SOFIJA JELIONIENĖ
Susipažinkime: štai ji, anų legendarinių, istorinių, didvyriškų, pasiaukojančių, konservatyvių močiučių ir motinų ainė, anūkė ir dukra. Ji — jauna, aštraus proto, elegantiška, viskuo besidominti, neužsidariusi vien tik virtuvėje, norinti didžiausią dalį iš gyvenimo pasiimti, mėgstanti linksmą, kunkuliuojančią kasdienybę, pokylius. Ji — kelnėta, dažnai su cigarete rankoje, automobiliu zvimbianti ir šen, ir ten, ir kitur: štai ji skuba į teniso aikštę, į mankštos pamokas, į kavos klubelių susibėgimus, Ją matysi beslidinėjančią, bežuvaujančią_ net ir medžioti su vyru petys petin traukiančią. Žodžiu, ji tikra išsilavinusi moteris. Ir davė jai Dievas laimę tokioje gadynėje gyventi — tik gyvenk ir norėk!
Beje, šis šiandieninės mamos portretas dar nepilnas: šalia jos glaustosi du ar trys dailiai aprengti vaikučiai. Jie taip pat kartu su mama dažnai automobiliu zvimbia į Montessori darželį, šeštadieniais į lituanistine mokyklą, į sueigas, į šokių bei muzikos pamokas; jie dažnai ir angliškai yra mamos prakalbinami. Su savo judria mama jie prabėgomis užvažiuoja "hamburgerį” sukramsnoti, Mamos išpuošti ir su dovanėle rankoj jie nuvežami į draugų gimtadienio vaišes.
Vaikai auga. Jiems reikalinga mamos pagalba pamokas beruošiant. Mamų laukia talka motinų komitetuose Kaziuko mugei pagalvėles bevarstant, virtinukus belaukstant, O vėliau, kai vaikai jau ima bręsti, juk reikia surasti valandėlę kitą su jais pasikalbėti, jų jaunystės blaškymąsi apraminti, sužinoti, su kuo jie draugauja, kas jauną, neprityrusią širdį traukia...
Darbas ir pareigos veja metus po metų: vaikai nepastebimai išauga į jaunuolius, kurie šeimos diskusijų ratelyje jau nebijo ir savo nuomonės autoritetingai pareikšti, ypač kai mama vis ant sprando lipa, vis šaukia, kad jie lietuviškai tarp savęs kalbėtų, kad tik su lietuviukais draugautų, kad vėlai namo negrįžtų...
Daug pastangų, o rezultatai? Dažnai jie nuviliantys, priešingi svajonėms, ko tikėtasi. Norėjai būti vaikų drauge, o išgirsti, kad nesupranti šių laikų dvasios, kad "su laiku eit” nebemoki, kad esi beveik iš praeito šimtmečio. Kas daryti? Ir vėl laužo galvą šių dienų mama: kaip prieiti prie jauno sūnaus ar dukros, kaip įgyvendint savo svajones, kaip paveikti jaunąjį žmogų, "einantį su laiku”?!
Neapsieisi čia be lankstumo, be diplomatijos. Prasideda naujas, varginantis gyvenimo laikotarpis, kurį štai kaip aprašo viena mama, tomis problemomis gyvenanti tolimoje Australijoje ir, beplušdama namuose, dar ir eiliuoti sugebanti. Stengdamasi "eiti su laiku”, t.y. su jaunąja karta, štai ką ji pasakoja:
Daug ta tema jau straipsnių;
knygų prirašyta,
daug seminarų ruošta, paskaitų
skaityta.
Ir nuomonių daug įvairių: reik
atsargiai, iš lėto;
ne, tik griežtumas šiuo atveju padėt
galėtų;
nors kūnas sensta, išlaikyti turim
jauną sielą!
Ką bedarysi — tilto į jaunimą
jokio nėra . . .
(Kalbu apie didėjantį tarp generacijų
tą gilų plyšį).
Na, aišku, kad šitos problemos
neišriši,
vien bedejuodamas. Jei tiltas per sunku
— statyk lieptelį.
Bet kas jaunuosius šiais laikais suprasti
gali?..
Mažajai pasakų knygelę dovanojau
iliustruotą.
— Ak, mama! Pasakos užtemdo protą
bei realistišką galvojimą sumaišo, —
ji man taria
ir vėl nusisuka į televiziją
ir "Žvaigždžių karą”.
