RELIGINĖS irTAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Liepa-Rugp./July Aug. 1979 Volume XXX No.7

BRANGINKIME ŽODĮ

217

 A. Mauragis

NĖRA DRAUGYSTĖS BE IŠTIKIMYBĖS

220

 Nina Gailiūnienė

GYVENIMO ŽODIS

224

 Chiara Lubich

ASYŽIUS IR ASYŽIETIS (IV)

225

 Alfonsas Grauslys

KRIKŠČIONIŠKOJI DRAUGIŠKA MEILĖ

229

 P. Daugintis, S.J.

GEOGRAFINĖ MALDA

232

 A. Saulaitis, S.J.

TEGUL JOS VARDAS BŪNA MOTERIS

236

 Marija Eivaitė

DARBO UNIVERSITETAS VILNIUJE

239

 G. A.

VILNIAUS AKADEMIJOS ANTSPAUDAS

240

 P. Rabikauskas, S.J.

SVETIMI UOSTAI IR LOTOSO VAISIAUS SALDUMAS

242

 Danutė Bindokienė

TYLINČIOSIOS BAŽNYČIOS

245

 A. Likanderienė

DABARTINIO POPIEŽIAUS POEZIJOS RINKINYS

246

 Juozas Prunskis

AŠ PATS...

247

 Birutė Ragauskienė

RASKIME LAIKO

249

 R. Norkienė

KALBA

250

 J. Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

251

 D. ir G. Vakariai

234 ir 235 psl. Lino Meilaus nuotraukos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

A. MAURAGIS

     Gal niekas taip žodžio nebrangina kaip poetai. Mat, jie yra žodžio meistrai. Jie iš žodžių, kaip iš plytų, sukuria gražiausius veikalus, kurie stovi ilgiau ir tvirčiau už architektūrinius paminklus. Romėnų poetas Horacijus, gyvenęs

     I a. prieš Kristų, gyrėsi pasistatęs sau paminklą, tvirtesnį už varį, aukštesnį už Egipto piramides. Ir tikrai — jo eilėraščiai ir odės tebėra gyvos, mielai skaitomos ir dabar, kai daugelis varinių ir akmeniniu paminklų jau seniai sugriuvo ir sutrūnijo, nė ženklo nepalikę. Bet žodis ne tik poezijoje gali išlikti per amžius. Jis išlieka ir moksle, literatūroje, įvairiuose kitokiuose raštuose, žodžiu — žmonijos kultūroje.

     O kaip yra su istorija? Istorijoje žodis toks pat galingas, kaip ir kultūroje. Visi didieji ir mažieji pasaulio įvykiai buvo žodžio paskatinti arba liepti ir įsakyti. Žodis stovi pirma bet kokio darbo, kuris tampa kūnu, tik žodžiui padedant. Žodis yra civilizacijos kūrybinis veiksnys, be kurio neįmanoma nieko sukurti nei padaryti. Istorija, civilizacija ir kultūra galėjo prasidėti tik po to, kai jau žmogus pradėjo kalbėti. Net ir mąstyti nemokėtume, jei neturėtume žodžių.

     Jau seniai yra pastebėta, kad žodis turi magišką galią: jis gali ir pakenkti, ir padėti. Žodis turi hipnotizuojančios galios. Sugestijos ir autosugestijos būdu jis veikia į nervų centrus, ir ne tik į tuos, kurie yra sąmonės žinioje, bet ir į tuos, kurie yra už žmogaus valios ir sąmonės ribų — į pasąmonę. Į žmogų patekę žodžiai, kad ir nejučiomis, gali sukelti nedarną organizme; žmogus netenka pusiausvyros, gauna nervų sukrėtimą ir kitas nervines ligas, pats nesuprasdamas kodėl. Žinome, kaip žmonės kartais biauriai plūstasi, apkalba, norėdami kitam pakenkti, visai nenujausdami, kad tais pačiais savo žodžiais gali sužeisti savo nervinę sistemą ir gauti nervų sutrikimą.

A. Kezio, S.J., nuotrauka 

("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

1. ŽMOGAUS PRIGIMTIS REIKALAUJA,

KAD JIS NEBŪTU VIENAS

     Dievas tarė: "Padarykime žmogų į mūsų pačių išvaizdą ir panašumą” (Pradžios 1,26).

     Šitoje Dievo ištarmėje svarbiausi žodžiai teologui yra išvaizda ir panašumas. Išvedęs analogiją tarp Dievo ir žmogaus, teologas gali autoritetingai tvirtinti, kad žmogus skiriasi nuo visų kitų gyvų sutvėrimų. Be savo fizinės prigimties, jis turi ir dvasinę prigimtį. Ta dvasinė prigimtis (mes ją vadiname siela) nusako žmogaus antgamtinę paskirtį. Išėjęs iš Dievo, jis vėl grįš pas Dievą, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojas.

