religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXXIII, NO. 11

KAI ŽMOGUS IŠGIRSTA APIE DIEVO ĮSIKŪNIJIMĄ. . .

361

 Andrius Valevičius, S.J.

GUNDOMAS ŽMOGUS

362

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

UŽGESUSIOS ŽVAIGŽDĖS ŠVIESA

365

 O. Grt.

ĮSAKYMAI IR PALAIMINIMAI

366

 P. Daugintis, S.J.

ŽMOGAUS SILPNYBĖS

369

 Chiara Lubich

PIEŠINIAI IR ŠKICAI

370

 Zenta Tenisonaitė

ŠAUKŠTAS DEGUTO . . .

371

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

ŽMOGAUS ATMINTIES PROBLEMA

373

 Jonas Miškinis

ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS (III)

374

 Gunda Kodatienė

DAIL. RINGAILĖ ZOTOVIENĖ

377

 Red.

DAIL. MAGDALENA B. STANKŪNIENĖ

380

 Vytautas Kasniūnas

TRYS GYVENIMO VAIZDELIAI

380

 Vytautas Kasniūnas

IŠTRAUKA IŠ ATSIMINIMŲ (II)

383

 Mama Ada

TĖVYNĖJE

387

 Gediminas Vakaris

KALBA

390

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

391

 J. Pr.

1982 METŲ TURINYS

394

 Redakcija

Nuoširdžiausi Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų sveikinimai bei linkėjimai visiems skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams!

“Laiškų lietuviams” redakcija, administracija ir leidėjai

Šis numeris iliustruotas dail. Magdalenos Birutės Stankūnienės ir dail. Ringailės Zotovienės kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Per Kalėdų šventes prisimename Dievo įsikūnijimą Jėzuje Kristuje. Bet kas tuo šiandien tikrai gali tikėti? Ar negyvename modernioje, apšviestoje visuomenėje? Kai išgirstame apie Kalėdų religinę reikšmę — Dievo nužengimą iš dangaus ir tapimą žmogumi, ar neskamba tai daugiau kaip mitologija, kaip kokia nors liekana iš praėjusiųjų šimtmečių? Ar nėra iš tikrųjų taip, kad tokie žodžiai mums atrodo šiandien tušti, bereikšmiai.

     Daugeliui gal taip ir yra. Ir vis dėlto gal atsirastų žmogus, kuris, išgirdęs tokius žodžius, sustotų ir pagalvotų, nors turbūt ir pats nežinodamas kodėl. Gal atsirastų vienas ar kitas žmogus, kuris, išgirdęs tokius žodžius, susimąstytų; kuris, nesuprasdamas pasaulio, kuriame gyvena, bet ir tuo pačiu nenorėdamas atsižadėti vilties, stengtųsi ir tokiuose žodžiuose surasti bent kiek šviesos, stengtųsi bent kiek tikėti.

     Gal tai toks žmogus, kuris visą gyvenimą ieško ir neranda, bet vis toliau ieško, nes jis nori tikėti, kad jo ieškojimas jį prie ko nors atves.

     Gal tai toks žmogus, kuris yra turėjęs savo atsakymus į gyvenimo paslaptis, bet kuriam visi atsakymai sudužo, nors jis nujaučia, kad tas sudužimas nebuvo beprasmis, nes jis jį verčia atsakymo toliau ieškoti.

     Gal tai toks žmogus, kuris yra kentėjęs, nesuprasdamas, kodėl turėjo kentėti, bet kuris neprarado vilties, matydamas kad jo kančia atvėrė jam duris į paslaptingą gyvenimo sferą; kuris jaučiasi dabar kažkaip išaukštintas, tvirtesnis, nors yra buvęs palaužtas ir leisgyvis.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Žmogaus gyvenimas labai panašus į graikų Odisėjo, plaukiančio jūra namo. Argi, sakysime, mūsų nevilioja pagundos, kaip jį savo gražiomis, bet pražūtingomis dainomis sirenos? Jau svarstėme, kokiu būdu su pagundomis kovoti. Taip pat matėme, kas mus gundo ir kaip. Liko pažvelgti dar į viena: kodėl? Kodėl Dievas leidžia mums būti gundomiems? Kodėl leidžia tokiam klastingam priešui statyti mums pragaištingas pinkles ir gudriai į jas vilioti? Kodėl to priešo nesudraudžia, nenuginkluoja, neatima iš jo galios mums kenkti? Juk tikėjimas moko, kad Apvaizda mumis rūpinasi kaip geras tėvas savo vaikais. Tai kaipgi palieka išstatytus tokiems pavojams?

