religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1982 / GEGUŽĖ - MAY / VOLUME XXXIII, NO. 5

TREJYBĖS BRUOŽAI MOTINOJE

145

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

ŠIŲ DIENŲ MAMA

148

 Sofija Jelionienė

MAZGOTI KOJAS

150

 Chiara Lubich

BAUGINIMAS VELNIU

151

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

PARAPIJA — MŪSŲ RELIGINIAI
IR TAUTINIAI NAMAI

154

 Komitetas

EILĖRAŠČIAI

155

 Nijolė Jankutė

EILĖRAŠČIAI

156

 Marija Stankus-Saulaitė

LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ ATĖNŲ

157

 Nijolė Jankutė

DESTRUKTYVIOJI EMOCIJA

164

 Algimantas Kezys, S.J.

MARQUETTE PARKO LIETUVIAI
POLITINIU POŽIŪRIU

167

 Vita
Musonytė-Aukštuolienė

O, KAD GALĖČIAU PRADĖTI
GYVENIMĄ IŠ NAUJO. . .

169

 Vytautas Kasniūnas

BAIGIANT LITUANISTINĘ MOKYKLĄ

173

 Audrius Polikaitis

TĖVYNĖJE

174

 Gediminas Vakaris

KALBA

177

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

179

 Skaitytojai

TRUMPAI IŠ VISUR

180

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Donato Slavicko.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when

bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kai mums koks nors žmogus labai brangus, bet ne su mumis, pasikabiname ant sienos ar pasistatome ant stalo jo paveikslą, kad mums tą asmenį primintų. Tai savo būdu reikia sakyti ir apie Dievą. Kadangi jo paties mes negalime tiesiogiai matyti, kitais žodžias, kadangi jis mūsų žvilgsniui toli, turime jo paveikslą. Tas Dievo paveikslas yra žmogus, sukurtas į jį panašus, kaip skaitome pirmuosiuose Šv. Rašto puslapiuose. Bet visi žinome, kad mene ne kiekvienas paveikslas lygiu ryškumu išreiškia savo vaizduojamą dalyką. Taip ir ne kiekviena žmogaus rūšis atspindi Dievo bruožus tuo pačiu laipsniu. Gegužės mėnesį dera pažvelgti į vieną, kuriame Dievas ypatingai ryškiai yra savo panašumą įspaudęs, būtent motiną. Žinome, kad Dieve yra trys asmenys. Tad galima sakyti, kad motina yra gyvas Švč. Trejybės atspindys. Pažiūrėkime į kiekvieną tų asmeny arba, tiksliau išreiškus, į kiekvienam priskiriamą veikimą.

     Dievas Tėvas kuria ir saugo.Tikėjimo išpažinime, pradėję nuo Dievo, savo visagalio Tėvo, pridedame, kad jis yra dangaus ir žemės, visos regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas. Jis kiekvienam daiktui duoda būtį. Svarbiausia, jis duoda tą paslaptingą ir nuostabų būties laipsnį, kurį vadiname gyvybe. Kai žvelgiame į motiną, matome, kad pati jos esmė yra atnešti į pasaulį naują gyvybę. Mergaitė tampa motina tuo, kad ji iš savęs pačios suformuoja ir duoda iki tol nebuvusią gyvą būtybę.

     Sakėme, kad Dievas ne tik kuria, bet ir saugo tai, ką sukūrė. Tik pažiūrėkime, pavyzdžiui, į gyvą kūną, tokį kaip mūsiškis. Jis Dievo aprūpintas planinga sistema išlaikyti gyvastį, strateginiu gynybos aparatu pastoti kelią ir išmesti lauk viskam, kas svetima ir kenksminga; aprūpintas jis taip pat ir mokėjimu, ir medžiaga susitaisyti, kai sužalojamas. Visa tai įruošta saugoti

Atėnai: Akropolis (viršuje) ir Dionizo teatras (apačioje).

SOFIJA JELIONIENĖ

     Susipažinkime: štai ji, anų legendarinių, istorinių, didvyriškų, pasiaukojančių, konservatyvių močiučių ir motinų ainė, anūkė ir dukra. Ji — jauna, aštraus proto, elegantiška, viskuo besidominti, neužsidariusi vien tik virtuvėje, norinti didžiausią dalį iš gyvenimo pasiimti, mėgstanti linksmą, kunkuliuojančią kasdienybę, pokylius. Ji — kelnėta, dažnai su cigarete rankoje, automobiliu zvimbianti ir šen, ir ten, ir kitur: štai ji skuba į teniso aikštę, į mankštos pamokas, į kavos klubelių susibėgimus, Ją matysi beslidinėjančią, bežuvaujančią_ net ir medžioti su vyru petys petin traukiančią. Žodžiu, ji tikra išsilavinusi moteris. Ir davė jai Dievas laimę tokioje gadynėje gyventi — tik gyvenk ir norėk!

