CHIARA LUBICH
"Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau” (Jn 15,3). Manau, kad mokinių širdys, girdėdamos šį tvirto padrąsinimo Jėzaus žodį, suvirpėjo džiaugsmu. Kaip nuostabu būtų, jei Jėzus galėtų tai pasakyti ir mums! Kad būtumėm bent kiek to verti, stenkimės tai suprasti.
Jėzus tik ką buvo papasakojęs tą žinomą palyginimą apie vynmedį ir jo šakeles. Jis yra tikrasis vynmedis, Tėvas sodininkas, kurs nupjauna šakas, neduodančias vaisiaus, ir apkarpo tas, kurios duoda vaisių, kad duotų dar daugiau. Tai paaiškinęs, Jėzus užtikrino: "Jūs jau esate švarūs. ..”
Apie kokį švarumą Jis čia kalba? Apie tokį sielos nusiteikimą, kurs leidžia būti Dievo akivaizdoje, apie nebuvimą kliūčių (pavyzdžiui, nuodėmių), kurios yra priešingos šventam kontaktui, susitikimui su dievybe.
Tam švarumui reikia dangaus pagalbos. Jau Senajame Testamente žmogus žinojo savo nepajėgumą vien savo jėgomis priartėti prie Dievo. Reikėjo, kad Dievas apvalytų jo širdį ir duotų naują. Psalmė sako: "Sutverk manyje, o Dieve, nesuteptą širdį. ..”
Pagal Jėzaus mokymą, Jo žodis yra apvalanti priemonė. Tai tas žodis, kurį mokiniai girdėjo ir jo laikėsi, padarė juos švarius. Jėzaus žodis iš tikrųjų nėra toksai, kaip žmonių žodžiai. Jame yra Kristus taip, kaip Jis kitu būdu yra Eucharistijoje. Juo Kristus įeina į mus. Kai jį priimame ir vykdome, Kristus gimsta ir auga mūsų širdyje.
Paulius VI sakė: "Kaip Jėzus atsiranda sielose? Žodžio perdavimu ateina dieviška mintis, ateina Žodis, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi. Galima sakyti, kad Viešpats įsikūnija mumyse, kai žodį priimame pas mus apsigyventi”.
Jėzaus žodis yra palyginamas taip pat su sėkla, pasėta tikinčiojo sieloje. Priimta sėkla žmoguje auga ir neša daug vaisių. Jis mus keičia ir daro panašius į Kristų.
Žodis, mumyse Dvasios įdiegtas, tikrai turi galios ir stiprybės laikyti krikščionis toli nuo blogio: kol jie leidžia tam žodžiui juose būti aktyviam, yra laisvi nuo nuodėmės ir dėl to švarūs. Jie nusidės tik tada, jei neklausys tiesos.
Tad kaip turėtume gyventi, kad užsipelnytume Kristaus pagyrimą? Gyventi kiekvienu Dievo žodžiu, maitinant juo save kiekvieną momentą, paverčiant mūsų egzistenciją evangeliškuoju atnaujinimo darbu. Taip darydami, prieisime ligi to, kad turėsime Jėzaus mintis ir jausmus, kad, kaip Jis, gyventume šiandieną pasaulyje, rodydami mūsų visuomenei, dažnai paskendusiai nuodėmėje ir blogyje, dievišką tyrumą ir skaistumą, kurį duoda Evangelija.
Būtų gera, jei galima, kad ir kiti žmonės dalyvautų mūsų intencijose. Šį mėnesį stenkimės ypatingu būdu įgyvendinti tą žodį, kuris išreiškia tarpusavio meilės įsakymą. Evangelistas šv. Jonas, užrašęs šį Jėzaus pasakymą, kurį dabar svarstome, mato ryšį tarp to Kristaus žodžio ir Jo naujojo įsakymo. Pagal jį, Žodis, gyvenamas tarpusavio meilėje, artina prie Dievo.
Paskiras žmogus nepajėgia ilgiau priešintis pasaulio vilionėms, bet tarpusavio meilėje jis randa sveiką aplinką, sugebančią apsaugoti jo tikrąją krikščionybę.
Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas