Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - I

ALFONSAS GRAUSLYS

     Praėjusių metų vasario 22 d. popiežius Povilas VI specialiu raštu paminėjo apaštalų Petro ir Povilo gilaus tikėjimo bei jų nukankinimo 19 šimtmečių sukaktį. Šiuo raštu popiežius paskelbė Tikėjimo Metus, kurie, pernai prasidėję tų apaštalų švente, baigsis šįmet lygiai už metų birželio 29 d.

     Minėtą raštą popiežius pradeda, kalbėdamas apie Petrą, kuris Kristaus buvo paskirtas kaip ir Bažnyčios pagrindu — uola, ir Povilą, kuris save vadina "pagonių mokytoju" (I Tim. 2, 7); Nerono persekiojimui 64-68 metų tarpe Romoje siaučiant, abudu buvo nukankinti.

     Remiantis evangelijų liudijimu, rašte prisimenamas įvairiom progom Petro išpažintas tikėjimas Kristumi ir greta jo Didysis Mokytojas Povilas, kuris savo skelbimu bei raštais tą tikėjimą aiškino ir grindė. Anot popiežiaus, labiausiai tuos apaštalus pagerbsime, jei tikėjimą savyje stiprinsime ir, tuo tikėjimu remdamies, visi, kaipo krikščionys, jungsimės. Tų apaštalų minėjimu popiežius tikisi visų krikščionių atsinaujinimo tikėjime.

     Šalia to viso rašte įspėjama dėl tų pavojų tikėjimui, kurie po II Vatikano susirinkimo yra iškilę krikščionių tarpe. Tie pavojai atsirado, bandant senąsias krikščionybės tiesas pritaikinti kilusioms naujoms idėjoms, tų tiesų turinį iškreipiant ar paneigiant, nesiskaitant su Bažnyčios mokomuoju autoritetu. Tačiau po to įspėjimo pasisakoma, kad, siekdama tikėjimą sustiprinti ir jį teisingai išreikšti. Bažnyčia nevengia ieškoti naujų tikėjimo pagrindimų ir kad apaštalų nukankinimo sukaktis naujai skatina į tą darbą.

     Rašto pabaigoje raginama, susirinkus įvairių sluoksnių tikintiesiems įvairiom iškilmingesnėm progom, bažnyčiose ar kur kitur išpažinti tikėjimą visiems drauge. Teologai ir Šv. Rašto mokslininkai kviečiami savo studijomis padėti visiems kitiems tikėjimą bei Šv. Raštą giliau suprasti. Visi tikintieji gi prašomi šių Tikėjimo Metų bėgyje patikrinti savo padėtį tikėjimo atžvilgiu ir daryti viską, kad sustiprintų jį savyje.

     Šiems tad kad ir jau įpusėjusiems Tikėjimo Metams paminėti keliais straipsniais svarstysime tuos veiksnius, kurie mūsų tikėjimą ugdo ar jį slopina bei žlugdo.

KODĖL REIKIA SVARSTYTI APIE TIKĖJIMĄ

     Šiais laikais gal kaip niekada anksčiau pasaulyje yra išsiplėtę tikėjimo persekiojimai. Už pačius persekiojimus didesnė blogybė — tai persekiojamųjų silpnas tikėjimas, kurį persekiojimai nekartą visai sužlugdo. Silpnu gi vadiname tokį svyruojantį bei abejojantį tikėjimą, kuris tėra pusgyvis, nenuoseklus, nes beveik visai neturi įtakos tokio tikinčiojo gyvenimui. Šitaip tikintis nesiryžta dėl savo tikėjimo pakelti net ir nedidelių aukų bei negerovių. Kaip silpni, neatsparūs ligai organizmai, epidemijai kilus, pirmieji sužlunga, taip ir kovojantis bei persekiojantis ateizmas pirmiausiai iš tikinčiųjų eilių pašalina tuos, kurie nėra pilnai įsitikinę savo tikėjimu. Teisingai tad sako Thomas Merton, kad "didžioji problema, kurios akivaizdoje stovi krikščionybė, nėra Kristaus priešai, nes persekiojimai nėra niekada Bažnyčios vidaus gyvenimui, kaipo tokiam, didelės žalos padarę" ir todėl "tikroji religinė problema randas: sielose tų mūsiškių, kurie širdyje Dievu tiki ir žino, kad jie įpareigoti jį mylėti ir jam tarnauti, tačiau to nedaro" (The Ascent to Truth).