     Sociologija tyrinėja žmogaus žemiškąjį gyvenimą. Ji skelbia, kad žmogus yra sociali būtybė. Prie tokios išvados buvo lengva prieiti, tyrinėjant žmogaus gyvenimo būdą istorijos raidoje.

     Kodėl žmogus pasidarė sociali būtybė? Sociologai turi labai praktišką atsakymą. Nuolat kovodamas už savo gyvybę ir egzistenciją, žmogus pastebėjo, kad jam lengviau išlikti gyvam ir savo reikmenis patenkinti, gyvenant grupėje, negu vienam. Atseit, kova už būvį privertė žmogų pasidaryti socialiu.

     Niekas negalėtų sakyti, kad šitokia teorija būtų klaidinga. Ji tik nepakankamai gili. Pirmasis žmogus gyveno rojuje. Jam nereikėjo kovoti už savo būvį. Visa jo aplinkos flora ir fauna buvo jam labai draugiška. Tačiau Adomas, Biblija sako, nebuvo laimingas. Jis kažko ieškojo ir ilgėjosi.

CHIARA LUBICH

     “Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, kaip turtuoliui įeiti į dangaus karalystę”.

     Gal jį pažinai. Jį vadino Išrinktuoju. Tai buvo aukštas, gražus, inteligentiškas ir turtingas. Kada išgirdo, kad Dievas jį šaukia, nestabtelėjo nė trumpam. Neatsisuko atgal. Atrodo, kad turtai jam būtų lyg nebuvę. Viską išdalino. Norėdamas išgelbėti skęstantį berniuką, pats prigėrė ežere, būdamas 33 metų. Jo kapo paminklo lentoj užrašyta: "Pasirinko Dievą ir nieko daugiau”.

     "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, kaip turtuoliui įeiti į dangaus karalystę”.

     Ar tu esi turtingas? Ar tau daro įspūdį tie žodžiai? Manau, kad teisingai stabteli pagalvoti, kaip pasielgti. Jėzus nieko nesakė tik šiaip sau. Tad reikia priimti šiuos žodžius rimtai ir jų neatskiesti.

     Stenkimės suprasti tuos žodžius iš Jo elgesio su turtuoliais. Zakėjui, kuris atiduoda pusę savo turto, sako: išganymas įėjo į šiuos namus. Apaštalų darbai liudija, kad pirmykštėj Bendrijoj turtų atidavimas bendruomenei buvo laisvas. Tad konkretaus turtų atsisakymo nebuvo reikalaujama. Tad Jėzus neturėjo omeny įkurti bendruomenės tokių žmonių, kurie atmestų bet kokį turtą.

     Tačiau sako: "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, kaip turtuoliui įeiti į dangaus karalystę”.

     Tad ką Jėzus pasmerkia? Tikriausiai ne šios žemės gėrybes, bet prisirišimą prie jų. Kodėl? Aišku: viskas priklauso Dievui, bet turtuolis elgiasi taip, lyg turtai būtų jo paties.

ALFONSAS GRAUSLYS

     Šioje serijos atkarpoje susipažinsime su dviem rašytojais, šveicaru ir graiku, kurie savo raštais yra įrodę meilę Asyžiaus šventajam. Ar juodu yra lankę Asyžių, ten stengdamiesi pasekti šventojo pėdsakais ir pagyventi jo atmosfera, prikeldami jį savo širdyse, nežinau, bet parašyti apie šventąjį taip, kaip jie rašė, neįmanoma jo nemylint. Vienas jų — tai W. Nigg, o antras — N. Kazantzakis.

