VLADO ČESIUNO SKANDALAS — KUR JIS?

Paruošė Al. Likanderienė

     Vladas Česiūnas, lietuvis sportininkas, laimėjęs aukso medalį 1972 m. olimpiadoje, dingo be žinios Vakarų Vokietijoje. Atrodo daugiau negu tikra, kad jis buvo pagrobtas sovietų slaptosios policijos. Tuo labiau, kad ir patys sovietiniai pareigūnai pripažįsta jog Vladas Česiūnas yra Sovietų Sąjungoje.

     Sovietų žinių agentūra Tass ir Literaturnaja Gazeta tvirtina, kad VI. Česiūnas grįžo savu noru.

     Tass teigia, kad VI. Česiūnui pietaujant restorane ir gurkšnojant vyną su p. Uršule Forkert, su kuria jis susipažino 1972 m. Duisburge, pasidarė savotiškai silpna, jis nustojo savo valios ir laiko nuovokos.

     Literaturnaja Gazetatvirtina, kad VI. Česiūnui plaukiant laivu Reino upe, jį apėmė toks nepaprastas tėvynės ilgesys, kad iš dviejų kartu plaukusių sovietų piliečių skubėjo sužinoti sovietų konsulato telefono numerį Bonnoje.

     Ponia U. Forkert teigia visai ką kita.

     Ji susipažino su Vladu Česiūnu 1972 m. Duisburge olimpinių žaidynių metu, kur ji dirbo vertėja. Vėliau ponai Forkertai aplankė VI. Česiūną Vilniuje. Toliau p. Forkertienė sako, kad Česiūnas jai paskambino rugpjūčio 17 d. iš Frankfurto, kur jis buvo atvažiavęs su kitais sovietų sportininkais. Ponai Forkertai nuvažiavo į Frankfurtą ir jį pasiėmė pas save. Nesunku nustatyti, kas sako teisybę, tuo labiau, kad VI. Česiūnas prašė politinio pabėgėlio prieglobsčio Vak. Vokietijoje.

     Rugsėjo 14 d. buvo numatytas susitikimas su Sovietų Sąjungos konsulu Bonnoje, kuriam turėjo išreikšti savo nusistatymą pasilikti Vakarų Vokietijoje. Rugsėjo 13 d. Vladas Česiūnas dingo. Dingo dienos šviesoj iš mokyklos kiemo, kur jį paskutinį kartą matė valgant sumuštinį ir vartant vadovėlio puslapius. Rugsėjo 13 d. buvo patogiausias laikas Česiūną "grąžinti namo”, nes po sekančios dienos oficialaus pareiškimo pasilikti Vak. Vokietijoje ir Maskvos pareigūnams būtų sunku išaiškinti Česiūno staigų apsisprendimą grįžti.

     Antra vertus, jei Česiūnas tikrai apsisprendė grįžti namo, kodėl gi jis nepalaukė pasimatymo su konsulu, kur prie liudininkų galėtų tai aiškiai pasakyti; kodėl jis negrįžo pas Fokertus atsisveikinti ir atsiimti savo daiktų?

     Medicina dar kol kas nežino tokios ligos (staigus ir nepaprastas valios silpnumas), kuri tęstųsi daugiau kaip mėnesį.

     Atrodo, kad Česiūnui teko kalbėti su sovietų spaudos atstovais, tačiau su Vakarų žurnalistais pasišnekėti nebuvo nei kaip, nei kada. Net ir balerinai Vlasovai ta teisė buvo duota, ir ne tik laisvajame pasaulyje, bet ir Maskvoje. O čia — žmogus grįžta į "plačiąją tėvynę” ir niekam nė žodžio.

     Teigiama, jog nežinomas asmuo paskambinęs vokiečių ambasadai Maskvoje ir pranešęs, kad VI. Česiūnas esąs Vilniaus ligoninėje su dideliais galvos sužalojimais.

     Jei tai neteisybė, kodėl Vakarų žurnalistai negali su juo pasikalbėti?

     Galima tik spėlioti, kas vertė sovietus pagrobti Česiūną. Tai gali būti įspėjimas visiems menininkams ir sportininkams nebandyti bėgti, bent jau Vakarų Vokietijoje, nes iš čia juos susigrąžinti yra labai lengva. O gal sovietai nori sustabdyti numatytą knygos išleidimą apie sovietų sportininkų "paruošimą” 1980 m. olimpiadai?

     Tiesa, kad Sovietų slaptajai policijai tokie ar panašūs žmonių pašalinimai yra ne naujiena. Tačiau pagrobimas žmogaus, kuriam buvo suteiktas politinis prieglobstis yra aiškus įrodymas Bonnos vyriausybei, kad sovietai nesiskaito su žmogaus teisėmis, nesiskaito su Helsinkio konferencija ir taip pat nesiskaito su Vak. Vokietijos valdžia.

     Vakarų Vokietijos pareigūnai tyli. Jie net nesikreipė į sovietų konsulą, reikalaudami kokio nors paaiškinimo. Ar ilgai tylės Bonnos valdžia, toleruodama net žmonių pagrobimus?

     Spalio mėn. 26 d. "Tiesa” išspausdino neva VI. Česiūno laišką iš Vilniaus. Jis nieko nemini apie kelionę Reinu, tačiau prisipažįsta, kad išgertas vynas jam turėjęs keistą poveikį. Jį apėmęs keistas jausmas, tarsi palaimos, tarsi viskam abejingumo, kuris paraližavęs valią, atėmęs minties aiškumą, laiko suvokimą, gramzdinęs į nežinią.

     Vladas Česiūnas "prisipažino” esąs kaltas. ..

• Australijoje yra dvi seselės vienuolės, profesoriaujančios universitetuose: Margaret Manion vadovauja meno katedrai Melburno universitete, o domininkone Norelle Lickiss vadovauja medicinos katedrai Hobarto universitete, Tasmanijoje.