RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTUROS ŽURNALAS Sausis/January 1979 Volume XXX No.1

JUBILIEJINIAI METAI

1

 Redakcija

NAUJASIS POPIEŽIUS IR
POVATIKANINĖS PROBLEMOS

3

 Juozas Vaišnys, S.J.

DR. VINCAS KUDIRKA GYVAS MŪSŲ TAUTOJE

6

 Jonas Miškinis

VYRUI APIE MOTERS PSICHOLOGIJĄ

8

 Gyd. A.A.

KĄ MYLĖJO PETRARKA?

10

 M. Bartninkas

RANKOS PASPAUDIMAS

12

 O. K.

EILĖRAŠČIAI

14

 Ona Mikailaitė

ŠEKSPYRAS

15

 J. Venckus, S.J.

VILNIAUS UNIVERSITETAS — LIETUVIŲ 
TAUTINIO ATGIMIMO ŽIDINYS

17

 Dr. Alicija Rugytė

KODĖL VAIKAI PABĖGA IŠ NAMU? (I)

24

 D. Bindokienė

ŽODŽIAI APIE ŽODĮ

28

 R. B.

IR AŠ TEN “KRONIKOJE” BUVAU

29

 Antanas Saulaitis, S.J.

TĖVYNĖJE

31

 D. ir G. Vakariai

KALBA

33

 J. Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

35

 Skaitytojai

TRUMPAI IŠ VISUR

36

 J. Pr.

DAIL. PRANAS DOMŠAITIS

36

 Red.

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas dail. Prano Domšaičio kūrinių nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

     "Laiškai lietuviams” žengia į trisdešimtuosius metus. 1979 metai visai lietuvių tautai yra nepaprasti — sueina 400 metų nuo Vilniaus universiteto įsteigimo. Sunku įsivaizduoti, kas šiandien būtų iš Lietuvos, jeigu to universiteto nebūtų buvę. Gal jos vardą tik istorijos knygos beminėtų. O jeigu ji ir egzistuotų, tai tikriausiai nebūtų katalikiška. Vilniaus universitetas išugdė lietuvių inteligentiją, rašytojus, kultūrininkus, kovotojus už lietuvių tautos teises, kalbą ir kultūrą. Jis apsaugojo Lietuvą nuo grasinančios užplūsti reformacijos bangos.

     Jau XVI amžiaus vidury buvo vis labiau ir labiau kalbama apie reikalą steigti Lietuvoje aukštąją mokyklą. Žvilgsniai pradėjo krypti į dar ne taip seniai įsteigtą Jėzuitų ordiną, kuris jau buvo spėjęs pasižymėti mokslo aukštumu. Jėzuitų Lietuvoje tada dar nebuvo, tad juos pasikvietė iš užsienio. 1569 m. spalio 28 d. atvyko į Vilnių pirmieji jėzuitai. 1570 m. liepos 17 d. oficialiai įsteigta Vilniaus kolegija (akademija). Pagrindinė dėstomoji kalba, kaip ir visose to meto aukštosiose mokyklose, buvo lotynų, bet ir lietuvių kalbai buvo skiriama daug dėmesio.

Pranas Domšaitis  Bėgimas į Egiptą

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Praėjusieji metai Katalikų Bažnyčiai buvo ypatingi — jiems baigiantis, per du mėnesius buvo net dvi konklavos. Po Pauliaus VI mirties išrinktas naujas popiežius Jonas Paulius I tuoj užkariavo žmonių širdis savo šypsena ir paprastomis, draugiškomis manieromis. Deja, jis tepopiežiavo 33 dienas. Ar jam būtų užtekę tos šypsenos išspręsti dabartines Bažnyčios problemas, sunku pasakyti. Kai kas net mano, kad susidūrimas su tomis problemomis ir pakirto jo gyvenimą.

     Sušaukus naująją konklavą, beveik visi buvo įsitikinę, kad vėl bus išrinktas italas. Laikraščiai bei žurnalai vėl pradėjo spėlioti ir minėti įvairius kandidatus. Deja, niekas neatspėjo. Italams kardinolams nesusitariant dėl kandidato, popiežium išrinktas neitalas lenkų kardinolas Karolis Wojtyla. Nebuvo jokia staigmena, kad jis pasirinko Jono Pauliaus II vardą, lyg norėdamas parodyti, kad jis tęs dar neseniai taip gražiai pradėtą savo pirmtako veiklą.