     Toksai tikinčiųjų tikėjimo nepilnumas ir todėl liguistumas bei nenuoseklumas, gąsdina, palyginus jį su kovojančio ateizmo nuoseklumu, nes pirmieji, kad ir turėdami tiesą, jos nebrangina ir ja neliepsnoja, o tuo tarpu antrieji, kad ir tikėjimo tiesą atmesdami, dega neapykanta jai. Taip Akėjimą ir ateizmą sugretindamas, vyskupas F. Sheen prieina teisingą, nors ir neįprastą išvadą, kad piktoji dvasia gali daugiau nuveikti su pilnai netikinčiais, negu Dievas su pusiau tikinčiais. Ar toji išvada neduoda mums teisės tvirtinti, kad didžioje netikėjimo su tikėjimu kovoje pergalę nulems toji pusė, kuri savo įsitikinimais bus tvirtesnė ir todėl nuoseklesnė bei veiklesnė?! Ar tad mūsų tikėjimo klausimu domėjimasis ir jo stovio svarstymas nėra aktualus ir būtinas mūsų gyvenamu laiku?

KĄ REIŠKIA — TIKĖTI?

     Tikėti, plačia, nereligine to žodžio prasme, pirmiausia reiškia ne žinoti, bet priimti, ko nežinome, bet iš tam tikrų ženklų nujaučiame, kaipo tiesą, ar bent artimą tiesai. Šia prasme įtikėti mums padeda ypač kurio nors patikimo asmens liudijimas, kurio žodžiais pasitikime ir juos priimame kaip tiesą. Šitokiu tikėjimu ir pasitikėjimu kitais vadovaujamės kasdien, nes patys asmeniškai negalime patikrinti visų mus liečiančių faktų ar tiesų.

     Kalbėdami apie religinį tikėjimą, čia nebandysime jo aptarti teologijos ar katekizmo sąvokom, bet pačiu tikėjimo pasireiškimu ar jo vaisiais, kurie pastebimi kasdieniame tikrai tikinčiųjų gyvenime.

     Plačia, bet jau religijai artima prasme dvelkia toksai Miguel de Unamuno tikėjimo aptarimas: "Tikėti — tai norėti tikėti". Gal šiuo aptarimu šis ispanų filosofas norėjo pasakyti, kad širdis tikėjimo ilgisi ir jo nori net ir tuo atveju, jei protas ir būtų jau nuo jo nusigręžęs? O gal šiuo pasakymu jis pabrėžė tą gerą valią, kuri yra viena tų svarbių iš žmogaus pusės sąlygų, be kurių neįmanoma įtikėti?

     Nežinia ką norėjo tiksliai pasakyti kad ir toksai giliai, nors ir nekonfesine prasme, tikintis Dag Hammerskjold šiais žodžiais: "Tikėti — tai neabejoti". Reikia manyti, kad jis negalvojo, jog vis naujai kylantys tikėjimo srityje klausimai yra vien tikėjimo neigimo ar jo silpnumo ženklas. Juk žmogus, vis gilesnio pažinimo ieškodamas, negali nestatyti svarbiausių būties ir gyvenimo klausimų, kuriuos liečia tikėjimas.

     Kaip vėjai verčia medį giliau įleisti į žemę šaknis, taip klausimai ir atsakymų ieškojimai žmogų religijoj pagilina. Tad teigiamos abejonės, statomi sau klausimai įeina į tikėjimo turinį religinei tiesai pagilinti. Vien neigiamos abejonės, t. y. tokios, kuriomis dirbtinai kuriame priekaištus tikėjimui — ne tam, kad jį pagilintume, bet kad juo nusikratytume, tikrai neįeina į teisingai suprasto tikėjimo sąvoką.