     Beje, šis šiandieninės mamos portretas dar nepilnas: šalia jos glaustosi du ar trys dailiai aprengti vaikučiai. Jie taip pat kartu su mama dažnai automobiliu zvimbia į Montessori darželį, šeštadieniais į lituanistine mokyklą, į sueigas, į šokių bei muzikos pamokas; jie dažnai ir angliškai yra mamos prakalbinami. Su savo judria mama jie prabėgomis užvažiuoja "hamburgerį” sukramsnoti, Mamos išpuošti ir su dovanėle rankoj jie nuvežami į draugų gimtadienio vaišes.

     Vaikai auga. Jiems reikalinga mamos pagalba pamokas beruošiant. Mamų laukia talka motinų komitetuose Kaziuko mugei pagalvėles bevarstant, virtinukus belaukstant, O vėliau, kai vaikai jau ima bręsti, juk reikia surasti valandėlę kitą su jais pasikalbėti, jų jaunystės blaškymąsi apraminti, sužinoti, su kuo jie draugauja, kas jauną, neprityrusią širdį traukia...

     Darbas ir pareigos veja metus po metų: vaikai nepastebimai išauga į jaunuolius, kurie šeimos diskusijų ratelyje jau nebijo ir savo nuomonės autoritetingai pareikšti, ypač kai mama vis ant sprando lipa, vis šaukia, kad jie lietuviškai tarp savęs kalbėtų, kad tik su lietuviukais draugautų, kad vėlai namo negrįžtų...

CHIARA LUBICH

     "Jei tad ašViešpats ir Mokytojasnumazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti” (J n 13,14).

     Tai buvo prieš Velykas. Jėzus, nusiėmęs apsiaustą, apsijuosęs prijuostę, pripildęs dubenį vandens, pradėjo mazgoti savo mokiniams kojas. Petras nesutiko: "Viešpatie, tu mazgosi man kojas?” Bet Mokytojas jį įtikino, sakydamas: "Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi”. Tik tuo būdu Petras gali būti vienybėje su Jėzumi. Tada, užsiminęs apie Judo išdavimą, Jėzus numazgojo kojas visiems mokiniams. Ir kai grįžo prie stalo, Jis tarė: "Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti”. Tai pasakęs, Jis tęsė: "Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau... Jeigu, tai žinodami, taip darysite, būsite palaiminti”.

     "Būsite palaiminti..." Toks tarpusavis patarnavimas, tokia tarpusavė meilė, kurios Jėzus moko tuo nepaprastu gestu, tai vienas iš Jėzaus skelbtų palaiminimų.

     Mes, krikščionys, kai tik pagalvojame apie palaiminimus, tuoj prisimename ir tuos kitus, kartu paminėtus: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti... Palaiminti, kurie alksta..ir t.t. Tačiau šv. Jono Evangelija mini kitus du palaiminimus: vienas jų vadina palaimintais tuos, kurie tiki nematę, kitas — vadina palaimintais tuos, kurie myli vienas kitą.

     Tą meilę Jėzus parodė savo pavyzdžiu. Mazgoti kojas... Tas Jėzaus gestas yra aiškus, konkretus ir stipriai veikiantis meilės parodymas. Jis norėjo duoti savo mokiniams to nusižeminimo pavyzdį, kurs yra meilės pagrindas. Kadangi tas gestas yra nuvalymo veiksmas, jis aiškinamas taipgi kaip sakramentų išraiška — pavyzdžiui, krikšto. Tikriausiai jis primena ir įsikūnijimo paradoksą: kad Dievas tapo žmogumi. Dar daugiau, Jėzus, mazgojantis apaštalams kojas, yra Dievo Tėvo panašumas, kurs apreiškia mums, kas yra Dievas — kad Dievas yra Meilė.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Yra tokia patarlė: "Neik su velniu obuoliauti, nes liksi be obuolių ir be krepšio”. Tą patarimą mes duodame šiandieniniam Vakarų pasauliui, matydami vykstantį flirtą tarp jo ir komunizmo. Komunizmui pavyko ilga propaganda save pagražinti. Dabar čiulba, kad su juo galima taikiai sugyventi, o daugelis vakariečių užsimerkę lenda jam tiesiai į gerklę. Daro visokias nuolaidas, kad tik Brežnevas arba kas jį pakeis neimtų raukytis. Stengiasi užgniaužti visa, kas tik galėtų gadinti sušilusius santykius su Rytais. Žiūri, kad Amerikos Balso radijas ir panašūs nekeltų aikštėn Sovietų Sąjungos negerovių. Trumpai, ne tik leidžia komunistams vedžioti save už nosies, bet tiesiog mauna sau ant kaklo kilpą. Kas stengiasi nurodyti tikrąją komunizmo prigimtį ir tokio flirto pragaištingumą, tas šiandien dažno laikomas juokingai atsilikusių pažiūrų.

     Tačiau čia bus kalbama ne apie politiką, o religiją. Tai, kas nurodyta, yra ne vieno mūsų pačių religinės laikysenos veidrodis. Vakariečių elgesys su savo priešu komunizmu yra beveik tobulas vaizdas to, kaip daugelis krikščionių elgiasi su savo priešu velniu.

