ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Turbūt visi esame girdėję išmintingą patarimą, jog turime neskaityti gerų knygų; skaitytinos tik geriausios. Priežastis aiški. Tiek daug dabar visokių prispausdinta, kad net gerųjų dėmesingai vos dalį tevaliotume perskaityti, skirdami joms laiko nuo ryto iki vakaro. Bet kam iš mūsų tiek jo skirti duota? Todėl čia būtina atranka. Mūsų laikas, dėmesys ir amžius per daug riboti, kad galėtume skaityti bet ką gera. Juk reikštų save apiplėšti, tuo nustumiant į šalį geriausia. Brangenybių parduotuvėje, kur mums būtų leista pasiimti dovanai aprėžtą jų skaičių, išsirinktume sau vertingiausias. Knygos yra toks lobynas dvasiai, Būdami riboti, iš jų, kad neskriaustume savęs, tegalime imtis geriausių.
Viena žymių, būdingų geriausioms knygoms, yra ta, kad jos nesensta, neįkandamos laiko danties. Kitos pasirodo, pasiekia net didelio tiražo, bet po kiek laiko nebedomina net tos pačios kartos žmonių. Tačiau yra veikalų, kurie, nors parašyti prieš šimtus metų, lieka amžinai jauni, vis iš naujo traukiantys kiekvienos kartos žmones savo žava ar gelme, paprastai abiem drauge. Prie tokių veikalų priklauso senovės graikų mums dovanota Odisėja. Kam ji nepažįstama, bent glausta forma, iš mokyklos dienų? Būdami mokiniai, mes matėme joje aprašytus įdomius Odisėjo nuotykius. Dabar, labiau subrendus, ana Odisėjo kelionė atsiskleidžia žvilgsniui kaip mūsų pačių gyvenimo veidrodis. Su juo didesne pagarba ir mūsų galva linksta prieš jos kūrėją, šedevriškai mus nupiešusį anų nuotykių scenomis. Pažiūrėkime tame veidrodyje į save.
Kartą graikai paskelbė karą Trojos miestui. Jį nugalėję ir sugriovę, susėdo į laivus ir laimingai grįžo į namus. Tik vienam Odisėjui su būriu karių likimas skyrė daugel metų klaidžioti po jūras marias, tarp įvairių nuotykių ir pavojų, kol pasiekė savo gimtinę, kur pasiilgę laukė jo žmona, sūnus ir draugai.
Visų pirma vėjas ir jūros srovės nunešė jų laivus prie vienos salos, kurios gyventojai maitinosi loto, tokio augalo, vaisiais. Odisėjas pasiuntė keletą savo vyrų salos apžiūrėti. Gyventojai pasiųstuosius priėmė labai draugiškai, kaip mielus svečius. Pasodinę už stalo, ėmė vaišinti anuo savo valgiu. Vos tik šie paragavo saldžių loto vaisių, tučtuojau visiškai pamiršo apie savo tėviškę. Neberūpėjo nei gimtieji namai, nei tėvai, nei jų laukiančios žmonos ir vaikai. Pamiršo net, kuriam tikslui buvo į salą siųsti. Dabar tegeidė tik viena: likti per amžius loto saloje ir puotauti su jos gyventojais. Odisėjui prireikė jėga ištempti juos iš ten lauk — spurdančius ir verkiančius, kad turi salą ir jos vaisius palikti. Kurį laiką netgi turėjo laikyti pririštus grandinėmis po laivo suolais, kad nešoktų bėgti į ją atgal.
Jau čia pajuntame norą susimąstę sustoti, užliejus mintims apie save. Argi žmogaus buvimas žemėje nėra tartum kokia kelionė jūra, kaip Odisėjo ir jo vyrų? Virkštelę, siejančią kūdikį su motina, kai kurie Bažnyčios Tėvai lygina su virvėmis, kuriomis laivas pririštas prie gimtojo uosto kranto. Ją perkirpus, virves atrišus, kiekvieno laivas pasileidžia į šio gyvenimo vandenis. Kelionės tikslas — nuplaukti į anapus esančią tėviškę, kur mūsų laukia ten jau nuvykę mūsų giminės, pažįstami ir draugai. Ir čia, kaip jūroje, nematome kito kranto. Bet žinome, kad jis yra, nors patys ir nesame ten buvę. Žinome iš kitų. O žinojimas iš kito tvirtinimo yra tikėjimas. Kitoje gyvenimo pusėje esančio uosto nematome; kartais, netgi jau esant nebetoli, jį nuo mūsų akių slepia tiršta migla. Bet tikime, kad jo esama, nes taip tvirtina Dievas, kuris tą uostą pažįsta, ir pažįsta gerai, nes pats jame gyvena.
