A. MAURAGIS

     Žmogus siekia laimės. Jei tokio jausmo neturėtų ir jo neišgyventų, kad ir trumpais momentais, tai vargu ar aplamai norėtų gyventi. Turbūt žmogus, tas protu besivadovaujantis kūrinys, žūtų, nerasdamas prasmės gyventi. Tie laimės trupinėliai, toji viltis, kad laimė kada nors nusišypsos, pagaliau tas visas tikėjimas, žmogų vedantis į antgamtinį gyvenimą, žmogui yra akstinas gyventi, veikti, tapti laimingu, surasti save. Tai yra kelias, kuriuo žmogus eina ne tik savo asmenišku gyvenimu, bet tai yra ir visos kultūros kryptis. Trumpai sakant, visa žmonija eina į pažadėtąją žemę, į laimės viešpatiją. Ar toks tikslas ir toks jausmas gali žmogų apvilti ir apgauti? Ar čia nėra tik iliuzija?

     Rasime nemaža žmonių, kurie taip galvoja. Bet tai yra tokie žmonės, kurie nemato šio pasaulio prasmės, didingumo, vienybės, jo vystymosi proceso, Dievo skirto tikslo pasauliui ir žmogui, o įžiūri tik savo mažutį aš, kuris kaip žvakė užgęsta, pasibaigus vaškui. Žinoma, tokioje pasaulėžiūroje laimės negali būti.

     Gyvenimo, kaip ir evoliucijos, tikslas gali būti tik vienas — siekimas tobulesnių formų ir turinio. O tai reiškia — siekimas grožio ir laimės. Nei protas, nei žmogaus patirtis niekados tokios plotmės mums neatskleistų, jeigu jos nebūtų įdiegtos pačioje žmogaus prigimtyje. Tas laimės siekimas, taip kaip rudenį paukščiui, sukelia ilgesį ir nustato kryptį, kur skristi; arba kaip žuviai, atėjus laikui, nurodo kelius ir vietas už tūkstančių kilometrų, kur susitikti. Toks pat laimės ilgesys yra žmoguje. Teisingai   Šv. Augustinas sako, kad "nenurimsiu, Viešpatie, kol mano siela neatsilsės Tavyje”, Teilhard de Chardin savo genialia vizija mums atskleidžia universo vienybę, evoliucijos kelią ir tikslą į atbaigos tašką, kurį jis vadina "Omega” (Man’s place in nature”, 116 psl.), tai yra į Dievą. Tuo būdu visa kūrinija per visą ilgą kelionės (evoliucijos) laiką yra pasvirusi į Dievą, tai reiškia pasvirusi į laimę, kurios negali nebūti, kai visas universo procesas eina ta kryptimi. Taigi laimės troškimas žmoguje ir yra tikras kelias į laimę.

     Kaip kiekvienas žmogaus jausmas, taip ir laimės troškimas gali virsti žmogui nelaime, jeigu jis nėra kontroliuojamas ir protingai naudojamas. Juk žmogui vertę suteikia jo tobulėjimas, jo savimonės gilesnis praregėjimas. Kai šitie dalykai pamirštami ar padedami į šalį, o pasitenkinama tik daiktais, turtais, smaguriavimais, aistringu palaidumu, tai neišvengiamai žmogus išsenka ir pasidaro nelaimingu kevalu, po kuriuo slepiasi tuštumas ir puvėsiai.

     Kol žmogus nėra praradęs vidinio dvasinio turinio, tol jis negali būti nelaimingas, nes pati gyvybė, tekanti gyvenimu, daro jį naudingą ir laimingą. Netiesa, kad turtai, garbė, malonumai gali padaryti žmogų laimingą. Tai visi žinome, to nereikia įrodinėti. Daug didesnis nelaimingų žmonių nuošimtis randamas turtingųjų tarpe. Juk ir Judas Iskariotas, praturtėjęs trisdešimčia auksinių, pasijuto nelaimingas ir pasikorė. Laimingi yra tie, kurie jaučia dvasios ir kūno harmoniją, kurie gyvendami jaučia pasitenkinimą, smagumą, nes yra tobulėjimo ir pažangos ritme, šio pasaulio tėkmėje, o ne stabdžiai to didelio proceso kelionėje į Omegą-Dievą. Tik tiems stabdžiams laimė yra iliuzija, nes jie, praradę pusiausvyrą, nuskęsta medžiagoje, neišvydę laimės.

 


 

•    Japonų katalikų 225 misinnikai darbuojasi 28-se pasaulio kraštuose, daugiausia Pietų Amerikoje. Jie daug veikia socialinėje srityje.

•    Georgetowno universitetas Vašingtone motinai Teresei, Meilės vienuolijos kūrėjai, suteikė humanitarinių mokslų garbės daktarės laipsnį.