DANUTĖ BINDOKIENĖ
Šiais metais minime dvi Maironio sukaktis: 50 metų nuo jo mirties ir 120 metų nuo gimimo.
Beveik kiekvienas lietuvis, kur jis šiandien begyventų, šį tą žino apie Maironį. Tai jau nemažai pasako apie Maironio reikšmę lietuvių tautai. Jeigu nepriklausomoj Lietuvoj pomaironinė poetų karta laikė Maironį, jo eiliavimą ir idėjas praeities seniena, tai šiandien Maironį galėtume drąsiai vadinti moderniu poetu. Gal kai kas nesutiktų su tokiu teigimu, tačiau moderniu galime laikyti kiekvieną poetą, kurio kūrybą tauta pažįsta, priima, jos idėjas pasisavina. Kenčiančiai lietuvių tautai Maironio kūryba šiandien yra labai artima ir tinkanti, todėl Maironį ir galime vadinti moderniu poetu.
Kūrėjo dydis dažniausiai matuojamas tuo, kiek jis turėjęs reikšmės bendruomenei — ar tai savo laikų, ar paskesnėms kartoms. Didieji kūrėjai ne tik išreiškia savo laikų bendruomenės dvasią, bet savo kūriniais paskatina tą bendruomenę priimti naujas gyvenimo formas, tuo būdu tapdami bendruomenės gyvenimo formuotojais.
Maironis naujų žmogaus būties gelmių neatvėrė, naujų literatūrinių formų nesukūrė. Tačiau lietuvių tautos ribose jis ne tik atėjo su naujomis idėjomis ir literatūrinėmis formomis, ne tik išreiškė savo epochos nusiteikimus, bet virto lietuvių tautos gyvenimo formuotoju. Ne visos jo iškeltos naujo gyvenimo formos prigijo visuomenėje, bet tautinės ir literatūrinės jo sąvokos visiškai apsprendė lietuvių visuomenės dvasinę formaciją Maironio kartai.
Talentas yra kūrėjui jo prigimties dovana. Talento kultūra yra jo pastangų padarinys. Kada talentas ir kultūra susijungia, galima laukti geriausio kūrybinio vaisiaus.
Tikroji Maironio pavardė buvo Jonas Mačiulis. Jis gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravio dvare, netoli Šiluvos. Mokėsi Kauno gimnazijoje ir kunigų seminarijoje bei Peterburgo Dvasinėje akademijoje. Baigęs teologijos mokslus, buvo tos pačios akademijos profesoriumi. Vėliau perkeltas į Kauną kunigų seminarijos rektoriumi, taip pat dėstė literatūrą Kauno universitete. Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune.
Poeto talentą Maironis pajuto, būdamas šeštoje gimnazijos klasėje 1880 m., ir pradėjo rašyti poeziją. Jis rašė lenkiškai, nes lenkiškai tuo metu rašė beveik visa lietuvių inteligentija. Tokia buvo laiko mada. Pirmaisiais literatūriniais pavyzdžiais gimnazijoje Maironiui buvo Adomas Mickevičius, Kraševskis, Slovackis. Paskiau Kijevo universitete istorijos-filologijos fakultete Maironis labiausiai domėjosi literatūra, pamėgo Puškiną, Lermontovą. Kauno kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje jis stengėsi pažinti vokiečių literatūrą. Labiausiai jam prie širdies liko Šileris.
Seminarijoje formavosi Maironio tautinis-ideologinis veidas, sekant tautinius sąjūdžius Europoje, ypač vakariniuose slavuose, studijuojant istorikus Strykowskį, Kraševskį, Narbutą, Daukantą. Jų istorinės idėjos buvo Maironio pasisavintos. Ypač Simano Daukanto. Be Daukanto nebūtų buvę ir pirmojo Maironio veikalo, rašyto 1891 m. Tai Lietuvos istorija. Tuo gyvenimo laikotarpiu susidarytosios istorinės pažiūros, persunktos gilaus sentimento, buvo pagrindas Maironio raštams: poezijai, poemoms, ypač istorinėms dramoms.