     Marie Noel, prancūzų katalikų rašytoja, savo dienoraštyje pasisako: "Aš kenčiu ir tai yra mano tikėjimo būdas". Gal šiuo originaliu tikėjimo aptarimu, t. y. kantria kentėjimo sąvoka, ji pasisako už Kristaus reikalaujamą savojo kryžiaus nešimą ir, su to reikalavimo žodžiais rimtai skaitydamasi, ji tuo būdu nusilenkia Kristaus dieviškam autoritetui?!

     Kalbant gyvenimiškos filosofijos sąvokom, galima pasakyti, kad tikėti — tai nusigręžti nuo pasinėrimo vien laikinuose ir antraeiliuose dalykuose, kad būtų gyvenama tuo, kas esminga ir esmingiausia. Patirtis rodo, kad religinis tikėjimas, išlaisvindamas žmogų iš paskendimo smulkmenose, jį patį padaro esmingesnį ir gilesnį. Išlaisvindamas iš jų, jis šalina tą dvasinę trumparegystę, kuri neleidžia matyti tolimųjų ir nemedžiaginių vertybių. Tikėjimas atveria dvasios akims amžinybės akiračius.

     Kai didžioji žmonių dalis tegyvena vien gamtiniu gyvenimu ir todėl dvasine prasme gyvena miegodami, tai tikėti reiškia pabusti nematomom vertybėm ir antgamtiniam gyvenimui. Tad tikėti — tai savo gyvenimą praturtinti antgamtiniu, tai matyti viską naujoje šviesoje.

     Tikėtitai teigti, tai gyventi teigimu, o juk "žmogus dar labiau, negu duona, gyvena teigimu" (V. Hugo). Teigti gi — tai tas pats, kaip viską įprasminti ir todėl tikėjimo teigimu kančia, gyvenimas ir viskas įprasminama, kai tuo tarpu netikėjimas padvelkia beprasmybe ir neigimu. Visi netikėjimo laikini įprasminimai jau tuo pačiu, kad laikiniai, negali patenkinti giliau galvojančio ir jaučiančio.

     Turint galvoje tą psichologinę tiesą, kad mūsų prigimties gelmės, ieškodamos atsakymo į didžiuosius buvimo ir gyvenimo klausimus, ilgisi amžino gyvenimo ir Dievo, galima tvirtinti, kad tikėtitai gyventi savo prigimties gelmėmis. Panaudojant čia biblinę žmogaus, kaipo Dievo paveikslo ir panašumo, sąvoką ir atsimenant, kad, anot romėnų patarlės, "similis simili gaudei" (panašus panašiu džiaugiasi), bus suprantama, kodėl geros valios žmogus, savo Originalo ilgėdamasis, nesunkiai įsisavina religinį tikėjimą. To išvadoje galima spėti, kad dažnai (nors nevisada) netikėjimas yra dvasinio lėkštumo padaras. Nenuostabu tad, kad Ch. Peguy grįžimą tikėjiman vadindavo ne atsivertimu, bet pagilėjimu, nes, jo įsitikinimu, netikėti yra beveik tas pats, kaip negyventi savo prigimties gelmėmis ir jų neklausyti bei negirdėti.

     Tikėti, reiškia turėti atramos tašką antgamtėje. Gyvenime, kurį lydi netikrumas, tokios atramos reikia, nes "šio pasaulio išvaizda praeina" (1 Kor. 7, 31). Šitokia atrama yra, anot Kristaus, ant uolos pastatytas namas, kurio jokie gamtos gaivalai negali sugriauti (Mat. 7, 24-25).

As nenoriu tikėjimo, kuris man vien priklausytų.
Aš noriu tikėjimo,
kuriam aš visiškai priklausyčiau.

Charles Kingsley

 

     Kalbant grynai religinėm sąvokom, tikėti, krikščioniška prasme, reiškia atsiverti Dievui ir dvasiniai susitikti su juo per Kristų ir Kristuje, nes, anot šv. Augustino Kristaus vardu pavartotų žodžių, "kas tiki į mane, tas įsiskiepija į mane ir todėl turi mane". Dėka tokio atsivėrimo ir susitikimo su Dievu Kristuje tos krikščionio ir Kristaus artimybės pasėkoje tikintysis visa savo būtybe užsiangažuoja dieviškajam Kristaus asmeniui, kad gali jam pasakyti: "Tavo gyvenimas bus mano gyvenimas, tavo jausmai — mano jausmai". Suprantama tad, kodėl pirmais krikščionybės amžiais apie krikščionį buvo sakoma: "tai antrasis Kristus". Krikščioniška tad prasme tikėti reiškia visa savo būtybe, su visom gyvenimiškom išvadom, apsispręsti už Kristų. Pagal tokią krikščioniško tikėjimo sąvoką žymus mūsų laikų dvasinio gyvenimo ugdytojas benediktinas

     C. Marmion šitaip aptaria krikščionybę: "Krikščionybė yra ne kas kita, kaip priėmimas įsikūnijusio Kristaus dievybės su visomis tos tiesos protinėmis ir gyvenimiškomis išvadomis". Tad tikėti krikščioniška prasme reiškia tikėti tuo vienu Žodžiu, kurį Dievas ištarė ir kuris yra Jėzus Kristus. Tikėti — tai tas pat, kaip teigiamai atsakyti į Jėzaus pasiuntinybę mums.

DIEVO MALONĖS DOVANA

     Tikėjimas yra dovana ta prasme, kad įsitikinimas tikėjimo tiesomis gaunamas iš Dievo. Ši tiesa, paskelbta kaip Dievo apreikšta jau Tridento, o vėliau I Vatikano visuotiniuose Bažnyčios suvažiavimuose, gal geriausiai parodo tikėjimo prigimtį ir mūsų santykį jo atžvilgiu. Toji tiesa reiškia, kad tikėjimo tiesomis tikime ne dėl to, kad, į jas giliau protu įžvelgę ir pagrindę, laimime tą tikėjimą savom pastangom, bet įtikime tik Dievo malonės padedami. Tiesa, mes galime ir turime parodyti gerą valią, kuri šalina visokias įtikėjimui kliūtis, kaip nepažinimą ar prieštikybinius prietarus, ir kuri doroviniai švarina visą gyvenimą. Juk tvarkingas gyvenimas padeda tvarkingai galvoti, tačiau galutinį įsitikinimą duoda Dievas.

     Tikėjimas yra Dievo mums duodama dovana. Tai aiškiai nekartą yra sakęs Kristus: "Nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti" (Mat. 11, 27). Kitą kartą, kai Petras išpažino Kristų, kaipo dievišką, mesijanišką asmenį, Kristus į tai atsiliepė nurodydamas, kad prie šio įsitikinimo Petras nepriėjo savom pastangom, nes "ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje" (Mat. 16, 17). Dar kitą kartą Kristus minioms sakė: "Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kuris yra mane siuntęs, jo nepatrauks" (Jon. 6, 44). Todėl tą įsitikinimą, kad tikėjimas gimsta sielose Dievo veikimu, skelbia ir apaštalų laiškai.

     Tikėjimo malonė yra Kristaus dovana suteikta mums jo prisikėlimu ir Šv. Dvasios atsiuntimu. Toji malonė paprastai suteikiama Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje ar per jos tarpininkavimą, nes per ją tikėjimas skelbiamas ir sakramentais maitinamas bei ugdomas. Toji malonė, kurią Dievas duoda įvairiom progom ir aplinkybėm, sujudina širdį ir per ją palenkia protą, kad tikėjimą priimtų. Kalbant II Vatikano Suvažiavimo sąvokom, tikėjimas yra dialogas su Dievu, per kurį Dievas į mus kreipiasi savo apreiškimu, o mes atsakome savo gera valia, tikėjimu ir savo visu gyvenimu.

     Tikėjimą esant Dievo dovana aiškiausiai liudija Kristaus pažadėtosios Šv. Dvasios atsiuntimo diena. Juk iki tol tikėjime svyruojantys ir bailūs apaštalai, tą dieną įsitikinę, drąsiai išėjo į miesto viešumą skelbti Kristų ir jo atpirkimo bei išganymo darbą ir savo įsitikinimo galingumu įtikino kitus...

     Jei tad tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tai iš to seka išvada, kad reikia nuolankiai tikėjimo maldoje prašyti. Iš viso didelis ir reikšmingas yra maldos vaidmuo tikėjime, nes malda išprašo tikėjimo, nes tikėjimas gyvas malda ir net galima sakyti, kad pati malda yra tikėjimas.