Eikime dabar prie to, kas su dalimi Odisėjo vyrų atsitiko loto saloje. Pakeiskime loto vaisius pasaulio siūlomais malonumais, ir vėl turėsime taiklų savo pačių vaizdą. Ar ne tiesa, kad daugelis žmonių, paragavę šios žemės džiaugsmų, pamiršta savo amžinąją tėviškę? Kalno pamoksle Kristus liepė nebūti baimingai susirūpinus tuo, ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo vilkėsime, trumpai—žemės gėrybėmis. O kas atsiskleidžia mūsų akims, kai šiandien žvelgiame į pasaulį? Gi ištisiems pulkams kaip tik jos stovi dėmesio centre. Kol žemės gėrybių teturi menkai, jomis baimingai susirūpinę, norėdami įsigyti. Kai turi apsčiai, vėl baimingai susirūpinę, ką su jomis daryti: kur dėti, kad jų dar daugiau telktų; kaip išdėstyti, kad visi akis išvertę girtų; ką pirktis, kad kitus stebintų; kokiu būdu apsaugoti, kad visa šuo ant uodegos nenusineštų...
Kristus nesakė, kad laikinųjų gėrybių žmogui nereikia. Atvirkščiai, nurodė net jų svarbą, nes pati Apvaizda susirūpinusi, kad žmogui jų netrūktų. Tik liepė jose nepasimesti, laikyti jas antraeilėmis, o visų pirma siekti Dievo karalystės. Bet čia matome to Kristaus liepimo priešingybę. Į žemę ir medžiagą taip pasineriama, kad dangui ir dvasiai nelieka dėmesio. Laikinieji dalykai taip susiurbę mintis, jausmus ir troškimus, kad amžinieji neberūpi. Kitais žodžiais, loto vaisiai tokie gardūs, kad tėviškė dingusi iš omenės.
Tas nesirūpinimas gali būti įvairaus laipsnio. Jis gali būti kovingas. Tai amžinosios tėviškės atmetimas. Mūsų ekskunigas Ragauskas Lietuvoje yra parašęs knygą, pavadintą Nenoriu dangaus. Tą titulą paryškina tuojau po jo įdėti autoriaus žodžiai: "Visų mūsų vienintelė ir tikroji tėvynė yra Žemė! Tepadeda ši knyga religijos paklupdytam ir sulenktam žmogui atsitiesti! Tepadeda jam, užuot pravardžiavus Motiną Žemę 'ašarų pakalne’, visa širdimi ją pamilti ir kartu su sąmoningaisiais tarybiniais žmonėmis būti laimingais Komunizmo rūmų statytojais ir pirmaisiais jų gyventojais! 'Nenoriu dangaus!’ — tai (turi būti) ne vien ateisto, bet ir tikinčiojo gyvenimo šūkis”. Tolimesniais tos knygos žodžiais, palikime dangų Dievui ir jo angelams, o mes kurkimės rojų žemėje. (Pridėkime savo mintyse: rojų, kuriame tokia laimė, kad ten nebenori gyventi net jo kūrėjų dukterys, kaip Stalino Svetlana; tokia laisvė, kad bėgantieji lauk grąžinami atgal tankais ir durtuvais; tokia gausybė, kad kone kasmet reikia vykti už to rojaus ribų pirktis kviečių).
Kituose tas nesirūpinimas nesąmoningas. Tai amžinosios tėviškės pamiršimas. Čia prieš ją nekovojama, bet apie ją ir negalvojama. Jei pirmajai rūšiai pavyzdys — kas dedasi anapus Geležinės uždangos, tai šiai antrajai — kas dedasi šiapus. Ten garbinamas kolektyvo stabas, čia — mamonos. Vienas skaitytojas laiške taikliai parašė, jog šiame krašte mamonas tiesiog plėšosi, kad tik daugiau įsiūlytų savo maisto, Odisėjo legendos paveikslu — savo loto vaisių: kad žmonės vis daugiau jų valgytų ir vis daugiau reikalautų, vis giliau nerdamiesi ir mintimi, ir širdimi į trejopą pasaulio linksmybę, nurodytą apaštalo Jono laiške: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę.
Mes, vakariečiai, pasijuokėme iš tuščios komunistų kišenės. Gal dar labiau turėtume pasijuokti — tik su liūdesiu ir baime — iš savo tuščios širdies. Ten žmogus daug kur nuskuręs kūnu, čia — nudriskęs dvasia. Žinome, kuo kvepia jų kuriamas rojus. Šiandien vis daugiau pakvimpa ir susikurtas mūsiškis. Kai kas sako, kad komunizmą iš vidaus suės vėžys. Greičiausiai taip ir bus. Tik nepamirština, kad bjauri liga ėda iš vidaus ir Vakarus. Žiaurios votys, kaskart pikčiau pratrūkstančios nepilnamečių vandalizmo, susivėlusio nihilizmo, lytinio palaidumo ir kitokiais pūliais, rodo gilų vidinį sirgimą. Buvęs FBI direktorius Hooveris pagrįstai yra įspėjęs Ameriką: "Mes galvotrūkčiais žengiame į gąsdinančią vidinę krizę. Esu tvirtai įsitikinęs, jog, jei neįžvelgsime mirtį nešančios jos priežasties ir nesistengsime greitai bei agresyviai pastoti jai kelio, už tai sumokėsime savo respublikos gyvybe”. Tai, ką Hooveris sakė apie Ameriką, savo ruožtu galioja visam Vakarų pasauliui.
Žvilgterėjus į ligą, dera pamąstyti ir apie vaistą. Odisėjui, kaip mename, prireikė jėga ištempti savo siųstuosius vyrus iš loto salos — spurdančius ir verkiančius, kad turi tą šalį ir jos vaisius palikti. Taip ne kartą pasielgia ir Viešpats Dievas su mumis, kai pasineriame medžiaginių, laikinų gėrybių malonumuose. Pasiunčia ligą, nelaimę, artimo asmens mirtį ir panašių dalykų, kurie tuos malonumus apkartina, ištrenkia iš rankų, kaip vaikui pavojingą žaislą. Tartum jėga nukreipia žvilgsnį į tikrąją žmogaus paskirtį, parodo, dažnai verkiantiems ir spurdantiems, kad tėviškė ne čia, o kitur. Tačiau mums nėra reikalo laukti, kad Dievas imtųsi tokios skausmingos operacijos. Patys turime gerų priemonių kovoti su tuo kenksmingu pasaulio vaisių veikimu. Keletą prisiminkime — labai paprastų ir nesudėtingų, bet gana veiksmingų.
Viena priemonė yra ryto ir vakaro malda. Rytą ir vakarą melstis neįpareigoja joks Dievo ir Bažnyčios įsakymas. Bet kas tą maldą apleidžia, tas meta į krepšį vieną bene pajėgiausių būdų pakelti savo mintį ir širdį nuo šios žemės į kitą pasaulį. Ypač kas dar prie vakaro maldos prijungia trumpą sąžinės sąskaitą, ką tą dieną padarė gera ir ką bloga, tas savo tikrosios paskirties ir amžinosios tėviškės, į kurią keliauja, niekada visiškai nepamirš. Panašiai nėra pareigos kalbėti maldos prieš ir po valgio. Bet kur to gražaus papročio laikomasi, ten jis primena mūsų ryšį su Kūrėju: kad tos valgio dovanos ir tuo pačiu mūsų gyvybė, kurią palaiko, plaukia iš jo, kad jis yra mūsų Tėvas, globojantis šiapus ir laukiantis anapus.
Antra priemonė yra paveikslas. Kaip tik juo paremta reklama, nesąmoningai veikianti dvasią. Tad tuo pačiu būdu, kuriuo pasaulis perša loto vaisius, turime priminti dvasiai amžinuosius turtus. Todėl namuose turėtų būti bent vienas kitas religinis paveikslas ir, visų pirma, mūsų Viešpaties kryžius, kurie primintų, kad, be anų reklamuojamų žemės gėrybių, esama dar kitos tikrovės, aukštesnės ir neregimos.
Ne vienos šeimos valgomajame matyti Paskutinės vakarienės paveikslas. Nebūtinai toks ten ir turi kabėti. Bet jis — geras pavyzdys nurodyti taurių paveikslų naudai ir galiai. Juk Paskutinė vakarienė taip vaizdžiai ir jautriai primena žmogui, kad jis gyvena ne vien duona, bet ir dvasia, ne vien žemei, bet ir dangui. Ir primena kaip tik ten, kur taip siejamės su medžiaga, darydami ją savo pačių dalimi — valgydami. Bet Paskutinės vakarienės paveikslas ne tik primena mūsų tėviškę anapus. Jis ugdo ir tarpusavio santarvę šiapus. Kaip tik Paskutinės vakarienės metu, apaštalams pradėjus ginčytis, kuris jų tarpe didesnis, Viešpats, atsikėlęs nuo stalo, nuplovė jų kojas. "Taip ir jūs, — tarė, — turite plauti kojas vienas kitam”. Tad Paskutinės vakarienės vaizdas skiepija atleidimą, nuolankumą, tarnavimą kitam — dorybes, cementuojančias darnų ir džiugų sugyvenimą. Panašių dalykų galėtume pasakyti ir apie ne vieną kitą paveikslą.
Trečia priemonė yra draugas. Priežodis sako: "Su kuo sutapsi, toks pats darysies”. Turėkime savo draugų tarpe žmonių, giliai ir gyvai įsitikinusių amžinąja tėviške po mirties. Tokių žodis, gal dar daugiau pavyzdys, ją primins ir mums patiems.
Prie gerų draugų reikia priskirti ir knygą. Kokį žmogų pasaulis mums vaizduoja televizijos ekrane, įvairiuose skaitiniuose? Su labai retomis išimtimis be mažiausios užuominos apie jo sielą, Kūrėją, pomirtinį gyvenimą. Kokiu būdu ten vaizduojama žmogaus mirtis? Kaip ir gyvulio nusibaigimas: paleidai kulką — pastipo. O iš tikrųjų asmens mirtis yra gi jo amžinojo likimo užantspaudavimas, svarbiausia jo gyvenimo valanda, kurią stoja prieš savo Teisėjo sostą. Todėl mūsų draugai turi būti ir tokie leidiniai, kuriuose žmogus ir jo likimas pateikiamas su visa jo dorine atsakomybe ir antgamtine tikrove.
Dar viena priemonė yra šūkis. Jei siųstieji į loto salą būtų užsirašę ir laikę sau prieš akis: "Atsimink, kad esi iš Odisėjo vyrų, kad tavęs laukia gimtieji namai!” Tuomet, net valgydami loto vaisius, nebūtų to pamiršę arba veikiai vėl prisiminę. Išmintingi žmonės kaip tik tai ir daro: turi pasirinkę savo gyvenimo šūkį, kuris jiems primena, kam yra į šį pasaulį siųsti, neleidžia pamesti iš akių tikrojo kelio gyvenimo šunkeliuose, tikrųjų turtų pasaulio blizgučiuose. Kai kurie savo pasirinktą šūkį turi pasistatę ant rašomojo stalo, arba pasikabinę ant sienos, arba įklijavę į dažnai atsiverčiamą knygą. Štai, kaip pavyzdys, keletas šūkių, kuriuos buvo pasirinkę garsūs žmonės. Šv. Stanislovo Koskos, vieno iš jaunimo globėjų, gyvenimo šūkis buvo: "Esu gimęs svarbesniems dalykams!” Kitas jaunimo globėjas, šv. Aloyzas, vadovavosi šūkiu, kurį statėsi prieš akis kaip klausimą: "Kiek tai verta amžinybės mastu?” Jėzuitų ordino steigėjo šūkis buvo: "Visa didesnei Dievo garbei!” Pagaliau visais amžiais mes žavimės žodžiais, kuriuos tarė Dievo Motina Marija ir kuriais ji iš tikrųjų vadovavosi kaip gyvenimo šūkiu: "Štai aš Viešpaties tarnaitė!”
Trumpai drūtai, pasaulio dalykai bei džiaugsmai mus veikia, kaip Odisėjo vyrus loto vaisiai. Jų paragavę, dažnas pamirštame savo amžinąją tėviškę, netgi kuriam tikslui esame Dievo į žemę siųsti. Prisimintos keturios priemonės labais paprastos, bet daug padedančios tos blogybės vengti, loto vaisių veikimą šalinti.
Tolimesniuose Odisėjo nuotykiuose irgi matome save pačius. Tik juos reikia kelti į ateinantį Laiškų numerį.