     Walter Nigg, gimęs 1903 m. Šveicarijos Ciuriche (atrodo, kad jis ir dabar ten gyvena), evangelikas reformatas, religinių knygų rašytojas. Jis ekumenistas ir visuotinis krikščionis, nes visų krikščionių bažnyčiose bei atskirų krikščionių gyvenime ir jų raštuose randamas vertybes jis kelia ir brangina savo raštuose. Ypatingą dėmesį jis skiria šventiesiems ir šventumo siekiančioms asmenybėms. Jis rašo apie visus bet kurioje krikščionių bendruomenėje esančius asmenis, kurių gyvenime pastebimas rimtas skaitymasis su krikščionybe. Savo parašytose knygose (jų yra apie 20) jis rašo apie šventas religines asmenybes Senajame Testamente ir vėlesniais, mus siekiančiais laikais. Jo knygų tema yra didieji mąstytojai, susirūpinę krikščionybės dabartimi ir ateitimi. Savo raštais jis susitelkia prie didžiųjų vienuolijų ir jų šventų kūrėjų, bet taip pat įdomaujasi ir tuo turtingu atskirų asmenybių religiniu gyvenimu, kuriam atstovauja katalikų ir protestantų mistikai. Jis rūpinasi ir atgailautojais, kurie savo dideliais atsižadėjimais stengiasi atsilyginti už savo nuodėmes bei kaltes, drauge skubėdami įsijungti į šventumo siekimo kelią, kuriuo eidami tikisi atsilyginti už nuodėmingai praleistą laiką. Jis rašo ir apie tikėjimo klausimais klystančius, stengdamasis įsigilinti ir įsijausti į jų dvasinį pasaulį, nepamiršdamas fakto, kad jų daugumas blogos valios neturėjo, jie buvo įsitikinę savo skelbiamų idėjų tiesa, o kai kurie savo įsitikinimus net gyvybės auka patvirtino. Tų visų temų ašis — tai žmogus krikščionis, kurį jis myli ir nori suprasti, kurio šventumu yra susirūpinęs.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Tęsiame toliau svarstymus apie gyvenimą, persunktą krikščioniškąja artimo meile. Šiame rašinyje pasvarstysime apie gyvenimą viena jos forma — draugiškąja meile. Ji labai svarbi. Juk viena didžiausių mūsų laikų nelaimių — asmeniškos, draugiškos meilės stoka. Mums, lietuviams katalikams, ji ypatingai svarbi. Juk tiek jaunimas, tiek suaugusieji, palikti ar pasijutę vieniši, be draugų, be bičiulystės lietuvių subuvimuose, kaimynystėje ar pamaldose, greitai atitolsta nuo lietuviškojo gyvenimo, lietuviškų pamaldų, o dažnai ir nuo lietuvybės bei katalikiško gyvenimo.

DVASINĖ DRAUGYSTĖ

     Draugystės esmė ir metafizinė prigimtis yra prigimtinės žmogaus meilės galios išsivystymas į dvasinę meilę — mylėti ir būti kito mylimam gera darančia ir vienijančia meile.

     Draugystė prigimtinėje srityje yra aukščiausia žmonių santykiavimo forma. Ji siekia abipusio gyvenimo ir didžiųjų dvasinių vertybių pasidalinimo, jomis pasikeitimo ir abipusės pažangos, siekiant gėrio. Ji remiasi abiejų laisvu vienas kito pasirinkimu ir pritarimu. Ji reikalauja visiškos abipusės meilės ne dėl ko kito, bet vien dėl paties draugo.

     Žmonės žodį "draugas” paprastai vartoja plačia prasme, kaip mokslo, vargo, ginklo draugas, kaip bičiulis, bendrininkas, kompanionas. Siauresne, tikrąja prasme sakome: tikras draugas, tikra draugystė, gyvenimo draugas, širdies draugas ir pan. Šia prasme galime skirti brolių, sužadėtinių, vedusiųjų draugystę. ..

A. SAULAITIS, S.J.

    Mažų vaikų vakarinės maldos apimtis geografiškai ribota — už tėvelius, brolius, sesutes, už šuniuką ar katę, dar už močiutę ar tetą, jeigu gyvena toliau nuo šeimos. Neretas atsimena prisiminti ir Lietuvą savo asmeninėje savų žodžių maldoje. Paūgėjęs ir subrendęs, tą geografinį lauką vis praplečia ne tik pagal giminystę ar draugus, bet ir įtraukia visuotinius žmonijos rūpesčius — tiek prašymo, tiek padėkos ir šlovės maldoje. Bet jeigu nepadeda alkaniems indams ar afrikiečiams nuo mūsų stalo likęs nesuvalgytas maistas, ar jiems padeda ir tos maldos ar mintys, kurios prašoka kuone satelitų pasiekiamas žemės vietas? Kokia yra Bažnyčios — tikinčiųjų šeimos — visuotinumo sąvokos svarba krikščionio gyvenime?

    Krikščionys pripažįsta Tikėjimo išpažinimą, kurį kalbame kas sekmadienį ir ypatingų švenčių Mišiose (viena priežasčių, kodėl privalomai kartojamas, yra ta, kad per kuone tūkstančius metų daugumas nemokėjo skaityti ir nebuvo pakankamai raštų. Dabar leidžiama vietoj ilgo Credo kalbėti Apaštalų tikėjimo išpažinimą — gerokai trumpesnį, kad ir pamokslininkui nepritrūktų žado, o Mišiose vaikams neretai vartojama klausimų forma, kaip per Krikštą ar Krikšto atnaujinimą). Jeigu pasiklausysime, kaip kai kurios krikščionių bendruomenės tikėjimo išpažinimą kalba, vietoj žodžių "Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią”, jie sako: "Tikiu vieną, šventą, krikščionišką, apaštalinę Bažnyčią”. Nes žodis "katalikišką” (graikų kalboje reiškia "visuotinę”) jiems (ir gal kitiems) pradėjo reikšti ne platų, bet siaurą ratelį. Gal ir katalikams Bažnyčios sąvoka ir iš jos išplaukiantys jos gyvenimo reiškiniai būtų suprantamesni, jeigu (lietuviškai) sakytume, kad priklausome "visuotinei Bažnyčiai” ir vadintumėmės ne katalikais, o "visuotiniaisiais”.

