Paulius Rabikauskas

     Prieš kelias dienas gavau iš Čikagos "Mūsų Vyčio” 1986 m. 2 nr. Visas prirašytas vieno autoriaus, kuris tikriausiai tikėjosi, kad, kas tiktai skaitys tuos 36 puslapius, jei nebus suglumintas dvasinio šoko, būtinai prasikrapštys akis ir pamatys, jog "1387 m. jokio nei Lietuvos, nei lietuvių krikšto nebuvo”(...) o tik įvyko skaudi lietuvių tautos tragedija, "kur ano laiko lietuvių elitas pasidarė lenkais iš pasirinkimo ir nuėjo tarnauti Lenkijai” (36 psl.). Iš to turėtų būti aiški išvada, nors autorius jos savo žodžiais ir nenusako: lietuviai, neminėkit ateinančiais metais jokio tautos krikšto, nevažiuokit į Romą, į ten ruošiamas neva jubiliejines iškilmes! Visa, kas lig šiol rašyta apie 1387 m. Lietuvoje, Vilniuje, įvykdytą lietuvių pagonių krikštą, tūkstančiai kad ir kažkaip dokumentuotų rašinių, — "visa tai fantazija, melas, falsifikatas” (pastarieji žodžiai paties autoriaus, 34 psl.).

     Perskaičiau visą J. Dainausko rašinį. Koks įspūdis, užverčiant jo paskutinį puslapį? Deja, ir jo rašinyje nemaža fantazijos, melo ir falsifikato.

Jėzuitų generolas lietuvių jėzuitų bibliotekoje; iš kairės tėvai: L. Zaremba, J. Vaišnys, G. Kijauskas, P.H. Kolvenbach, A. Kezys, J. Borevičius.    J- Tamulaičio nuotr.

     Visų pirma skaudu, kad mes, lietuviai, imame prarasti bet kokį atsakomingumo jausmą. Išleisti į viešumą žurnalą, kurio tekstas mirga, puslapis po puslapio knibždėte knibžda paprasčiausiomis gramatikos klaidomis, nekalbant jau apie gerokai taisytiną lietuvišką stilių. Be to, prieš skelbdamas viešumai tokio masto, viską aukštyn kojomis apverčiančią istorijos vyksmo tezę, atsakingumo jausmo vedamas redaktorius būtų turėjęs atsiklausti ekspertų, pasitikrinti, ar visa argumentacija iš tikro stovi ant kojų. Čia to, atrodo, nepadaryta. Pasitaikė, kad rašinio autorius buvo ir šio "Mūsų Vyčio” numerio redaktorius. Jis pirmiausiai už viską ir yra atsakingas. Bet atsakomybės negali nusikratyti ir tie, kurie šį žurnalą leidžia, ypač kad jau jų pats vardas "Akademinis Skautų Sąjūdis” įpareigoja — nob-lesse oblige!

     Bet ne tai šiuo atveju svarbiausia! Mums rūpi klausimas: ar 1387 m. buvo Lietuvos krikštas, ar jo nebuvo? J. Dainauskas rašinyje kartoja iki įkyrumo: tokio krikšto visai nebuvo. Kas apie tai iki šiol buvo rašyta, viskas suvestiną į lenko J. Dlugošo savuosius į padangę keliančią fantaziją, — joks patikimas istorijos šaltinis 1387 m. Vilniuje įvykusio Lietuvos krikšto nežino.

     Norint išnagrinėti čia visus J.D. teigimus, atitaisyti daugybę rašinyje istoriškų netikslumų, išnarplioti visus jo vartojamų sąvokų nepastovumus ir nuolatinius jose šokinėjimus, reikėtų ir daug laiko, ir daug vietos. Pažvelkim į tai, kas svarbiausia.

     Pirmiausia iškyla klausimas, ar lietuviams 1387 m. iš viso reikėjo krikštytis. J. Dainauskas atsako: nereikėjo. Oficialus Lietuvos krikštas buvęs 1251 m., tuomet buvusi įsteigta vyskupija. Turėta visko, ko reikia krikščioniško gyvenimo pradžiai. Po to

     Lietuvoje vis būdavę ir krikščionių, ir vienuolių, ir viena kita bažnyčia. Rusų sektantų bogomilų įtaigojami lietuviai įsijungę į tą sektą, ir pats Jogaila buvęs bogomilų sekėjas ir priėmęs jų krikštą. Taigi Lietuva ir lietuviai jau nuo 1251 m. buvo krikščioniški. Jiems naujo krikšto nebereikėjo.

     Dėl lietuvių sektantų ir pats J.D. gana svyruoja, nes neturi įrodymų ir pasitenkina savo fantazija: "galėjo būti”, "gal” (daug kartų), "galėtų” ir pan. Bet kiekvienam juk aišku: jei galėjo būti, tai galėjo ir nebūti! Tiesa, J.D. surado Jogailos 1387.II.22 dienos privilegijoje "pakartotinai pakartotą, daugiskaitoje, terminą 'sektos’ ” (psl. 14). Bet J.D. rašo netiesą, kad ten tas žodis vartojamas daugiskaitoje, — abu kartu ten vienaskaitos abliatyvo linksnis. Be to, ką ten reiškia "secta”? Iš konteksto aiški tiktai viena prasmė: rutėnų išpažįstama pravoslavų religija, kuri katalikų požiūriu buvo "sekta”. Jei koks lietuvis (nacione lituanus) buvo tos "sektos” sekėjas, Jogailos patvarkymu, jis turėjo tapti kataliku. Tuo pačiu uždrausta lietuviams katalikams ir katalikėms sudaryti šeimą su pravoslavais; o jei kas nepaklausytų ir sudarytų moterystę su rutėnu ar rutėne, tam nereikia išsiskirti, tiktai kitos "sektos” partneris turi pasekti katalikės ar kataliko tikėjimą. Iš čia ir aišku, kad toji "sekta” — tai pravoslavai; nieko nesakoma apie kokius nors kitokius sektantus. Reikia pridurti, jog jokiu būdu ne "visi priklausantieji 'Rusenu tikėjimui’, (kokioms tai) sektoms, turi tapti paklusniais Romos Katalikų Bažnyčiai”, kaip rašo J.D. (psl. 14) — tai tik J.D. sufantazuota; dokumente to nėra.

     Mindaugo ir kitų su juo lietuvių krikšto 1251 m. niekas neneigia. Kaip apie 70 metų prieš tai lyvių žemėje, taip ir Lietuvoje tuomet buvo oficialiai įvesta krikščionybė. Bet iš Ikškilės ji vystėsi toliau, ypač pagrindinis kiekvieno krašto Bažnyčios sandas— vyskupija — ten nuosekliai plėtojosi. To negalima pasakyti apie XIII a. vyskupijas Lietuvoje. Čia bažnytinė organizacija, nė šaknų gerai nesuleidusi, išnyko, — daugiau kaip šimtą metų nebuvo jokios vyskupijos, nebuvo parapijų. Lietuviai buvo pagonys, jos valdovai buvo pagonys, Lietuva kaip kraštas visų buvo laikomas pagonišku kraštu. Štai dėl ko Lietuvai, XIV amžiui einant į pabaigą, reikėjo tautos krikšto, štai kodėl Lietuvoje reikėjo naujai įvesti (ne atgaivinti, kaip to norėtų J. D.) bažnytinę organizaciją.

Lietuviai jėzuitai su savo generolu prie Jaunimo centro. Iš kairės I eilėje tėvai: J. Borevičius, E. Montvila, P.H. Kolvenbach, A. Saulaitis, P. Daugintis; II ir III eilėje tėvai: F. van Beeck (generolo palydovas), A. Kezys, J. Kidykas, K. Raudeliūnas, L. Zaremba, J. Vaišnys, J. Sukackas, G. Kijauskas ir broliai: J. Janeliūnas, P. Kleinotas.    J. Tamulaičio nuotr.