     Komunistai yra aiškiai įsirašę į savo programą kaip tikslą Vakarų palaidojimą, visame pasaulyje įvestiną proletariato diktatūrą, visur galutinį komunizmo triumfą. Bet Vakarams rodo kitokį veidą — saldžiai meilų. Toji taktika gerai atsispindi žodžiuose, kuriuos kitados yra pasakęs Dimitrijus Manuilskis, Tarptautinio Lenino instituto Maskvoje dekanas, vienam ten studijavusių amerikiečių: "Tarp komunizmo ir kapitalizmo kova yra neišvengiama, kova iki pat kardo rankenos. Šiandien, aišku, mes nesame pakankamai stiprūs atakai. Mūsų metas ateis po 20—30 metų. Kad laimėtume, mes turime užpulti staigiai ir netikėtai. Buržujai turi būti užmigdyti. Todėl pradėsime skelbti norį taikingai su jais gyventi, mesime skambių šūkių, pažadėsime stebėtinų nuolaidų. Kapitalistiniai kraštai, kvaili ir išlepę, pasveikins tai su dideliu džiaugsmu. Žiūrėk, jau komunizmas pasikeitė, sakys savo pačių pražūčiai. Kai tik jie padės atsargą į šalį, mes su visa jėga smogsime į juos sugniaužtu kumščiu!”

 (Lietuviškų parapijų metų komiteto kreipimasis į Amerikos lietuvius)

     Mes didžiuojamės, būdami garbingos ir nemarios lietuvių tautos vaikais. Galybių Viešpats mus leido lietuviais ir įspaudė mūsų kaktose ir širdyse lietuvybės žemę. Tėvynės meilė yra dieviškosios meilės atspindys. Tos meilės, kuri Kristaus veidą suvilgė ašaromis dėl jo mylimos Jeruzalės likimo. Tautinės kultūros, tradicijų, papročių tausojimas, puoselėjimas ir kūrimas yra nepaprastai reikšminga mūsų išganymo kelio dalis.

     Mes esame ilgamečio Lietuvos Bažnyčios ir krikščioniškosios lietuvių tautos kryžiaus kelio liudininkai. Kristus pavergtoje tėvynėje juo iš naujo eina į Kalvarijos kalną. Šis kelias nuklotas bažnyčių griuvėsiais ir rūpintojėlių skeveldromis. Jis yra primirkęs lietuvių vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų krauju ir motinų ašaromis. Tačiau jis lygiai išpuoštas mūsų brolių — kankinių ir didvyrių, mūsų nežinomų šventųjų sesių aukų žiedais.

     Mes esame atviri autentiškam ir įkvėptam Vatikano II susirinkimo žodžiui ir dvasiai. Mes esame dalis lietuvių išeivių Bažnyčios ir jaučiame jos istorinę misiją bei atsakomybę.

     Lietuvių išeivių Bažnyčia turėjo ir tebeturi penkis pagrindinius siekinius:

     1.    Visus lietuvius suburti į lietuviškas parapijas.

     2.    Dėti visas pastangas, kad visos lietuviškos parapijos būtų aptarnaujamos lietuvių kunigų.

Nijolė Jankutė

DAINUOTINĖ

Buriu-buriu, avyte žebraburnyte;
Aš tau
šėko, tu manvilnos.
Čia akmenėlis,
Čia baltas smėlis,
O čia
žalia šolelė. . .
Nemoku verpti, nemoku austi,
Bet moku tą dainelę

Vėjas dainavo,
Močia liūliavo

Niekada nepamiršiu. . .
Buriu-buriu, avyte. . .

RAUDOTINĖ

Nemesk, antele, raibos man plunksnos,
Čia noriu pasilikt.
Su laužo dūmais,
Raudonais krūmais
Žiežulą žiemą sutikt.
Nekviesk, sesule, i šiltą trobą,
Linų nemoku verpt. . .
Ant akmenėlio
Lietum piemenėlio
Graudulį noriu išverkt. . .

Marija Stankus-Saulaitė

ŠALTMETIS

Pavargę ir mes
ledėjimu:
debesų vietoj
sustirę garai.

Gruodo neguodžiami,
pasitraukiant:
žemė trumpam
ne motina.

Tik su savim kalbam,
tik sau prisipažįstam
ir vėl suabejoję
linkme.

TARPKALNĖ

Kalnas prieš langus
prieblandą slepia,
kol katalpos perima
sargybą.

 

ATĖNAI, gegužės mėn. 8 d.

    Nusileidžiam Atėnuose vidurdieny. Šioj kelionėj man kiekvienas miestas turi savo spalvas. Cairo buvo smėlinis, Jeruzalė — žalia ir auksinė, o Atėnai — balti ir mėlyni, kaip Graikijos vėliava.

    Iš lėktuvo žiūrint, Kikladų salos, salelės ir salytės mėlynoj Egėjaus jūroj baltavo tartum pasakiškų formų žiedai (neveltui graikai jas vadina marmuro gėlėmis), o Atėnai spindėjo, kaip sustingę bangų purslai.