— Lietuviškai kalbėk! — Aš sūnų
subaru griežtai (kaip tėtis).
— Plataus pasaulio, — jis atsako
išdidžiai, — esu pilietis!
Nes tie, kurie iš tautiško neišlipa
vis gardo,
lygybei kenkia ir žmonijai taiką ardo!
Vyriausios dukros kambario atidarytos
durys —
paskęstam muzikoj. Oi, pešas katės,
riejas šunys . . .
Tai užrėkiau: "Ar negali bent kiek
pristoti?”
Tuoj priekaištai, kad jai trukdau aš
medituoti!
Atsimušt, lyg į storiausią mūro sieną...
Vis tiek bandau (čia panaudodama tą
”jauną sielą”).
— Ko lauki dar? — Prie televizijos
varau mažiausią.
Pasiguodžiu vyresnei: "Nuo tos tylos
man gelia ausį — tau medituoti laikas!” Rimtai aš
perspėju ir sūnų:
— Vartoji kalbą per dažnai lietuvių!
Atsikreipia akių trys (pasipiktinusios)
poros:
— Jaunųjų laisvei, teisėms čia —
baisus pavojus!
Tėvai vis nesiliauja mums savas idėjas
kišę!
(Ir taip lieptelio vietoje tiktai
pagilinau aš plyšį. ..)
Bet štai tarp tų pilkų nusivylimo debesėlių švysteli kartais ir skaistus spindulys: atėjus Motinos dienai, dukra ar sūnus nustebina, lietuviškai surangę kelis sakinius gėlėmis išmargintoje kortelėje. Nesvarbu, kad tekste trūksta nosinių, kad žodžių galūnės nesiderina. Pamatai, kad iš kažkur, iš gilumos, išdygsta tavo pastangų daigelis. Gal tai užuojauta, gal giliai paslėpta meilė, gal pripažinimas, kad mama žinojo, ką sakė, ko vaikystėj mokė. Juk mamos mama, kaip ji yra pasakojus, anuomet Lietuvoje buvo visuomenininke, rašytoja, patriotė ir veikli tvirta moteris. Po jos pakilo į gyvenimą, audrų į svetimą pasaulį išblokšta, naujų vėjų, naujų auklėjimo metodų kryžkelėje besidairanti, savimi pasitikinti, o gal dažnai ir save kaltinanti jauna mama.
Tautinės sąmonės ryšys, kaip tvirtas siūlas laiko staklėse, riša kartas sentimentais, tradicijom, pagarba. Tai priežastys, kodėl 1958 m., mirus Lietuvių Skaučių Seserijos Vyriausiai Skautininkei, rašytojai Sofijai Čiurlionienei, jos auklėtos skautės, tuo metu jau subrendusios jaunos moterys, savo auklėtojos laidotuvėse nešė vainiką, perrištą kaspinu, kuriame buvo įrašyta: "Nuo tų, kurias mokei gyventi”. Gūdžios priespaudos metais, kai priklausymas Lietuvių Skaučių Seserijai okupanto akimis buvo nusikaltimas, tie keli žodžiai savo kontekste slėpė pagarbą savajai auklėtojai, kadaise duotajam įžodžiui ir meilę savo tautai.
Tų motinų dukros ir anūkės dabar veda į gyvenimą jaunąją kartą. Nelengva joms, kaip ir visoms motinoms. Tačiau tesijaučia jos laimingos, jog turėjo taurias, principingas, kantrias ir griežtas savo motinas ir močiutes. Neveltui jos būdavo pagerbiamos taip, kaip buvusio Belgijos ministerio pirmininko Paul-Henry Spaak motina. Kartą, darydamas pranešimą Belgijos senato posėdyje, kuriame buvo nemaža ir šeimų narių, tarp jų ir senoji ponia Spaak, ministeris pirmininkas savo kalbą pradėjo taip: "Brangioji mano mama, garbingi ponai ir ponios. . .”
Didesnės dovanos, manau, nė viena motina netrokštų. Iš širdies linkėtina, kad jaunajai mamai vaikų auklėjimas nebūtų nepakeliama našta, nors šių dienų dvasia tikrai neprisideda prie jos didelių pastangų išauginti savo tautai ir pasauliui taurų, pilnutinį žmogų.