ALFONSAS GRAUSLYS
Šiai rašomos temos atkarpai panaudosime du mūsų laikų lenkų rašytojus: Ewa Szelburg-Zarembina ir Juzef Wittlin.
Pirmoji, 80 m. amžiaus, dabar gyvenanti Lenkijoje rašytoja šiai temai duoda daugiausia medžiagos. Ne kartą lankydama Asyžių ir ten ilgiau pabūdama, ji lankė ir tas visas Italijos (ypač Umbrijos provincijos) vietas, kuriose šventasis yra buvojęs ir pasireiškęs. Ji pasiekdavo ir kitas provincijas, pvz. Toskaniją, su Alverno kalnu, kur šv. Pranciškus besimelsdamas, nuostabios vizijos ištiktas, liko apdovanotas kraujuojančiomis stigmomis. Maža to. Asyžiui ir jame paliktiems šventojo pėdsakams paminėti ji parašo dvi nemažas knygas: "Zakochany w Milosci” (Įsimylėjęs Meilę) ir "Imię jej Klara” (Jos vardas Klara). Šias abi knygas Lenkijoje išleido Pax leidykla keliomis laidomis.
Antrasis čia panaudosimas J. Wittlin, nepriklausomos Lenkijos laikais žinomas rašytojas, po II pasaulinio karo atsidūręs tremtyje, išgyvenęs 35 metus Niujorke, 1976 m. ten mirė. Instytut Literacki leidykla Paryžiuje 1963 m. išleido jo didelį 654 psl. veikalą "Orfeusz w Piekle XX wieku” (Orfėjus XX amžiaus pragare). Keliais tos knygos straipsneliais jis prisimena Asyžių, kuriame lankėsi. Kai kuriomis naujomis pastabomis bei mintimis jis papildo pirmosios rašytojos įspūdžius.
* * *
Atrodo, neapsiriksiu Szelburg-Zarembinos susidomėjimą Asyžium ir jo šventuoju kildindamas iš jos asmeninio gyvenimo tragedijos. 1939 m. vokiečiams puolant Lenkiją ir bombarduojant Lvovo miestą, žuvo jos keliolikos metų sūnus. Šiai šeimos tragedijai paminėti ji vėliau parašė labai prasmingą ir gražią poemą "Matka i syn” (Motina ir sūnus), kurioje švelniai ir atsargiai įjungė savąją kančią į mūsų Viešpaties Motinos kančią dėl dieviškojo Sūnaus nukryžiavimo.
Tos tragedijos ištikta, ieškodama dvasinės paguodos, lankydama Asyžių, ji pamilo šį miestą ir jo šventąjį. Tikrai jos gyvenime įvyko tai, ką savo knygoje rašo apie kančios vaisingumą, nujausdama jos galimą įprasminimą, kad sužaloti alyvmedžiai išugdo gausesnių ir geresnių vaisių. Kančia jos religinį gyvenimą pagilino.
Skaitydami jos knygas, matome, kaip rašytoja žavisi viskuo, kas turi kokį nors ryšį su Asyžiumi ir Asyžiečiu. Jau ir pati Umbrijos provincija, kurioje yra Asyžius, jai yra brangi ir patraukli. Savo knygoje "Jos vardas Klara” ji taip rašo: "Umbrija ... ten saulė švelni, ten oras saldus, ten gaiviai pūsčioja lengvi vėjeliai... keliai nepainūs, smulkiomis spalvotomis gėlytėmis tirštai nusėtos pakelės... Asyžius. Gerai žinai, visada žinojai, nes ne kartą patyrei: net dargana negali ten aptemdyti tai vietai įprastos giedros. Asyžius. Tai džiaugsmas, viltis, ramybė. .. Miestas kvepia šviežiomis vynuogių sultimis”.