Pats stipriausias akstinas rašyti lietuviškai, manoma, buvęs seminarijos profesoriaus kun. Antano Baranausko pavyzdys. Maironis apsisprendė už lietuvybę ir pradėjo rašyti tik lietuviškai.
Lenkų, vokiečių ir rusų rašytojai, kuriais žavėjosi Maironis, buvo laikomi romantikais. Tokiu tapo ir Maironis, sujungęs savo talentą su literatūrine kultūra, klasikines formas su romantine ideologija. Tai labiausiai atitiko ir jo charakterį, grįstą idealistiniais nusiteikimais.
Maironio spontaniškiausias kūrybos laikotarpis buvo jo studentavimo, klierikavimo, profesoriavimo metais 1884-1909. Tada jo talentas prasiskleidė visais kūrybiniais žanrais, kurių pagrinde buvo lyrinis eilėraštis, o šalia jo lyrinė poema, drama, moksliniai veikalai. Kai grįžo į Kauną seminarijos rektorium 1909 m., lyrinis eilėraštis rečiau pasirodydavo ir jo kokybė gal neprilygo tai gaivališkajai jaunystės poezijai. Šiuo metu stiprėjo palinkimas į istorinį žanrą ir didesnio masto veikalus, ypač dramas.
Tas pats istorinis procesas reiškėsi ir Maironio baladžių kūryboje. Pirmoji baladė "Roma” išspausdinta pirmame "Pavasario balsų” leidime 1885 m., o paskutinioji
— "Užkeiktas Skapiškio varpas” — parašyta ir išspausdinta 1922 m. Maironio baladės yra tik 7. Jų kūryba sutampa su nepriklausomos Lietuvos pradžia, prieš suklestint Maironio dramos žanrui.
Šiandien vertinti Maironio kūrybą iš literatūrinio svarumo taško beveik neapsimoka, nes mes nesugebėtume į ją žvelgti ano laikotarpio, kada gyveno ir kūrė poetas, akimis. Pritaikyti Maironio poezijai modernaus vertinimo metodus būtų beveik šventvagystė, nes per tą 60 su viršum metų lietuvių poezija augo, brendo. Ji šiandien gali stovėti šalia pasaulinės poezijos ir nesijausti menkesne. Maironis buvo tos moderniosios lietuvių poezijos pradininkas, nors galbūt mūsų modernieji poetai ir nenorėtų su tuo sutikti. Savo laiku Maironis buvo tiesiog revoliuciškai naujas ir modernus.
Galima sakyti, kad Maironio poezijoje vyrauja religiniai ir patriotiniai motyvai. Šalia jų antraeilę vietą užima dar gamtiniai ir asmeniniai. Maironio poezija išleista "Pavasario balsų” rinkinyje, kurio pirmoji laida pasirodė 1895 m. Be lyrikos, kaip jau minėta, Maironis rašė dramas, dvi stambias poemas "Jaunoji Lietuva” ir "Raseinių Magdė” ir net Lietuvos istoriją. Tai mažai kam pažįstamas jo kūrinys, išleistas 1891 m. Tilžėje, pavadintas "Vistorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeigą”. Tos istorijos išleistos keturios laidos, paskutinioji 1926 m. Kaune, žymiai perdirbta ir pataisyta. Maironis yra taip pat parašęs visuotinės literatūros istoriją. Tai buvo vadovėlis, skirtas gimnazijoms, nes, dėstydamas visuotinės literatūros istoriją kunigų seminarijoje, Maironis pasigedo tinkamo vadovėlio. Todėl ir parašė. Vadovėlis niekada nebuvo oficialiai išleistas, nors seminarijos klierikai jį išsispausdino šafirografu ir iš jo mokėsi.
Maironį mes skelbėme ir skelbiame tautos dainiumi, tačiau jo patriotinė kūryba yra kitokia, negu, sakykime, jo amžininko Vinco Kudirkos patriotinė kūryba, Kudirka taria tėvynės meilės žodį ir sustoja. Nieko aukščiau už savąją tautą jam nėra, o jeigu ir yra, Kudirka tuo nesirūpina. Maironis patriotinę ideologiją atbaigia ir nuskaidrina religiniu pradu. Tėvynės gerovė jam neįmanoma be Dievo, be religijos.
