STEFANIJA STASIENĖ
Sakoma, kad "geras draugas — retas paukštis”. Šis pasakymas, kuris skamba kaip mūsų liaudies išmintis arba patarlė, savyje slepia gyvenimišką tiesą, kuri reikšminga atskiram individui, šeimai ir visai tautai.
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, ir jis nuo amžių gyvena bendruomenėje, draugų ir pažįstamų tarpe. Ankstyvojoje kūdikystėje šis žmogaus bruožas dar nebūna toks ryškus. Kūdikis būna pririštas prie savo artimiausios aplinkos. Jo pasaulis tada yra mama, namiškiai ir visa tai, ką jis savo aplinkoje mato. Vėliau jo pasaulis plečiasi, ir jis susiduria su kitais individais. Prasideda pirmieji draugystės ryšiai, kurie dažnai nenutrūksta ir iki vėlyvesnio amžiaus.
Kai vaikas užmezga pirmuosius draugystės ryšius su kitais savo amžiaus vaikais, tada jis stengiasi ištrūkti iš suaugusiųjų pasaulio ir veržiasi į laisvę, į savo aplinkos pasaulį. Čia jis gali laisvai žaisti, išgyventi vaikišką džiaugsmą ir vaikišką laimę. Didelių pavojų vaikas čia dar nesutinka, tačiau gero draugo reikšmė jau gali turėti lemiamos įtakos į tolimesnį jo gyvenimą. Šis lemiamas momentas turi daug toliau siekiančias šaknis. Juk iš vaikų išauga žmonės, ir jie sudaro kertinius akmenis, ant kurių išauga sveika visuomenė. Žmogaus žmoniškumas priklauso nuo to, ant kokių pamatų jis pastatytas.
Besivystydamas ir bręsdamas vaikas ieško vis naujų draugų. Tai yra būdinga jaunam žmogui, nes jis nori ne tik praleisti laiką su draugu, bet ir pasikalbėti, išsipasakoti savo išgyvenimus, išdiskutuoti sutiktas gyvenime kliūtis bei rasti draugą, kuriam galėtų patikėti slapčiausias savo sielos paslaptis.
Vienas jaunuolis savo dienoraštyje taip rašo: "Dieve, padėk man surasti draugą, kuriam galėčiau visa, visa atskleisti: mintis, žodžius, gerus ir blogus darbus, slapčiausius sielos kampelius iki paskutinės ydų šaknies”.
Senas žmogus taip pat ieško draugo, kad galėtų išsipasakoti. Tad gerų draugų ieško kiekvienas žmogus.
Pagaliau kas yra geras draugas? Tai gilios krikščioniškos dvasios asmenybė, visad turinti viltį; mylinti, nors ir nemylima; rodanti pavyzdį, kad galėtų kiekvienas bandyti juo pasekti.
Gero draugo nereikia daug ieškoti. Jis savo veikla savaime pastebimas, ypač nelaimės atveju. Amerikiečiai paprastai sako, kad draugą reikia laimėti — "to win or to make a friend”. Taigi čia daug priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų asmenybės: ar esame pavyzdžiu kitiems, ar stengiamės juos paveikti savo vidaus kultūra, kantrumu, meile, šypsniu. Tai uždavinys tiek atskiram individui, tiek ir tautai.
Ne būtinai turime ieškoti gerų draugų, galime būti geru draugu tiems, kurie jų neieško. Tai yra veikimas į kitus, norint juos laimėti doram gyvenimui. Štai kad ir Dominyko Saivo pavyzdys, kai jis savo elgesiu ir teigiama įtaka laimėjo labai daug draugų.
Turėjome ir savo tautoje daug šviesių asmenybių, nešusių meilę kitiems. Pvz. Marija Pečkauskaitė, mokytoja, auklėtoja, turėjusi didelę įtaką mūsų besimokančiam jaunimui, iš kurio vėliau išaugo stipriais doriniais pagrindais pagrįsta visuomenė.
Ypač šiandien kiekvienam yra svarbu būti savo tautos ambasadorium ir laimėti kuo daugiau draugų, kurie suprastų mūsų tautos tragediją. O juos laimėti galime savo kultūrine veikla, būdingom lietuviškom dorybėm: taktu, nuolankumu bei kitų gerbimu.
Geras draugas tikrai yra retas paukštis, bet vis dėlto įgyjamas.