Prisimindama savo pirmąją kelionę birželio gale į Asyžių iš Romos, kurioje, anot jos, tirštame nuo karščio ore atrodė, kad ir fontanų vanduo tartum alpo nuo karščio, ji traukiniu per Spoleto, Trevi, Foligno po poros valandų kelionės išlipa Asyžiaus stotyje. Už keturių kilometrų miestas. "Nejudėdami stovime ir žiūrime, žiūrime. Taip, ką matome, verta matyti”, rašo ji. Miestas gan aukštai iškilęs — guli aukšto, miškingo Subasio kalno papėdėje (Asyžius — 424 metrų aukštumoje, o kalnas — 1290 m). Labiau įsižiūrėjus, jai atrodo: "Šis miestas yra baltas ir rausvas Umbrijos akmens baltumu ir rausvumu... ir dar kažkuo... tai niekur kitur šalia Umbrijos neužtikta malonia akims slėnio šviesa. Ji nuspalvina sienas šiltu blizgėjimu”. Prisiminus to viduramžio miesto istoriją, tą neramumą ir kovų tarp miestų laikotarpį bei Pranciškų, bandantį taikinti besidraskančias partijas... ji pati su savimi kalbėjo: "Štai koks miestas. Ir jau man darosi gaila kiekvienos valandėlės, kurioje dar nesu jame”. Ar tai ne psichologiškai įdomus vidinis nušvitimas, kuris jai tartum pranašiškai sakė, kad tai miestas, kurio tu negalėsi pamiršti, kurio tu visados ilgėsies, kurį sapnuose matysi ir jame buvosi... tu liksi įskiepyta meile šventajam, pasidarysi gimininga didžiajai pranciškoniškajai šeimai pasaulyje...
Žvelgdama kairėn, ji mato didžiulę Angeliškosios Marijos (1569 m. statytą) baziliką. Ji žino, kad jos viduje yra mažytė Pranciškaus atstatyta ir nuo viduramžių tokia pat išlikusi bažnytėlė, prie kurios telkėsi šventasis ir jo sekėjai; "tai tartum mažytis neįkainuojamas perlas glūdi tame iškiliame didžiame kiaute”, rašo ji savo knygoje.
Vykdama taksiu į miesto centrą, ji sužino iš vairuotojo, kad miestas išliko karo nepaliestas, nes šventasis yra gyventojams pažadėjęs, kad jų miestas niekada nebus labai sunaikintas. Ji išlipa miesto centre Piazza Comunale, kur yra rotušė ir ant pagoniškos Romos Minervos šventyklos liekanų pastatyta Santa Maria della Minerva bažnyčia. Dabartinės bažnyčios kolonų fasadas yra išlikusios pagoniškos šventyklos iš pirmojo šimtmečio liekana. Mieste, kuriame šiuo metu yra apie 30.000 gyventojų, kaip ir visuose Italijos miestuose, nemaža fontanų. Čia daug bažnyčių ir mažų aikščių. Kai kurios jų primena šv. Pranciškaus gyvenimo epizodus. Viena tokių žymių aikščių — tai Piazza S. Rufino, kurioje yra šio šventojo, Asyžiaus globėjo, gražiausia visoje Umbri-joje katedra su aukšta varpine. Šv. Rufinas — tai III-iojo šimtmečio kankinys, atvertęs krikščionybėn asyžiečius. Jo kūnas guli katedros pogrindyje sarkofage — akmeniniame karste. To sarkofago pagonišką praeitį liudija ant jo išlikęs deivės Dianos atvaizdo pėdsakas. Šioje katedroje yra ir marmorinės krikštyklos indas, kuriame buvo krikštyti Asyžiuje gimusieji būsimieji šventieji — Pranciškus ir Klara.
Tarp tų aikščių, kurios primena Pranciškų, autorė mini ir Piazzeta di Francesco Piccolo, kurioje vieno namo apatiniame aukšte yra kukli koplytėlė. Joje sekmadieniais laikomos Mišios. Ten yra buvęs gyvulių tvartelis. Jame, anot legendos, gimė šventasis.