     Kad tai nėra vien abstraktūs samprotavimai, rodo jokios abejonės nekelią popiežių ir pačių lietuvių kunigaikščių dokumentai. Iš jų aišku, jog lietuviai prieš 1387 m. buvo pagonys ir todėl jiems reikėjo krikšto. Imkime gana artimą tiems 1387 metams pop. Grigaliaus XI 1376.VI.1 dienos bulę, skirtą kard. Robertui, legatui pas Kryžiuočių ordiną. Ja pavedama kardinolui ištirti  Gersteino (Austrijoje) grafo sūnaus Otono prašymą nebepriklausyti Kryžiuočių ordinui. Bulėje minima, kad tas Otonas kurį laiką "apud paganos illarum partium, Letvynos nuncupatos, in captivitate detentus fuerat” ("buvo tenykščių pagonių, kurie vadinami lietuviais, nelaisvėje” — žr. Bullarium Poloniae, II t., Roma 1985, nr. 2335). Taigi dar 1376 m. popiežiui lietuviai tebebuvo pagonys, vadinas, jiems dar reikėjo priimti krikštą. Ir tokių popiežių dokumentų, kur minima pagoniška, krikšto reikalinga Lietuva, būtų galima pririnkti iš XIV a. apie tuziną.

     Tą patį sako, nors gal ne taip aiškiai, ir patys lietuviai, kad ir tokiame Krėvos akte (1385 m.). Ten skaitome: "O kol viskas, kas anksčiau minėta, bus reikiamu būdu įvykdyta, tuo tarpu viešpats Jogaila, didysis kunigaikštis, su visais savo dar neapkrikštytais broliais, artimaisiais, kilmingaisiais didikais ir smulkiaisiais žemdirbiais, gyvenančiais jo žemėse, geiste geidžia ir prašyte prašo juos priglausti prie Šv. Romos Bažnyčios katalikų tikėjimo”. Iš konteksto aišku, kad ir Jogaila dar nebuvo krikštytas, ir visi kiti išvardytieji buvo reikalingi krikšto, t.y. buvo pagonys. Jei būtų buvę kokie sektantai, kaip juos supranta J.D., nebūtų buvę sakoma “su visais dar neapkrikštytais. ..”

     O kaip su tais visais 1387 ir 1388 m. duotais dokumentais? Nejaugi ten nėra jokių užuominų apie Lietuvos ir lietuvių krikštą? J.D. ten nieko nerado ir todėl nusprendė: Lietuvos krikšto 1387 m. visai nebuvo. Tylos argumentas dažnai yra nepatikimas argumentas. Jei kas nors kur nėra paminėta, tai dar nereiškia, kad to ir nebuvo. Reikėtų įrodyti, kad tai, ko neminima, būtinai turėjo būti ten paminėta. J.D. to neįrodo. Ir nė vienas iš tų metų mus pasiekęs dokumentas nėra tokio pobūdžio, kad jame būtinai būtų reikėję minėti ir lietuvių pagonių krikštą, kuris, be to, kaip tik tuomet vyko ir dėl to buvo visiems akivaizdus dalykas, nereikalaująs jokių paminėjimų ar aprašymų.

     Bet pažvelkime iš arčiau į tuos Jogailos ir pop. Urbono VI raštus, kurių tekstus net su lotyniškomis, kartais gana ilgomis ištraukomis (kuriose, deja, daug netikslumų; todėl perspėju jų nevartoti, pirma gerai nepatikrinus) J.D. išsamiai cituoja. 1387.II.17 dienos Jogailos privilegija, skirianti katedrai ir vyskupo kurijai išlaikyti dotacijas, iš tikrųjų nemini įvykusio ar vykstančio krikšto. Tris dienas vėliau Lietuvos didikams ir bajorams duotoji privilegija jau mini apsikrikštijusius bei norinčius krikštytis. O trečioje tuomet (II.22 d.) duotoje privilegijoje Jogaila pats sakosi iš pagonio tapęs krikščioniu ir lietuvius vadina naujakrikštais (neophyti, t.y. būdami suaugę pakrikštytieji, prieš tai buvę netikinčiaisiais, kitaip sakant, pagonimis; žr. Das Grosse Duden-Lexikon, V t., 1966, 718 psl.). Nėra abejonės, jog Jogaila čia turi mintyje apie tą laiką vykstantį lietuvių krikštą.