     Paskelbus išrinkto popiežiaus neitališką pavardę, italus iš pradžių pritrenkė, bet paskui, kai jis prabilo gražia italų kalba, jie šiek tiek atslūgo. Kai kas gal teisingai pastebi, kad italai neturėtų teisės per daug jaudintis ir sakyti, kad čia jiems padaryta kokia nors neteisybė. Italijos religinis gyvenimas gana paviršutiniškas, visur plinta komunizmas, nubalsuota už abortus, o Lenkijoj, nežiūrint prievarta primesto komunistinio režimo, religija nesilpnėja, ir dvasiškija, ir pasauliečiai drąsiai gina savo teises, būdami ištikimi savo tradicijoms.

JONAS MIŠKINIS

     Praėjusių metų gruodžio 31 d. sukako 120 metų nuo dr. V. Kudirkos gimimo. Tai buvo didis lietuviškos dvasios galiūnas ir labai atkaklus kovotojas už lietuvybę. Jo didelių darbų ir nuopelnų lietuvių tauta niekad neužmirš. Jis buvo nepalaužiamos valios idealistas ir optimistas tikėti savo tautos laimėjimu. Caro laikų skurde ir priespaudoje, būdamas paliegęs džiovininkas, dažnai neturįs nė tinkamos pastogės, nepasiduodamas nei fizinėms, nei dvasinėms negerovėms, jis ryžtingai dirbo labai pavojingą, valdžios draudžiamą, tautinį ir visuomeninį darbą. Jis dirbo iki mirties, iki paskutinio atsikvėpimo ir bedirbdamas sukniubo. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, būdamas jau labai silpno kūno, bet nepalaužiamos dvasios, jis visiems padarydavo nepaprastą įspūdį, kas tik jį pamatydavo.

     Dr. V. Kudirka savo budria akimi sekė caro valdžios veiksmus pavergtoje Lietuvoje ir savo aštria satyra bei publicisto plunksna drąsiai pliekė nedorėlius ir šaukė lietuvius būti vieningais. Jis rašė: "Kas bus, jeigu nelaimė užklups mus greičiau, nei spėsim susijungti ir suprasti, kad tėvynės reikalas yra visiems vienas, kad jis yra aukštesnis už partijų egoizmą, kad to tėvynės reikalo akivaizdoje priešingiausios partijos turi stoti su alyvos šakele ir užmiršti asmeninius nesutikimus”.

     Tad suprantama, kodėl jis didžiąją savo literatūrinių ir publicistinių raštų dalį skyrė žadinti kovai su rusų valdžia. Kas geriau už jį galėjo nusimanyti apie nelygias kovojančių jėgas ir kas stipriau tikėjo laimėjimu, kai net mirties patale nepaleido iš rankų stipriausio savo ginklo — plunksnos.

     Jis mokėjo kritiškai vertinti to laiko lietuvių visuomenę, mokėjo ir savo optimistinius polėkius žaboti bei grūdinti skaudžios realybės patyrimu. Lakių svajonių valandą jam atrodė, kad visi lietuviai tapo kietos valios pasiryžėliai, moką išsižadėti savo asmens reikalų viešam labui, nepamirštą savo pasižadėjimų bei sutarimų. Jam atrodė, kad rašytojai — tai jau subrendę vyrai, kurių žodžiu galima pasitikėti, kurie savo darbą stengiasi atlikti kaip galima geriau. Jis manė, kad ir laikraščiai veikiai patobulėsią, kai lenkuojantieji supras savo klaidas, o lietuvių visuomenė jau esanti "viena šeima su vienokiais troškimais, vienokia kalba”. Tačiau jis žinojo, kad tai iliuzija, graži prieblandos svajonė. Nors tai ir svajone laikė, bet vis tiek siekė kilnaus idealo, kurio taip ilgėjosi. Atrodo, kad čia ir kilo tas jo nuostabus pasiryžimas dirbti ir taisyti visa, kas negera.

Gyd. A.A.

     Vyrai visada buvo neabejingi moters psichologijai, negalima jų kaltinti, kad jie nekreipė dėmesio į vyro ir moters psichinius skirtumus. Bet, tur būt, bus tiesa, jei pasakysime, kad jie ne visada buvo objektyvūs, vertindami moterį.

     Tai matyti iš istorinių pavyzdžių. Amžiais moteris buvo laikoma tik silpnąja lytimi, mažiau vertinga žmonijos dalimi. Įstatymų leidėjai apribojo jų turtines ir politines teises, uždraudinėjo mokytis aukštosiose mokyklose, už jas visa tai daryti buvo įpareigoti tėvai, vyrai, broliai. Dažnai moterims priskirdavo vos ne antgamtines savybes, dažniausiai blogas, apšaukdami jas raganomis, burtininkėmis. Ir buvo periodai, kada moteris buvo laikoma daug vertingesne žmonijos dalimi; atrodo, kad dabar mes irgi judam ta kryptimi: iš moters visi pradėjo reikalauti, tikėtis daugiau negu iš vyro, pasirodė šūkis: "branginkime vyrus”.