Lietuva jam gyva, kai girdi lietuvius karštai "Pulkim ant kelių” traukiant, mato bažnyčias baltuojant. Maironio kūrybinėje fantazijoje žmonės aukoja savo gyvenimo dalį Dievui. Didvyrio motiną jis guodžia, kad žuvusiam sūnui angelai iš deimantų vainiką pina. Net dirbti Maironis ragina Dievo vardu: "Į darbą, į darbą, kaip Dievas prisakė!”
Tarp religinių eilėraščių vieni yra asmeniniai, kur religinė emocija yra paties poeto, kaip pvz.: "Ačiū, tau Viešpatie” arba "Malda”, kiti objektyvieji, kur pasisakoma ne vieno, o kolektyvo vardu, pvz.: "Neapleiski mūsų, Motinėle”, "Marija, Marija” ir t.t. Dievo didybė ir tėviškumas, noras jį mylėti, baimė, kad nesi jo vertas, pasitikėjimas jo gailestingumu, malda — tai vis Maironio religinės lyrikos turinys.
Nesunku suprasti, kodėl religinis pradas nuspalvina visą Maironio kūrybą, atsiminimus, kad tai kunigo poezija. Juk ir pirmieji lietuviški raštai atsistojo ant tikybinių pagrindų. Prisiminkime tik Martyno Mažvydo "Katekizmą”, 1547 m. išleistą pirmąją lietuvišką knygą. Kunigų įtaka ilgą laiką vyravo lietuvių literatūros gyvenime. Galima tik paminėti Kristijoną Donelaitį, Strazdelį, Valančių, Baranauską, Vienažinskį, Dambrauską, Vaižgantą, Putiną ir, žinoma, Maironį.
Tačiau grynosios religinės lyrikos Maironis nedaug davė, ir tai visai pateisinama, jei atsiminsime, kad Maironis rašė ne religinio, o tautinio atgimimo metu.
Poezijoje tautinės temos Maironį daro tautos atgimimo dainiumi, rodančiu kelią į gražią ateitį per kalbos ir papročių branginimą, vienybę, praeities gerbimą, darbą, mokslą, meną ir religiją, kuri visa apgaubia ir įprasmina. Stengdamasis paveikti visuomenę, jis kalba sustiprintai, bet aiškia kalba, jo eilėraščiai dažnai priartėja prie liaudies dainų.
Eilėraščių rašymas Maironiui dažnai nebuvo grynai estetinė kūryba, duodanti asmeninio pasitenkinimo. Poetas suprato savo pašaukimą — žadinti tautą, einančią atgimimo keliu. Rašymas dažnai jam buvo pareiga savo tautiečiams. Pvz. "Jaunimo giesmėje” rašydamas: "Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu”, poetas ragino jaunimą į ekonominę, mokslinę ir literatūrinę pažangą. Arba nurodydamas į senosios Lietuvos didingus paveikslus, atkurdamas galingų kunigaikščių portretus, Maironis norėjo atsverti ir išnaikinti lietuvių širdyse menkavertiškumo jausmą, kurį tiek amžių stengėsi išugdyti svetimieji. Jis ragino, kad lietuviai drąsiai reikalautų savo teisių, nes jie senos ir garbingos tautos vaikai. "Numesk, lietuvi, rūbą seną, kurį užvilko svetimi”, rašydamas poetas siekė, kad lietuviai nustotų gerbę svetimuosius, o vertintų savo tautos turtus: jos kalbą, praeitį, laisvės troškimą.
Taigi patriotiškoji Maironio lyrika tautos atgimimo epochoje buvo skatintoja, patarėja ir stiprintoja, kad lietuvis, niekur nenuklysdamas nuo laisvės kelio, siektų ir pasiektų tautos laisvės rytą.
Asmeniškojo motyvo Maironio eilėraščiuose yra nedaug. Maironis buvo kunigas ir kunigo kelią jis buvo savanoriškai pasirinkęs — buvo kunigas iš pašaukimo. Tačiau jis taip pat neišvengė žmogiškų vilionių, troškimų ir liūdesio, ilgesio, surišto su kiekvieno žmogaus pergyvenimais, net su meile. Meilės motyvais eilėraščių Maironio kūryboje randame gana nedaug, tačiau poeto-jauno žmogaus nerimą, ilgesį ir tą neapčiuopiamą saldų širdies skausmą galime sutikti daugelyje eilėraščių. Ryškus jis ir šiuose trijuose: "Užmigo žemė”, "Pavasaris” ir "Vasaros naktys”.