     Į šį klausimą leiskime atsakyti šv. Jonui Auksaburniui. Tarp jo raštų randame laišką draugui Stagirijui, kuris buvo smarkiai gundomas. Rašo taip. Jei šėtonas stumtų mus į blogį prievarta, būtų kas kita. Bet jis tegali vien įkalbinėti, vilioti, o mes pajėgiame tuos jo viliojimus atmesti. Todėl, palikdamas jam galią veikti, Dievas kaip tik parodo savo rūpestį ir meilę mums, ir tai dėl trijų priežasčių.

     Viena, tuo jis mus glaudžiai jungia su savimi ir skatina dorybes. Kas mato gresiant priešo pavojų, glaudžiasi prie to, kas gali nuo jo apginti. Auksaburnis šį dalyką iliustruoja pavyzdžiu. Žiūrėk, sako, į mažus vaikus. Išsigandę kokios nors baisybės, bėga pas motiną ir taip tvirtai laikosi jos įsikibę, kad dažnai net keliems nelengva atplėšti. O kada sau gresiančio pavojaus nemato, tai neklauso ateiti net šaukiami. Taip elgiasi, sako jis, ne tik maži vaikai. Panašiai yra ir su mumis. Tik tuomet, kai mums tas piktasis priešas įvaro baimės ir neduoda ramybės, daromės išmintingi, imame pažinti save ir uoliai ieškome Dievo. Trumpai, Dievas leidžia mus gundyti, kad arčiau sujungtų su savimi.

 (Kun. K. Garucką, S.J., prisiminus)

O. GRT.

     Visame pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai
     visų šalių, visų dienų, visuos keliuos —
     artyn, artyn prie mirties atverto slenksčio
     ir niekad, niekad atgalios.

          Bernardas Brazdžionis

Mintimi ateinu prie tavo kapo, slapčia paglostau jo smėlį ir neverkiu. Tai kas, kad tą slenkstį peržengei pernelyg anksti! Yra kažkas nepavaldus kapui nei kategoriškam "niekados”. Jei užgestų žvaigždė, mes dar šimtmečių šimtmečius regėtume jos šviesą. Ir tu, lyg ta užgesusi žvaigždė — tavęs nėra, o tavo žodžių šviesa ir dabar šviečia mano takams. Lygiai taip, kaip švietė tuos mūsų pažinties kelis dešimtmečius.

     Prisimenu. Pirmutiniai pokario metai. Koks vienišas, bejėgis pasijunti Vilniaus griuvėsiuose, kai ateini iš nuniokotų namų, nežinai, kur ir kaip susirasi darbą, pastogę, kada vėl savo rankose pajusi mažųjų delnukus.. . Tiesiog iš neturėjimo kur eiti paklausai tavęs, kviečiančio pereiti Viešpaties kančios kelią.

     Kalvarijos — ne pirmutinį kartą eini šitais takais. Ir vis tiek kiekvieną kartą jie prabyla nauja prasme. Ir pačia reikalingiausia tuo metu.

     Getsemanė. Kartybės taurė. Ji virsta paguodos taure, kai ištari: "Teesie Tavo valia”. Atrodo, išgirdai pačią didžiąją gyvenimo paslaptį, girdėtą daug kartų, tačiau tik dabar suprastą. Galėtum toliau nebeeiti, visam gyvenimui ir jo negandams pakelti pakaktų šito — Teesie...

P. DAUGINTIS, S.J.

     Ar tarp jų yra koks ryšys? Ar Dievo įsakymai veda į Kristaus paskelbtųjų palaiminimų laimę? Juk paprastai įsakymai mums neatrodo malonūs. Jie ko nors iš mūsų reikalauja. O duoti ir dėti pastangas mums sunkiau, negu gauti.

     Tačiau šeimoje tėvų įsakymai vaikams paprastai nėra sunkūs. Vaikai žino, kad tėvų įsakymai eina iš mylinčios širdies, kad tėvai jiems tik gero nori. Tie įsakymai duodami tik jų naudai, ir, juos vykdant, bus pasiekta šeimos laimė ir džiaugsmas.

     Taip ir Dievas, mus mylintis Tėvas, įdiegdamas savo įsakymus į žmogaus prigimtį ar paskelbdamas juos žodžiais, siekia ir žmogaus — tų įsakymų vykdytojo laimės, ir žmonių bendruomenės gerovės bei savo garbės.