    Visuotinumo šaltinis nėra tekstas ar žodis, bet pats Kristus, kuris tapo tikru žmogumi, kentėjo, mirė ir prisikėlė už visus žmones.  

MARIJA EIVAITĖ

     Kai Dievas sukūrė pasaulį, viskas spindėjo grožiu, sukosi saulės ratai, harmonija vyravo aplinkoj, visur buvo darna, gera ir šviesu ir visi sutvertieji gyviai džiaugėsi pradėtu gyvenimu. Tik vienas Adomas nebuvo laimingas. Jis vaikščiojo nuliūdęs, kažko jam trūko, jo širdis kažko ilgėjosi. Tai pastebėjęs Dievas tarė: "Negera žmogui būti vienam”, ir jis sutvėrė Adomui draugę.

     O toji draugė buvo moteris. Ji buvo pirmoji, kuri įprasmino draugystę. Ir nuo ano laiko per ją vystosi visokie draugystės ryšiai.

     O kas gi yra toji moteris? Moters negali aptarti, jos sąvokai nustatyti nėra matematinės formulės (nors modernusis pasaulis dažnai aptaria ją skaičiais: 36-24-36), nėra jokio recepto ją vienaip ar kitaip moduliuoti, tačiau ji yra ašis, apie kurią sukasi žmonijos ratas. Todėl ir verta bent šiek tiek pažvelgti į moterį, jos rolę, charakterį, blogybes bei gerybes.

* * *

     Nuo pat žmonijos aušros ir pirmųjų civilizacijos žingsnių moteris tapo kontroversine figūra. Manau, jog nebūtų per drąsu teigti, kad nėra kitos temos, kuri būtų tiek puslapių knygos užėmusi, ar tiek žodžių dainose sukūrusi, ar tiek minčių filosofijoje sukėlusi, kaip moters tema. Moteris priklauso kultūrai, kaip oras gyvybei. Atimk iš kultūros moterį, tai kartu atimsi visas kalbas, diskusijas ir net ginčus apie ją. Be moters vyrų gyvenimas būtų nuobodus ir beprasmis. Per amžius jos asmuo buvo ir bus vyrų mylėta, išpeikta, garbinta, neapkęsta, išanalizuota, iškritikuota ir apginta, tačiau nesuprasta. Ji yra universalinė figūra. Istorija ir literatūra mums įrodo, kad kiekviename pasaulio kampe ir kiekvienoj kalboj niekas nesugeba tiek kankinti, stebinti ir užburti visų klasių ir profesijų vyrus, kiek moteris.

*  *  *

     Jei moteris myli, ji atleidžia viską — net nusikaltimą; o jeigu ne, tai nepastebi net jūsų dorybių.

H. Balzac

     Apie moterį nėra vienos vyraujančios nuomonės. Aišku tik tai, kad ji yra kraštutinumo buitis. Moteris — tai horizontas, kuriame susitinka dangus ir žemė. Ji yra arba pasaulio išganymas, arba jo pasmerkimas. Ji yra kartu šventoji ir angelas — ragana ir velnias. Ji yra uostas audroje ir audra uoste. Moteris arba karštai myli, arba neapsakomai nekenčia. Ji džiugina vyriškio akis ir širdį, viską padvigubindama, bet ir kartu paketurgubina jo išlaidas ir daugina jo nemigo naktis. Moteris yra lyginama su kvepiančia gėle, puikiu perlu, jūros gelme, ir dangaus žvaigždėmis. Bet kartu ji žiauri kaip uraganas, pikta kaip katė, nuodinga kaip gyvatė ir tamsi kaip naktis. Ji, kaip ir gamta — Motina Žemė, yra pilna priešingybių. Gamta gyvybes kuria ir per katastrofas jas dažnai vėl sunaikina. Taip pat seka ja ir moteris.

*  *  *

     Jaučio saugokis iš priešakio,
     mulo iš užpakalio,
     o moters — iš visų pusių.

          Venecijos patarlė

G. A.

    Nuo pat Gedimino laikų (apie 1275 -1341) per ištisus šimtmečius Vilnius buvo rytinės Europos centras, turėjęs didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje. Dėl jo varžėsi ir dvi slavų valstybės — Lenkija ir Rusija, tikėdamos su Vilnium užimti ir visą Lietuvą.

    1579 metais Vilniuje sušvito didysis mokslo židinys, pats pirmasis universitetas visoje rytų Europoje su tarptautine mokslo lotynų kalba ir lietuviška širdimi. Jis ilgus metus ugdė Lietuvos jaunuomenę ir kėlė viso krašto kultūrinę pažangą.

