ATĖNAI, gegužės mėn. 8 d.
Nusileidžiam Atėnuose vidurdieny. Šioj kelionėj man kiekvienas miestas turi savo spalvas. Cairo buvo smėlinis, Jeruzalė — žalia ir auksinė, o Atėnai — balti ir mėlyni, kaip Graikijos vėliava.
Iš lėktuvo žiūrint, Kikladų salos, salelės ir salytės mėlynoj Egėjaus jūroj baltavo tartum pasakiškų formų žiedai (neveltui graikai jas vadina marmuro gėlėmis), o Atėnai spindėjo, kaip sustingę bangų purslai.
Iš modernaus aerodromo važiuojam viešbutin plačiomis gatvėmis. Aplink daugiaaukščiai namai, gėlių pilni balkonai, aikštės, autostrados, automobilių srautas. Stebiuosi, kad Atėnai tokie modernūs. Kažkaip įsivaizdavau, kad čia viskas turi būti Partenono amžiaus... Deja, jie ne iš "amžinųjų miestų”... Po savo žydėjimo, garbės ir galios metų Periklio laikais, Atėnai, makedoniečių, romėnų ir turkų valdomi, merdėjo pusantro tūkstančio metų. Tik patiems graikams valdžią paėmus, jie išdygo ant griuvėsių, nauji, balti, daugiaaukščiai.
Važiuojam plačia Vassileos Konstandinou (karaliaus Konstantino) gatve pro milžinišką marmurinį stadioną, kuriame įvyko pirmoji moderniųjų laikų olimpiada 1896 m., pro Zeuso šventyklos liekną kolonadą ir pro Adrijono arką, kur antikiniais laikais ėjo miesto riba. Tolumoj šmėkšteli Akropolis: balta, stati, vieniša uola, ant kurios toks pat baltas ir grakštus dieviškasis Partenonas — žmogaus kūrybos tobulas pavyzdys.
Mane domina graikiškas alfabetas. Pro autobuso langus bėgantys gatvių vardai ir krautuvių reklamos atmintin sugrąžina kadaise algebros pamokose išmoktas graikiškas raides: alfa, beta delta, gama. .. Stengiuosi jas atrasti žodžiuose, bet autobusas per greit važiuoja, ir pasimetu vos pradėjusi. Tačiau triumfuoju išskaičiusi OTHOS (gatvė) ir, žinoma, labai aiškų ATHINA (Atėnai). O areodrome mane nudžiugino lengvai išskaityta ELLADA, priminusi nuostabią Petro Babicko knygą, kurią vaikystėje skaičiau daug kartų.
Mūsų viešbutis prie judrios Mihalakopoulou Illissia gatvės. Jis blizga plienu ir stiklu, ir tik vardas "Aukso amžius” bei Apolono statula ištaigingame vestibiulyje primena, kad esam Graikijoj.
Į savo kambarį ketvirtam aukšte lipu įmantriai susuktais laiptais. Kažkokia slapta, tarptautine sutartim visuose kraštuose viešbučių liftai per maži, per lėti, per užgrūsti žmonėmis ir bagažais. Arba — neveikia. .. Tačiau "Aukso amžiaus” kambarys vertas uždusti, "kylant” aukštyn nuosavomis kojomis.
Truputį atsipūtę, visi renkamės vestibiuly, keičiam savo dolerius į drachmas (1 dol. — 53 drachmos) ir išsiskirstom kas sau paklaidžiot po Atėnus.
Irena, Gina, Alfa, Janina ir aš susimetam į "tyrinėtojų” grupę ir, pakrovę aparatus filmais, o pinigines drachmomis, pradedam "žygį” Mihalakopoulou gatve.
Pripratus prie Amerikos miestų apimties ir nuotolių, Atėnai neatrodo labai milžiniški, nors jau prisiauginę 4 mil. gyventojų. Man Atėnai jaukūs: į kalnus sulipę balti namai, gėlių prisodinti skverai, kavinės ant šaligatvių, bizantiškos bažnytėlės, prisiglaudę prie modernių viešbučių.
