PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS

    Petrapilio Lietuvių Seimas. 1917, V. 27 — VI. 3 (sen. kalend.). Lietuvos ateities klausimas buvo balsuojamas VI. 3. Rezoliucijų tuo klausimu buvo pasiūlyta net 7. Paskirtoji komisija jas suvedė į 3: nepriklausomybės bloko — katalikų sąjungos, kr. demokratų, nepartyvių ir tautininkų (pažangos); antra — socialdemokratų ir liaudininkų; ir trečia — santaros, dabar ūkininkų partijos. Pirmosios rezoliucijos siūlytojai save vadino nepriklausomybės bloku, o jos priešininkai juos vadino dešiniuoju sparnu, klerikalais ir kitais rinktiniais vardais. Jų pateiktoji rezoliucija taip skambėjo:

    "Rusijos Lietuvių Seimas, sukviestas Petrapily, 1917 m. gegužės 27 d., posėdžiuose nuo gegužės 31 d. iki birželio 3 d. svarstė Lietuvos politikos padėjimą ir žengdamas prie nepriklausomos Lietuvos respublikos, kurioje turi būti pripažinta visiems be tautos ir lyties skirtumo lygios pamatinės piliečio teisės ir visiška tikėjimo laisvė, ir atsižvelgdamas į tai:

    "1. kad prieš karą viena etnografinės Lietuvos dalis buvo Rusijos, o kita Vokietijos valdžioje, 2. kad Rusijos Lietuva per šį karą veik visa užimta vokiečių kariuomenės, 3. kad jos klausimas todėl tapo tarptautiniu ir bus rišamas Taikos kongreso, 4. kad dėl užimtųjų per karą svetimos valstybės žemių yra nustatytas Rusijos darbininkų bei kareivių atstovų tarybos ir laikinosios vyriausybės pripažintas ir visiems paskelbtas taikos principas — taika be aneksijų ir kontribucijų, leidžiant pačioms tautoms spręsti, ko jos nori, 5. kad išskirstytoms tarp kelių valstybių tautoms pripažinta Europos ir Amerikos demokratijų teisė sudaryti vieną politinį kūną. 6. kad Lietuva ligi XVIII šimtmečio pabaigai turėjo savo atskirą politikos gyvenimą, 7. kad esant šioms aplinkybėms metas lietuviams įvykinti senus politinės laisvės troškimus ir, remiantis apsisprendimo teise, aiškiai visam pasauliui pasakyti, kaip jie savo likimą apsprendžia, nutarė:

    "1. visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė nuolatinai neitrali,

    2. jos neitralumas privalo būti Taikos kongreso garantuotas, 3. Taikos kongrese turi būti Lietuvos atstovai, 4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos susirinkimas".

    Liaudininkai ir socialdemokratai pasiūlė tokią rezoliuciją:

    "Lietuvių Seimas Petrapilyje, atstovaująs išblaškytojai po Rusiją demokratinei lietuvių tautos daliai, apsvarstęs politinę Lietuvos ateitį, posėdžiuose birželio m. 1-4 d., rado: 1. Lietuva yra atskira etnografinė, kultūrinė vienetą, 2. Lietuvos tauta savo politinio ateities likimo klausime yra savarankiškumo idėjos vedama, 3. kiekviena tauta gali pasekmingai vystyti ir plėtoti savo kultūros ir ekonomijos pajėgas tik turėdama pilną politinę savo šalies laisvę, 4. šitoji laisvė kiekvienos tautos manoma kaip teisė pilnai savo likimą spręsti, 5. politinio tautos apsisprendimo teisė Rusijos Darbininkų bei kareivių atstovų tarybos yra iškelta kaip busimosios taikos pamatinė sąlyga. Toji pati teisė jau paskelbta pamatiniu taikos principu Europos ir Amerikos valstybių, 6. susidėjusiomis karo aplinkybėmis politinis Lietuvos likimo klausimas tapo tarptautinis ir tokiu būdu tarptautiniam taikos kongrese svarstytinas, 7. tarptautinis taikos kongresas turės sankcionuoti teisę, kad pavergtosios tautos galėtų išsiskirti, jeigu to norės, iš valstybių jas pavergusių, o išsiskyrusioms tautoms turės duoti tarptautinę garantiją laisvo, savarankaus politinio gyvenimo, ir vienu balsu nutarė: Kreiptis į laikinąją Rusijos valdžią, taip pat į visas sąjungininkes bei neitralias valstybes ir reikalauti pripažinti: 1. kad lietuvių tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė, 2. kad savo politinį likimą Lietuvių tauta turi teisės spręsti laisvai išrinktajam Lietuvos Steigiamajame susirinkime, visuotino, be lyties ir tikybos skirtumo, tiesaus, lygaus ir slapto balsavimo pamatais proporcionalios sistemos prisilaikant, 3. kad lietuvių tauta, kaip užinteresuotoji tauta, turi teisės turėti savo atstovus tarptautiniam taikos kongrese. Apie visa, kas yra čia išdėstyta, pranešti viso pasaulio demokratijoms".

    Santaros rezoliucija buvo lyg kompromisinė, kuria manė patraukti visas Seimo frakcijas. Ji nepriklausomybės siekimą įdėjo tik į motyvus, rezoliucinėje dalyje paliko apsisprendimą, kaip ir liaudininkai su socialdemokratais savoj rezoliucijoj.

    Galų gale ilgos, audringos, ir varginančios diskusijos baigėsi. VI. 3 prieita prie balsavimo. Nervai įsitempė, kaip stygos. Balsams skaičiuoti frakcijos siunčia savo lyderius. Liaudininkai pvz. pasiuntė didelę pasišventėlę ir nuopelningą moterį Feliciją Bortkevičienę. Balsavimo rezultatai tokie: nepriklausomojo bloko rezoliucija gavo 140 balsų, kairiojo sparno — liaudininkų ir socialdemokratų 128 ir santaros — 132. Balsavimo rezultatai suskaldė Seimą. Kairysis blokas — Santara, liaudininkai ir socialdemokratai, giedodami "Atsisakom nuo senojo svieto", plevėsuojant jų nešamai raudonajai vėliavai, iš posėdžių salės išėjo. Pasiliko tik nepriklausomybės bloko frakcijos. Nors reikalingas kvorumas buvo, bet nutarė Seimą baigti. Užbaigė Lietuvos himnu.

    Ir Vilniaus Didžiajame seime, ir I (valstybės) konferencijoje, ir kituose tolygiuose susirinkimuose buvo daug nesusipratimų, aštrių ginčų, įsikarščiavimų, bet visa baigdavosi gerai. Petrapilio gi Seimas iš jų nelaimingiausias. Gyvenimo to meto sąlygos reikalaute reikalavo pademonstruoti pasauliui lietuvių tautos plieno vienybę. Seimas gi pademonstravo jos susiskaldymą. Ir dėl ko? Dėl aktualiausio, opiausio, amžiais laukto, pareikalavusio daug lietuvių kraujo ir kančių Lietuvos nepriklausomybės klausimo.