Piazza del Vescovado anais šventojo laikais buvo vyskupo būstinė su seniausia IV šimtmečio pabaigos S. Maria Maggiore katedra. Viduramžiais ši vyskupo būstinė buvo perkelta į Šv. Rufino bažnyčią. Šioje aikštėje šventasis vyskupo ir minios akivaizdoje nutraukė ryšius su savo tėvu, visko atsisakė (net paskutinių iš tėvo gautų drabužių) ryždamasis vien Dievą savo tėvu vadinti ir Jam nedaloma širdimi tarnauti.
Knygos autorė iš Asyžiaus centro pėsčiomis vyksta į S. Maria degli Angeli baziliką, jau pirmąją atvykimo dieną iš tolo matytą. Ji didesnė už visas kitas Asyžiaus bažnyčias ir labiausiai išpuošta meno kūriniais. Jos viduje, šalia jau minėtos paties Pranciškaus atkurtos bažnytėlės, yra ir kita pranciškonų brangenybė — tai koplytėlė, kurioje mirė šventasis. Kaip rodo ir skelbia įvairių atsivertėlių patirtis, šio šventojo užtarimu čia rado Dievą ar bent pasiryžo siekti Dievo artimybės labai daug atsivertėlių. Todėl rašytoja, prisimindama susižavėjusias ir norinčias sekti šventuoju praeities minias, rašo: "... ir išandien, kaip prieš septynis šimtmečius, kaip ir pradžioje, jis laimi naujas širdis, kurios, vien susidurdamos su jo atminimu, darosi geresnės ir jaučiasi laimingesnės”.
Iš visų gausių Asyžiaus bažnyčių brangiausios šv. Asyžiečio mylėtojų širdžiai yra šventųjų Pranciškaus ir Klaros bazilikos, kurių požeminėse kriptose-koplyčiose yra jų kūnų relikvijos. Šv. Pranciškaus bazilika su prijungtu prie jos vienuolynu — tai didžiausi Asyžiaus pastatai, pastebimi iš tolo žvelgiančiam į miestą.
Ši bazilika susideda iš dviejų bažnyčių: žemutinės, baigtos statyti 1230 m., ir aukštutinės, baigtos 1253 m. Aukštutinė bažnyčia — tai vienas gražiausių itališkosios gotikos pavyzdžių. Abi šios bazilikos bažnyčios išpuoštos žinomų 13-tojo šimtmečio menininkų Giotto, Cimabue, Gozzoli ir kt. freskomis, sukurtomis iš šventojo gyvenimo legendų. Vienuolyne prie šios bazilikos yra didžiulis 15-tame šimtmetyje padarytas gobelenas šv. Pranciškui ir kitiems didiesiems jo ordino šventiesiems pagerbti. Ten randame tris šventuosius popiežius ir Pranciškų, Klarą, Elzbietą, Antaną, Bonaventūrą ir kt.
Tačiau didžiausią įspūdį autorės širdžiai paliko Sv. Damijono maža bažnytėlė su mažyčiu vienuolynu prie jos. Ji yra prie pat Asyžiaus, pasiekiama, einant pėsčiam nuo miesto centro, maždaug per 15 minučių.