Miesto planais nešinos, mes einam iš vienos "Othos” į kitą. Iš Vassilissis Sofias į Papadiamantopoulou, iš Dinokratous į Xe-nokratous, iš Glikono į Kleomenous... Visur krautuvėlės ir krautuvėlės. Vitrinos prikrautos gėrybių, o gėrybės "neįkandamai” brangios. Tačiau man patinka tos europietiškos krautuvėlės, parduodančios vienos rūšies prekes: jei batai, tai batai; jei brangenybės, tai brangenybės; o jei pyragaičiai. .. A, ką ir bekalbėt apie jų įvairybę ir gomurį kutenančius kvapus! .. Čia nesimato beveidžių milžiniškų "Supermart”, kur po blizgančiu plastiko ledu guli negyvos prekės, be skonio, be kvapo. ..
Pažvelgdamos į Irenos graikišką žodynėlį su alfabetu, pradedam išskaityt gatvių vardus, reklamas, iškabas. Be vargo perskaitom "Kafeion” ir užsukam išgert "cappuccino”. Atėnų kava, kaip ir Egipte ar Izraely, man visai neskani: per stipri, per maži puodukai, drumzlių per daug. Bet užtat karšta "Tirobita” (tešlainis su varške) atperka viską. Bevalgant gali "liežuvį nuryt”, kaip liaudis sako.
Mūsų ekskursantams gidė pasakoja apie Akropolį.
Niekur nepaklydusios, ant parduotuvių durų išmokusios perskaityt "Eisodus” (įėjimas) ir "Exodus” (išėjimas), linksmos grįžtam į "Aukso amžių”.
Vakare po vyno ir "moussakos” vėl visi susirenkam pasiplepėti į vestibiulį. Emilija ir Aldona juokina mus, pozuodamos nuotraukoms prie Apolono statulos. Ypač gerai čia tinka Aldona su ramentais: ir jos, ir Apolono koja nulaužta!
Mūsų "auksinės” ponios dalinasi apsipirkimo įspūdžiais, lygindamos Cairo, Natanya ir Atėnų kainas. Vena kertasi lažybų su tėvu Vaišniu, kas bus mūsų vadovas: ar į Apoloną panašus graikas, ar į Atėną — graikė? Tėvas Vaišnys tvirtina, kad Atėna, o Vena, aišku, ilgisi Apolono. Ryt rytą pamatysim, kuris laimės lažybas.
Gegužės mėn. 9 d.
Tėvas Vaišnys laimėjo lažybas! Mūsų vadovė — Atėna! Žinoma, į deivę Atėną ji nepanaši: vietoj plunksnuoto šalmo — juodas turbanas, vietoj blizgančio skydo — aptriušęs rankinukas, o ji pati jau persiritus 60... Tačiau Marija Papayannis vis dėlto prilygsta Atėnai savo išmintim. Su ja praleidę šią dieną, spėjom įsitikint.
Iš pat ryto Marija mus nuvežė prie Akropolio. Pirmučiausia užkopėm į šalia stūksančią Areopago kalvą. Kelias aukštyn — žavus: apsodintas pušimis, pakvipęs sakais ir laukų gėlytėm. Sustojom aikštelėj prie laiko nuzulintų, į kalvos viršūnę vedančių laiptų. Čia mus pasitiko didžiulis flegmatiškas vėžlys. Nebodamas nei mūsų klegesio, nei smalsiai jį apuosčiusio šunelio, vėžlys vėžliojo sau tolyn į žolynus, orus ir ramus, kaip senovės filosofas, o gal kaip archontas, Atėnų tarybos narys.
Nuo IX a. pr. Kr. archontai čia rinkdavosi spręsti bylų, politikuoti ir leist įstatymų. Čia II a. po Kr. lankėsi apaštalas Paulius ir pasakė savo garsųjį pamokslą apie aukurą nežinomam dievui: "Atėniečiai! Aš skelbiu jums Dievą, kurį garbinate nepažindami!” (Apd 17, 22-24). Areopago narys Dionysius, išklausęs Pauliaus, susidomėjo krikščionybe, apsikrikštijo ir vėliau tapo pirmuoju Atėnų vyskupu.
Visa tai mums papasakojo Marija, užsilipusi ant marmurinės nuolaužos. Klausiausi jos gargždančio balso, žodingos anglų kalbos ir, nežiūrint siaubingo akcento, lengvai nusikėliau į minėtus šimtmečius.
Iš Areopago kopėm dar aukščiau — į Akropolį. Ne tiek status šlaitas, kiek Propylea, tobulo dorėnų stiliaus garbės vartai į Atėnos šventovę, užėmė mums kvapą. Pro juos žengiant pasidaro aišku, kodėl Atėnai buvo ne tik Graikijos bet ir Europos kultūros širdis.