    Po 1795 metų Lietuvos-Lenkijos padalijimo Lietuvą užgrobė Rusija, kurios generalgubernatorius įsikūrė Vilniuje savo būstinę, per kurią ėjo visos pastangos surusinti ir supravoslavinti Lietuvą. Prieš tai didvyriškai stojo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875).

    Didžiajam Europos karui įsiliepsnojus (1914-1918), subiro daugelis valstybių, kurių tarpe griuvo ir dvi didelės imperijos: Vokietija ir Rusija, kurių karinės jėgos grūmėsi ir Lietuvos žemėse. Karui baigiantis, susidarė proga kurtis naujoms valstybėms, kurių tarpe buvo ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbusi Vilniuje 1918 m. vasario 16 d.

    1917 m. Rusijoje kilo revoliucija, ir valdžią perėmė komunistų partija. Buvo įkurta Tarybų (Sovietų) Socialistinė Respublika. Jos valdžia tuojau įsteigė Lietuvos-Baltgudijos tarybinę respubliką, kurios komisaru paskyrė Vincą Mickevičių-Kapsuką, kilusį iš turtingo ūkio Būdviečių kaime, Pajavonio valsčiuje. Jis buvo labai aktyvus komunistas, 1917 m. lankėsi Amerikoje kiršinti lietuvišką ateiviją ir sukomunistinti socialistus.

Paulius Rabikauskas, S.J.

    Koks buvo Vilniaus universiteto antspaudas pirmaisiais dviem jo veiklos šimtmečiais, t.y. kai jam vadovavo jėzuitai? Apie tai trumpai rašė universiteto istorikas J. Bielinskis (t. I, psl. 477); ten pat yra pridėta ir vieno to antspaudo nuotrauka. Panašų antspaudo atvaizdą paskelbė ir Lietuvoje išleista knyga "Vilniaus universitetas” (Vilnius 1966, psl. 71). Iš čia jį perėmė 1972 m. Čikagoje išleistas "Lietuvos universitetas” (psl. 68).

    J. Bielinskis nurodo, kad senesnioji antspaudo forma buvusi gana paprasta: apskritime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. Tokį universiteto ženklą išspausdino ir Jonas Preuschhoff as savo knygos "Universitetas Vilnensis Jagiellonico-Batoreana.. (Vilnae 1707) antroje titulinio puslapio pusėje. Po užrašu "Insigne Academiae et Universitatis Vilnensis” (Vilniaus Akademijos ir Universiteto herbas) matyti papuošalais apvestas apskritimas, virš jo didžiojo kunigaikščio vainikas-kepurė, o apskritimo viduje — Lietuvos Vytis.

Danutė Bindokienė

    Aloyzo Barono parašytų knygų sąrašas užpildytų jau geroką popieriaus lapą. Jo kūrybos polėkis platus, žanrai ir temos — įvairūs.

    Naujausias A. Barono romanas, išleistas Lietuviškos knygos klubo 1979 m. Čikagoje, pavadintas tipišku rašytojui vardu: "Laivai ir uostai”. Jungtuką "ir” tarp dviejų pavadinimo žodžių autorius pradėjo vartoti su pirmąja knyga "Žvaigždės ir vėjai” (novelių rinkinys, 1951 m.). Žinoma, vienoks ar kitoks žodžių junginys knygos pavadinime neturi jokios reikšmės jos turiniui ar vertei, tai tik šalutinė mintis, gerai pažįstant ir sekant šio autoriaus kūrybinį kelią nuo pat pradžios ir dabar paėmus į rankas paskutinįjį jo plunksnos vaisių.

    Perskaičius "Laivus ir uostus”, galima drąsiai tvirtinti, kad tai jau subrendusio rašytojo kūrinys, o ne pradedančio, savęs dar teieškančio, kūrėjo pastangos. Aloyzas Baronas pasirinko gana dažnai sutinkamą išeivijos lietuvių literatūroje temą: pirmuosius "dipukų” įsikūrimo metus šiapus Atlanto. Jo ir veikėjai yra lyg pažįstami iš kitur: mažo išsilavinimo "seni amerikonai”, matuoją žmogaus vertę banko knygelės turiniu ir nekilnojamojo turto didumu; jauna (būtinai graži!) gyvanašlė su vaikais, sunkiai besikabinanti į naują gyvenimą naujame krašte, ieškanti bet kokia kaina saugumo, ateities užtikrinimo; viengungis, pusiau idealistas, nesenas vyras, kuris kilniai kalba, bet galop leidžiasi patogaus gyvenimo suviliojamas ir pagaliau "vėjo pamušalas”, neramus bastūnas, stovįs tarytum su veidrodžiu rankoje, kad parodytų tikruosius kitų veikėjų veidus.