    Iš modernaus aerodromo važiuojam viešbutin plačiomis gatvėmis. Aplink daugiaaukščiai namai, gėlių pilni balkonai, aikštės, autostrados, automobilių srautas. Stebiuosi, kad Atėnai tokie modernūs. Kažkaip įsivaizdavau, kad čia viskas turi būti Partenono amžiaus... Deja, jie ne iš "amžinųjų miestų”... Po savo žydėjimo, garbės ir galios metų Periklio laikais, Atėnai, makedoniečių, romėnų ir turkų valdomi, merdėjo pusantro tūkstančio metų. Tik patiems graikams valdžią paėmus, jie išdygo ant griuvėsių, nauji, balti, daugiaaukščiai.

    Važiuojam plačia Vassileos Konstandinou (karaliaus Konstantino) gatve pro milžinišką marmurinį stadioną, kuriame įvyko pirmoji moderniųjų laikų olimpiada 1896 m., pro Zeuso šventyklos liekną kolonadą ir pro Adrijono arką, kur antikiniais laikais ėjo miesto riba. Tolumoj šmėkšteli Akropolis: balta, stati, vieniša uola, ant kurios toks pat baltas ir grakštus dieviškasis Partenonas — žmogaus kūrybos tobulas pavyzdys.

    Mane domina graikiškas alfabetas. Pro autobuso langus bėgantys gatvių vardai ir krautuvių reklamos atmintin sugrąžina kadaise algebros pamokose išmoktas graikiškas raides: alfa, beta delta, gama. .. Stengiuosi jas atrasti žodžiuose, bet autobusas per greit važiuoja, ir pasimetu vos pradėjusi. Tačiau triumfuoju išskaičiusi OTHOS (gatvė) ir, žinoma, labai aiškų ATHINA (Atėnai). O areodrome mane nudžiugino lengvai išskaityta ELLADA, priminusi nuostabią Petro Babicko knygą, kurią vaikystėje skaičiau daug kartų.

    Mūsų viešbutis prie judrios Mihalakopoulou Illissia gatvės. Jis blizga plienu ir stiklu, ir tik vardas "Aukso amžius” bei Apolono statula ištaigingame vestibiulyje primena, kad esam Graikijoj.

ALGIMANTAS KEZYS, S.J.

    Viena žalingiausiųjų bendruomeniniam sugyvenimui žmogaus emocijų yra nepagrįsta viens kito neapykanta. Ši neapykanta yra bene pati skaudžiausioji rykštė, plakanti mūsų visuomenę, ardanti gerus draugijų santykius, žlugdanti tautinio susipratimo vienybę.

    Kai žmogus be pagrindo neapkenčia kokio asmens ar asmenų grupės, jo veiksmuose galima rasti daug iracionalumo, neprotingumo. Ir pati neapykantos emocija tada tampa paini, sunkiai suprantama, neturinti protu apčiuopiamo elemento. Gal tik vieno anglų materialistinės pakraipos filosofo Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta (kol žmogus gyvena jo vadinamame "gamtos stovyje”, t.y. prieš jam įsijungiant į bendruomeninį gyvenimą) yra laikoma "natūralia”, plaukiančia iš pačios žmogaus prigimties, ir dėl to protu pateisinama. Bet kai žmogus išeina iš "gamtos stovio” ir sukuria bendruomenę, jis turi, sako Hobbes, savo įgimtąjį žvėriškumą nugalėti bendrojo sugyvenimo labui. Atseit, ir Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta bendruomenėje neturi vietos, protu yra nepateisinama.

    Mūsų laikų psichologai ir psichiatrai randa, kad šios emocijos pagrinde glūdi kartais tam tikra iliuzija, kuri pasižymi subjektyviu ir iracionaliu kito asmens elgesio aiškinimu. Nekęsdamas kurio nors asmens, žmogus vaizduotėje sukuria iliuziją, kad ir jo tas žmogus nekenčia. Tokiu būdu net ir nekalčiausieji ano asmens gestai ar žodžiai atrodo jam lyg būtų antagonizmo ženklai, daromi iš neapykantos jam. Šis įsivaizdavimas pasireiškia dažniausiai tik paprasto įtarinėjimo forma. Bet yra asmenų, kurie išvysto įtarinėjimo maniją iki tokio kraštutinumo, kad turi būti uždaryti psichiatrinėje ligoninėje. Kai kurie kenčia visuotinio persekiojimo kompleksą: jiems atrodo, kad visas pasaulis yra sukilęs prieš juos, ir jie jaučia pareigą nuo visų gintis. Šitokius psichinius ligonius vadina paranoikais. Visuomenėję jie yra nepageidaujami, nes jie ne tik įtarinėja visus, bet ir reaguoja į savo iliuzijų sukurtą savęs persekiojimą nepagrįstu pykčiu, aštriais žodžiais ir veiksmais.

Vaza iš Senojo Korinto muziejaus (II a. pr. Kr.).

Vita Musonytė-Aukštuolienė

    Visiems gerai žinoma, kad lietuviai, gyvenantieji Marquette Parko rajone Čikagoje, stipriai reiškiasi lietuviškame politiniame gyvenime. Tačiau iki šiol buvo mažai žinoma, kaip ši lietuvių kolonija pasireiškia politinėje veikloje už lietuvių visuomenės ribų, t.y. JAV politiniame gyvenime. Buvo galima tik spėlioti, kiek lietuvių yra JAV piliečiai, kiek yra užsiregistravusių balsuoti, kiek iš tikrųjų balsuoja. Kokia yra lietuvių politinio gyvenimo stiprybė ir kokiais būdais būtų galima pastiprinti lietuvių įtaką valdžios sprendimuose, yra svarbūs klausimai, bet iki šiol dar niekad nebandyta moksliškai tai nustatyti. Etninių grupių tarnyba, lietuvių įsteigta organizacija, veikianti Čikagoje, apsiėmė šiuos klausimus ištirti.

    1980 m. vasarą Etninių grupių tarnyba (Ethnie Community Services)1 suorganizavo platų apklausinėjimą Marquette Parko rajono lietuvių tarpe. Grupė lietuvių studentų ėjo pas lietuvius, parinktus atsitiktiniu būdu, su iš anksto paruoštomis anketomis. Surinktą informaciją galima surūšiuoti į tris kategorijas: 1. apklaustųjų apybraiža, 2. jų politinis nusiteikimas ir 3. dalyvavimas JAV, Illinois valstijos ir Čikagos politiniame gyvenime.

APKLAUSINĖJIMO REZULTATAI

    1. Apklaustųjų apybraiža. Apklausinėtų žmonių amžiaus vidurkis buvo 64 metai; jauniausias — 21 metų, o vyriausias — 90 metų amžiaus. Pusė šių žmonių buvo bent 68 metų amžiaus. Tai parodo, kad daugumas lietuvių, gyvenančių Marquette Parke, jau išėję į pensiją. Labai mažai jaunesnių šeimų gyvena šiame rajone. 64% apklausinėtųjų buvo moterys, 36 % — vyrai. 55% buvo vedę, 30% našliai,-ės, 11% viengungiai,-ės, 4% gyvnašliai,-ės. 26% niekad nebaigę gimnazijos, 47% buvo baigę gimnaziją, lankė universitetą arba technikumą. 27% buvo baigę aukštuosius mokslus. Šie duomenys parodo, kad šioje lietuvių kolonijoje yra įvairaus išsilavinimo žmonių.

 (Mano trečiasis vyras, bet. .. ne paskutinis)

Vytautas Kasniūnas

SKAITYTOJŲ TEIRAVIMASIS, KLAUSIMAI, PASTABOS

     "Kaip Onutė atrodo?.. Mes ją pažįstame! . . Netiesa, kad jos vyras mirė — ji išsiskyrė. .. Daug tiesos pasakyta apie Onutę, bet ir nuklydimų yra. Ji graži, labai gabi ir vyrus keitė, kaip skrybėlaites. .. Onutės pirmasis vyras mirė, su antruoju ji gyveno susidėjusi, su trečiuoju išsiskyrė... Onutės pirmąjį vyrą ištrėmė į Sibirą, antrasis mirė Vokietijoje (jį iš meilės keršto nušovė vokietė), su trečiuoju išsiskyrė, peržengusi 60 metų, o dabar turtingai gyvena Floridoje... Aš buvau antrasis Onutės vyras, bet esu gyvas ir vedęs. Be reikalo mane numarinai... Aš buvau pirmasis jos vyras ir dar esu gyvas. Tiesa, kad ji turėjo keturis vyrus. .. Prašau atsakyti, ar Onutė nėra kilusi iš Širvintų? Aš buvau (jei ta pati) su ja susižiedavęs. Ji buvo pradžios mokyklos mokytoja. ..”

PORA ŽODŽIŲ DĖL “HAPPY ENDING”

     Žurnalistas Alfonsas Nakas "Darbininke” (Nr. 11) rašo: "Su dideliu malonumu skaitau Vytauto Kasniūno, šeimų ir meilės eksperto, beletristiką. Didelių dalykų jo draugijoj prie Michigano ežero atsitinka, bet ir didžiausios tragedijos ten turi "happy ending”, nes miršta kažkas kažkur toli, o novelečių herojai su mumis gėrioja konjaką, šoka tangus ir atsikvėpdami vėl ką svarbaus pasakoja..

     Aprašytieji šeimų vaizdeliai neatsitinka miške, prie Michigano ežero. Jie čia tik aprašomi. Atsitinka kažkur kažkada. Pavyzdžiui, vieną naktį skambino iš Niujorko, ir mes kalbėjomės telefonu porą valandų. Pasakojo vyras. Dabar bandysiu susirišti su jo buvusiąja. Daug padeda tėvų raginimas skaityti "Laiškus lietuviams”. Iš Australijos atvykusi ponia sako, kad jie žurnalo straipsnius skaito ir platina, padauginę perfotografuodami.