     Šitame straipsnyje pabandysime aptarti moters psichologiją.

MOTERS PROTO YPATUMAI

     Laikoma, kad jos mąstymas konkretesnis, vaizdinis, emocionalesnis. Jis nusileidžia vyro mąstymo abstraktumui, platumui, kritiškumui, objektyvumui. Moteriai daug sunkiau atsiriboti savo mąstyme nuo betarpiško, subjektyvaus santykio į reiškinį, daiktą ar žmogų. Sunkiau žvilgterėti į visa tai iš šono ir dėl to sunkiau tą daiktą, reiškinį aprėpti, suvokti, ypač jei jis sudėtingesnis. Kaip labai ryškų moters neobjektyvumo pavyzdį galima nurodyti jos požiūrį į savo vaikus. Ji labai dažnai juose mato ir genialų protą, ir talentus, ko kiti, beje, neįžiūri.

     Kartais vyrai reikiamai neįvertina moters proto, žiūri į jas iš viršaus, su neslepiamu nepasitikėjimu. Ir, be to, jiems taip patogiau: nereikia gilintis, kodėl daugeliu klausimų nesutampa jų nuomonės, nereikia ieškoti kompromiso.

MINDAUGAS BARTNINKAS

     Vargu ar kuris kitas poetas įdėjo tiek širdies, žmogiško jausmo, apdainuodamas savo meilę moteriai, kaip didysis italų poetas Petrarka (1304-1374) doną Laurą savo itališkoje lyrikoje.

     Laurą Petrarka pirmą kartą išvydo, eidamas 23 metus, Avinjone, Pietų Prancūzijos pasienio miestelyje, kur tuo metu buvo laikinai perkelta popiežiaus būstinė. Šiai moteriai poetas 21 metus kūrė meilės eiles ir 10 metų liūdesio eiles, jai mirus.

     Kas buvo Laura: realiai egzistavusi moteris, ar poetinė alegorija, duoklė gyvai tuo metu trubadūrų poetinei tradicijai? Tai klausimas, į kurį neatsakė nei poeto amžininkai, nei vėlesnieji jo biografai.

     Pats Petrarka neigia abejones Lauros — realiai egzistuojančios moters tikrumu. Atsakydamas 1336 metais į savo artimo bičiulio ir globėjo Giovanni Colonna priekaištus, jog jis savo vaizduotės derinį nori pateikti kaip realybę, poetas nurodo į savo išblyškusį veidą, nemigo naktis. "Galima apsimesti ligotu, — rašo laiške Petrarka, — bet ne išblyškusiu ir sulysusiu”.

     Betgi žinoma ir kita šio išblyškimo priežastis. Tai dažni pobūviai, duoklė saloninei ir laiko madai, kurios pedantiškai jaunystėje laikėsi poetas. Svajinga veido balzgana, kaip ir blizgantys, bet ankšti, spaudžiantys kojas batai, darė poetą madingu ir patraukliu Avinjono gražuolių akyse.

     Kiek vėliau Lauros egzistavimo realumu suabejoja ir kitas artimas Petrarkos bičiulis — Giovanni Boccaccio, pareiškęs įsitikinimą, jog šį vardą reikia aiškinti alegoriškai, kaip laurų vainiką, kurio jau nuo jaunystės siekė poetas ir kuriuo jis buvo vainikuotas, sulaukęs 37 metų.

O. K.

     Žmonės spaudžia veinas kitam rankas, kai yra supažindinami, kai sveikina kuria nors proga ar reiškia užuojautą.

     Įprasta, kad moteris pirmoji ištiestų ranką vyriškiui, vyresnis žmogus — jaunesniam, viršininkas — pavaldiniui. Aukštą padėtį užimantiems asmenims, seneliams, giminėms šių taisyklių laikytis nebūtina. Netinkamai pasielgs ašuoniolikmetė, jei pirmoji išties ranką pažįstamam pagyvenusiam vyriškiui. Ką jis tokiu atveju turi daryti? Savaime suprantama, jis turi maloniai paspausti merginai ranką, o ne laukti, kol vargšelė susipras ją nuleisti.

     Kai sveikinasi ar atsisveikina keli žmonės iš karto, pasitaiko, kad jie paduoda viens kitam rankas kryžmai. Iš šalies atrodo negražiai. Ištiesti rankas vienos kitoms turi moterys, paskui — vyrai.

     Visada paduodama dešinė ranka, ir tik tada, kai jos negalima išlaisvinti, atsiprašius, ištiesiama kairė. Labai negražu, kai nerūpestingai pakišama vienas ar keli pirštai arba iš viso delsiama paduoti ranką. Ranką ištieskite ryžtingai, neabejodami, kad neatrodytų, jog dėl kažkurių priežasčių jūs visai nenorite sveikintis.

Ona Mikailaitė

PENKI MAŽI PRISIMINIMAI.

VIENĄ AKIMIRKĄ

Vieną akimirką
mes susidūrėm:
mano žemė
ir aš.

Kaipgi
tą vieną akimirką
jos dulkės
prilips man prie koją?
Ir kaipgi
tą vieną akimirką
nuo jos atsiplėš
 švininė mano širdis?

Vieną akimirką
mes susidūrėm:
mano žemė ir aš.
Ir dabar nežinau,
kas ilgiau užsiliks,

mano pėdsakai ten?. . .
ar jos antspaudas
įkaitintam mano pade?. . .

J. Venckus, S.J.

     Po Šv. Rašto gal nė viena kita knyga nėra taip dažnai cituojama, kaip Šekspyro veikalai. Kalbėtojai ir pamokslininkai dažnai savo mintis pailiustruoja citatomis iš Šekspyro dramų ir tragedijų. Jo posakiai yra originalūs, populiarūs, kartais net kaimietiški. Othello vaidinime Emilija sardoniškai pasako vyrams labai karčią tiesą, norėdama pavaizduoti lyčių kovą:

     Jie yra kaip pilvai,
     o mes visos tik maistas.
     Jie godžiai ryja mus,
     o kai jau pakankamai prisiryja,
     tai atsirūgdami mus išmeta lauk.

     Šekspyras sukūrė nemirtingus ir nepamirštamus žmogiškosios egzistencijos charakterius. Užtenka tik prisiminti Hamletą ir Makbetą. Hamletas — tai žmogiškoji paslaptis, lyg Egipto sfinksas, nukreipęs savo tylų žvilgsni į smėlingas Afrikos dykumas. Žmogus yra kančios paslaptis, jo mįslė — "to be or not to be” (būti ar nebūti). Makbetas — tai įsikūnijusi blogybė, bet jo žmona dar baisesnė. Čia pasitvirtina priežodis, kad jeigu velnias neįstengia ko sugundyti, tai pasiunčia moterį.

William Shakespeare

     Šekspyras gyveno maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitas žymus anglų rašytojas Miltonas, "Prarastojo rojaus” autorius. Apie Miltono gyvenimą yra tiek daug žinių, kad būtų galima prirašyti ištisus tomus, bet apie Šekspyrą maža ką težinome. Tik iš oficialių dokumentų žinome, kad jis buvo pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. Manoma, kad jis buvo gimęs prieš tris dienas, t.y. balandžio 23 d. Kodėl jis apie save nepaliko žinių, kodėl jis taip slėpėsi nuo žmonių, nuo istorijos, nuo ateities, sunku pasakyti.

Dr. Alicija Rūgytė

     Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 metais, turėjo nepaprastai daug reikšmės lietuvių gyvenimui. Tame pirmajame Rytų Europos kultūros židinyje mokėsi lietuvių jaunimas. Karalius Steponas Batoras suteikė universitetui įvairias privilegijas ir visišką autonomiją. Universiteto rektorius buvo skiriamas jėzuitų provincijolo.

     Nors Vilniaus universitete, kaip ir kitose to meto aukštosiose mokyklose, visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, bet ir lietuvių kalba čia turėjo aiškią vietą. Per iškilmes kabėdavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio herbas, būdavo pabrėžiama didikų lietuviška kilmė ir aukštinama lietuvių tautos didinga praeitis. Į lietuvius studentus būdavo kreipiamasi žodžiais "luvenes Gedimini” (Gedimino jaunime). Lietuvių kalbos buvo mokomi teologijos studentai. Jie buvo ruošiami būti Lietuvos pamokslininkais. Lietuviu kalba taip pat būdavo dėstoma jėzuitų naujokyne ir kunigų seminarijose. Buvo norima, kad studentai, atėję į teologijos fakultetą, jau būtų pramokę lietuvių kalbos.

     Norint sužadinti didesnį susidomėjimą dėstomaisiais dalykais, universitete būdavo organizuojami įvairūs būreliai. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje buvo ir lietuvių kalbos pasitobulinimo būrelis. Būreliai buvo vadinami akademijomis ir globojami profesorių. Jėzuitai rūpinosi, kad Šv. Jono bažnyčioje, priklausiusioje universitetui, pamokslai būtų sakomi tik lietuviškai.

     Kai universitetą aplankydavo karalius, vyskupas ar koks nors kitas aukštas dignitorius, jis būdavo sveikinamas įvairiomis kalbomis, žinoma, ir lietuvių. Pirmas mums žinomas 1589 m. lietuvių kalba išspausdintas tekstas yra panegirika didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui Vazai, kai jis lankėsi Vilniuje.

D. Bindokienė

     Iš namų pabėgo duktė (ar sūnus). Tėvams skausmas, rūpestis, galbūt gėda, o pažįstamiems ir nepažįstamiems naujų kalbų, spėliojimų, gandų. Kas kaltas, kad jaunametė mergaitė taip negarbingai pametė tėvų globą ir sauvališkai pakeitė savo gyvenimo linkmę? Ar kaltas tėvų elgesys — per didelis griežtumas, neatlaidumas, nepasitikėjimas? Gal reikia kaltinti vaiko savanaudiškumą, lengvabūdiškumą, atsakomybės ir pagarbos tėvų vertybėms stoką? Daugybė klausimų kyla pabėgusio vaiko tėvams, o taip pat ir visiems tiems, kurie apie pabėgimą išgirsta. Juk ir jie turi paauglių dukterų, sūnų. Kas žino, rytoj ar poryt gali nuosavi vaikai tokią kvailystę iškrėsti. Jeigu kas galėtų atsakyti į visus tuos kodėl, gal būtų įmanoma savąją šeimą nuo tokios nelaimės apsaugoti...

     Kadangi lietuviškų šeimų tarpe vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vaikai palieka savo namus ir iškeliauja nuotykių ieškoti, kilo mintis paieškoti atsakymų pas tuos, kurie asmeniškai su šia problema yra susidūrę — apklausinėti pabėgusias iš namų mergaites ir jų šeimas ir tuo būdu paieškoti priežasčių iš namų pabėgimams. Kodėl, būtent, mergaites, o ne berniukus, kurių nė kiek ne mažesnis skaičius išeina iš namų "šunims šėko piauti”? Mergaitės pasirinktos todėl, kad tėvai ir visuomenė taip stipriai nereaguoja, kada jaunas vyras išeina iš namų prieš tėvų valią, o be to, mergaitės yra atviresnės ir lengviau jas priprašyti, kad pasipasakotų.

     Buvo kreiptasi į dešimt tokių pabėgėlių mergaičių, kurias atrasti buvo gana lengva: dalis buvo asmeniškų pažįstamų ratelyje, kitos buvo rekomenduotos draugių, draugų, giminaičių. Atrodo, kad beveik kiekviena lietuvių šeima yra vienokiu ar kitokiu būdu susidūrusi su pabėgusiu iš namų jaunuoliu, ir ši tema visiems labai rūpi.

R. B.

     Šeimą, kurioje įvyko šis epizodas, gerai pažįstu. Moteris ištekėjo jauna: pasidavė daug už save vyresnio atakoms, įtikėjo jo meile, tarėsi pati pamilusi. Gimė sūnus, teko nutraukti studijas, vėliau, berniukui paaugus, nepaisydama vyro girtavimo, baigė mokslus. Ir pačiu laiku, nes vyras susirado sau lygią gyvenimo draugę, kuri ne tik nesmerkė stikliuko, bet pati mielai jį lenkdavo. Mano pažįstama persikėlė į kitą miestą, dirbo, augino berniuką ir labai ilgai stūmė šalin nuo savęs ją pamilusį žmogų. Tik po dvejų metų jo nepaliaujamo dėmesio, patikėjusi, kad jis myli ne tik ją, bet ir jos sūnų, ištekėjo antrą kartą. Prabėgo dar treji metai, atrodė, moteris gavo tarsi kompensaciją už buvusias skriaudas: berniukas irgi pamilo patėvį, vadino jį tėveliu, visi trys drauge žuvaudavo, slidinėdavo, tuo labiau, kad tikrasis tėvas visai sūnum nesidomėjo. Ir štai kartą įvyko toks epizodas. Berniukas, įsidūkęs kieme, išdaužė kaimynų langą. Tėvas jį už tai nubaudė: visą popietę uždraudė išeiti į kiemą. Tuo metu užėjo kaimynė. Pašnekėjusi apie šį bei tą su šeimininke, ji paklausė berniuką: "Romuti, kodėl tu ne kieme? Mano Audrius išėjo futbolo žaisti”. Berniukas atsakė: "Mane tėvelis nubaudė — neleido į kiemą”. "Matai, ką reiškia patėvis. Tikras tėvas taip neskriaustų savo vaiko. . .” — užjausdama suaimanavo kaimynė. Pamačiau, kaip nustėro motina, kaip tankiai tankiai sumirksėjo berniuko akys. O kaimynė jau trinktelėjo durimis, ir nežinau, ar ji sudrumstė dviejų sielų ramybę iš savo didelio naivumo ir netakto, ar joje prabilo kažkoks nenusakomas pavydas ar pagiežos jausmas šiai šeimai ir ji tai padarė tyčiomis. Bet berniukas?! Už ką jam kliuvo šie nuodai, graužiantys dar nesusiformavusio, daug ko nesuprantančio, bet jau aktyviai mąstančio mažo žmogaus sąmonę?