A. Likanderienė

    Neseniai iš spaudos išėjo latvio dr. Petro J. Babris angliškai parašyta didžiulė (532 psl.) knyga "Silent Churches” (Tylinčiosios Bažnyčios). Tai tikrai didingas veikalas. Didingas ne vien dėl savo plačios informacijos, kurią autorius surinko apie Rytų Europos valstybes, bet taip pat yra didingas autoriaus sugebėjimas visą tą informaciją pateikti. Autorius kruopščiai surinko medžiagą, kuri niekur nebuvo išspausdinta, apie gyvenimą ir tikėjimą už geležinės uždangos.

    Čia yra surinkta ne tik informacija, bet ir partijos bei Bažnyčios idecflogija gan plačiai nagrinėjama. Reikia pastebėti, kad komunistų suteiktos žinios ir žinios, gautos iš kitų šaltinių, nesutampa. Padailinti komunistų pareiškimai nesutampa su tikrove. Šis skirtumas padeda iškelti pagrindinę tiesą, kad komunistinis režimas ir toliau varžo religinę laisvę. Nežiūrint visos gražbylystės, tikėjimas yra naikinamas, tikintieji persekiojami ir baudžiami visu žiaurumu.

    Knygos pavadinimas yra ironiškas, nes puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus vis aiškiau rodo, kad Bažnyčia ten nėra tylinti. Nors ir prislopinta, ji veikia, gyvena, kenčia ir kovoja. Ši knyga yra įrodymas, kad tikėjimas negali būti išplėštas, ką jau ir patys sovietai pradeda suprasti. Rytų Europos gyventojai tebetiki, stengiasi išlaikyti savitą veidą, tikėjimą, papročius ir tradicijas. Pasireiškia protestai, ypač tarp jaunų žmonių. Tad Bažnyčia ten tikrai netyli!

Juozas Prunskis

    Paskutinieji du popiežiai — ne tik gilios dvasios ganytojai, bet ir stipraus literatūrinio pajėgumo žmonės. Popiežius Jonas Paulius I yra parašęs nuostabaus kūrybingumo laiškus įžymiems žmonėms. Knyga į anglų kalbą išversta šiuo pavadinimu: "Illustrissimi. Letters from Pope John Paul I”. Autorius pažymėtas popiežiaus ankstyvesniuoju vardu — Albino Luciani.

    Jeigu kas mėgsta mintimis pabendrauti su didžiaisiais žmonėmis, pagyventi jų idėjomis, randant pritaikymą dabarties dienoms, labai patartina šią knygą perskaityti. Tai savotiška kultūros istorija, išryškinant moralines prošvaistes ir perteikiant nuostabaus pajėgumo autoriaus literatūrinį stilių. Nenuostabu, kad net kai kurie dienraščiai dalį šių laiškų persispausdino. Ir tai tokie dienraščiai, kuriems nelabai rūpi religinė mintis. Jie parodė susižavėjimą autoriaus kūrybiniu pajėgumu.

    Jonas Paulius II pasireiškė kitokesniu kūrybos žanru: poezija ir drama. Jo drama yra buvusi perteikta net Europos radijo programose, o neseniai šiais metais išleisti jo eilėraščiai, išversti į anglų kalbą.

    Eilėraščius jis rašė, dar tebebūdamas paprastu kunigu, o taip pat ir vėliau, kai buvo pakeltas Krokuvos vyskupu. Jo poezija buvo spausdinama įvairiuose religiniuose lenkų laikraščiuose bei žurnaluose. Pasirašydavo slapyvardžiu — Andrzej Jawien. Dabar tuos eilėraščius, parinkęs įdomesnius, į anglų kalbą išvertė Jerzy Peterkiewicz, poetas, beletristas, kritikas, mokslus išėjęs Varšuvoje ir Londone, šiuo metu dėstąs lenkų literatūrą Londone. Jį vertėju parinko popiežiaus komisija. Rinkinys angliškai pavadintas "Easter Vigil and Other Poems”. Autorius pažymimas jo tikruoju vardu — Karol Wojtyla. Išleido Random House. Knyga turi 82 psl., kaina 5 dol.

    Poezijos turinys gyvenimiškas, su religiniu atspalviu: Motina, Moteris prie šulinio, Samarietė (biblinės variacijos), mintis ir žodžiai, kasyklos, Kireniečio (Kristui padėjusio nešti kryžių) profiliai, Bažnyčios idėjos, išpažinėjų .gimimas, Velykų naktis. Eilėraščiai sukurti 1950-1962 m.

Birutė Ragauskienė

     Rytą autobuse išgirdau tokį pokalbį:

     —    Tu supranti, mokytoja liepė Rimutei nupiešti, kaip mama pro langą kviečia dukrą į kambarį. Ir ką tu manai — abu su tėvu atsikėlėme anksti rytą ir, kol pakėlėme Rimą, piešinys buvo gatavas. Kai duktė pamatė, prasidėjo ašaros — girdi, jei mama kviečia dukrą, lūpos turi būti pražiotos. Ištrynė trintuku galvą ir su visu piešiniu išėjo verkdama į mokyklą.