     Dėl tos laimingos pabaigos skaitytojai yra pasiskirstę pusiau. "Nereikėjo nudailinti ir nusaldinti”, rašo vyras. Kiti pasisakymai: "Duok man milijoną, vis tiek pas jį negrįšiu... Dabar sugalvojai laimingą pabaigą. .. Buvau taip užpykusi, jog norėjau parašyti "Laiškams lietuviams”, kad, palikusi jį, tą mergininką, dabar esu labai laiminga, ištekėjusi už kito, turėjusio taip pat nelaimingą vedybinį gyvenimą. O tu išsigalvojai nebūtą pabaigą...”

Audrius Polikaitis,
Kristijono Donelaičio aukštesniosios lit. mokyklos VIII kl. mokinys

     Baigdami lituanistinę mokyklą, VIII-sios klasės mokiniai džiaugiasi ir nekantriai laukia "šeštadieninės laisvės”. Tačiau mokytojai, išleisdami kiekvieną abiturientų laidą, rūpinasi, kad jų buvę auklėtiniai toliau pasiliktų lietuviškoje visuomenėje ir būtų Lietuvai naudingi. Jie bijo, kad, baigę lituanistinę mokyklą, jaunuoliai nežūtų toje didelėje "amerikietiškoje jūroje”.

     Toli nuo Lietuvos lietuviška mokykla atlieka didelį ir sunkų darbą. Ji saugoja jaunimą nuo nutautimo. Užaugę ir subrendę lietuviškoje mokykloje, didelė dalis baigusiųjų ir toliau lieka geri, susipratę lietuviai. Jie didžiuojasi savo kultūra, brangina savo papročius, skaito lietuvišką spaudą ir dalyvauja lietuviškose organizacijose.

     Tačiau nėra paslaptis, kad dalis mokinių kažkur dingsta. Apie juos niekas nieko negirdi, nežino. Aš daug galvojau, kaip būtų galima tuos mokinius paveikti, kad lietuviški reikalai jiems visada būtų brangūs. Ar tai mokyklos, ar tėvų pareiga? Ką mes patys turime daryti, kad pasiliktume lietuviais ir būtume naudingi savo tėvų žemei?

     Baigę lituanistinę mokyklą, stenkimės toliau tęsti lituanistines studijas. Lankydami Pedagoginį lituanistikos institutą, gausime daugiau žinių ir neatitrūksime nuo lietuviško kamieno. Nors jau daug išmokome, visi jaučiame, kad vos vos susipažinome su gramatika, istorija, literatūra ir t.t. Jeigu visi aštuntokai (jų šiais metais yra 23) kitais metais įstotų į Institutą, vėl mums būtų smagu susitikti šeštadieniais ir toliau bendrauti su mielais lietuviais draugais.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SENI RADINIAI

     Netoli Vilniaus Senasalio kaimo žemdirbiai labai dažnai išardavo arba iškasdavo išblukusias, sueižėjusias puodų šukes. Pasirodo, šios šukės išgulėjusios beveik tris šimtus metų jaučių ir arklių traukiamomis žagrėmis artoje žemėje, kuri vėliau tapo derlingais Senasalio kaimo daržais.

     1960 m. rugsėjo 15 d. viena moteris buvusioje kopūstynėje kasė duobę, norėdama paruošti trąšų sekantiems metams. Bekasant staiga duobės kraštas nušliaužė. Pažiro molio šukės, o dugne pasisklaistė pinigai. Moteris pavartė rankoje monetas, kurios jai buvo nematytos. Ant jų buvo atspausdinti pakėlę kardus raiteliai ir su karūnomis ant galvų barzdoti karaliai. Ji smiltis persijojo sietu ir surinko penkis šimtus dvidešimt monetų. Ilgai nelaukusi, ji jas nunešė į Vilnių pas muziejininkus. Šie pradėjo Senasalio lobį tirti, skirstyti ir aprašinėti.

     Žygimantas Augustas žinomas monetų rinkėjas. Žygimanto Senojo monetose pirmą kartą pradėta žymėti kalimo datos. Kiekvieno muziejaus arba monetų rinkėjo yra svajonė turėti sidabrinį Žygimanto Augusto trečioką (vadinamą satyriniu trečioku) su įrašu: "Kuris gyvena danguje, juokiasi iš jų”. Šios monetos kaldintos 1565 -1566 m. Jų išliko labai mažai.

     1979 m. Vilniuje kasant griovį prie šv. Onos bažnyčios, atrasta 15 amžiaus ir 16 a. vidurio lietuviškos sidabrinės monetos, pusgrašiai, nukaldinti Aleksandro Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais Vilniaus pinigų kalykloje. Įdomu, kad atrasta ir suklastotų monetų.

     Vilniaus apylinkės turtingos iškasamais lobiais. 1941 m. Verkiuose moliniame puode rastas stambiausias Lietuvoje 14 amžiaus antros pusės ir 15 amžiaus pradžioje nukaldintos monetos, kurių skaičius buvo du tūkstančiai. Jos priskiriamos kunigaikščiui Kęstučiui. Buvo taip pat atrasta Čekijos valdovų, Silezijos miestų, Tartų vyskupystės pinigų.