Antanas Saulaitis, S.J.

     Kiekviena pereitos vasaros jaunimo stovykla vienokiu ar kitokiu būdu minėjo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” vakarą skaitymais, vaidinimėliais, inscenizacijomis, diskusijomis ir malda. Jau kone septynerius metus Vakarus pasiekianti Lietuvos pogrindžio spauda nejučiomis įsigijo visai nelauktų, bet taip sveikintinų vaisių. Kaip prieš Jėzaus kryžių stovintis nenusisuka nepaveiktas, taip "Kronikos” — iš tikrųjų pačios Lietuvos Bažnyčios ir lietuvių tautos — ištvermingą ryžtą matęs iš arčiau nebelieka tas pats. Ar būtų per anksti teigti, kad "Kronika” mūsų lietuvių išeiviją padeda dvasiškai atgaivinti, sukrikščioninti? Gal Lietuvos kankiniai savo ašaras ir gyvenimą liejo ne tik už tikėjimą ir tautybę (ar už savo nuodėmes, kaip dar mėgstama sakyti apie žmogaus kančią), bet ir tam, kad mes (ir dvasiškai) gyventume?

     "Kronikos” vakarą pradedame su gimnazistų būreliu, susėdusiu žolėje prie beržo. Ant stalelio dega žvakutė, prie jos šios "Kronikos stoties” įvadėlj paruošusi aiškintoja ir skarelę ant pečių užsidėjusi antra stovyklautoja — "Nijolė Sadūnaitė”. Ramiu balsu skaito Sadūnaitės tremties laiškus (iš ką tik išėjusio Kronikos IV-tojo tomo, kuriame yra ir šios nuostabios moters nuotraukų). Skardus ir švelnus skaitytojos balsas tiesiai širdin Lietuvos kančios žodžius įrašo. Tylos valandėlė prieš antrąją stotį ir tik pašnibždomis pasakyti žodžiai sutelkia jaunas mintis. Ar kuriam iš šio vakaro dalyvių teks padrąsinti savo šeimą, savo tautiečius išeivijoje tokia aiškia, ramia ir stipria tikėjimo šviesa kaip Sadūnaitės? Kuris iš šių ištįsusių jaunuolių taip giliai įsidės Kronikos pergyvenimą širdin, kad paveiks jo ar jos gyvenimo vertybes?

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GRAŽIEJI LIETUVOS PARKAI

     Vis atidedami pagrindiniai atnaujinimo darbai Užutrakio parke. Šis parkas yra vienas iš vertingiausių ir gražiausių Lietuvoje. Jis buvo suplanuotas 19 a. garsaus prancūzų architekto Eduardo Andrė. Jo atnaujinimas patikėtas architektei Dainorai Juchnevičiūtei. Apie parko įsteigimą ji užsisakė veikalą net iš Prancūzijos. Jį beskaitant, pavyko atsekti daug pakitusių parko kampelių ir beveik išnykusių bei sunkiai pažįstamų mažmenų. Parke auga medžiai iš visos Europos ir net kitų žemynų: pocūgė, plaukuotasis uosis, šiaurinis šermukšnis, Tumbergo raugerškis, totorinis sausmedis, ožekšniai, skiautalapiai sevamedžiai, pilkasis riešutmedis, geltonų žiedų kekes svarina pupmedis, tankiai želia vijoklinės aktinidijos, popieržievi-nis beržas, amūrinis kamštenis, lazdynai dilgėlės pavidalo lapais. . . Iš viso parke suskaičiuota iki šimto įvairių medžių ir krūmų. Labai gerai suplanuotas parko medžių ir augalų derinimas. Jų pavidalai, spalvos, kvapai — viskas sudaro nepaprastos vertės aplinką.

     Iš Užutrakio parko matyti garsi Trakų pilis, Trakų miestelis, Galvės ir Skaisčio ežerai bei pušynai. Parkas yra keturiasdešimt ha dydžio. Parkas atkuriamas labai nesistemingai. Čia vis dar tebestovi menkaverčiai laikini pastatai. Vaizdą gadina neapipavidalinti vaizdinės propagandos stendai. Ramybę trukdo prie centrinių rūmų garsiakalbiai.