     Dėl pop. Urbono VI dokumentų nėra ko sielotis, kad apie juos nerasta pėdsakų Vatikano archyvuose. Tiktai menkučiai fragmentai iš 11 1/2 metų trukusio Urbono VI pontifikato pasiekė mūsų laikus. Koks šimtas ir gal net daugiau stambių registrų tomų buvo sunaikinta jau XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje kilusiose suirutėse. Apie tai smulkesnių žinių galima rasti vokiečių paruošto leidinio Repertorium Germanicum, II t., Berlynas 1933, įvade.

     Nėra jokios racijos abejoti to popiežiaus vysk. Dobrogostui duota bule, kuria pavedama šiam vyskupui kanoniškai sutvarkyti Vilniaus vyskupijos įsteigimą ir jai vyskupo paskyrimą. Jos tekstą vysk. Dobrogostas iš originalo, kaip jis pats sako, perrašydino į savo oficialų užduoties įvykdymo raštą. Toje Urbono VI bulėje aiškiai pasakyta, kad Jogaila iš pagonio tapo krikščioniu ir Lietuvoje esą "daugybė tikinčiųjų tą tikėjimą priėmusiųjų” ir tikimasi, kad ir likusieji "netikėliai” (suprask, pagonys) atsivers.

     Antroji to paties popiežiaus naujajam karaliui Jogailai skirta bulė, duota 1388 m. balandžio 17 d., kurios ištisą tekstą J. Dlugošas persirašė į savo kroniką, nėra "neabejotinas J. Dlugošo vaizduotės kūrinys”, kaip labai nelogiškai ir neapdairiai istoriškai nusprendžia J.D. (24 psl.). Sprendžia nelogiškai, nes negalimas dalykas, kad J. Dlugošas, kuris nekentė ir visaip žemino Jogailą, būtų tyčia sukūręs jam išaukštinti falsifikatą, ir dar popiežiaus vardu, kuris katalikams lenkams buvo didesnis autoritetas už bet kokį kitą. Sprendžia ir neapdairiai istoriškai, nes yra išlikusi tos bulės autentiška kopija, kurią vysk. Dobrogostas, grįžęs iš Romos, tuojau pat pasirūpino padaryti Wišlicoje 1388 m. liepos 9 d. (žr. Cod. dipl. eccl. Vilnensis, psl. 730, kaip 22 psl. papildymas). Iš kopijos paaiškėja, kad J. Dlugošas tą bulę gana tiksliai perrašė į savo kroniką; tik trys nežymios klaidelės įsivėlė ir gale peršokta iš 10 žodžių susidedanti, bet iš esmės nieko naujo nepridedanti sakinio dalis.

     Pagal J.D., kaip tik toji bulė J. Dlugošui turėjo būti pagrindinis piliastras visam tariamo Lietuvos krikšto statiniui. Dlugošas tą bulę kaip tik tam ir sufalsifikavęs, kad galėtų popiežiaus autoritetu paremti visas savo fantazijas. Bet matome, kad pop. Urbono VI 1388.IV.17 d. Perudžioje duota naujajam karaliui Vladislovui-Jogailai bulė yra istorinis faktas. Joje popiežius džiaugiasi, kad pats karalius priėmė krikštą (ne tik "politinį krikštą” — tai teologinė nesąmonė! —, kaip svaičioja J.D., bet "regeneracionis lavacrum”, t.y. tikrą krikšto sakramentą) ir po to esančius tamsybėse veda į tiesos šviesą ir Dievo pažinimo kelią; griauna demonų šventyklas ir jų vietoje stato Viešpačiui šventoves, karališku palankumu rūpinasi bažnyčiomis ir dvasiškiais. Visa tai tegalima suprasti tik tada, jei iš tikrųjų po Jogailos krikšto buvo pradėta oficialiai Lietuvos krikštijimo akcija. Popiežius nenurodo, kada tai įvyko. Bet jei kiti šaltiniai liudija, jog Jogaila per visus 1386 metus buvo pasilikęs Lenkijoje, Lietuvos krikštas galėjo vykti 1387 metų pirmoje pusėje.

