmąją pusę paliečia tik tiek, kiek to reikalauja nagrinėjama mintis. Nesunku suprasti, kad to laikotarpio kiekvienas tartas lietuviškas patriotinis žodis, kiekvienas patriotinis eilėraštis ar dainelė, kiekviena knygelė nesibaigė savo įtaka į lietuviškąją tuometinę visuomenę tik tuo tašku, bet jis spinduliavo į tolimą ateitį, tiesė kelią į tautinę nepriklausomybę. Tad visas priešąuš-rinis laikotarpis sunkiausiose sąlygose ir pavojuose buvo tos nepriklausomybės pradininkas ir siekėjas.

(Tęsinys sekančiame numeryje.)