“ŽALGIRIO MŪŠIO” PAVEIKSLAS

     Nuo "Žalgirio mūšio” paveikslo sukūrimo šiemet sukanka šimtas metų. Paveikslo nuospaudos, ant drobės padarytos I. Ignatavičiaus ir I. Rudolfo, saugomos Lietuvos literatūriniuose muziejuose: Vilniuje, Kaune ir Trakuose. Jį nutapė žymus 19 a. lenkų tapytojas Janas Aloyzas Mateika (1838-1839). Kai kas J. A. Mateikai bando prikišti tautiškumą. Šių žodžių negalima taikyti jo nutapytam paveikslui, nes čia J. A. Mateika nesuklastojo istorijos įvykių ir "Žalgirio mūšį” pavaizdavo kaip tikrai viskas įvyko. Tai galėjo pavaizduoti tik sąžiningas menininkas. 1939 m. vokiečiams okupavus Lenkiją, "Žalgirio mūšio” paveikslas iš Varšuvos buvo išvežtas į Liubliną ir paslėptas, užkasant po žeme. Vokiečiai jo ypatingai ieškojo. Surasti jiems nepavyko — ir jis išliko iki mūsų dienų.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KOKIA PRASME VARTOJAMAS ŽODIS FORMATAS?

     Mūsų jaunoji karta savo pašnekesiuose, paskaitose ar spaudoje dažnai pavartoja žodį formatas ne ta prasme, kuria mes paprastai jį vartojame. Šis žodis yra kilęs iš lotyniškojo forma. Prancūzai iš jo pasidarė format, o iš jų šis žodis perėjo ir į kitas kalbas. Mes šį žodį vartojame beveik tik viena prasme — kalbant apie knygos, žurnalo, voko, popieriaus lapo didumą. Pvz.: Ta knyga yra didelio (ar mažo) formato. Nupirk man vokų 9x12 colių formato. Žurnalas sumažino savo buvusį formatą. Geriau būtų, jei savo straipsnius rašytum ant didesnio formato popieriaus. Anglų kalboje format šia prasme paprastai nevartojamas, čia jie vartotų žodį size. Žodynuose žodžio format prasmė maždaug taip nusakoma: general arrangement of a book, magazine etc. Šį žodį jie vartoja, kalbėdami apie knygos ar žurnalo struktūrą, turinio sąrangą. Anglų kalboje gali būti paskaitos, simpoziumo, televizijos programos ir kt. formatas (format). Lietuvių kalboje šiais atvejais formatas nevartojamas.

PORA KLAUSIMU

     Gerbiamas Redaktoriau,

     Turiu porą kalbinių neaiškumų. Norėčiau, kad kalbos skyriuje man juos išaiškintumėte.

     1.    Spaudoje kartais tenka skaityti, kad koks nors kunigas laikė mišias arba atlaikė mišias. Argi tos mišios kur nors bėga, kad jas reikia laikyti? Arba ar jos buvo ant kunigo užgriuvusios, kad jis turėjo jas atlaikyti! Kai kur rašoma ar sakoma, kad mišios yra aukojamos arba atnašaujamos. Kurį veiksmažodį lietuvių kalboje geriausia būtų vartoti, kalbant apie mišias?

     2.    Viename laikraštyje, aprašant laidotuves, buvo paminėta, kad laidotuvių koplyčioje visi ėjo pro karstą, atsisveikindami su velioniu. Mano manymu, kad ir norėtum, pro karstą praeiti negalėtum, nebent pralįstum, jei karstas būtų kiauras. Kaip tokiu atveju turėtų būti rašoma? Ar nereikėtų sakyti, kad praėjo šalia karsto?

     Su pagarba

          A. Grinius

PAINUS IŠSISKYRUSIŲJŲ KLAUSIMAS

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Praėjusių metų spalio mėn. “Laiškuose lietuviams” buvo kun. A. Saulaičio, S.J., “Klausimų lapelis”. Tai buvo Įvairūs jaunimo ir vyresniųjų klausimai iš religijos ir moralės srities. Klausimai daug kam įdomūs ir aktualūs, bet norime į juos ir atsakymų. Straipsnelio gale yra toks sakinys: “Laukiame, kad patys skaitytojai apie tai pagalvotų ir savo mintimis su kitais skaitytojais pasidalintų”. Norėti iššaukti skaitytojų reakcijas — labai gerai, tačiau ten yra tokių klausimų, kur pasauliečiams neįmanoma atsakyti. Dėl to ir klausiama kunigą rekolekcijose ar stovyklose! Atsakymams reikia autoriteto su didesniu teologiniu išsilavinimu. Labai laukčiau, kad i tuos klausimus pasirodytų atsakymai šiame žurnale, nes jis yra vienintelis visoje mūsų spaudoje, kuris tokiems klausimams skiria reikiamą dėmesį.