Šv. Damijonas minimas XI šimtmečio raštuose. Pranciškaus jaunystės laikais ši griūvanti bažnytėlė suvaidino didelį vaidmenį busimojo šventojo gyvenime. Ten Nukryžiuotasis iš bizantiško stiliaus paveikslo -kryžiaus į jį prakalbėjo: "Pranciškau, eik, pataisyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva!” Dabar šioje bažnytėlėje yra vien šio kryžiaus kopija, o originalas perkeltas į šv. Klaros baziliką. Šv. Pranciškus, to prakalbėjimo sujaudintas ir degdamas nenusilpstančia meile Jėzui Kristui, pažodžiui tą pasakymą suprasdamas, savo rankomis atstatinėja griūvančias bažnyčias, pradėdamas nuo šios mažytės bažnytėlės. Prie šios bažnytėlės jis apgyvendina atsivertusią, pasiryžusią jį sekti šešiolikmetę Klarą su jos draugėmis. Šiandien visa ši patalpa su pirmuoju klarisių vienuolynu ypač primena šią šventąją, nes tenai ji "per 42 heroiško gyvenimo metus kasdien be nuolaidų liudijo Gerąją Naujieną, Jėzaus iš Nazareto atneštą pasauliui ir Asyžiaus Vargdienio atnaujintą”. Lankydami šį buvusį, o dabar tik šventosios atminimui saugomą miniatiūrinį beveik tuščią vienuolyną, ten randame paprastą medinį stalą pirmųjų klarisių valgomajame. Prie jo sunkūs mediniai suolai... ant stalo stovi molinis ąsotėlis su šviežiomis pamerktomis gėlytėmis. Jau du šimtai metų, kai kasdien tos gėlytės čia statomos prisiminti tai šventai mergaitei, kuri su savo draugėmis, Asyžiečio sekėjomis, basomis klarisėmis, vegetarėmis, čia valgė. Prisiminti tai, kuri save vadino palaimintojo Pranciškaus augalėliu (plantula)...
Pakilus į kitą aukštą, galima matyti ant žemės padėtą šviežių gėlių puokštę tuščiame kambaryje. Taip kasdien tos šventovėlės globėjai pranciškonai žymi tą vietą, kur po ilgos sunkios ligos mirė šv. Klara, ištikimiausia didžiojo Asyžiečio sekėja. Labai tinka šios šventosios prisiminimą minėti gėlėmis, nes, anot jau praėjusį kartą minėto šv. Pranciškaus gerbėjo Sabatier liudijimo, "šis tobulas neturto mylėtojas teleido vieną prabangą — gėlių prabangą”. Šv. Pranciškui dar jaunam, vos 44 metų sulaukusiam, mirus, šv. Klara dar gyveno 24 metus, sulaukdama 59 m. amžiaus. Ji mirė, kartodama Kristaus ir Pranciškaus vardus, nes Pranciškus jai buvo po Dievo vienintelė atrama ir paguoda. Jauti, kaip autorė, matydama šią pirmųjų pranciškonių-klarisių vargingą, paprastą aplinką, susimąsto ir jaudinasi. "Stovi ir žiūri. Žiūri ir kaupi savyje... Dėkingumas už tą trumpą valandėlę pasiliks ilgai. . .” Verta nepamiršti ir tai, kad šių pirmųjų klarisių prie Šv. Damijono bažnytėlės sodelyje apakęs šv. Pranciškus sukūrė savo garsiąją "Saulės giesmę”, kviesdamas visą tvariniją garbinti Tvėrėją.
Rašytoja lankė gan aukštai Subasio miškingoje ir akmeningoje atkalnėje esantį pastatą, pavadintą Carceri vardu. Jame yra akmeninių urvų, šimtamečių medžių, kur šv. Pranciškus su savo draugais kartais pasišalindavo nuo žmonių ilgesniam maldos susitelkimui. Gyventojų ten nėra. Manoma, kad tokio atsiskyrėlio gyvenimo metu šventasis yra parašęs gyvenimo taisykles saviesiems. Tą vietą anais laikais benediktinai pavedė šv. Pranciškui ir jo artimiesiems. 15-tame šimtmetyje toje atsiskyrėlių vietoje pastatomas, atrodo, tartum uoloje iškalamas, vienuolynas su mažomis celėmis. Ši vieta pėsčiomis pasiekiama maždaug per pusantros valandos. Ten lankantis, susidaro vaizdas tos aštrios atsiskyrėlių vienatvės — tylos kuri ne vienam dvasiškai pasiruošusiam gali pasidaryti naujos, radikalios religinio gyvenimo krypties pradžia. Ten atsidūrus kad ir neilgai valandai, sunku net apsakyti, kas pajuntama...