     Dievas to siekia ne prievarta, ne jėga, bet paties žmogaus įsitikinimu ir noru, kad protingasis jo kūrinys — žmogus laisvai juos vykdytų, pasitikėdamas, žinodamas ir pajusdamas įsakymų vykdymo jam teikiamą naudą ir palaimą.

PALAIMINIMŲ ŽADAMA LAIMĖ

     Panašiai darė ir Naujojo Testamento įstatymdavys Jėzus Kristus. Jis nepanaikino 10 Dievo ir kitų įsakymų, bet reikalavo ne raidiško, o tikro, nuoširdaus jų vykdymo. Jis paskelbė: "Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. .. kiekvienas, kuris atleidžia žmoną... — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja” (Mt 5,27-32).

CHIARA LUBICH

"Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume” (2 Kor 12,9).

     Paulius, turėdamas gintis nuo visokių kaltinimų, antrame laiške korintiečiams sumini savo privalumus, parodančius jo apaštalavimo misiją. Paminėjęs darbą, triūsą ir kentėjimus, paskelbtus skelbiant Evangeliją, toliau kalba apie turėtus regėjimus, kuriais jam buvo apreikštos dieviškos paslaptys. Bet jis pabrėžia, kad jam buvo duotas "dyglys kūne”, idant neišpuiktų dėl tų apreiškimų. Tas dyglys reiškia kokią nors kūno kančią, galbūt malarijos sukeltą. Jis tris kartus meldė Jėzų tą kentėjimą atimti, bet Jėzus atsakė: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume”.

     Dievo veikimas ir jėga geriausiai pasireiškia tuose Jo instrumentuose, kurie yra pilni žmogiško silpnumo ir trapumo. Ir kuo daugiau to įrankio "silpnumas” naudojamas, tuo labiau jame pasireiškia darbo didingumas to tikrojo autoriaus, kuris tą įrankio silpnumą naudoja. Paulius tą tiesą supranta, užtat sako: "Džiaugiuosi tad silpnumu” (2 Kor 12,10). Jis mini paniekinimus, įžeidimus, sunkenybes, persekiojimus ir priespaudą, kentėtą dėl Kristaus meilės.

     Paulius pirmiausia galvoja apie sunkenybes apaštalo gyvenime. Tačiau yra "silpnumų”, kurių visi krikščionys gali patirti: nepasisekimas, kartojamos klaidos, meilės stoka, daugelis įvairių ribotumų ir visa, kas yra mūsų "senojo žmogaus” išraiška ir kas, žinant mūsų pačių nepajėgumą, verčia pasitikėti tik vienu Dievu. Žmonės, įsitikinę savęs pačių menkumu, yra išsituštinę ir atsipalaidavę nuo savęs. Tada Dievas juos gali pripildyti savo Gyvenimu.

Zenta Tenisonaitė

a.

Vyno spalvos nužydėjo.
Mintyse pražydo šviesios saulėtos dienos.
Tavo žodžiai paliko man kartų skonį,
kaip užkimus naktis . . .
AŠ parduosiu savo veido kaukę,
kad pragyvenčiau mirtį . . .

b.

Laikrodis išbaido mėnulį,
parodydamas jam
nuogą ryto valandą.

c.

Saulės šventykloje
papuoštas gėlių girliandomis
nepasiekiamas tirpsta laikas,
šnabždėdamas meilę
naujiems horizontams . . .

d.

Plevėsuojantis vėjo apsiaustas.
Vakaras uždaro duris.
Ilgai nedrįsau rašyti . . .
Užmiršties jūroje plaukia
mano nuskendę žodžiai
apie meilę ir vėją . . .

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Čia dedame p. A. Mauragio laišką redaktoriui ir paskui—T. A. Tamošaičio, S.J., atsakymą.

Red.

Gerbiamas Kunige Redaktoriau,

     Anicetas Tamošaitis, S.J., rašydamas apie "Bauginimus velniu” (1982 m. gegužės mėn.), priėjo keistos išvados, kad "Pasaulio ir išganymo istorija yra kova tarp šviesos ir tamsos. .. Dievo planas — kad žemė darytųsi dangaus atspindys, šėtono — kad būtų pragaro veidrodis”. Nereikia būti teologu, kad galėtum suprasti, jog čia kalbama apie tikrą pagonybę, apie šviesos ir tamsos dievus ir jų kovas dėl pasaulio. Lengva atpažinti, kad čia kalbama apie persų — Zaratustros religiją, apie šviesos dievą Mazdą ir tamsos dievą Mainjų. Nesvarbu, kokiais vardais mes juos šiandien bevadintume, jie atpažįstami iš tos pačios pasaulėžiūros.