     —    Kokie jau mes piešėjai... — lyg pasiteisindama, atsiduso moteris.

     — Mes su vyru nupiešėm iš vakaro, ir Algis išėjo patenkintas, — pasidžiaugė antroji.

     Iš tolesnio pokalbio supratau, jog tai pirmokėlių mamos, kurios iš paskutiniųjų stengiasi, kad vaikai atliktų mokytojos užduotį — nupiešti mamą ir dukrą. Ir kad mama kviestų pro langą dukrą iš kiemo į namus. Tad ką daryti? Mokytoja pareikalaus, o vaikų Rankytės dar dreba brūkšnelius braižant ar pilvotas "a” rašant. Taip nesinori, kad pirmasis jų mokslo mėnuo prasidėtų nuo mokytojos pastabų ir nepatenkinamų pažymių. Tad ir piešia abu su vyru, kaip moka ir gali.

R. Norkienė

     Dukters draugė kartą mane nustebino pasiskundusi: "O manęs mama ir tėtė nemyli!” Pagalvojau, koks tėvų poelgis paskatino padaryti tokią skaudžią išvadą? Mergaitė juk skundžiasi ne dėl to, kad ją išleidžia į mokyklą be pusryčių, kad netvarkingi jos drabužiai ar neturi vadovėlių, sąsiuvinių. Yra dar kažkas kita, kas vaikui, ypač jautriam meilei, švelnumui ir dėmesiui, daug svarbiau.

     Aišku, vaikai labai toli nuo mūsų kasdieninių rūpesčių ir negali suprasti, kad materialiniai rūpesčiai tai ir yra tos begalinės meilės, kuria mylime savo vaikus, išraiška. Bet vaikams reikia ne vien tokios meilės.

     Mano nuomone, neteisus kaimynas, galvojantis, kad, palydėjus sūnų į mokyklą, paglostyti jo galvutę ir su šypsena palinkėti jam sėkmės — tai tik nereikalingas sentimentalumas.

     Bičiulė pasakoja: "Po darbo grįžtu vėlai, apsikrovusi krepšiais, pirkiniais, vos vilkdama kojas. Bet žinau, kaip nekantriai laukia sūnus, su kuriuo nesimatėme visą ilgą dieną. Todėl, peržengusi slenkstį, prisiverčiu nugalėti nuovargį ir sutikti jį linksma šypsena: "Sveikas, na, pasakok, kaip praėjo diena”. Matau, kaip sūnaus akys žybteli džiaugsmu, ir jis nedelsdamas ima pasakoti. Klausau kantriai, nors mintys, užimtos savais rūpesčiais, ne visada spėja sekti jo pasakojimą. Bet aš stengiuosi kartu su juo pergyventi visus prabėgusios dienos įvykius, o jam baigus pasakoti, ir aš pasidžiaugiu, kad mano diena praėjo taip pat neblogai, tik šiek tiek pavargau, tad būtų labai malonu, kad jis man dabar padėtų, o paskui kartu paskaitytume. Ir jis man mielai padeda”.

VIENAREIKŠMIAI PRIELINKSNIAI

    Jau esame rašę apie įvairius prielinksnius, ypač atkreipdami dėmesį į jų netaisyklingą vartoseną. Jie yra vadinami senybiniais, nes mūsų kalboje jau nuo seno vartojami. Sunku ar beveik neįmanoma pasakyti, iš kurio žodžio koks prielinksnis yra kilęs. Taip pat jie vadinami daugiareikšmiais, nes vartojami įvairiomis skirtingomis reikšmėmis. Imkime pvz. prielinksnį per. Jis gali žymėti vietą (Eik per lauką), laiką (Per savaitę manau tai atlikti), būdą (Jis į klausimus atsakinėjo per vertėją) ir t.t. Dabar pažvelkime į kitus panašios reikšmės prielinksnius, vadinamus naujybiniais, nes jie palyginti neseniai atsiradę mūsų kalboje: išilgai, skersai, įstrižai. Aišku, kad jie yra kilę iš būdvardžių išilgas, skersas, įstrižas. Šie prielinksniai yra vienareikšmiai, nes žymi tik vietą. Pvz.: Eik išilgai, skersai, įstrižai lauko. Jais negalima nusakyti nei laiko, nei būdo (kaip prielinksniu per).

     Visi vienareikšmiai prielinksniai vartojami su kilmininku, išskyrus besibaigiančius galūnėmis -ai arba -tai, kurie gali būti vartojami ir su kilmininku, ir su galininku, pvz. galima sakyti: Eik skersai kiemą (arba kiemo).