Čia neįmanoma suminėti tų visų įspūdžių, išgyvenimų ir labai įžvalgių šventąjį Asyžietį bei jo darbą vertinančių minčių, kurias rašytoja Zarembina iškelia savo nemažoje knygoje. Taip ir jauti, kad šitokios mintys tegalėjo atsirasti ir kilti tik šito dvasingo miesto aplinkoje. Tokie lankymaisi, ypač ilgesni — tai tartum vaizdinės (ne žodinės) rekolekcijos. Tai negali neturėti rimtesnės įtakos į ten besilankančiųjų gyvenimą.
Baigdami paminėsime keletą tokių įspūdingų minčių. Svarstydama šv. Pranciškaus Evangelijos vertinimą ir skelbimą, ji rašo: "Jis turėjo drąsos kalbėti, ką galvojo, ir daryti, ką sakė. O kadangi galvojo pažodžiui taip, kaip Evangelija skelbia — jis ją pažodžiui ir vykdė. Įsitikinęs priėjo išvados, kad privalo dalintis su kitais tuo, ką pats suprato ir pamilo, kas jam suteikė visišką, beribę laimę”. Ir todėl, kaip iš kitų jos kūrinio vietų matyti, visas Pranciškaus darbas ir skelbimas — tai dalijimasis su kitais jo išgyventu džiaugsmu.
Džiaugsminga Kristaus Naujiena jam virto šimtaprocentine tikrove, kai meilė Jėzui Kristui įsiliepsnojo jo širdyje. Džiaugsmas ir meilė, meilė ir džiaugsmas jo sparnuotus žodžius apginklavo smingančia, įtikinančia galia. Tai suprasdama, Zarembina rašo: "Jo širdyje gaisras, todėl liepsnos lūpose. Jo kalba sušildo atšalusius, uždega abejingus. Jo nemoksliški paprasti žodžiai, kuriais jis skelbia visiems krikščionims žinomą turinį, naujai suskamba. Tie žodžiai, tartum pavasario saulės spinduliai, žadina gyvybę”.
Matydama jo didžiulę įtaką žmonėms, rašytoja ieško tos galios šaltinio šventojo maldos gyvenime. Čia, tiesa, ji panaudoja pirmojo Pranciškaus Asyžiečio biografo Celano posakį, kurs apie šventojo maldos gilumą ir jos didelę dvasinę įtampą rašė: "Tai jau nebuvo žmogus, kuris meldėsi, bet malda, kuri prisiėmė žmogaus pavidalą”. Gėrėdamasi šiuo posakiu, čia svarstomos knygos autorė klausia: "Ar galima gražiau ir pilniau išreikšti tvarinio ir Tvėrėjo ryšį? Ar galima tiksliau apibrėžti Pranciškų?”
* * *
Rašytojas Juzef Wittlin keliolika puslapių skiria Asyžiui ir jo Šventajam jau šio straipsnio pradžioje paminėtoje knygoje, kurią sudaro jo įvairiais metais lenkų spaudoje buvę straipsniai. Jis yra Asyžiuje lankęsis. Asyžius jam yra "Zywy Assyž” (Gyvasis Asyžius) — "Terra Mystica” (Mistiška žemė), nes tokiais vardais jis pavadina savo įspūdžius apie jį. Jis prisimena, kad Italijos Umbriją kerta 70 kilometrų ilgio lyguma. Tos lygumos aukštuose krantuose stovi eilė miestų, tarp jų ir Asyžius. Tą miestą, anot jo, Dievas, Pranciškus ir žmogiškasis menas statė. Jis čia turi galvoje tuos visus garsiuosius viduramžių ir vėlesniųjų laikų menininkus, kurie puošė šio miesto bažnyčias. Jam šis miestas svaiginančiai kvepia mėtomis, kiparisais, alyvmedžiais ir vynuogynais, augančiais lygumoje. Asyžius — tai miestas, kuris yra tobuliausiai išsilaikęs toks, koks buvo viduramžiais. Tai besilankantieji gali patvirtinti, matydami gatvių grindinį ir namų statybą. Jis sako, kad "čia, Asyžiuje, viduramžiai neįveikiami”.