     Krikščionybė išpažįsta vieną visagalį absoliutą — Dievą. Nuo šitos tiesos nebegalime nė per plauką nukrypti. Taigi mūsų Dievas negali vesti kovos pats su savimi — jis yra ir šviesos, ir tamsos Viešpats. "Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną” — yra aiškus Viešpaties įsakymas.

     Kitos išvados tėvas Anicetas negalėjo prieiti, nes jis blogį laiko suasmeninta blogybe ir jį vadina šėtonu, kovojančiu su Dievu dėl pasaulio šviesos ir tamsos, nes jis šėtoną laiko galybe, pajėgiančia grumtis su Dievu. Tuo būdu paneigiama Dievui visagalybė ir absoliutumas.

     Be abejo, blogis yra pasaulyje, bet ne tokių formų ir ne iš tų šaltinių kyla, kaip galvojo žmonija prieš 3000-2000 metų ir kaip dabar tebegalvoja kai kurie teologai. Blogis atėjo per nuodėmę; bet nuodėmė yra fundamentalinė Dievo plano dalis. Nuodėmė atėjo ne per šėtoną, o per laisvą žmogaus pasirinkimą, per jo paties apsisprendimą. Dievas, pastatydamas žmogų prieš pagundą — nevalgyti uždrausto vaisiaus, pastatė jį ir prieš apsisprendimą, leisdamas pačiam pasirinkti savo likimą: gali pasilikti kūriniu gamtinėje rojaus erdvėje ir džiaugtis gyvenimu, kaip kad esi, arba gali išsinerti iš tave supančios gamtinės realybės ir per gėrio bei blogio pažinimą ir per sunkias gyvenimo kovas už gėrį gali pasiekti antgamtinį tobulumą ir tapti Dievo vaiku. Toks yra Dievo planas, suprantamas iš apreiškimo ir iš žmogų ištikusios realybės, kurią galime šiandien geriau pažinti, negu tie, kurie gyveno prieš 3000-2000 metų.

JONAS MIŠKINIS

     Mokslininkai mano, kad viena didžiausių gyvosios gamtos paslapčių yra žmogaus atmintis. Informacijos kaupimas, išlaikymas ir atkūrimas — svarbi žmogaus smegenų funkcija. Atmintis — tai pagrindas, ant kurio formuojasi žmogaus psichinės veiklos pasireiškimai: elgesys, mąstymas, sąmonė ir t.t.

     Žinoma, daugelį domina atminties problema. Kyla klausimas, dėl ko vieni sugeba atmintinai operuoti daugiaženkliais skaičiais, prisimena ištisas skaičių aibes, faktus, o kiti neprisimena net būtiniausių dalykų. Vyrauja nuomonė, kad gerą atmintį turintys žmonės pasižymi dideliu intelektu. Pasaulyje žinoma nemaža fenomenalinės atminties atvejų. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje gyvenęs anglas Bakstonas galėdavo atmintinai sudauginti aštuoniaženklį skaičių su septyniaženkliu ar šešiaženkliu ir žaibiškai pasakyti atsakymą. Bet vis dėlto jis nepasižymėjo kokiu dideliu protu. Fenomenalia atmintimi pasižymėjo ir daugelis žymių matematikų. Nors ši jų savybė gerokai jiems pasitarnavo, tačiau toli gražu tai nebuvo jų genialumo priežastis. Vis dėlto galima sakyti, kad atmintis ir intelektas yra glaudžiai susiję.

     Elektrinio galvos smegenų stimuliavimo ir per hipnozę įteigimo reiškiniai liudija, kad atminties pėdsakai gali išsilaikyti nepaprastai ilgai. Kanados neurochirurgas V. Penfildas neurochirurginių operacijų metu atliko žmogaus galvos smegenų elektrinio stimuliavimo eksperimentus. Dirgindamas vienos savo pacientės galvos smegenų didžiųjų pusrutulių smilkinių srities žievę elektros srove, jis padėjo jai atsiminti ankstyvos vaikystės įvykius. Jų vaizdai buvo tokie ryškūs, kad ligonė juos išgyveno taip ryškiai, kaip juos iš tikrųjų buvo išgyvenusi vaikystėje.

GUNDA KODATIENĖ

KELIONĖ Į HUELVĄ liepos 7 d.

     Po pusryčių išvažiuojame iš modernaus Lutecia viešbučio, apleidžiame Lisaboną ir važiuojame 376 mylias į pietus — į Huelvą, romantišką Ispanų miestą prie Atlanto.

     Dar paskutiniai apsipirkimai prie autobuso: siūlomi atvirukai, vėduoklės ir gražiausios rankų darbo staltiesės — siuvinėtos ir megztos. Daugiausia perkamos staltiesės — spalvotai išsiuvinėtos (po 15-25 dol.). Nepaprastai gražios ir rankomis megztos, po 35-45 dol. Tos, kurios neatsilaikė pasiūlai, įsigijo net po kelias. Ne viena dar paskutiniu momentu šoko iš autobuso ir nusipirko. Gražiausią megztą staltiesę nučiupo Alfa.

     Prieš pajudant autobusui, vadovė mus suskaičiuoja, kad kuris nepasiliktų Portugalijoje. Sudiev, Lisabona, daugiaaukščiai namai ir malonūs žmonės! Važiuojam prieš 25 metus statytu kabančiu tiltu, perkirsdami 4 kilometrų platumo Tėjo upę. Tiltas apmokamas, o taip pat ir greitkelis, į kurį mes įsukom.

     Kaimelyje prie upės Sado sustojome atsigaivinti. Visi giria nepaprastą kavą. Gaila, jos negeriu. Išeinu apsidairyti. Aukštai ant kalno matau arabų pastatytą 11-12 šimtmečio pilį. Aplink tolumoje daugybė lyg prisėtų baltų raudonais stogais namelių. Čia pat pakalnėje, kur sustojome, prie gatvės mūrinė, masyvinė su dviem stambiais, kampuotais bokštais bažnyčia. Visų akį patraukė ant bokštų kampų gandrų lizdai su iškištomis gandriukų galvytėmis. Virš jų skraidė būrys gandrų, o vienas, kaip statula, stovėjo ant kryžiaus viršūnės. Kai kas tikrai manė, kad tai buvo statula, kol gandras nenulenkė galvos žemyn.

Ringailė Zotovienė

     Dail. Ringailė Jonynaitė-Zotovienė, baigusi kūno kultūros mokytojos studijas ir studijavusi farmaciją pokario metais Vokietijoje, meno studijas pradėjo 1953 m. Čikagos Meno institute.

     Vėliau studijas tęsė Oakland Community College, Madonna College, Birmingham-Bloomfield Art Association, Mich, ir Lighthouse Gallery, Fla., kur, būdama tos galerijos nare, vertinimo komisijos nutarimu, buvo pakviesta pasilikti nuolatine galerijos dailininke su teise išstayti savo kūrinius galerijos patalpose. 1981-1982 m. studijas gilino su prof. V. K. Jonynu Niujorke.

     R. Zotovienė yra dalyvavusi grupinėse parodose Illinois, Michigan, Ohio ir Floridoj. Individualines parodas turėjo Juno Beach, Fla., Beverly Shores, Ind., Klyvlende, Niujorke, Toronte ir Čikagoje.

     Grupinėse parodose už tapybą ir akvarelę yra laimėjusi keletą premijų.

RINGAILĖ ZOTOVIENĖ

 (Dail. Magdalena Birutė Stankūnienė)

Vytautas Kasniūnas

     Dailininkė Magdalena Birutė Stankūnienė yra plačių užmojų menininkė-kūrėja, ieškotoja naujų braižų, lietuviškų tautinės dvasios charakterių. Jos kūrybiniame pasaulyje pastovūs yra tik teptukas, dažai, drobė, popierius. Norėdama išsakyti savo meninį pasaulį, ji naudoja įvairius išraiškos būdus. Jeigu rašytojo stilius yra vidinės meninės jėgos prasiveržimas, tai ir jos, dailininkės, stilius yra ryškus visuose meno darbuose. Nežiūrint kokių išraiškos priemonių ji griebtųsi, tautinis charakteris pasireiškia gražiausiomis formomis. Tai matėme 1977 m. surengtoje Čiurlionio galerijos parodoje, kur buvo išstatyti jos kūriniai, vaizduoją moters darbus, tokia ji buvo ir 1982 metais "Galerijoje” surengtoje parodoje.

     Lietuviškoje tematikoje ji ryški spalvingu, savu gimtosios žemės folkloru, nemariomis tradicijomis. Jos kūriniai, kurie buvo išstatyti "Galerijoje”, yra nuostabiai vaizdingi, lyg spalvų poema be žodžių. Jais dailininkė pasireiškia kaip poetė-menininkė, turtinga tautiškos dvasios reiškėją.

