DANUTĖ BINDOKIENĖ
Birželis. Skleidžiasi pirmieji rožių žiedai ir svaiginančiai kvepia jazminai. Birželis. Kiek daug nesuvaldomo džiaugsmo, užsidarant mokyklų durims ir prieš akis turint tingias vasaros atostogas. Birželis: balti nuotakų rūbai ir pirmieji žingsniai į naują gyvenimą, o vasaros pradžios saulė, tokia dar laukiama ir meili, aplieja gamtą savo spindulių auksu, tarpstančio derliaus pažadais.
Birželis. Mėnuo, pavadintas baisiuoju. . .
Nė vienam išeivijos lietuviui (net mokyklinio amžiaus vaikui) dar nereikia šiandien aiškint, dėl ko šis šviesusis vasaros pradžios mėnuo gavęs tokį šiurpų vardą. Aiški to vardo sąvoka ir Lietuvoje, kai birželio vėjuje suplevėsuoja raudonos vėliavos, kai sumirga spaudoje skambios antraštės, kai pasigirsta radijo bangomis ir televizijos ekranuose kalbos, liaupsinančios 1940 metų birželio sukaktuves — tautos "išlaisvinimo” sukaktuves. Žinoma, bolševikai birželio nevadina baisiuoju, tačiau tauta prisimena. .. Tai buvo 1940 m. birželio 14-15 dienomis, kada bolševikų tankai įriedėjo į Lietuvą ir oficialiai prasidėjo pirmoji okupacija. Nors Lietuvos laisvės dienos užsibaigė geru pusmečiu anksčiau, t.y. po 1939 m. spalio mėn. pasirašytos sutarties, pagal kurią bolševikai įvedė į Lietuvą daugiau kaip 20.000 ginkluotų raudonosios armijos karių, tačiau tolimesnėse, nuošalesnėse Lietuvos vietose visa tai atrodė kažkaip nerealu. Po 1940 metų birželio vidurio tas nerealumas pavirto šiurpia tikrove.
Tačiau tautai siaubingosios dienos prasidėjo 1941 m. birželio pradžioje — maždaug metams praėjus nuo raudonarmiečių įžygiavimo Lietuvon. Esame ne kartą girdėję ir skaitę apie 1941 m. birželio įvykius, apie trėmimų siaubą ir statistikas. Beveik kiekviena Lietuvos gyventojų šeima buvo tiesio-
Kristaus prisikėlimo mozaika iš Luko bažnyčios.
Delfai. Apolono šventyklos liekanos.
giai paliesta tų trėmimų ir suėmimų: jeigu ne giminės išvežti, tai draugai, pažįstami, tos pačios gatvės, to paties kaimo gyventojai. Dar ir šiandien kiekvienas kiek vyresnis išeivis lietuvis galėtų papasakoti savo išgyventas baimes, rūpesčius ir sielvartus ano birželio siaubingomis dienomis. Prie statistikų mes esame pripratę, ypač gyvendami šiame krašte, kur viskas — pradedant politiko populiarumu, baigiant ilgo savaitgalio avarijomis — matuojama statistinėmis lentelėmis ir procentais. Pareiškimas, kad per tas kelias 1941 m. birželio dienas iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkstančių gyventojų, šiandien galbūt jau nepadaro tokio pritrenkiančio įspūdžio, nes ilga metų virtinė gerokai aptarkavo pasibaisėjimo jausmą. Žmonės lengviau prisimena savo patirtį anomis birželio dienomis ir tuo mažu masteliu matuojama didžiųjų įvykių reikšmė. Net ir aš, tada dar labai nedidelė mergaičiukė, prisimenu neišmatuojamą baimę, kai šeima kelias naktis buvo priversta nakvoti artimame miškelyje. Dienos metu tėtis nėjo į tarnybą, o mama labai daug laiko praleisdavo dirsčiodama pro langus į gatvę. Prisimenu, kad plentu riedėjo labai daug tamsių, dengtų sunkvežimių — vis į rytus, Mauručių geležinkelio stoties link. Jeigu sunkvežimis sustotų prie vartelių, anapus išsiskleidusių bijūnų ir rožėmis aplipusių medinių tvorų, mes turėjome sprukti pro užpakalines duris į kiemą, į malkinę, į sodą, į laukus. Sprukti, net neatsigrįžus, ar visa šeima bėga kartu. .. Pradėjus temti, mes visi keturi išeidavome "pasivaikščioti”, bet negrįždavome į savo butą iki ryto. Tėvai mums nieko neaiškino, apie tai su mumis nekalbėjo, priežasčių nepasakė. Nežinau, ar tai buvo daroma dėl saugumo, ar jie nemanė, kad svarbu vaikams žinoti. Iš netyčia nugirstų užuominų supratau, kad mano tėtis buvo kažkokiame sąraše, kad mes visi buvome pavojingi naujajai sovietų santvarkai. Galbūt visa tai šiandien kelia didžiausią nuostabą, nes mano tėvas tuomet buvo tik eilinis valdininkėlis. Žinoma, tokio dydžio miestelyje, kaip Veiveriai, jis jau buvo priskaitytas inteligentų-elito klasei, o tuo pačiu ir liaudies priešų skaičiui.