ŽMOGAUS VAIDMUO TIKĖJIME

     Nors tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau tam tikrą paruošiamąjį vaidmenį vaidina jame ir žmogaus protas, valia ir širdis.

     Nors tikėjimas nėra protinio pažinimo vaisius (ir todėl gali būti atvejų, kai visi protiniai tikėjimo įrodymai pažįstami, o tačiau netikima!), betgi tas pažinimas gali būti labai naudingas, kai jo pagalba pašaliname iš savęs tuos tikėjimo priešų skleidžiamus, suklastotus ir klaidingus tikėjimo sąvokų formulavimus, kurie yra įsmigę mūsų dvasion. Tad teisingas protinis tikėjimo tiesų pažinimas šalina tokius klastojimus -kliūtis, o drauge parodo, kad tikėjimo paslaptys nėra nesąmonės ir neprieštarauja protui, o tik viršija jį.

     Tikėjime dalyvauja ir žmogaus laisva valia, nes pritarti tikėjimo tiesoms reiškia drauge ir prisiimti tuos įpareigojimus, kurie iš tų tiesų kyla ir kurie be laisvos valios ryžto neįvykdomi. Jau šv. Augustinas yra sakęs, kad "įtikėti gali tiktai tas, kuris to nori", o, anot šv. Tomo Akviniečio, "tikėjimas yra prote tik tiek, kiek valia tai įsako". Reiškia, valia, prisiimdama tikėjimo dedamas pareigas, patį protą palankiai nuteikia tikėjimo atžvilgiu. Gera yra tokia valia, kuri ryžtasi tiesą bet kurių pastangų ir aukų kaina priimti ir kuri tuo būdu atsiveria pasitikti ir gauti tikėjimo dovaną. Pikta valia, iš anksto nusistačiusi pastoti kelią tikėjimo malonei ir nenorėdama jo dedamų pareigų prisiimti, sąmoningai užmerkia akis ir užkemša ausis, kad jos nenorimos tiesos nepažintų.

     Vienokį ar kitokį sprendžiamą ar lemiamą valios nusistatymą tikėjimo atžvilgiu jau buvo pastebėjęs B. Pascal. Savo "Mintyse" jis yra rašęs: "Užtenkamai yra šviesos tiems, kurie trokšta matyti, ir užtenkamai tamsos tiems, kurie pasilieka priešingoje nuotaikoje". Tą piktos valios lemiamą vaidmenį tikėjime jis dar apčiuopiamiau toje knygoje aptarė: "Vieni bijo jį (t. y. Dievą — A. G.) prarasti, kiti gi — atrasti".

     Didelį vaidmenį tikėjime vaidina ir širdis ta prasme, kad visas Dievo Apreiškimas yra Dievo meilės žmogui pareiškimas, o meilę tegali pažinti tik meilė. Niekas nepažįsta kito kaip tik priartėdamas prie jo, o juk meilė labiausiai suartina. Kaip todėl įtikinamai suskamba šie Naujojo Testamento žodžiai: "Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė" (Jon. 4, 7-8).

* * *

     Susirūpinti tikėjimo ugdymu ir tais įvairiais jį apsprendžiančiais veiksniais yra labai svarbu, nes gilus, įsitikinęs ir meile persunktas tikėjimas nuteikia tikėti kitus. Vienų tikėjimas virsta ta Dievo malone, kuri įtikina kitus. Tad žvelgiant į tikėjimą iš apaštalavimo taško, galima sakyti, kad tikėti yra gyventi tokiu gerumu ir meile, kurie neišaiškinami be Dievo. Tikėti — tai gyventi taip šviesiu ir skaidriu gyvenimu, kad jis spindėtų tartum veidas Mozės, kuris visiems įrodė, kad jis bendravo su Dievu. Gyventi tikėjimu reiškia "virsti žvake, kuri dega prieš Nukryžiuotąjį" (J. Langbehn) ir prisidėti prie tikėjimo pagilinimo kituose, nes ir žvakė uždegama kitos žvakės.