     Ji neimituoja gamtos vaizdų, matytų tėviškėje, bet, juose radusi grožį, atskleidžia meniškai sukurtą aplinką. Tuose paveiksluose matome moterų atliekamų lauko darbų spalvingą grožį, neparašytų poezijos eilių spalvas. Rodos, atsiskleidžia tautosakos lobynas, girdi skambančias dainas drabužių plovėjų prie ežerėlio, karvių melžėjų laukuose, linų rovėjų ir plūkėjų.

Vytautas Kasniūnas

I. AŠ BUVAU GYVA LĖLĖ . . .

     Laidotuvės, kaip ir visos laidotuvės, maišėsi su maldomis, liūdesiu, ašaromis, ilgomis atsisveikinimo kalbomis, laidotuvininkų susitikimais, garsiais šnabždesiais, tyliais juokų garsais. Paskui — bažnyčios smilkalų kvapas, ceremonijos kapinėse, su viską apvainikavusiais pietumis ir išgėrimais.

     Birutė Juozaitytė, grįžusi namo, atidarė visus langus, duris ir norėjo sušukti: "Duokite man šviežio oro, saulės spindulių, tegul skersvėjai išpučia prirūgusį užkernotą šeimos orą... Aš noriu pradėti naują gyvenimą, gyvo žmogaus gyvenimą!”

     —    Vaikeli, Birutėle, mūsų mažyte, — ji išgirdo tėvo balsą ir pajuto jo ranką, uždėtą ant pečių. — Tu sušalsi, paukšteli, susirgsi, kas mane tada senatvėje prižiūrės... juk aš likau vienas...

     —    Gana, tėti, gana! — sušuko Birutė.

     — Aš esu trisdešimt trejų metų, aš nebenoriu daugiau būti jūsų mažytė, bijanti šviežio oro, kad vėjas neperpūstų; bijanti saulės, kad oda nenudegtų; bijanti lietaus. .. visko bijanti, kad tik nesusirgtų, kad tik būtų jūsų senatvės paguoda...

     —    Taip, taip, vaikeli, bet mama nustatė mūsų gyvenimo kelią, mes tik juo turime eiti. Atsimeni, ji viską pasakė prieš mirtį.. .

     —    Mama nustatė! — sušuko Birutė. — Bet mamos nebėra, tėti. . .

Mama Ada

     Mūsų dienos slenka kasdieniškai. Einam į darbą, parėję gaminamės valgį. Skaitom spaudą, knygas. Atliekam to mažo butelio ruošą, bet vis abu, šalia vienas antro. Randam apie ką kalbėti. Jei nekalbam, tai Jonas švilpauja. Jis iššvilpauja visokias melodijas, kurių man taip malonu klausytis. Žinau, kad jis švilpauja, kai yra patenkintas, net laimingas. Mes esame kviečiami ir lankom draugus, gerus kaimynus. Pasikviečiam vieną kitą pas save išgerti kavos. Iš pradžių varžiausi, kad nuėjus į svečius, šeimininkė supažindina: "Čia mūsų jaunavedžiai”. Ilgainiui jaunavedžių vardas pradėjo nubyrėti.

     Pradėjau apsiprasti su kaimynėmis, kurios, man grįžtant iš darbo, susistabdžiusios mėgsta išsipasakoti savo šeimų bėdas. O kiek tų šeimyninių bėdų! Argi ir manoji šeima įbris į tokią vargo ir ašarų balą? Ar sugebėsiu šeimos valtelę išlaikyti nesudaužytą, neapverstą per visas audras? Dieve, padėk man. Kai bus mano pečiams nepakeliama, šauksiuosi Tavo pagalbos.

     Taip kažko neramu. Nenoriu nieko valgyti. Toks tamsus pasaulis. Su manim kažkas negerai. Aš ligonis. Neišvalgytą pusryčių lėkštę pastumiu taip smarkiai, kad net pati nusigąstu.

     —    Kas tau yra, mergaite? Ar nesergi, kad tokia nervinga? — klausia Jonas. — Neik šiandien į darbą, o gerai išsimiegok.

     —    Dar pribūsiu namie po 8-9 mėnesių, o dabar noriu dirbti.

     —    Ką?!

     —    Taip, — aš atsakau.

     Jonas suima mano rankas ir bučiuoja.

     —    Koks aš laimingas, mūsų šeima padidės.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

JUOKIASI PUODAS, KAD KATILAS JUODAS

     Lietuvoje išeinančioje spaudoje dažnokai pasišaipoma iš Amerikoje gyvenančių lietuvių, kad jie, lietuviškai kalbėdami, primaišo daug angliškų žodžių. Bet jeigu pradėtume skaičiuoti, kiek rusiškų (o taip pat net ir angliškų!) žodžių į savo kalbą primaišo mūsų tautiečiai, gyvenantieji Lietuvoje, tai kažin katra pusė laimėtų...

     Čia, Amerikoje, lietuviai į savo kasdieninę šnekamąją kalbą kartais įmaišo angliškų žodžių, bet bent spaudoje jų vengia, o kaip Lietuvoje? Štai "Tiesa” (gegužės 26 d.), rašydama apie tenisininkų sąjūdį, pasakoja: "Į kortus daugelis ateina su vaikais”. "Juk norinčių ateiti į kortus vis daugėja”.

     Amerikoje taip pat nemaža lietuvių domisi tenisu, bet jie eina ne į "kortus”, o į teniso aikštes.

ARCHEOLOGŲ RADINIAI KAUNO SENAMIESTYJE

     Kauno senamiestyje, dabartinėje Černo gatvėje Nr. 16, nugriovus namą, pasirodė, kad jis buvo pastatytas ant kažkada buvusių mūrinių pastatų likučių. Šis namas išsaugojo erdvius 16-tojo amžiaus mūrinio namo rūsius. Valant šiuos rūsius, iš po vienų durų slenksčio pažiro apie 300 metalinių monetų, vartotų 1612-1652 m. Didžiausia monetų dalis — Jono Kazimiero valdymo laikotarpio variniai skatikai. Tarp jų maišosi Žygimanto Vazos dvidinarai, Lenkijos pinigų kalyklų šeštokai, Gdansko ir Rygos monetos. Spėjama, kad pinigai buvo paslėpti 17 a. viduryje vykusių karų metu.

     Anksčiau, atnaujinant Pergalės krantinę ties Aleksoto tiltu, buvo rastos 127 monetos. Jos yra 17 a. Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos, Švedijos ir Ebingo miesto sidabrinės monetos.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIŲ ŽODŽIŲ RAŠYBA IR VARTOSENA

Tęsiame sąrašą kai kurių žodžių ir posakių, kurių rašyba ar vartosena kai kam kelia neaiškumų. Įžanginės pastabos buvo praėjusiame numeryje, bet manome, kad čia bus naudinga pakartoti, kokios tvarkos laikomės, apie tai rašydami.

Pirmiausia praretintais rašmenimis duodame vadinamuosius antraštinius žodžius. Jeigu kuris iš jų klaidingas ar nevartotinas, tai po jo dedame brūkšnį, o po brūkšnio pateikiame jo vartotiną atitikmenį. Jeigu kuris žodis yra vartotinas, bet bendrinei kalbai labiau teiktinas kitas, tai po to antraštinio žodžio rašome kablelį, o po kablelio duodame tą teiktinesnį žodį. Jei kurie žodžiai yra tolygiai geri ir vartotini, tai tarp jų dedame lygybės ženklą. Kai kur po svetimybių skliausteliuose pažymime, iš kurios kalbos jie yra kilę.

k a d a i s i a — kadaise,
k a i n a r a š t i s — kainoraštis,
k a i n u o t i — kainoti (nustatyti kainą).
K a i š i a d o r i a i — Kaišiadorys,
k a š t u o t i (vok.) — kainuoti, atsieiti (turėti vertę),
k e d ė — kėdė.
k e l e t ą — keletas,
k n a t a s (gud., lenk.) — dagtis, -ies.
k o n s t r u k t u o t i — konstruoti.
K ū b a — Kuba.

•    Kun. Patrick Payton jau penktas dešimtmetis labai sėkmingai plečia šeimų maldos akciją, ypač skatindamas šeimai jungtis į rožinio kalbėjimą.

•    Vokietijoje, pareiškus nepasitikėjimą, pasitraukė socialdemokratas kancleris Schmidtas. Jo vieton nauju kancleriu išrinktas krikščionių demokratų partijos vadovas Helmuth Kohl.

•    Naujas Bažnyčios teisynas jau užbaigtas ruošti ir gali būti popiežiaus paskelbtas po kelių mėnesių. Jame į įstatyminius nuostatus įvedami Vatikano II suvažiavimo nutarimai bei kiti susikristalizavę gyvenimo reikalavimai. Naujam teisynui ruošt komisiją buvo sudaręs popiežius Jonas XXIII, ją praplėtė popiežius Paulius VI, o naują teisyną, tikimasi, paskelbs popiežius Jonas Paulius II arba pirmą advento sekmadienį (lapkričio 28 d.), arba bent pirmą gavėnios sekmadienį (1983 m. vasario 20 d.).

•    Vatikane pirmą kartą įtaisyta susisiekimui tvarkyti šviesa tarp Belvederio kiemo ir Vatikano sodų.

•    Vašingtone įsteigta centrinė katalikų įstaiga globoti invalidus. Tikimasi, kad jos padaliniai ims atsirasti ir vyskupijose bei parapijose.

CHICAGO — KEZYS. Loyolos universiteto išleistas gražus albumas su 64 T. Algimanto Kezio, S.J., naujesnėmis meniškomis Čikagos miesto nuotraukomis. Didelis formatas, kieti viršeliai, 78 psl., kaina iki š.m. pabaigos — 14.95 dol., po to — 19.95 dol.

Iki šiol pasirodę T. Kezio fotografijų rinkiniai buvo iš įvairių Amerikos ir kitų pasaulio kraštų vietovių. Šiame leidinyje visos fotografijos yra iš Čikagos. Tad pagrindinė leidinio tema turėtų būti — Čikaga. Bet ši pagrindinė tema lyg yra sudėta iš daugelio antraeilių temelių, kurioms atstovauja vis po dvi nuotraukas. Kai atverti bet kurį lapą, tai dešinėje matai vieną nuotrauką, o kairėje kitą, bet jos abi išreiškia tą pačią temą, jos yra panašios ir lyg viena kitą papildo. Tai nebuvo numatyta fotografuojant, bet taip buvo sutvarkyta, redaguojant leidinį.

Nors čia yra fotografuota konkretūs Čikagos vaizdai, įvairūs pastatai, bet jie visuomet yra paimti iš tam tikro kampo, todėl fotografijos įgauna tam tikrą “abstraktumo” pobūdį ir, žinoma, ypatingą įdomumą. Tai nėra tik aparatu pagauti vaizdai, bet pridėta ir fotografo kūrybos.

T. Kezys jau seniai savo meniškomis nuotraukomis atkreipė daugelio dėmesį, bet atrodo, kad paskutiniu metu jis yra dar labiau paaugęs ir subrendęs šiame fotografijos mene.

Šiuo albumu bus galima papuošti savo salono stalą, bet galės būti ir labai prasminga dovana įvairiomis progomis.

Albumą galima įsigyti, tiesiog rašant leidyklai: Loyola University Press, 3441 North Ashland Ave., Chicago, IL 60657.

LIETUVIŲ IŠEIVIJOS SPAUDOS BIBLIOGRAFIJA 1970—1974. Išleido Lituanistikos institutas 1977 m. Sudarė Povilas Gaučys. Redagavo Jonas Damauskas ir Tomas Remeikis. Mecenatai: JAV LB Kultūros taryba ir Lietuvių fondas. Kieti viršeliai, 300 psl., kaina nepažymėta.

ĮVAIRŪS straipsniai

 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
 
TRUMPAI IŠ VISUR — visuose numeriuose yra trumpų žinučių iš katalikiškojo pasaulio.
“Laiškai lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas Vaišnys, S.J. Administratorė — Aleksandra Likanderienė. Redakcijos ir administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago IL 60636. Tel. 737-8400.
 

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Ketvirtoji “Laiškų lietuviams” organizuojama ekskursija bus ateinančiais metais nuo birželio 4 iki 22 d. Aplankysime Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją.

     Kelionė, įskaitant maistą, iš Čikagos kainuos 2435 dol., iš Niujorko — 2295 dol. Kas domisi šia kelione, tesikreipia šiuo adresu: American Travel Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, Ill. 6C643. Tel. 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso tema — Šiandieninės šeimų problemos. Atskiras konkursas bus jaunimui, kuriam skiriame šias temas: 1. Kaip vertinti mūsų jaunimo tikėjimą? 2. Jaunimo pažiūra į moralę. 3. Užuot keikus tamsą, geriau uždegti bent mažą žvakutę. 4. Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte. 5. Ar galima išlikti lietuviu be lietuvių kalbos? 6. Vyresnieji nesuprantami: vienaip kalba, kitaip elgiasi.