Mūsų gidė Marija.
Pagaliau stovėjau prieš Partenoną. Beliko jis tik vienas iš dešimties čia stovėjusių šventyklų. Aplink, kiek akis užmatė, marmuriniai griuvėsiai: nuvirtusios kolonos, laiptų, atbrailų, kapitelių skeveldros ir... liepsningi aguonėlių žiedai. O ir pats Partenonas daugiau simbolis, negu pastatas: grakščios dorėnų kolonos, paramstytos remonto pastoliais, architravai pliki, nes tik pačiame prieky barkšo keli stogo likučiai, reljefų frizai su raumeningais raiteliais ir ugningais žirgais, nutrupėję... Ko tūkstantmečiai nesugriovė, atrodo, pribaigs mūsų modernūs dešimtmečiai su užterštu oru, miesto triukšmu ir turistų miniomis. O turistų čia — tiršta! Negalėjau nufotografuoti nė vieno vaizdo su Partenonu, kurio nesugadintų kieno nors nugara, pakaušis ar kelionmaišis. Gerai, kad vidun įžengti draudžiama: tokios minios sugriautų šiuos kilnius likučius per porą metų.
Kariatidės Atėnų Akropolyje.
Mūsų Marija Partenono fone tartum Atėnos pelėda: ilganosė, pasipūtusi juoduose apdaruose, išmintinga ir iškalbi. Ji pasakojo senuosius mitus, kaip deivė Atėna iššoko iš Zeuso galvos, kaip karalius Egėjus nusižudė, pamatęs juodas Tesėjo laivo bures. .. Su malonumu klausiausi senų istorijų, nes Marija pasakojo gyvai, patraukliai, ypač apie didįjį Periklį, kurio pastangomis buvo pastatytas Partenonas. Prie statybos darbų prisidėjo garsusis skulptorius Fidijus ir architektas Setimas.
Iš tikrųjų V a. pr. Kr. buvo ne tik Atėnų, bet ir žmonijos genijų amžius. Periklio laikais čia gyveno Fidijus, Praksitelis, Eschilas, Sofoklis, Euripidas. .. Jie visi priklausė "Atėnų mylėtojų” draugijai, kurią buvo į-steigęs Periklis. Nieko sau draugija! Įsivaizduokim, jei tokią "Lietuvos mylėtojų” draugiją būtų galėję sudaryti, pvz. Vytautas Didysis, Mažvydas, Donelaitis, Daukantas, vysk. Valančius, Čiurlionis ir Basanavičius!
Atsisėdau ant baltutės marmuro nuolaužos ir žiūrėjau į tas nuostabias linijas, kurių tiesumas, anot Marijos, tik optinė iliuzija. Žinoma, kas gali tikėti. ..
Iš tolo Partenonas — didingi griuvėsiai. Neapsakomą įtaką padarė šios harmoningos formos architektų kartoms. Įdomu, kiek yra pasauly rūmų, kurių stilių įkvėpė Partenonas? Vienas iš jų — Vilniaus katedra, šviesi Stuokos talento žvaigždė Lietuvos padangėj.
Grįžom pro gana gerai išsilaikiusią Besparnės Pergalės-Nikės šventyklą ir Erechtioną, kurio architravas paremtas skulptūros pasauly išgarsėjusiomis kariatidėmis — kolonomis gracingų merginų forma. Deja, dabar čia stovi tik pakaitalai. Autentiškos kariatidės saugojamos Londono ir Atėnų muziejuose.
Nuo Nikės šventyklos žvelgiau j Atėnus tartum iš lėktuvo. Dešinėj matėsi gražiai restauruotas Erodo Atticus odeonas, kuriame ir dabar tebevyksta garsūs Atėnų festivaliai. Kairėje puikiai matėsi antikinis Dionyzo teatras. Tai čia buvo vartojamas Euri-pido sugalvotas scenos triukas, Deus ex ma-china; čia, tame balto marmuro puslanky, buvo vaidinamos Sofoklio, Eschilo ir Eu-ripido tragedijos. Tragiškomis kaukėmis veidus pridengę, avėdami aukštais kotur-nais, garsiakalbiai Atėnų aktoriai čia vaidino "Agamemnoną”, "Prikaltą Prometėjų”, "Karalių Edipą” ir "Antigoną”. O ant tų akmeninių suolų žiūrovų tarpe sėdėjo pats Sofoklis, Periklis, Fidijus ir Praksitelis su gražuole meiluže Febe. Gracingai krito švelnaus lino klostės nuo dieviškai baltų Febės pečių, žaliavo laurų vainikas ant tragedijų konkursą laimėjusio jauno Sofoklio garbanų, o Periklis žvelgė aukštyn į karštoj saulėj švytintį Partenoną, savo meilės Atėnams nemarų vaisių. ..