Vasaros naktį, kada visur ramu, net "medžio užmigęs lapas nejuda”, poetas nori džiaugtis, ilsėtis, bet vienok negali nurimti ir vis klausia žvaigždžių: "Kam gi nemigdot mano troškimų? Ko man taip liūdna?
Ko taip ilgu?” Kunigas, Dievui paaukojęs savo gyvenimą, jis sakosi "norįs mylėti Dievą aukščiausią, norįs pasiekti amžiną grožį”, bet apie Dievą sunku mąstyti, kai "žemę apsupo meilės svajonės”. Tai beveik taip pat neįmanoma, kaip žvaigždėms nemirgėti: "Neužmigdys naktis žvaigždės, nenuramins širdis troškimų”. Tuos savo troškimus, neišsakytą jaunystės meilę ir svajones kunigas Maironis perkelia į visą pasaulį ir, norėdamas dainuoti apie meilę, dainuoja apie visą Dievo pasaulį; jis trokšta: "Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile saldžiai pabučiuoti”.
*
Maironio eilėraščių natūralus skambumas ir muzikalumas iš senų laikų patraukė kompozitorių dėmesį. Pirmasis, jo eilėraščiui sukūręs melodiją, buvo muzikas Juozas Naujalis. Tai įvyko 1892 m. Daina, pagal Maironio eilėraštį "Jau slaviškos šalys iš miego pakilo”, buvo dainuota Petrapilio Dvasinės akademijos studentų choro. Tuo metu Maironis buvo minėtos akademijos inspektorius.
Taip prasidėjo brandus poeto bendravimas su kompozitorium, kuris ilgainiui sukūrė daugiausia melodijų Maironio tekstams: daugiau už bet kurį kitą kompozitorių — net 25 įvairius veikalus. Maironio tekstams melodijas dar kūrė (arba aranžavo) kompozitoriai: V. Adomavičius, D. Andriulis, A. Aleksis, P. Ambrazas, K. Banaitis, Čiurlionis, Sesuo Bernarda, J. Bertulis, Br. Budriūnas, A. Kačanauskas, Algis Kačanauskas, C. Sasnauskas, St. Šimkus, A. Šimkus, J. Tallat-Kelpša, J. Zdanius, J. Žilevičius ir kiti. Iš viso 35 autoriai. Maironio tekstams yra sukurti 83 veikalai.
Įdomu, kad daugiausia kompozicijoms paimti šie eilėraščiai: "Mano gimtinė” — 7 kartus; "Kur bėga Šešupė” — 5; po tris kompozicijas turi "Pirmyn į kovą”, "Eina garsas”, "Burtai”, "Vasaros naktys” ir kiti.
Maironio dainos — eilėraščiai labai paplito, kai J. Naujalis 1905 m. išleido aštuonių dainų sąsiuvinį mišriam ir vyrų chorui. Tarp jų buvo "Lietuva brangi”, "Miškas ūžia”, "Sunku gyventi”, "Už Raseinių ant Dubysos”. Tos dainos buvo įtraukiamos į įvairių renginių programas ir buvo pačios populiariausios Maironio eilėraščiams sukurtos dainos.
Vienas iš didžiausių kūrinių Maironio žodžiams yra parašytas Kavecko dideliam chorui. Tai 20 psl. baladė "Jūratė ir Kastytis”, išspausdinta Vilniuje T961 m. Pagal baladę "Čičinską” Juozas Gaidelis parašė 3 veiksmų baletą ir taip pat simfoninę poemą "Jūratei ir Kastyčiui”.
Dramos veikalams, statytiems Kauno teatre, "Kęstučio mirtis”, "Vytautas pas kryžiuočius” ir "Didysis Vytautas Karalius” kompozitoriai yra sukūrę muzikinius apipavidalinimus. Su įvairiais kūriniais — eilėraščiais, baladėmis, dramos veikalais — Maironis yra davęs milžinišką įnašą lietuviškos poezijos-muzikos srityje. Tai apima per 100 kūrinių. Maironis savo poezija davė progą pasireikšti lietuviams kompozitoriams, o kompozitoriai savo kūryba dar daugiau ir plačiau iškėlė Maironio vardą.
