Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ANTANAS ŽUKAUSKAS-VIENUOLIS (1882-1957)

     Balandžio 7 d. suėjo 100 metų, kai gimė Lietuvos rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis.

     A. Žukausko tėvai svajojo, kad jų sūnus bus kunigas. Tačiau gyvenimas pasielgė kitaip: busimasis rašytojas tapo vaistininku. Daug metų jis gyveno Rusijoje ir Kaukaze. Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose A. Žukauskas buvo įkalintas. 1922 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščiuose. Anykščiuose įsigijo vaistinę, kurioje dirbo dvidešimt metų. 1945 m. tampa A. Baranausko memorialinio muziejaus direktorium.

     Pirmieji kūriniai, pasirašyti A. Vienuolio slapyvardžiu, pasirodė 1907 m. Iš pirmojo laikotarpio iki 1919 m. parašė "Kaukazo legendas”, lyrinius bei romantinius pasakojimus, "Paskenduolę”, kurioje rašoma apie dramatišką likimą kaimo merginos, žuvusios dėl žmonių tamsumo bei prietaringumo.

     Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Jo apysakoms "Inteligentų palata” ir "Vėžys” būdingi socialiniai apibendrinimai, o taip pat perteikta laiko tėkmė istorijos laikotarpių permainose. Romane "Prieš dieną” vaizduojama valdininkų savivalė, vos susikūrus Lietuvos valstybei. Ypatingai ryškūs socialiniai prieštaravimai kaime. Istoriniame romane "Kryžkelėse” rašoma apie lietuvių kovas su kryžiuočiais.

     Sakoma, kad tarybiniais metais A. Žukauskas galėjo visiškai pasišvęsti rašytojo darbui. 1952 m. išspaudinamas jo epinis romanas "Puodžiunkiemis”. Tai reikšmingiausias rašytojo kūrinys.

     1947 m. paskelbiamas nusipelnęs meno veikėjas. 1957 m. — TSR liaudies rašytojas.

TARPTAUTINĖ TEATRO DIENA

     Tarptautinė teatro diena Lietuvos respublikoje buvo kovo 27 d. Teatrai ją paminėjo premjeromis ir geriausiais pasirodymais, o taip pat susitikdami su žiūrovais. Lietuvos valstybiniame teatre dieną buvo suvaidinta dienos metu "Liudvikas keturioliktasis”, o vakare F. Dostojevskio "Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai”. Šis Dostojevskio veikalas gausiai lankomas jau dešimti metai.

     Lietuvos respublikoje yra vienuolika dramos ir muzikos teatrų. Per sezoną suvaidinama apie keturis tūkstančius kartų. Vaidinimus bei koncertus aplanko beveik du milijonai žiūrovų.

FELJETONAS “KAIRIOJO BATO SPECIALIZACIJA”

     Praėjusių metų pabaigoje buvo išspausdintas A. Jonučio feljetonas "Kairiojo bato specializacija”, kuriame buvo kritikuojami Vilniaus avalynės siuvimo ir taisymo įmonės "Batas” darbo trūkumai. Šis feljetonas sudomino Lietuvos buitinio gyventojų aptarnavimo ministeriją, kuri ėmėsi priemonių iškeltiems feljetone batų trūkumams pašalinti. "Bato” įmonės vadovai įspėti už nepakankamą avalynės taisymą, už netinkamą aulų siaurinimą ir neįsiuvimą trauktukų, už paslaugų atlikimo laiko uždelsimą, už smulkaus ir vidutinio batų taisymo bei aptarnavimo trūkumus. Nubausti penki "Bato” į-monės darbininkai.

NERAŠYTO DIENORAŠČIO PUSLAPIAI

     Kauno rajono "Komunizmo vėliavos” laikraštyje tuojau po komunistų partijos suvažiavimo atsirado daug kritikos straipsnių. Laikraštis atskleidžia kolūkių partinės organizacijos veiklą. Rašoma apie nesugebėjimą pertvarkyti savo darbą pagal komunistų partijos nurodymus, kur visiškai užmirštas ideologinis darbas ir susilpnėjusi vidinė partinė veikla.

LIETUVOS RESPUBLIKOS PRAMONĖ

     Komunistai giriasi, kad per pastaruosius trisdešimt metų pramonės gamybos priaugto tempai sudarė apie trylika procentų. Tai, sako, sparčiausias tempas šalyje ir Europoje. Pokario metais pastatyta daugiau kaip 220 įmonių. Dabar Lietuvos pramonė sukuria daugiau kaip šešiasdešimt procentų respublikos visuomeninio produkto. Giriamasi, kad gerokai išplėstos įprastinės pramonės šakos, kaip mėsos ir pieno, maisto, medžio apdirbimo, celiuliozės ir popieriaus. Kuriama naftos ir chemijos pramonė. Didelių laimėjimų pasiekta žemės ūkyje. Mašinų gamyba ir metalo apdirbimo pramonė sudaro tris procentus visos respublikos pramonės.    

SENIEJI TRAKAI

     Trakus kasmet aplanko maždaug pusė milijono žmonių. Šie žmonės pirmiausia nukreipiami į Trakų salos pilį. Pilyje jie aplanko muziejų, prie kurio durų susidaro lankytojų eilės. Kai kurie iš jų susimąstę stoviniuoja ežero pakrantėje, galbūt svajodami apie šios pilies praeitį. Be pilies, Trakuose yra išlikę ir daugiau lankytinų vietų, kurios kažkodėl yra užmirštamos. Trakų istoriniai šaltiniai nuo 15 amžiaus pradžios mini dvi etnines grupes. Šios grupės dar ir šiandien pasižymi savo uždaru gyvenimu, Jos apsigyvenę atskiroje miesto dalyje — tai karaimai ir totoriai. Karaimai daugiausiai gyvena M. Melnikaitės gatvėje. Čia dar tebėra keletas jų namų bei sodybų. Jie pastatyti pagal jų paprotį. Karaimai turėjo net savo mokyklą. Buvusi mokykla dabar pritaikyta gyvenamiems butams.

PLAUKIMAS

     Lietuvoje yra įrengta dvidešimt plaukimo baseinų. Plaukimo sporto mokyklose yra 520 grupių, kurioms priskaitoma septytyni tūkstančiai penki šimtai vaikų. Juos plaukti moko apie šimtas mokytojų. Tris šimtus penkiasdešimt grupių sudaro pradedantieji, šimtą penkiasdešimt grupių — kurie jau plauko 2-3 metus. Dešimt grupių (apie 2 procentai) yra jau pasiekę reikiamą sportinio tobulinimosi lygį.

LIETUVOS MIŠKAI

     Per metus Lietuva turi paruošti per šimtą tūkstančių kilometrų medienos. Toks yra potvarkis. Kad Lietuvos miškai nebūtų visiškai išnaikinti, kasmet atsodinama po 450-500 hektarų. Praeina dešimtys metų, kol pasirodo darbo vaisiai. Didžiausia pagarba teikiama tiems, kurie miškus sodina, o ne tiems, kurie juos naikina.

     Iš istorijos šaltinių žinoma, kad miškų globotiniai — girininkai atsirado 15-tame amžiuje. Ir tai buvo Dzūkijoje. 1567 m. buvo išspausdinti pirmieji girininkų nuostatai. 1919 m. Lietuvoje jau buvo 68 girininkai, 1947 m. — 180, o šiandien respublikos miškuose dirba 460 girininkų.

     Lietuvos miškai šiandien sudaro apie 28 procentus viso respublikos ploto. Kad pakankamai būtų medienos, Lietuvos miškai turėtų sudaryti 33 procentus viso valstybės ploto.

     1940 m. Lietuvos miškai buvo paskelbti paprastų žmonių nuosavybe. Tada Lietuvos miškingumas buvo tik apie 16 procentų. Šiandien Lietuvos miškai įvairiuose rajonuose užima labai nevienodus plotus. Dzūkijos miškai užima net 60 procentų viso jos žemės ploto. Švenčionių apylinkėje — 47 procentus, Vilkaviškio — 7 procentus, Skuodo —12 procentų.

     1950 m. įkurtas Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, kuriame dirba 90 mokslinių darbuotojų: iš jų 4 su mokslo daktaro laipsniu ir 42 kandidatai.

VILNIAUS VALSTYBINIS STYGINIS KVARTETAS

     Valstybinį kvartetą sudaro du smuikai, altas ir violončelė. Šis kvartetas yra pasiekęs gan aukštą lygį ir savo instrumentais išreiškia sudėtingiausias žmogaus sielos būsenas. Kartais atrodo, kad groja ne keturi instrumentai, o vienas — didelis ir sudėtingas. Kvarteto skambesys nepaprastai paveikia žmogų; atrodo, kad jo galėtum klausytis be galo.

     Lietuvoje styginis kvartetas susidarė maždaug prieš du šimtus metų iš naminio muzikavimo. Pastaraisiais metais Lietuva tapo kvarteto meno centru. Lietuvoje ruošiamos kvartetų šventės, į kurias suvažiuoja įvairių TSRS miestų ir net užsienio kvartetai.

     Kvartetą sudaro Audronė Vainiūnaitė — pirmas smuikas. Jinai yra žymaus kompozitoriaus S. Vainiūno duktė. Baigusi M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą. Tobulinosi užsienio konservatorijose. Petras Kunca — antras smuikas. Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtinis. Smuikininkas — solistas, dažnai grojąs koncertuose ir per radiją bei televiziją. Donatas Katkus — altas. Geras atlikėjas, didelio išsilavinimo muzikas, kritikas, muzikos sekėjas. Parašęs daug straipsnių bei muzikos kūrinių aptarimų.

     Augustinas Vasiliauskas — violončelė. Tai vienas iš septynių trombonisto L. Vasiliausko vaikų. Jie visi yra muzikantai.

     Visi keturi muzikai — respublikos nusipelnę artistai. Visi keturi dirba Lietuvos muzikos konservatorijoje.

LIETUVOS IŠKILI SOLISTĖ GIEDRĖ KAUKAITĖ

     Giedrė Kaukaitė — tai neeilinis vokalinio meno reiškinys: absoliuti vokalo, dikcijos, judesių ir išvaizdos harmonija, nepaprastas subtilumas ir didelis žavesys. Muzikos pradėjo mokytis, būdama jau subrendusi ir apsisprendusi. Lietuvos konservatorijoje studijavo pas A. Staskevičiūtę ir E. Dirsienę. Buvo greitai pastebėta, kad tai neeilinių vokalinių duomenų sopranas. Pradžioje pradėjo reikštis konservatorijos studentų tarpe, vėliau operoje ir koncertuose. Bulgarijoje tapo tarptautinės studentų ir jaunimo šventės laureate. Po šio laimėjimo buvo pasiųsta į Italiją lavintis Milano Skaloje. Grįžusi iš Italijos, sunkiame sąjunginiame M. Glinkos konkurse laimėjo pirmąją premiją. Koncertavo Lietuvoje, visoje Rusijoje ir užsienyje. Neseniai suruošė 100-tąjį solinį koncertą, kurio programą sudarė vien lietuviški kūriniai.

GABUS LITERATŪROS KRITIKAS

     Petras Bražėnas šiandieninėje Lietuvoje yra pagarsėjęs lietuvių literatūros kritikas. Jis yra knygų "Ties dešimtmečių riba” ir "Žmogaus žodis prozoje” autorius. Apie naujausias prozos knygas, svarbius literatūros gyvenimo reiškinius jis rašo lietuvių spaudoje. Į jo nuomonę kreipia dėmesį ne tik skaitytojai, bet ir rašytojai, pasitikėdami kritiko nuovokumu ir meniniu skoniu. Už knygą "Žmogus ir žodis prozoje” jam paskirta 1980 m. Respublikinė premija. Už studiją "Meninė asmenybės koncepcija šiuolaikiniame tarybiniame romane” suteiktas filologijos kandidato laipsnis.

ŽYMUS SMUIKININKAS

     Raimondas Katilius, baigęs Čaikovskio konservatoriją, Helsinkio ir Montrealio smuikininkų konkursuose išsikovojo laureato vardą. Su kitais smuikininkais laimėjo styginių kvartetų konkursuose premijas. Buvo laimėjęs nemažą autoritetą ir tvirtą vietą Maskvos muzikiniame gyvenime. Šiandien dirba Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

ŽYMIAUSIAS LIETUVIS PARAŠIUTININKAS

     Algimantas Gruzdys, būdamas vidurinėje mokykloje, norėjo tapti boksininku. Daug praleido laiko su didelėmis odinėmis pirštinėmis. Grįžęs iš bokso pamokų, darydavo lėktuvų modelius. Modeliai paskatino jį sklandyti. Daug kartų jam teko su parašiutu iššokti iš sklandytuvo. Pradėjęs šuolį iš sklandytuvo, tapo akrobatiniu šuolininku iš lėktuvo. Algimantas Gruzdys yra atlikęs keturis tūkstančius šuolių iš lėktuvo. Tai būtų kelios valandos kritimo.