"Jo dėka miestas tapo garsiausias. .., bet jis nepapildė savo iždo nė viena drachma...” — po penketo amžių apie Periklį rašė Plutarchas savo garsiam veikale "Bioi paralleloi” (Lygiagrečiai gyvenimai).
Grįžę iš Akropolio, vėl išsiskirstėm po miestą paragaut graikiško maisto. Mes visos penkios šiandien pasivadinom "kariati-dėm” ir, prisipirkę karštų "spanakopeta” (tešlainiai su špinatais), valgėm lauke, užsigerdamos drumzlinu "cappuccino”.
Pagauta entuziazmo graikiškai kultūrai, nusipirkau Atėnų laikraštį "Akropolis” ir dabar bandau "skaityti”. Didžiosios raidės šiaip taip sukrenta į žodžius, bet mažosios tik vizga kaip uodeguoti streptokokai. Šiaip taip "išslebizuoju” Tessaloniki, Atatourk, grafeia, Rosia, teatro. Tačiau įdomiausia "skaityti” komikus. Jie perspausdinti tiesiai iš amerikietiškų dienraščių — "Popay”, "Tarzan” ir "Superman”. Štai susiraukęs "Popeye” sako: .. ."gynaika poy agapa!”, o jo mieloji "Olive” atsiliepia: "Xa!” Ir aš kartu su ja juokiuosi iš savo graikiško skai-
Akropolis — Propylea. N. Jankutės nuotr.
tymo — Xa-xa-xa! O Irena mane ragina skubėt autobusan, nes išvažiuojam į Korintą.
KORINTAS
Korintą atsiminsiu, kaip ramias pievas Apolono kalno papėdėj, kaip ramunėlių ir mėtų kvepėjimą, kaip tobulų formų vazas ir saulėlydį agoroj.
Tačiau antikiniais laikais ši vieta ramybe nepasižymėjo. Korintas buvo triukšmingas, turtingas ir skandalingas uostas: pilnas jūreivių, pirklių, nuotykių ieškotojų ir Apolono prostitučių. Tos "meilės” meno specialistės buvusios didžiai pelninga miesto atrakcija. Jos gyvenusios Apolono šventykloj Akrokorinte (ant Korinto akropolio) ir nešiojusios sandalus, kurių paduose išgraviruoti žodžiai: "Sek mane!” Tokias pėdas pamatę, Korinto vyrai tikrai nepaklysdavo. . . Ilgus amžius Korintas garsėjo ištaigingu gyvenimu ir ypatinga dievo Apolono globa, kol iš kažkokio užkampio atvyko keistas žydas Paulius ir savo keistais pamokslais sumaišė sofistikuoto miesto biznį.
Senovinis Korintas — Agoros dalis.
Dabar čia ramu. Miesto šurmulio, religinių-filosofinių ginčų, linksmų jūreivių ir dar linksmesnių gatvės merginų — lyg nebūta! Mes sėdim po lieknom Apolono šventyklos kolonom, klausydami Marijos pasakojimų, kaip Diogenas, garsios Korinto kurtizanės viliojamas, atsakė "nemėgstąs keliaut numintais takais” ir kaip 1894 m. iškasus Korinto kanalą, didžiulis Peloponeso pusiasalis tapo sala. Atvažiuodami buvom sustoję prie to kanalo. Jis įdomus pažiūrėti: labai siauras ir labai gilus. Atrodo, tartum milžiniškas pjūvis per sluoksniuotą uolų "pyragą”, atskyręs žemes, bet sujungęs Sa-ronijos ir Korinto įlankų vandenis.
Palikę senąsias kolonas, nusekam Mariją į Korinto archeologinį muziejų. Muziejus jaukus — daug erdvės, angų ir portikų į atvirus kiemus.