     Kad taip iš tikro įvyko, skelbia ir pats Jogaila, įsteigdamas ir apdovanodamas naują parapiją Obolcuose (1387.VI.1). Ilgoje to dokumento įžanginėje dalyje aiškiai rašoma, jog Šv. Dvasia "taip paveikė abiejų lyčių žmones Lietuvoje, kad į mus (suprask: į Jogailą) žiūrėdami tarsi į savo vadovą ir juos vedantį sekdami, iš šv. krikšto šaltinio atgimsta ir jau beveik visi taip atgimė” (sacri fonte baptismatis renascuntur et quasi totaliter renati”). Tiesiog atsispindi krikšto vykdymo nuotaika ir patvirtina, kad iki birželio mėn. jau buvo daug pakrikštyta.

     Pabrėžtina, kad visi čia suminėtieji Jogailos ir popiežiaus dokumentiniai tekstai nė kiek nepriklauso nuo to, ką vėliau rašė J. Dlugošas savo kronikoje.

     Kad ne visi J. Dlugošo kronikos aprašymai, jo ten suminėti faktai yra istorinė tiesa, tai jau buvo žinoma ir lenkams, ir lietuviams istorikams. Taip pat niekas negali abejoti, kad J. Dlugošas rašė savo didžiąją kroniką, remdamasis daugybe autentiškų dokumentų bei anksčiau rašytų analų, kronikų, įvairių raštų. Ir iš J.D. rašinio aišku, kad šis lenkas kronistas, aprašydamas Lietuvos krikštą, turėjo prieš akis tiek Jogailos 1387 m. Vilniuje duotų privilegijų, tiek Urbono VI 1388 m. bulės vysk. Dobrogostui tekstus. Dabar pamatėme, jog Dlugošas turėjo ir 1388.IV.17 d. bulės karaliui tekstą, kurį pažodžiui perrašė. Todėl J. Dlugošo kronikoje yra daug teisybės, ir jokiu būdu neleistina viską iš anksto atmesti. Tačiau kai kuriuos dalykus, ypač tuos, kurie nesiriša su jokiais dokumentais, jis pats papildė, kaip išmanė ir kaip tuo momentu nujautė. Tokių papildymų yra ir skyrelyje apie Lietuvos krikštą. Juos reikia palyginti, kiek galima, su kitais šaltiniais ir, kas teisinga, priimti, kas prasilenkia su tiesa, atmesti. Iš anksto paniekinti viską, ką tik J. Dlugošas parašė, būtų ne tik nemoksliška, bet ir labai žalinga, nes tuomet įvyktų tai, ką sako vokiečių patarlė: "Das Kind mit dem Bade ausschūtten” (Kartu su muilinu vandeniu išpilti ir kūdikį). Kaip tik taip pasielgė J. Dainauskas.

     Čia galėtume ir dėti tašką. Bet norėtųsi dar pridurti vieną kitą pastabėlę apie kai kuriuos J.D. išsigalvotus, šaltinių nepagrįstus arba juose visai kitaip išreikštus tvirtinimus. Pvz., paskaičius skyrelį "Jogailos 'Itinerariumo’ duomenys” (psl. 8), nejučiomis ateina mintis: ar tas, kuris tai rašė, yra kvailas, ar, kaip sakoma, kitus kvailais laiko? A. Gąsiorowskis, surinkęs žinias apie Jogailos kelionių "maršrutus”, nurodo, ne kada ir kur Jogaila atvažiavo, nei kada iš ten išvažiavo, o tik tai, kada išlikę šaltiniai paliudija jį buvus toje ar kitoje vietoje. Todėl J.D. didžiai klysta ir kitus klaidina, rašydamas: "Vilniuje Jogaila vėl atsirado tik 1387.II.17 d. ir čia jis, atrodo, išbuvo iki II.22 d., paskelbdamas trys (sic!) privilegijas”. Tą itinerarą giliau analizuojančiam darosi aišku, kad Jogaila beveik visą laiką nuo 1386 m. Kalėdų iki maždaug 1387 m. Devintinių išbuvo Vilniuje, išskyrus dvi trumpas išvykas: apie kovo 22 d. į Merkinę ir balandžio mėn. gale į miškus pamedžioti. Dėl Jogailos kelionės į Vitebską ir Polocką ir pats Gąsiorowskis nieko tikro negali pasakyti, nes neturi kito šaltinio, kaip Dlugošo kroniką. Bet ir prileidus, kad Jogaila 1387    m. sausio mėn. buvo išvykęs į tas rytines Kunigaikštystės sritis (1387 m. pradžioje kaip tik buvo suimtas maištaujantis Polocko kunigaikštis Andrius — Jogailos brolis — ir ištremtas į Chęciną, Lenkijoje; žr. Enc. Lit. I, 95 psl.), į Vilnių jis turėjo sugrįžti dar prieš gavėnią. Sekančius tris mėnesius — o ne tiktai penkias dienas! — Jogaila išbuvo Vilniuje, nes nėra žinių, kad būtų kur nors toliau keliavęs, išskyrus minėtas dvi trumpas medžioklei skirtas išvykas. Taigi vykdyti Vilniuje ir jo apylinkėse iškilmingą Lietuvos krikštą buvo pakankamai laiko.