Miesto gyventojai augina vynuogynus, alyvmedžius, garsėdami savo menu — keramika; jie kuria lėkštėse ir įvairiuose induose įvairias Šventojo gyvenimo bei legendų scenas ir pardavinėja lankytojams. Didžiosios fabrikų pramonės čia nėra.
Tai tyliausias žmonių lankomas miestas. Ten labai nedaug viešbučių, kavinių ar šiaip pramoginių vietų, nes Asyžius — tai dvasinė sanatorija, kur žmonės ieško susitelkimo ir dvasinio atsigavimo. Visa tai pajunta ir suranda tik pavieniai lankytojai, kurie suinteresuoti pagyventi Asyžiuje, nes ekskursijos Asyžiuje nesustoja nakvynei.
Wittlin pastebi, kad tai miestas, kuriame nėra nei kalėjimo, nei policijos. Turiu tai patvirtinti, nes tris savaites ten būdamas nemačiau nė vieno policininko. Gal dabar jau ir ten yra kitaip.
Kitoje savo knygos dalyje jis vienu straipsniu vertina Anglijos kataliko konvertito, rašytojo G. K. Chesterton (mirusio 1936 m.) knygą, parašytą 1923 m. apie šv. Pranciškų Asyžietį—"St. Francis of Assisi”. Šią rimtą ir nelengvai į rimtesnių veikalų skaitymą neįpratusiems paskaitomą knygą Wittlin labai palankiai vertina. Jis ją laiko įdomiausiu darbu, kuriuo Chesterton pasauliui pristato šventąjį neturto mylėtoją, kaip heroišką asmenybę, aktualią ir mūsų laikams. Šis anglų rašytojas vadina Pranciškų "vieninteliu tikruoju šio pasaulio demokratu”. Anot Wittlin, Asyžiaus šventasis toks buvo todėl, kad tarp šventų asmenybių nėra kitos panašesnės į Kristų ir drauge žmoniškesnės, kaip Asyžiaus šventasis. Čia, anot knygos vertintojo, žinotina, kad Chesterton stengiasi veikti netikinčiuosius, vadovaudamasis taktika — įteigti Dievą, nekalbant apie Dievą. Todėl, anot Wittlin, jis savąja kūryba žadina estetinius, grožinius išgyvenimus, kurių užnugaryje pajuntamos religinės vertybės. Jis intriguoja skaitytojus neįprastais paradoksiniais tvirtinimais, pavyzdžiui, kad šv. Pranciškus nemylėjo žmonijos, bet žmogų; kad jis nemylėjo krikščionybės, o tik Kristų. Mąstantis skaitytojas negali nepastebėti, kad už tokių paradoksų slepiasi ne teoretinė, ne abstrakti, bet konkreti gyvenimiškoji krikščionybė.
Wittlin dar lanko jau 1871 m. Asyžiuje įsteigtą akliems ir kurtiems nebyliams vaikams institutą, kuriame vaikai naujais moksliniais metodais mokomi kalbėti ir iš specialių jiems pagamintų knygų pirštais skaityti. Gal šiuo labdaringu darbu buvo norima paminėti ir pagerbti šv. Pranciškų, kurs savo gyvenimo gale buvo apakęs.
Pastaba. Rašytojos Zarembinos kūriniai randami viešojoje centrinėje Čikagos bibliotekoje.