Įžengiu vidun ir mane užburia vazos. Neveltui Korinto vardas nuo antikinių iki dabartinių laikų — keramikos meno sinonimas. Kiek čia nuostabių formų ir gyvų spalvų! Negaliu atsitraukt nuo tų vazų, vazelių, vazyčių. Vyrauja auksinės, rudos, juodos spalvos. O raštų skalė — nuo akanto lapų ir Atėnos pelėdų iki stilizuotų karžygių su plunksnuotais šalmais, apvaliais skydais ir raumeningais kūnais. Kai kurie vazų ir lėkščių puošmenys taip panašūs į moderniųjų dailininkų darbus, kad rodosi, jog Picasso atėjo iš V a. pr. Kr.
Muziejuje galima įsigyt eksponatų replikų. Jos puikiai padarytos iki mažiausių detalių, tačiau gana brangios. Pasitenkinu spalvotais vazų atvirukais, kurie labai gražiai atspausdinti.
Iš muziejaus Marija veda mus į agorą, pasakodama korintiškų kolonų istoriją. Kartą vienas skulptorius, Fidijaus mokinys, vaikščiodamas po kapines, pastebėjo verkiančią motiną, kuri ant savo vaikučio kapo pastatė krepšelį su žaislais. Ši jautri scena skulptoriui padarė gilu įspūdį, ir po kelių savaičių jis vėl aplankė tas kapines. Ant vaikučio kapo tebestovėjo krepšelis, bet jau apaugęs gracingais akanto (tokia dagio rūšis) lapais. Sužavėtas skulptorius panaudojo šį akanto-krepšelio ansamblį kolonų karūnoms, kurios turėjo didelį pasisekimą graikų architektūroj.
Agora, arba turgavietė, kiekvieno senovės miesto širdis. Taigi ir antikinio Korinto agoroj kadaise plakė audringas pulsas. Mes vaikščiojam marmurinės gatvės likučiais, apžiūrinėdami senųjų krautuvių ir kolonadų griuvėsius. Sprendžiant pagal turgavietės dydį, modernus ir didelis turėjo būti savo laiku Korintas. Kiek čia stovėta namų, krautuvių, tribūnų, orakulų! Po kolonada buvęs įrengtas net tekančio vandens kanalas, kuris ėjęs šaldytuvo pareigas, vėsindamas krautuvių vyną, daržoves ir mėsą.
Korinto kanalas.
Vienam agoros pakrašty užtikom net antikinį tualetą: dvi ilgos eilės akmeninių sėdynių su vandeniu nuplaunamais grioveliais apačioj. Čia, pagal Marijos pasakojimą, Korinto pirkliai betupėdami aptardavę savo prekybą ir finansus. Dabar tarp akmenų skeveldrų žaliuoja kvapios mėtos ir ramunėlės, bet anais laikais. . . Sunku įsivaizduot, ką čia mūsų antiseptiškos nosys būtų užuodusios...
Prie griuvėsių tribūnos, iš kurios Paulius skelbė krikščionybę, Marija papasakoja daugiau apie tautų apaštalo veiklą. Korinte Paulius išgyvenęs net 18 metų, įsteigęs čia krikščionių bendruomenę ir parašęs savo pirmuosius laiškus.
Prieš grįždami autobusan, susėdam prie vienišos arkos. Mūsų neišsemiamas žinių šaltinis — Marija papasakoja dar vieną istorijėlę apie filosofą, kuris čia, šios arkos prieangy, vadinama "stoa”, per 48 metus kasdien ateidavęs skelbt savo filosofijos. Žmonės praminę jį "stoiku”, o jo mokslą — stoicizmu.
Į Atėnus grįžtam Eleusis lyguma. Antikiniais laikais čia vykdavo paslaptingos apeigos-misterijos deivės Demetrijos garbei. Už paslapčių išdavimą misterijų dalyviai būdavę baudžiami net mirtimi. Demetrijos kultas buvęs labai gerbiamas, ir net garsusis kritikas, komedijų rašytojas Aristofa-nas, nedrįsdavęs nieko pajuokiančio deivės adresu pasakyti.
Viešbutį pasiekėm temstant, ir, vos užkandę, vėl išskubėjom pažiūrėti naktinių įdomybių: "Garso ir šviescos” spektaklio ir graikų tautinių šokių.
Ar kas buvo pavargęs? Netikiu. Toks žodis neegzistavo mūsų dienotvarkėj.
Iki kito laiško.
Jūsų Nijolė
Korinto agoroj. Tolumoje — Akrokorintas.
N. Jankutės nuotr.