     J.D. kelis kartus teigia, kad "Poznanės vyskupas Vilniaus katedrą konsekravo tik 1388    metų antroje pusėje” (27 psl.; plg. taip pat 20, 23 bei 31 psl.). Kuo remiantis tai tvirtinama? Gal vysk. Dobrogosto 1388 m. Vilniuje išduotu raštu? Bet ten nieko nesakoma apie katedros konsekraciją. Tiktai nurodoma, kad valdovo pastatytoji Vilniuje bažnyčia pakeliama į įsteigtos vyskupijos katedrą. O apie konsekravimą liudija pirmoji Jogailos Vilniuje duotoji privilegija (1387.II.17): "ecclesiam in castro nostro Vilnensi constructam et locatam ac ad laudem et honorem Omnipotentis Dei... consecratam”. Iš to išeina, kad katedra jau buvo pastatyta, kai iš Lenkijos atvyko Jogaila. Ją galėjo konsekruoti sykiu atvykęs vysk. Andrius, busimasis Vilniaus vyskupas.

     Ir vėl J.D. be niekur nieko tvirtina: "Poznanės vyskupas Dobrogostas vyskupą Andrių ir tuo pačiu Vilniaus vyskupiją subordinavo Gniezno arkivyskupijai” (31 psl.). Iš kur tai? Vysk. Dobrogosto 1388 m. Vilniuje sudarytame akte apie Gniezno metropolitą nė iš tolo neužsimenama. Netgi pakartotinai sakoma, kad vysk. Dobrogostas tai atlikęs "per Sedem Apostolicam specialiter deputatus ... de mandato Sedis Apostolicae . .. auctoritate apostolica nobis data et concessa”, tai reiškia: specialiu Apaštalų Sosto pavedimu, popiežiaus suteiktu autoritetu jis ¡steigia Vilniaus vyskupiją ir skiria jai vyskupą. Jau pats faktas, kad ne metropolitas, o kitas vyskupas popiežiaus vardu tvarko naujos vyskupijos ¡steigimą, rodo, jog tuomet nenorėta Vilniaus pajungti Gnieznui. Patys lenkai pripažįsta, kad tiktai nuo XV a. antrojo dešimtmečio yra ženklų apie Vilniaus vyskupijos priklausymą Gniezno metropolijai.

     Arba vėl: "Ta proga pakartotinai galima pasakyti, kad ir Jogailos laikais Lietuva buvo karalystė. Kunigaikštija ją 'padarė’ tik J. Dlugošas” (27 psl.). Kuo remiantis taip tvirtinama? Tiktai fantazija, anų laikų valstybinės teisės nežinojimu, nieku nepagrįstomis svajonėmis. Neužtenka, kad koks kryžiuočių kronistas ar šiaip dalykų nežinąs asmuo pavadintų Lietuvos didįjį kunigaikštį karaliumi. Nepakaktų, jei ir pats tuo suinteresuotasis sau prisiskirtų šį titulą. Nes jau XIII a. nebuvo gana, kad tam turįs galių, pvz. popiežius, kam nors suteiktų karaliaus titulą; reikėjo dar išrinktąjį viešai patepti šventais aliejais ir vainikuoti karaliaus vainiku. Taip įvyko 1253 m. su Rusios karaliumi Danielių ir su Lietuvos karaliumi Mindaugu. Juo labiau to reikėjo XIV amžiuje. O iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nei Gediminui, nei Algirdui, nei Jogailai, nei kuriam kitam po jo niekas turįs tam galios nesuteikė karaliaus titulo ir nė vienas nebuvo vainikuotas karaliumi. Taigi Lietuva po Mindaugo mirties niekuomet nebuvo karalystė, o tiktai Didžioji Kunigaikštystė. Tai yra istorinė tiesa, o ne J. Dlugošo prasimanymas. Jogaila buvo karalium tiktai Lenkijai, o Lietuvai "princeps supremus”, kaip jis visuomet tituluojasi savo dokumentuose. Ir kitaip būti negalėjo, nes, jei Jogaila Krokuvoje būtų buvęs vainikuotas ir Lietuvos karalium, turėtume pripažinti, jog po Krėvos akto Lietuva buvo inkorporuota į Lenkiją ir su ja sudarė vieną valstybę. To tačiau nebuvo, todėl ir skirtinga valdovo vienai ir antrai valstybei titulacija.

     O kalbant apie XIV amžių, rašyti: "Vatikanas, atrodo, buvo pasiruošęs Vilniaus vyskupiją... subordinuoti betarpiai Romai” yra tiesiog nesąmonė. Jau netikslu Apaštalų Sostą tapatinti su "Roma”, nes XIV amžiaus didelę dalį popiežiai gyveno ne Romoje, o Avinjone. Taip pat Vilniaus vyskupijos reikalu duota bulė ne Romoje, o Perudžioje. Vatikanas XIV amžiuje buvo tiktai viena iš Romos kalvų. Kartais kalvos papėdėje esanti Šv. Petro bazilika irgi vadinama Vatikano bazilika. O Vatikanas, kaip popiežiaus valdoma institucija, kaip žinoma, egzistuoja tiktai nuo 1929 m. Kaip tik komunistai mėgsta Vatikano vardą vartoti antiistoriškai, nes jie nenori rašyti "Apaštalų Sostas”, "Šventasis Sostas” ar "Popiežiaus kurija”.

     Ir taip būtų galima dar ilgai tęsti, atitaisinėjant visokius neteisingus tvirtinimus, išsigalvojimus, fantazavimus šiame ilgame J.D. rašinyje. Bet užteks. Jau iš viso to, ką lig šiol dėstėme, aišku, kad Lietuvos ir lietuvių krikštas 1387 m. yra tvirtai pagrįstas istorinis faktas, nors apie tai, kaip jis buvo įvykdytas, neišliko platesnių aprašymų ir J. Dlugošo kronikoje šiuo atžvilgiu yra daug netikslumų. J. Dainausko to fakto neigimas remiasi jo išankstiniu nusistatymu, šaltinių nesupratimu, jiems daug ko primetimu, ko juose visai nėra. Tai, ką J.D. labiausiai prikiša J. Dlugošui, gali būti pritaikyta ir jam pačiam: rašinyje nemaža fantazijos, melo ir falsifikato. Netgi blogiau negu pas J. Dlugošą: šis deda savo fantazijas ten, kur jam trūksta dokumentacijos, o J.D. bando viską remti dokumentais, jiems dažnai priskirdamas tai, ko juose visai nėra, arba nematydamas to, ką jie net ir visai aiškiai skelbia.

     Nėra ko kreipti dėmesio į visokius gandų skleidėjus, nepasitikėjimo sėjėjus, kiršintojus. Tokių visuomet buvo ir bus. Kai šventėme šv. Kazimiero jubiliejų, kai kas, ypač iš čikagiškių lietuvių, prisiklausęs kalbų ir gandų, leidosi jų paveikiamas, ir kaip skaudžiai apsigavo! Tikėkimės, kad iš to ne vienas pasimokys dabar būti budresnis ir savarankiškesnis.