     Kartais ir vienareikšmiai prielinksniai pavartojami netaisyklingai. Net kai kurių rašytojų veikaluose galima užtikti prielinksnius greta ir šalia vartojant kartu -su prielinksniu su, sudarant tam tikrą junginį, vartojamą su įnagininku. Pvz.: O laukuose reikėjo greta su didžiaisiais dirbti (I. Simonaitytė) . Šalia su seseria ėjo ir broliukas. Bendrinėje kalboje čia geriau vartoti greta ir šalia su kilmininku, nepridedant prielinksnio su: greta didžiųjų, šalia sesers.

     Tų vienareikšmių prielinksnių lietuvių kalboje yra gal dar daugiau negu daugiareikšmių, pvz.: link, įkandin, dėka, vietoj, anot, pasak ir t.t. Juos vartojant, vis dėlto kartais įsibrauna klaidų ir netikslumų.

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GRAVIŪRŲ IR LITOGRAFIJŲ PARODA

     Minint Vilniaus universiteto 400 m. jubiliejų, Lietuvos meno darbuotojų rūmuose buvo suruošta 19 a. graviūrų ir litografijų paroda. Darbų autoriai — buvę universiteto dėstytojai ir auklėtiniai. Jų kūrinių darbai turi labai daug bendro su universitetu. Šiuos žmones su Vilnium dažniausiai rišo šalutiniai ryšiai, nes dalį savo gyvenimo jie praleido Vakarų Europos miestuose. Todėl ir nenuostabu, kad jų kūriniai pasklido po visą Vakarų pasaulį. Vilniuje paliko tik įžymaus anglų grafiko, kelių dailės akademijų nario, viena vario įraiža, o taip pat ir buvusio Vilniaus universiteto profesoriaus J. Sauderso kūryba, atstovaujama vienos vario įraižos.

     Yra pasilikusios A. Mickevičiaus "Konrado Valenrodo” iliustracijos, sukurtos tapytojo, grafiko, gydytojo ir filosofijos magistro V. Smakausko. "Vitolio raudos” iliustracija — J. Kaševskio. L. Rėzos paprastų žmonių dainų rinkinys — tik viena litografija. Daug N. Ordos litografijų iš Varšuvoje išleisto "Peisažų albumo”. Jos lietuviams artimos, nes vaizduoja Lietuvos vietoves — Vilniaus žemutinę pilį, Lentvarį, Gelgaudų pilį, Dubingius, Liškiavą ir kitas vietoves. N. Orda Vilniaus universitete studijavo matematiką, o taip pat ir kompoziciją. 1831 m. dalyvavo sukilime ir vėliau turėjo bėgti į Paryžių.

     Parodoje buvo taip pat iškabinta daug K. Bachmatavičiaus lakštų iš 1837 m. Vilniuje spausdinto leidinio "Vilniaus prisiminimai”. Čia daugiausia atkuriamos scenos iš Vilniaus aukštuomenės gyvenimo. K. Bachmatavičius buvo dailininkas ir dirbo piešimo mokytoju dvaruose, laisvalaikius skirdamas grafikai.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai — aiškinimai. Matas — Morkus. Paruošė Kostas Burbulys. Išleista 1979 m. Čikagoje. 282 psl., kaina nepažymėta. 3426 N. Plainfield Ave., Chicago, Ill. 60634.

Anicetas Bučys. EILĖRAŠČIAI. Išleido “Nida” Londone 1979 m. 100 psl., kaina nepažymėta. Galima gauti: Lietuvių namai, 2 Landbroke Gardens, London Wll 2PT.

Peter J. Babris. SILENT CHURCHES. Research Publishers, Arlington Heights, Ill. 60005. Kieti viršeliai 523 psl., kaina 19.50 dol. (žiūr. recenziją šiame numeryje).

DVIDEŠIMTASIS ŽINGSNIS. Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės mokyklos mokinių metraštis. 1978-1979 m. Redaktoriai: Romas Peleckas, Gaja Pemkutė, Viktoras Plenys, Algis Kuliešis. Metraščio globėjas Juozas Masilionis. 120 psl., kaina 4 dol.

Į LAISVĘ. Nr. 75(112). Politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Redaguoja Juozas Kojelis, 747 - 23rd St., Santa Monica, Cal. 90402. Administratorius — Jonas Prakapas, 14 Thelma Dr., Bakersfield, Cal. 93305. Metinė prenumerata Australijoje, JAV ir Kanadoje — 7 dol., kitur — 5 dol.

NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas. Nr. 11, 1978 m. Leidžia Lietuvių Studentų Korp. Neo-Lithuania ir Amerikos Lietuvių Tautinė sąjunga. Redaktorius — Aleksas Laikūnas, 935 Beverly Rd., Cleveland Hts., Ohio 44121. Administratorius Bronius Kasakaitis, 7150 S.Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Šio numerio kaina — 4 dol.