Naktinės išvykos į miškelį pasibaigė, kai vieną rytą virš rasotų eglių praskrido lėktuvai su kitokiais ženklais ant sparnų, nešdami Kauno pusėn "sveikinimus” iš Vakarų. Baisiojo birželio įvykiai mums užsibaigė laimingai, kaip jie užsibaigė ir tiems lietuviams, kuriuos karas užklupo dar Lietuvoje, ar tai užkaltuose vagonuose, ar kalėjimuose. Kiti nebuvo tokie laimingi... Čia vėl susiduriame su statistika ir skaičių, pavardžių, siaubingų pasakojimų bendrumu. Nuo visa to dažnai nublunka anų dienų sąvoka. Tačiau man pačiai neišdildomą įspūdį visam gyvenimui paliko trijų nukankintų kunigų vaizdas Budavonės giraitėje (Bartininkų valsč., Vilkaviškio apsk.) Šiandien jau nebeatsimenu tų kunigų pavardžių (Petrika, Balsys ir Dabrila. Red.), bet atsimenu šviesiąją, įdomiąją, nuostabiąją Budavonės girią, prie kurios gyveno mano dėdė (tuo metu mes gyvenome Bartininkų miestelyje). Iš tos girios gaudavau pirmąsias žibuokles, pirmąsias laukines žemuoges ir avietes, eglaitę Kalėdoms... Tai buvo magiškoji mano vaikystės vieta, pilna pasakų ir paslapčių. Tačiau 1941 m. baisiojo birželio įvykiai visa tai pakeitė: prisiminus Budavonę, pirmiausia iškyla trys subjauroti, nukankinti kūnai, žmogaus sužvėrėjimo paminklas. Ar kada anksčiau Budavonės girioje slankiojo tokie baisūs žvėrys? Juk ten seniai net vilkų nebebuvo...
Minėdami baisiojo birželio įvykius, dažniausiai kalbame apie anų tolimų laikų dienas ir tai, kad birželio siaubas ištirpo karo pradžios džiaugsme. Tačiau tai yra labai netikslu. Baisiojo birželio siaubas tebesitęsia Lietuvoje jau daugiau kaip 40 metų. Reikia tik paskaityti "Katalikų Bažnyčios Kronikas”, dabartinę pogrindžio spaudą (kuri gan lengvai prieinama visiems, nes LB pastangomis perspausdinama "Aušra”, "Vytis”, "Perspektyvos” ir kt. spaudiniai), arba puikiai paruoštus (anglų kalba) "Violation of Human Rights in Lithuania” (red. T. Remeikis) tomus, kad baisiojo birželio įvykius pamatytume besikartojančius kiekvieną metų mėnesį, kiekvienais metais.
Dabartiniai tikinčiųjų ir lietuvių patriotų persekiojimai Lietuvoje išaugino ir tebeaugina mums dvasios galiūnus: V. Petkų, N. Sadūnaitę, kun. Laurinavičių, J. Sasnauską, V. Skuodį ir gausybę kitų, kurių pavardės sumirga, lyg akinantys žiburiai juodoje naktyje, beskaitant minėtuosius spaudinius. Tai didvyriai, kurie, nekreipdami dėmesio į pavojus ir sunkumus, kopia siekti stebuklingojo laimės žiburio, atnešiančio kraštui laisvę. J. Biliūnas rašė, kad, palietus tą stebuklingąjį žiburį, "akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko žmonių neapykanta ir visokios skriaudos bei neteisybės, visi pasijuto esą lygūs ir laimingi” ("Laimės žiburys”).
Minėdami 1941 m. birželio įvykius, gedėdami žuvusiųjų, užjausdami ištremtuosius, turime suprasti savo svarbiausią pareigą: garsinti laisvajame pasaulyje dabartinius baisiuosius įvykius savo tėvynėje. Ar ne dėl to Dievo Apvaizda mus išskirstė po laisvuosius pasaulio kraštus? O kad mūsų žodis yra svarus ir okupantui labai skaudus, galime lengvai matyti iš persekiojimų už pogrindžio spaudos paskleidimą ir dauginimą, nes "vakaruose gyveną buržuaziniai nacionalistai panaudoja ją Sovietų santvarkos šmeižimui”. Mes turime rašyti, kalbėti ir šaukti pasauliui, kad laikas užbaigti lietuvių tautos kančias. Tik tada baisiojo birželio įvykių minėjimai nebus tušti žodžiai, bereikšmės apeigos, o prasmingas kančių mėnesio aukų pagerbimas.