     1942 m. Trinapolyje, netoli dabartinės Vilniaus ekskursijų rinkimosi vietos, dešiniajame Neries krante buvo rastas didžiausias Lietuvoje 12-13 amžiaus lietuviškų lydinių lobis. Jame buvo septyniasdešimt apvalių lazdelių, kurios svėrė daugiau kaip septynis kilogramus.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ŽODŽIAI, KURIŲ RAŠYBA GALI SUKELTI NEAIŠKUMŲ

     Paprastai rašyba yra tvarkoma tam tikromis taisyklėmis, bet yra žodžių, kurių rašybai labai sunku pritaikyti kokias nors taisykles, o kartais ir visai neįmanoma. Vienaip ar kitaip jie rašomi iš tradicijos, iš susitarimo, o kartais pagal skirtingą jų tarimą ar skirtingas jų vartosenos formas. Manome, kad būtų naudinga po ranka turėti tokių neaiškių žodžių sąrašėlį ir jų rašybą įsidėmėti. Tad čia ir pateiksime tokių dažniau vartojamų ir kartais neaiškumų keliančių žodžių sąrašėlį. Pirmiausia kursyvu pateiksime jų taisyklingą rašybą, o skliausteliuose pažymėsime, kaip jie kartais netaisyklingai yra rašomi.

     apibūdinti(apibudinti), plg. būti, būdas.

     atidus(atydus), plg. atidėti, atsidėti, atmintinai(mintinai). Užuot sakius atmintinai, Lietuvoje buvo paplitęs nevykęs pasakymas mintinai.Mokytojas sakydavo: "Ateinančiam kartui išmokite mintinaišį eilėraštį”. Tai buvo nesusipratimas. Juk žodį atmintinaigalima pakeisti pasakymu "iš atminties”, bet ne "iš minties”.

     burės, buriuoti, buriavimas(būrės, būriuoti, būriavimas).

     dosnus, dosnumas, dosniai(duosnus, duosnumas, duosniai).

     filmas(filma).

PUIKUS NIJOLĖS JANKUTĖS KELIONIŲ REPORTAŽAS

Malonus Redaktoriau,

     “Laiškus lietuviams” malonu paimti į rankas: geras popierius, aiškus šriftas, puikus spaustuvės darbas ir be lietuvių kalbos klaidų. Tai ar ne vienintelis periodinis leidinys už Lietuvos ribų, kuriame nėra ne tik kalbos, gramatikos ar sintaksės, bet beveik net ir korektūros klaidų. Mes įpratę kitaip. Kartais skaitai ir galvoji, ar čia lietuvių kalba, ar ... indėnų.

     Turinio atžvilgiu “Laiškai lietuviams” tų pačių superlatyvų, mano nuomone, nepasiekia, bet apie tai dabar nekalbėkim, tegul būna šiandien užtarnautų komplimentų diena.

     Sužavėta jau nuo 1981 m. liepos mėn. šiame žurnale spausdinamais Nijolės Jankutės-Užubalienės laiškais iš kelionės, noriu ne tik žodžiu, bet ir raštu padėkoti už retai mūsų periodikoje sutinkamą tiesiog užburiančią lektūrą.

     Mūsų kelionių literatūra menka kiekybe, o ypač kokybe. Ir staiga nuo blankių trafaretinių kelionių raportų toks šuolis pirmyn! Jeigu Nijolės laiškai ne šedevras, tai tikrai deimančiukas.

     Be abejo, padėką ir laurus pirmiausia užsipelno Nijolė, bet jos gražūs laiškai nebūtų atsiradę, jei “Laiškai lietuviams” nebūtų suruošę tos kelionės. Taigi kad ir neatsitiktinai, vis dėlto prie lietuvių kelioninio žanro kokybės kilstelėjimo aukštyn yra prisidėję lietuviai jėzuitai.

     Švietėjams, kultūros puoselėtojams, drąsiems avangardistams jėzuitams užsiiminėjimas pliku turizmu turbūt nebūtų jų ordino tradicijos tęsimas, jei iš jų ruošiamų kelionių neliktų nieko reikšmingesnio. Už tai ačiū tėvams jėzuitams.

     Linkiu, kad šiemet iš kitos jų ruošiamos kelionės kiltų skaitytojams panaši estetinė atgaiva, o mūsų kelionių literatūrai dar vienas laimėjimas.

     Su tikra pagarba

Birutė Drungienė

•    Į popiežišką Mokslo akademiją nauju nariu įstojo lenkų mokslininkas Karol Borsuk, pasaulinio garso matematikas, buvęs Varšuvos universiteto matematikos instituto direktorius. Jis yra parašęs apie 120 veikalų įvairiais matematikos klausimais.

•    Vatikano ryšiai su Singapuru sustiprėjo, paskyrus pirmąjį Singapūro ambasadorių prie Šv. Sosto.