Joks kitas lietuvis poetas prieš Maironį ar po jo negali pasididžiuoti tokiu populiarumu, priėmimu ir supratimu tautoje, kaip Maironis. Nors komp. Sasnausko troškimas ir neišsipildė, norint padaryti himnu Maironio dainą (jo sukomponuotą) "Kur bėga Šešupė” ar "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto”, tačiau dabar kitas Maironio eilėraštis Lietuvoje yra virtęs neoficialiuoju slaptu himnu, kuris žadina tėvynės meilę ir kelia viltį į šviesesnį rytojų. Tai "Lietuva brangi”.
*
Maironis yra per didelis ir per svarbus, kad jį okupuotosios Lietuvos literatūros kritikai ir istorikai būtų galėję "pašluoti po kilimu”. Dar prieš II-jį pasaulinį karą marksistinės kritikos atstovas Korsakas teigė, kad "jis didelis todėl, jog tinkamai ir tinkamu metu sugebėjo prabilti apie tėvynės meilę. Tėvynės meilė, plačiausia prasme suprastas patriotizmas, tokiu būdu virto grandine, jungiančia priešingus Lietuvos visuomenės sluoksnius bendrai kovai prieš bendrą priešą”. Lietuvių poezijoje nėra antro tokio masto poeto, kaip Maironis, kurio lyrika būtų tokia visuomeniška. Jis žinojo, ką sako ir kuriam reikalui sako. Galima nesutikti su jo žodžiais ir nepritarti jo jausmui, bet negalima jo nesuprasti.
Daug griežčiau apie Maironį rašo oficialioji Didžioji sovietų enciklopedija, pavadindama jį dešiniųjų sparno poetu, šaukusiu vienybėn dvasininkišką aristokratiją ir buržuaziją, romantiškai idealizavusią viduramžių Lietuvą.
Pirmosios bolševikų okupacijos metu (1940 m.) Cvirka drąsiai aiškino, kad Maironis nebuvęs tautos jungėjas, o tik buožių interesų poetas; jis svetimas liaudies reikalams, todėl esąs "bereikšmis ir menkas”. Pirmojo bolševikmečio laiku buvo sustabdytas, jau Valstybinės leidyklos paruoštas, "Pavasario balsų” leidimas, o Maironio muziejaus steigimas sustabdytas "dėl lėšų stokos”.
Dalykai kiek pasikeitė po II-jo pasaulinio karo ir naujosios sovietų okupacijos metu. Žmonių pasipriešinimą okupacijai ir krašto pavergėjams buvo mėginta nukreipti į kitą pusę — ieškota tautoje literatūros, kuri, Stalino žodžiais tariant, "skatintų kovos dvasią, stiprintų bei suvienytų patriotizmo jėgą, kurstytų neapykantą vokiečių fašistiniams grobikams”.
Pasirėmus šiuo kriterijum, moralei pakelti buvo išleista lietuvių literatūros rinkinių, kuriuose šalia kitų jau atsirado ir Maironis. Tas pats Korsakas rašė, kad "Didžiojo Tėvynės karo metu, kai Lietuvos liaudžiai teko stoti į žūtbūtinę kovą su hitleriniais grobikais dėl savo gyvybės ir socialistinės ateities, Maironio literatūrinis palikimas, geriausieji jo patriotinės lyrikos posmai, tarnavo šiam didžiam reikalui”.
Maironio 15 mirties metinių proga Vilniuje išleisti "Pavasario balsai”, o Maskvoje rinktinė rusų kalba. Pagal Pranskų, nors Maironis ir buvo buržuazijos dainius ir dar kunigas, nors idealizavo dvarus ir nematė vargstančio kumečio, neprisidėjo prie darbininkų revoliucinės kovos, bet gražiai vaizdavo Lietuvos gamtą, kartais kritikavo buržuaziją, bet svarbiausia jo eilėraščiai, kaip "Kur lygūs laukai”, "Eina garsas” ir kiti įkvėpė liaudį kovoti prieš vokiškuosius fašistus, todėl jis prisimintinas ir vertintinas.
Šiuo metu panašaus kriterijaus ir laikomasi. Kadangi Maironio paneigti neįmanoma, tai jis toleruojamas, ieškoma pateisinamųjų motyvų jo kūryboje — priešburžuazinių, antivokiškų ir pan. — pakartotinai leidžiami jo raštai, iškošiant "netinkamus” posmus ar eilėraščius.
Maironį su tauta jungė poezija ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fatališka tarpusavio nesupratimo ir įvairiausių nesusipratimų grandinė. Nuo pat jaunystės jį persekiojo nesuprantamos grėsmės šešėlis. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis skundėsi busimojo nesupratimo galimybe. Pvz. eilėraščiuose "Išnyksiu kaip dūmas”, "Jei po amžių kada” ir t.t. Maironio žmogaus ir poeto santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais visuomet pasiliko tipišku vienišojo santykiu su minia. Tauta gyvu Maironiu nesidomėjo ir nerado jam vietos savo tarpe, ištremdama poetą į pusiau abstrakčią, legendarinę egzistenciją.
Tai Maironiui buvo sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas. Tauta mokėjo jo populiariuosius eilėraščius, bet visiškai nesidomėjo jų sukūrimo kaina ir auka. Pagrindinė Maironio auka buvo ta, kad jis išdrįso poeziją rašyti merdėjančios, visų niekinamos tautos kalba ir pasipriešinti lenkų romantikų (su A. Mickevičium priešakyje) tvirtinimui, kad lietuvių tauta tinkama tik fiktyvei egzistencijai. Jo "litvomanija” užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų.
Ne mažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos reikšmės ir net vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo bangai Lietuvą pasiekus. Pirmojo prieškario literatūriniam jaunimui, kurio ryšiai su tautinio atgimimo epocha jau buvo palyginti silpni, oficialaus tautinio atgimimo Pranašo Maironio šešėlis atrodė per sunkus, uždengiąs naujus kūrybinius horizontus. Šios kartos idealas buvo žmogus, glaudžiai surištas su gyvenamąja tikrove. Maironis, senojo režimo simbolis, tapo pirmosios mūsų literatūrinės revoliucijos auka. Savo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmenišku įžeidimu ir poetinio nuosmukio apraiška. Poeto reakcija ryškiai atsispindi eilėraštyje-satyroje "Mūzos pavojuje”.
Paskutinis ir bene skaudžiausias Maironio nusivylimas buvo nepriklausomybę atgavusios laisvos tautos realybe. Išsipildžius pranašiškiems poeto lūkesčiams ir žodžiams, laisva tauta buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad galėtų daug dėmesio kreipti į praeities liekanas ir sentimentus. Maironis dar kartą buvo apeitas: naujai atkurtoje valstybėje pirmąją vietą užėmė judrusis Vaižgantas, o ne tylusis pranašas Maironis. Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, o tuo tarpu metais ankstesnės Maironio mirties beveik niekas nepastebėjo. .. Daug kas iš jo skaitytojų ir dainuotojų gal net nė nežinojo, kad Maironis iki tol buvo gyvas.
Tautai toks santykis su didžiausiu poetu buvo nepaprastai patogus. Iš tiesų būtų buvę nelengva surasti jam vietą, atitinkančią jo nuopelnus ir reikšmę. Todėl visi be žodžių sutiko, kad senstantis poetas naujam gyvenimui nebetinka ir turi pasitenkinti tik statiška praeities kovų paminklo situacija.
Visa to akivaizdoje Maironiui, kaip tipiškam idealistui, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo praktika ėmė atrodyti ne visą amžių puoselėto idealo įsikūnijimu, o greičiau to paties idealo parodija. Todėl nenuostabu, kad jo paskutinė kūrybos duoklė buvo visoje mūsų literatūros istorijoje aštriausios satyros: "Lietuva — didvyrių žemė”, "Kai kam”, "Nuolat verkšlenantiems politikams” ir eilė kitų.
Gyvas būdamas, Maironis nemėgo kritikų. Bet tuo pačiu kritika buvo gana vienašališka. Jo kūrybos vertintojai daugiausia naudojo istorinį-visuomeninį metodą, pagrindinį dėmesį skirdami istorinių aplinkybių, kuriose poezija buvo sukurta, nagrinėjimui, visuomeninei-ideologinei poezijos reikšmei ir srovei. Į antraeilę vietą buvo nustumiami grožinių kūrybos aspektų nagrinėjimai. Krinta į akis ir Maironio kūrybos kritikos negausumas.
Tačiau niekas negali užginčyti tiesiog neišmatuojamai didelės reikšmės, kurią turėjo Maironio poezija naujosios lietuvių poezijos evoliucijoje. Prieš Maironio atėjimą lietuviškai rašyti poeziją buvo beveik neįmanoma. Poetai rašė taip, kaip jiems tradicija diktavo, nesirūpindami nei kalbos, nei formos, nei poetinės dikcijos individualumu. Tik K. Donelaičio arba A. Baranausko talentas galėjo pasiekti geresnių rezultatų. Maironis pirmasis suteikė lietuviškai rašytinei poezijai literatūrinę kalbą ir apipavidalinimą. Jis pakeitė mūsų kalbos struktūrai netinkančią, iš lenkų paimtą silabinę eilėdarą tonine ir jos normas — metrus, strofas konkrečiai kūrybiškai pritaikė lietuviškai poezijai. Nors naujai įvestos eilėdaros principų Maironis neformulavo (tai atliko kiti), bet kelią jiems paruošė jo poezija.
Nuo pirmosios "Pavasario balsų” laidos pasirodymo 1895 m., iki ankstyvųjų simbolizmo apraiškų mūsų poezijoje, Maironio įtaka buvo centrinis veiksnys lietuvių literatūroje. Simbolizmo ir estetizmo banga Maironio įtaką gerokai sumažino, bet ji vis dar pasiliko reikšminga iki nepriklausomybės paskelbimo. Nors nepriklausomybės laikų poetams Maironio įtaka jau buvo beveik nežymi, bet ir jie vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą ir dažniausiai pirmuosius kūrybos mėginimus pradėjo maironiškai.
Kaip iš tikrųjų Maironis buvo vertinamas kritikų? Pirmuoju jo kritiku būtų galima vadinti vysk. A. Baranauską, kurį Maironis idealizavo ir laikė dideliu autoritetu. Jam dedikavo pirmąjį savo stambesnį kūrinį "Lietuva”. Prieš išvažiuodamas į Petrapilio Dvasinę akademiją 1888 m., su dedikacija įteikė "Jo Mylistai Švenčiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui”. Maironis tikėjosi ir Baranausko nuomonės apie kūrinį, tačiau vyskupas, net nepadėkojęs, pasak Tumo-Vaižganto, žadėjo kada nors paskaityti. Jam nepatikę tai, kad Maironis jau vartojęs ne schleicherinę rašybą. Tačiau po kelių mėnesių Baranauskas vis dėlto parašė laišką akademijos prof. Dovydaičiui, kuriame pripažįsta Maironiui talentą eiliuoti ir tikisi iš jo gero poeto.
Edm. Arbas Gyvenimo idilija (spalvota grafika)
Spaudoje pirmiausia Maironis paminėtas 1892 m. "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje” K. Pakalniškio straipsnyje, kur recenzuojami 1893 m. kalendoriai ir teigiamai minimi juose įdėti Maironio eilėraščiai.
Maironio poema "Tarp skausmų į garbę” buvo sutikta įvairiai. Maironis ją vadino savo mylimiausiu kūdikiu, o "Varpo” kritikas S. Matulaitis (1895 m.) patarė Maironiui daugiau poemų nerašyti, nebent labai trumpą, nes "skaitytojui užmigdyti ir 20 puslapių pakaks”.
J. Tumas-Vaižgantas kitaip sutiko "Tarp skausmų į garbę”. Jis teigė, kad "jauno Mačiulio poema buvo pirmos skaistybės kometa. .. Ji buvo ano laiko šedevras, kuris pilnai patenkino to kvapo ištroškusius”.
Jaunimas ypač džiaugėsi nauju poetu ir jo dainomis. Maironis, kaip kovos šauklys, skardžiai šaukė jaunimą kovon dėl "jaunosios Lietuvos” ir rado tam šauksmui stiprų atgarsį. Pataisyta ir pavadinta "Jaunąja Lietuva” poema 1908 metais buvo dar kartą išleista.
Adomas Jakštas-Dambrauskas Maironį laikė tokiu dainiumi-pranašu, kuris poemose parodė ne tiktai, koks yra mūsų gyvenimas, bet ir koks turėtų būti. Savo "Pavasario balsais” Maironis visus patraukęs savo lyrikos dvasia, nes radęs tautinės poezijos raktą ir į platų pasaulį paleidęs savo dainas naujomis formomis, bet dvasia jų artima senajai liaudies dainų formai. Tačiau Jakštas matė ir lyrikos trūkumus, motyvų ribotumą. Nežiūrint, kad Maironio poezija lietuviams brangi ir savą, ji neprilygsta pasaulinių poetų kūriniams, nes nepakyla "aukščiau Šatrijos kalno”. Jakštas buvo bene pirmasis, įvertinęs "Pavasario balsus”, išnagri-nėdamas jų motyvus, ypač patriotinį, iškeldamas formos ypatybes, geras ir silpnas puses, aptaręs Maironio didžią reikšmę tiek literatūroje, tiek tautos gyvenime.
1913 m. buvo sumanyta švęsti 25 metų Maironio literatūros darbo jubiliejus. Maironis atsisakė kokiame nors pagerbime dalyvauti, bet tuometiniai laikraščiai ir žurnalai jam pagerbti skyrė ištisus numerius. Putinas, tuomet dar labai jaunas poetas, "Ateityje” taip rašė: "Visi tautos reikalai, jos vargai ir nelaimės randa atbalsį jautrioje dainiaus krūtinėje ir tenai, apsitaisę poezijos rūbais, vėl grįžta į ūkanotą tėvynės padangę, guosdami ir stiprindami suvargusių brolių dvasią. Štai kodėl mums brangus Maironis ir taip suprantama jo poezija”.
Žinoma, buvo ir kitokių atsiliepimų. A. Voldemaras "Vilniaus Žiniose” 1906 m. puolė Maironį. Vėliau jį taip pat puolė Albinas Herbačiauskis, išeidamas prieš senosios kartos ideologiją ir literatūros tradicijas, sukurtas Maironio. Kleofas Jurgelionis pareiškė, kad labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis. Vėliau, jau nepriklausomoj Lietuvoj, kilus diskusijoms dėl literatūros tautiškumo, Maironis imtas neigiamu pavyzdžiu. Tačiau nepaisant neigiamų atsiliepimų, literatūros istorija ir kritika sutiko, kad Maironis yra didelis poetas. O nelaimių metais kovojanti tauta vėl į jį atsigrįžo.
Nežiūrint, ar poetas Maironis buvo įvertintas, ar užmirštas, iškeltas, ar nustumtas į palėpę su kitais senais, nereikalingais daiktais, jo reikšmė lietuvių tautai palieka milžiniška. Galime jį vertai vadinti didžiuoju tautos atgimimo Pranašu ir taip pat galime tvirtinti, kad Maironio lyrikos reikšmė šiandien okupuotoje tautoje vėl atrasta, suprasta ir svarbi. Jo dainas dainuoja pavergtas lietuvis, pakeisdamas tik priešų vardus, tačiau su tokiu pat užsidegimu ir viltimi, kaip ir anais tautinio prisikėlimo metais.
Maironiui patiktų matyti, kad jis vėl modernus ir reikalingas.
Šaltiniai: J. Grinius, “Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”, 1973, Roma; “Maironis”, “Aidų” leidinys Nr. 7, 1963 m., Brooklyn, N.Y.; Juozas Brazaitis “Raštai”, II t., 1981 m., Chicago; “Lietuvių poezija”, 11., 1967 m., Vilnius; “Maironis, Rinktiniai raštai”, I tomas, 1956, Vilnius; “Lietuvių poezijos antologija”, 1951, Chicago; Maironis, “Pavasario balsai”, 1952, Roma.