     Prie visų tų klausimų norėčiau pridėti ir savąjį, į kurį laukiu atsakymo kaip galima greičiau. Žinau, kad tas klausimas ne vienam rūpi.

     Kaip reikia elgtis su seniai pažįstamu ir mėgstamu žmogum, kuris yra neseniai išsiskyręs ir sukūręs naują šeimą (žinoma, ne bažnyčioje)? Savaime suprantama, kad tai yra jo sąžinės reikalas, ir nė vienas neturi teisės “mesti pirmąjį akmenį”, tačiau vis dėlto kažkaip nesinori priimti tą naują šeimą į savo draugų ratelį, lyg niekur nieko. .. Atrodo, kad tai būtų lyg patvirtinimas to asmens elgesio, kuris Bažnyčios akyse yra nelegalus ir nuodėmingas.

•    Čikagos jėzuitų (amerikiečių) provincija švenčia 50 m. sukaktį. Ji gali didžiuotis Lojolos universitetu, kurio centrinis padalinys turi 20 pastatų ir sutalpina 5.437 studentus. Nemažai lietuvių mokėsi ir jėzuitų Šv. Ignaco gimnazijoje, Čikagoje. Universitetas turi medicinos centrą ir ligoninę, kur mokosi 1200 medicinos ir odontologijos studentų. Lojolos universitetas turi savo padalinį Romoje.
•    Joseph Thomas, Newarko arkivyskupijos laikraščio “Advocate” redaktorius, pakviestas redaguoti Christoforų sąjūdžio leidinius. Šis sąjūdis ypač plačiai skleidžia savo biuletenį su daugeliu veiklios krikščionybės pavyzdžių ir paskatinimų.
•    Milijonas keliolikmečių JAV-se 1977 m. buvo laukiančios kūdikio. Net 458.000 jų padarė abortus, kas sudarė trečdalį visų JAV-se tais metais padarytų abortu. Čikagoje 1977 m. 343 mergaitės 11-14 m. susilaukė kūdikio.
•    Keliolikmečių moterystės labai nepastovios. Iš kiekvienų penkių tokių moterysčių net trys šešerių metų laikotarpy baigiasi perskyromis.

DAIL. PRANAS DOMŠAITIS, kurio darbų nuotraukomis iliustruotas šis numeris, yra gimęs Klaipėdos krašte 1880 m. Meną studijavo Karaliauičuje ir Berlyne. Labai daug keliavo po įvairius kraštus. Yra surengęs daug meno parodų. Jo kūrinių yra įsigijusios meno galerijos Vokietijoje ir kitur. Sakoma, kad jo meno darbai turi daug panašumų su Chagal, Corinth, Munch, Rouault ir kt. Jo tematika įvairi, nemaža kūrinių ir religinėmis temomis.

     1929 m. vedė dainininkę Adelheid Armhold ir ją lydėjo, vykstančią dainuoti į įvairius Europos miestus. 1949 m. išvyko į Pietų Afriką drauge su žmona, kuri buvo pakviesta ten dėstyti dainavimą. Ten jis ir mirė 1965 m.

JAU LAIKAS RAŠYTI IR SIŲSTI STRAIPSNĮ KOKURSUI!

     Dvidešimtojo “Laiškų lietuviams” konkurso tema: Geras draugas — retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąja pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.

     Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose lietuviams”.

     Konkurso vertinimo komisija: T. Jonas Borevičius, S.J., Dalia Kučėnienė, Ilona Laučienė, Aleksandra Likanderienė, dr. Zigmas Smilga.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” koncerte-vakarienėje š.m. kovo mėn. 10 d. 7 val. vak. Jaunimo Centre. Meninę programą atliks dvi mūsų žymiausios balerinos: Birutė Barodicaitė ir Violeta Karosaitė.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

V. Stanley Vardys. THE CATHOLIC CHURCH, DISSENT AND NATIONALITY IN SOVIET LITHUANIA. Ši anglų kalba parašyta knyga, naudojantis “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikomis” ir kita medžiaga, stengiasi įrodyti, kad Sovietų politika dabartinėje Lietuvoje yra tęsinys caristinės politikos — sunaikinti katalikų tikėjimą ir lietuvybę. Ši kietais viršeliais 338 psl. knyga, užsisakant tiesiog iš Religinės Šalpos (351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207), tekainuoja 10 dol.

Jokūbas Kregždė. LIETUVOS REFORMATU RAŠTIJA. Istorinė apžvalga. Devenių Kultūrinio fondo leidinys nr. 4. Viršelis Hermano Pavilonio. 270 psl., kaina nepažymėta.