PAJĖGIAUSIAS CHORAS LIETUVOJE

     Kauniškis choras šiandien yra vienas pajėgiausių chorinių vienetų visoje šalyje. Su juo koncertavo ir tebekoncertuoja daugelis žymiausių šalies bei užsienio solistų ir orkestrų. Gausiose kritikose, kurios lydi choro pasirodymus savo šalyje, o taip pat ir užsieniuose, pirmiausia pažymimas jo aukštas profesionalumas, lygus skambėjimas, griežtas ritmas ir visiškas paklusnumas dirigento mostui. Per dvylika veiklos metų Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausias dirigentas yra Petras Bingelis.

     Petras Bingelis, dar studijuodamas Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, išsiskyrė iš kitų savo darbštumu ir visiškai atsidavusia ištikimybe pasirinktai profesijai. Jo užsispyrime sutapo talentas ir darbštumas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis ir svarbiausia — ištvermė. Baigusiam studijas, buvo pasiūlyta suburti naują profesionalinį chorą. Jam buvo didžiulė staigmena. Ilgai nelaukęs, pradėjo kelionę po Lietuvą, ieškodamas balsingų vyrų ir moterų. Daug kas labai nepatikliai žiūrėjo į jauną dirigentą. Po didelių pastangų 1969 m. rudenį buvo surinkti choristai. Jie kiekvienas skyrėsi amžiumi, išsilavinimu bei patirtimi. Kiekvienas turėjo savo charakterį. Jaunam dirigentui kelio atgal nebuvo. Pirmame viešame koncerte Kauno valstybinis choras greta smulkiosios formos lietuviškos muzikos kūrinių atlieka ir A. Skriabino Pirmosios simfonijos finalą. Choro repertuare per dešimtmetį praskambėjo sudėtingiausi pasaulinės chorinės klasikos kūriniai. L. Beethoveno "Devintoji simfonija” ir "Missa solemnis”, J. Bacho "Kalėdinė oratorija”, K. Orfo "Carmina burana”, D. Sostakovičiaus "Stepono Razino bausmė”, J. Verdi "Requiem”, S. Prokofjevo oratorija "Ivanas rūstusis”. Greta klasikų, atliekama ir daug lietuvių muzikų kūrinių.

ŽMOGAUS KŪNO DALIŲ PERKĖLIMAS LIETUVOJE (TRANSPLANTOLOGIJA)

     Visą pasaulį apėmusi transplantologija pasiekė ir Lietuvą. Lietuvoje transplantologijos šaknys net gilesnės — jos siekia garsų prieškarinio Kauno chirurgą dr. Vladą Kuzmą. Jis jau tais laikais darė bandymus. Tačiau pirmuoju Lietuvos transplantologu yra Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentas Balys Dainys. Jis pirmas Lietuvoje parašė ir apgynė medicinos mokslų kandidato darbą transplantologijos klausimais. Žymus kardiochirurgas, Vilniaus universiteto profesorius Algimantas Marcinkevičius, širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje pradėjo tuo metu visai naujus organų persodinimo bandymus ir pasiūlė šią sritį aspirantui Baliui Dainiui. Savo "pacientams”, 96 įvairaus dydžio šunims, B. Dainys persodino inkstus ir savo patyrimą apibendrino disertacijoje "Inkstų eksperimentinių persodinimų rezultatai”. Atliekant pirmąją Lietuvoje inksto persodinimo operaciją Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, prof. A. Marcinkevičiaus padėjėjas buvo jaunas mokslininkas chirurgas Balys Dainys. Visa tai jau praeitis, nes buvo prieš dešimt metų.

     Vilniuje dabar veikia vienas iš 15 Sovietų Sąjungoje esančių organų persodinimo centrų. Šis centras garsina Lietuvos mediciną ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Vilniaus transplantologiniame centre kasmet atliekama po 50 ir daugiau inkstų persodinimo operacijų. Didžiausias nuopelnas šioje srityje priklauso docentui B. Dainiui, kuriam dar tik keturiasdešimt metų.