•    Kinijoje išleistas pirmas religijų žodynas kinų kalba, turįs 1300 psl. Beveik trys ketvirtadaliai žodyno paskirti trims didžiosioms pasaulio religijoms: budizmui, krikščionybei ir mahometonams.

•    Europos vyskupų studijų simpoziumas įvyks spalio 11-15 d. Tema — “Vyskupų atsakomybė Europos evangelizacijoje”. Dalyvaus apie 80 vyskupų, o taip pat vienuolių, kunigų, pasauliečių ir nekatalikų krikščionių bendruomenių atstovai.

•    Naujas popiežiaus Jono Pauliaus II raštas “Familiaris Consortio” yra paruoštas panaudojant 43 pareiškimus, kuriuos padarė 200 vyskupų; 10 ekspertų ir 42 auditoriai, dalyvavę pasaulio vyskupų sinode 1980 m. Toje enciklikoje skatinama ginti šeimos teises bei orumą, ugdyti žmogaus gyvybės vertinimą, pasisakoma prieš dirbtinius koncepciją kliudančius metodus. Pažymima, kad persiskyrę ir nelegaliai vėl susituokę negali naudotis sakramentais, kol neatsisako ar nesutvarko antros santuokos.

•    JAV sveikatingumo reikalus tvarkantieji vyr. gydytojas dr. C.E. Koop ir sveikatingumo sekretoriaus pavaduotojas dr. E.N. Brandt paskelbė, kad net 30% visų mirčių vėžiu būna dėl rūkymo. Jie tvirtina, kad rūkymas yra svarbiausia mirtingumo priežastis iš tų mirties atvejų, kurių galima išvengti.

•    JAV-se 1980 m. buvo nužudyta 1,55 milijono negimusių kūdikių. Kas ketvirtas turėjęs gimti kūdikis buvo nužudytas prieš gimimą

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

     Kiekvienais metais “Laiškai lietuviams” ruošia savo metinę šventę, kurios metu paprastai įteikiamos premijos konkurso laimėtojams. Šių metų šventė praėjo su dideliu pasisekimu. Pirmiausia redaktorius laikė koplyčioje mišias už visus žurnalo skaitytojus, bendradarbius, rėmėjus. Paskui Jaunimo centro didžiojoje salėje buvo premijų įteikimas, vakarienė ir meninė programa. Buvo pilna salė žmonių.

     Premijas laimėjo: Danutė Bindokienė (100 dol.), Nina Gailiūnienė (75 dol.) ir Gražina Kriaučiūnienė (50 dol.). Vertinimo komisija šiais metais pirmosios premijos nutarė neskirti, tad, pasitarus su jos mecenatais G. ir S. Mickevičiais, buvo nutarta 150 dol. dovanoti Nijolei Jankutei už nepaprastai gražius reportažus iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos.

     Jau turime mecenatus ir ateinančių metų konkurso premijoms: Gediminas ir Sofija Mickevičiai (200 dol.), Vytautas Vizgirda (150 dol.), Veronika Janušaitienė (100 dol.), Stefanija Rudokienė (50 dol.). Ateinančiais metais metinė šventė bus gegužės mėn. 1 d., sekmadienį. Konkurso temą paskelbsime vėliau. Manome skelbti atskirą konkursą jaunimui.

     Meninę programą atliko Elena Blandytė ir Manigirdas Motekaitis. Publikai labai patiko E. Blandytės pramoginės (estradinės) dainos. Galima drąsiai sakyti, kad ji yra geriausia mūsų šio žanro dainininkė.

     Esame nuoširdžiai dėkingi visiems, kokiu nors būdu prisidėjusiems prie šios šventės pasisekimo, ypač ponioms, platinusioms bilietus.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

     Danutė Bindokienė. LIETUVIŲ KALBOS SINONIMŲ ŽODYNĖLIS. Kristijono Donelaičio lituanistinių mokyklų leidinys, 1982 m. Kieti viršeliai, 285 psl., kaina nepažymėta. Tai labai naudingas leidinys ne tik mokykloms, bet visiems, norintiems praturtinti savo lietuvių kalbos žodyną. Vincentas Liulevičius. IŠEIVIJOS VAIDMUO NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATKŪRIMO DARBE. Išleido PLB valdyba 1981 metais Čikagoje. Kieti viršeliai, 398 psl., kaina nepažymėta.

     Dr. Antanas Rukša. KOVOS DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS. II tomas. Išleido LKVS ramovė 1981 m. Kieti viršeliai, 619 psl., kaina nepažymėta.

     Birutė Pūkelevičiūtė. DEVINTAS LAPAS. “Draugo” premijuotas romanas. Išleido Liet. knygos klubas 1982 m. Viršelis Kazio Veselkos. 472 psl., kaina 12 dol.

     ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai —- aiškinimai. Apaštalo Povilo laiškai. Paruošė Kostas Burbulys. 319 psl., kaina nepažymėta.

     CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 49. Leidžia Kunigų Vienybė.

     PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Nr. 3(91). Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis.