religinės ir tautinės kultūros žurnalas

 GEGUŽĖ-MAY / VOLUME XXXVIII, NO. 5 1987

MOTINAI (eil.)

145

 V. Putinas-Mykolaitis

HIMNAS DANGIŠKAJAI MOTINAI (eil.)

147

 Šankara

PRIIMKIME VIENAS KITĄ

148

 Chiara Lubich

LIETUVIŠKOSIOS KATALIKYBĖS
ŠAKNŲ BEIEŠKANT

149

 Vytautas Bagdanavičius, M.I.C.

VERKIANČIOJI MADONA

153

 Alfonsas Grauslys

PAVĖLUOTAS LAIŠKAS MAMAI

155

 Kun. Jonas

KODĖL SKAITYTI ŠV. RAŠTĄ?

157

 P. Daugintis, S.J.

MARIJOS APSIREIŠKIMAI MEDJUGORJE

159

 Irena Šerelienė

KOKIE TĖVAI, TOKIE VAIKAI

165

 Bruno Markaitis, S.J.

10-35 METŲ LIETUVIŲ KILMĖS
JAUNOJI KARTA PASAULYJE

169

 Dr. Kęstutis Trimakas

AKLUMAS IR AKLIEJI

171

 Vaiva Vygantaitė

TĖVYNĖJE

174

 Gediminas Vakaris

KALBA

178

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

179

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

179

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas keliomis nuotraukomis iš Čiurlionio galerijoje suruoštos parodos Vasario 16-osios proga. Viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Tas vakaras kaip krištolas,
O tolyje varpai.
Toki, motute, vakarą
Ir tu mane supai.
 

Pro langą saulė leidosi
Pašvaiste ugnine, —
Tu, poteri kalbėdama,
Meldeisi už mane,
 

Kad aš užaugčiau didelis,
Ir sveikas, ir gražus, —
O saulė žarstė vygėje
Tuos žėrinčius dažus.
 

Paskui atėjo sutemos,
Juoda rudens naktis.
Per naktį alpo motinos
Nerimstanti širdis.

Kai išklydau iš tėviškės,
Atsimenu gerai,
Galulaukės arimuose
Liepsnojo vakarai.
 

O kai grįžau pavasarį
Su paukščiais iš pietų,
Audringi rinkos debesys
Ant tėviškės skliautų.
 

Radau tave palinkusią,
Kaip obelį laukuos.
Ne, nebedaug tau nemigų
Gegutė iškukuos. . .
 

Ak, rodos, vakar, užvakar,
Motut, mane supai,
O štai tą tylų vakarą
Tau skambina varpai.

Vytautas Ignas    Pavasaris, 1987

Šankara

HIMNAS DANGIŠKAJAI MOTINAI

Kaip šauktis turėčiau,
Kad kelią laimėčiau,
Kuriuo aš pasiekčiau, o Motin, tave!
Karščiausiai maldausiu,
Gal laimės tos gausiu
Kaip, Motin, bent kartą išvysti tave!

Kaip ženklą tą rasti,
Kurs gali nuvesti
Palaimos keliu pas tave, nežinau;
Bet tu savo kelią,
Kai širdį man gelia,
Parodyt galėsi, tikrai numanau.

Aš gimęs aklybėj,
Neturto nuogybėj,
Kad gera daryčiau, stokoju jėgų.
Lyg proto netekęs,
Tavim nesu sekęs,
Ilsėjęsis tykiai prie kojų tavų.

CHIARA LUBICH

     "Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei” (Rom 15,7).

     Šie šv. Pauliaus žodžiai skatina atnaujinti mūsų gyvenime tarpusavio brolišką meilę. Kas jį paskatino taip rašyti? Skirtingos kultūros ir religinis įvairumas, narių atsineštas iš savo praeities, galėjo sukelti pirmųjų krikščionių bendruomenėse nesutarimus ir vienybės stoką. Pavyzdžiui, graikų-romiečių srityse dalis žmonių yra buvę judaizmo išpažinėjai, kita dalis — buvę pagonys. Dėl to ten galėjo įsivyrauti tendencingas ir nepalankus nusistatymas prieš vieni kitus, kai reikėjo aiškintis kokius nors pamaldumo nuostatus.

     Toms problemoms įveikti šv. Paulius nerado labiau veikiančio pavyzdžio, kaip Jėzaus. Jėzus priimdavo ateinančius, visus lygiai, ar būtų jie judaizmo išpažinėjai, ar pagonys. Kai jie priėmė Evangeliją ir buvo jo atpirkti, tapo naujais žmonėmis. Kaip Jėzus darė, taip ir krikščionys turi priimti vienas kitą, nežiūrint skirtingos galvosenos.

     Evangelijos vaizduoja Jėzų žemiškame gyvenime, kaip palankiai priimantį visus. Jis priėmė ypač žemiausius, menkiausius, atstumtuosius. Net nusidėjėliai ir nuo Dievo nutolę ateidavo pas jį, tikėdamiesi būti priimtais. Ypač kančioje Jėzus parodė mums savo meilę be ribų. Net matydamas ir numatydamas mūsų nesupratimą, nedėkingumą ir neištikimybę, jis atleido ir mus priėmė su begaline meile.

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

4. BAROKINĖ LITURGIJA

     Labai vertinamas krikščioniškos mišių liturgijos istorikas Juozas A. Jungmann, S.J., pradėdamas kalbėti apie barokinę liturgiją, susitinka su klausimu, ar barokinei dvasiai buvo leista įeiti į krikščioniško pamaldumo sritį ir pasireikšti panašiai, kaip viduramžiai pasireiškė, formuodami senąją sakramentų liturgiją ("The Mass of the Roman Rite”, vol. 1, Benzinger Brothers, N.Y., 142 psl.). Iš tikrųjų barokas nesidomėjo liturgija. Kontrastas tarp senosios liturgijos ir baroko dvasios buvo toks didelis, kaip tarp dviejų skirtingų pasaulių. Nauja gyvybės dvasia žemę ir dangų panėrė į vieną sūkuringą audrą. Tai dvasia, kuri buvo skirtinga nuo ramios ir didingos romėniškos maldos. Negana to, tai buvo laikai, kada krikščioniška teologinė ir religinė mintis buvo patekusi į reformacijos ir kontrareformacijos sūkurį. Ir tuo būdu ji buvo skirtinga nuo senosios Romos tradicijos taip labai, kaip tik buvo galima krikščioniško apreiškimo rėmuose. Tai sudarė naują bazę katalikiškam mokymui (Jungmann, 142 psl.).

     Tačiau kaip tik ši naujos formos katalikybė buvo lietuviškos krikščionybės apaštale. Iš to išeina bent pora labai reikšmingų išvadų. Visų pirma, lietuviškos katalikybės negalima laikyti siaura prasme viduramžiška. Ir antra, norint suprasti ir įvertinti lietuviškos krikščionybės bruožus, negalima praleisti iš akių barokinio krikščionybės sąjūdžio.

Magdalena Stankūnienė    Jūratė, 1987

     Atkreipkime dėmesį į atskirus barokinės liturgijos bruožus. Baroko laikais, atsižvelgiant į labai aštrų liuteranizmo pasisakymą prieš mišias, kaip aukojimą, barokinėje krikščionybėje buvo labiau išryškintas Svenč. Sakramentas be betarpiško sąryšio su mišiomis. Švenč. Sakramento garbinimas liturgijoje atsistojo pirmoje vietoje. Į mišias pradėta žiūrėti tik kaip į priemonę atsirasti Švenč. Sakramentui.

ALFONSAS GRAUSLYS

     Tarp įvairių gana gausių Marijos pasirodymų įvairiuose pasaulio kraštuose ne kartą ji pasirodo verkianti. Čia paminėsime tik vieną Bažnyčios ištirtą ir pripažintą atvejį, buvusį 1953 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 d. Italijoje, Sicilijos saloje, Sirakūzų mieste. Vienoje tik iš vardo katalikiškoje, bet komunistiškai nusiteikusioje ir religijos nepraktikuojančioje šeimoje iš ant sienos kabančio Marijos paveikslo akių riedėjo ašaros keturias su pertraukomis dienas. Ištyrus paaiškėjo, kad tai buvo tikros žmogaus ašaros. Visa šeima atsivertė. Tą įvykį Bažnyčia pripažino tikru.

     Marijos ašaros skatina susidomėti aplamai verkimu ir ašaromis mūsų gyvenime. Tą susidomėjimą stiprina ir Evangelija, kurioje skaitome, kad Kristus ne kartą verkė, o taip pat padėjo, pagelbėjo verkiantiems. Evangelijoje rašoma, kad Jėzus prie Lozoriaus kapo susigraudino ir pravirko (Jn33, 35). Jis verkė dėl Jeruzalės ateities, prisiminęs, kad ji bus sugriauta (Lk 19,41). Jis mato prie savo kojų suklupusios viešosios nusidėjėlės ašaras (Lk 7,38) ir jas įvertina — jos gausias nuodėmes atleisdamas, jos visą elgesį didele meile vadindamas (Lk 7, 47). Šios nusidėjėlės atneštas alabastro indas su kvapiu tepalu, kuriuo ji Viešpaties kojas patepė (Lk 7,37-38), sukelia mintį, palyginimą, kurį galėtume šiuo sakiniu išreikšti: "Kaip iš įskilusio indo sunkiasi skystimas, taip dvasiškai sužeista, įžeista, apvilta, neteisybės patyrusi paplūsta ašaromis širdis”.

     Praėjusio šimtmečio religinis filosofas, krikščionis, danas S. Kierkegaard (miręs 1855 m.), svarstydamas ašarų vaidmenį, pastebi, kad juokas — tai paties žmogaus padaras, nes jis dirbtinai sukeliamas, o verkimas yra natūralesnis — tai dieviškos malonės dovana. Todėl, anot šio filosofo, "girdime žmones sakant: lai duoda Dievas, kad aš gerai verkti galėčiau”. Atrodo teisingas tas danų posakis, nes patirtis rodo, kad išsiverkimas skausmą lengvina, nes "ašarų drėgmė apsaugo nuo skausmo ugnies” (Z. Maurina, dvasinga latvių rašytoja).

     Tu mylėjai mane dar negimusį. Svajojai, laukei. Jau tada telkei ir davei man geriausias savo kūno sultis. Tik jų maitinamas, tik šilto Tavo širdies kraujo gaivinamas, vysčiausi, augau iš menkučio gemalėlio į vis didesnį žmogiuką, į vis sunkesnę Tau naštą, prisidedančią prie visų kitų nelengvo Tavo gyvenimo naštų naštelių. Tu nesiskundei. Dėkojai Dievui, nes laikei mane didžia jo gerumo dovana. Kaip būčiau turėjęs anuomet Tau dėkoti, kaip Tave mylėti, kai kiekviena prisidedanti mano gyvenimo akimirka plaukė iš Tavęs. Tos dienos, savaitės ir mėnesiai buvo mudviejų intymiausios akimirkos.

     Nežinau, Mama, kaip Tu tada jauteisi, ką galvojai, svajojai. Aš tai tikrai nieko negalvojau ir nesvajojau, tik traukiau ir traukiau iš Tavęs šiltus gyvybės syvus, kartais net pasispardydamas. Tu tai jautei, bet ne-pykai. Tau tai buvo ženklas, kad aš gyvas. Tu net nežinojai, kad aš buvau berniukas, o ne mergaitė. Tu mane mylėjai tokį, koks aš buvau.

     Tu tada tikrai nelaukei nei mano dėkingumo, nei meilės, nes žinojai, kad dar negaliu mylėti, negaliu būti dėkingas. Aš buvau Tavo laimė, Tavo džiaugsmas. Ar ne taip tada jautė Tavo širdis?

     Pagaliau nutrūko tas mudviejų intymiausias gyvenimo ryšys. Aš nuo Tavęs buvau atskirtas... Tu pirmą kartą mane pamatei. O aš tada dar nemačiau Tavęs. Tu džiaugeisi manimi. Ir tėvelis džiaugėsi. Tik aš nesidžiaugiau. Ne iš džiaugsmo krykštaudamas atėjau į Tavo pastogę, o tartum nepatenkintas garsiai pravirkau. Bet ir tas pirmas mano pravirkimas buvo Tavo ausims maloni muzika — berniukas gyvas! Gimdymas pasibaigė laimingai. "Ačiū Dievui” — Tu sušnibždėjai.

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Kai kurie klausia, kam jiems skaityti Šv. Raštą. Juk sekmadienio mišiose girdime net tris Šv. Rašto skaitinius ir jų paaiškinimus per pamokslą. Ypač neaišku, kokia nauda iš Senojo Testamento skaitymo. Juk ten aprašyti įvykiai buvo žydų tautoje prieš du ar tris tūkstančius metų. Kokia mums iš to skaitymo gali būti nauda? Šiame rašinyje pasistengsime trumpai į šiuos klausimus atsakyti, juos paryškinti.

     Šv. Raštas — tai Dievo žodis, tiesiogiai įsakytas ar darbais bei įvykiais pareikštas ir surašytas knygoje, graikiškai vadinamoje Biblija. Kun. A. Rubšys sako, kad Šv. Raštas yra Dievo pokalbio su žmogumi padarinys. Šiame rašinyje daug pasinaudosime kun. A. Rubšio knygomis: "Raktas į Senąjį Testamentą” ir "Raidė užmuša, dvasia gaivina”.

     Transcendentinis, anapus esąs Dievas apsireiškia savo tvariniui, sueina į pokalbį su žmogumi. Taip jis rodo rūpestį žmogumi, duoda jam savo nurodymų, įsakymų, teikia pagalbą ir pažada ją teikti ateityje. Žmogus įtiki apsireiškiantį Dievą, vienaip ar kitaip atsiliepia, paklusdamas jo įsakymams, o kartais ir neigdamas juos. Per tokius apsireiškimus ir pokalbius amžių būvyje žmogus daug ką sužino ne tik apie Dievą ir jo valią savo gyvenimui, bet priima ir patį Dievą bei galią tapti sudievintu jo vaiku (plg. Jn 1,21).

IRENA ŠERELIENĖ

     Šiandieninė Jugoslavija. Nuo 1945.XI. 29 kraštas susidaro iš šešių respublikų, penkių tautų, 18-os tautinių grupių, 13-os kalbų, kurių keturios yra oficialios, ir 6-ių religijų.

     Vartant netolimos praeities istorijos lapus, sužinome, kad Sarajeve, Bosnia-Hercegovina sostinėje, 1914.VI.28 studentas Gavrico Princip nužudė Austrijos princą Francis Ferdinandą ir jo žmoną, tuo uždegdamas pirmojo pasaulinio karo liepsną. Antrojo pasaulinio karo metu Jugoslavija prarado apie 2 milijonus gyventojų, kurių dauguma buvo nužudyti, ginant tautinius, religinius ar politinius įsitikinimus.

Vilnius, 1986  Bronius Murinas (1918-1986)

     Išvarginta karų žiaurumo, susidedanti iš įvairių tautų, kultūrų ir religijų mozaikos, pilna neramių židinių, Jugoslavija, vienintelė tokia Europoje, yra tarsi pereinamasis tiltas tarp Rytų ir Vakarų.

Bruno Markaitis, S.J.

     Mes esame įpratę visą aplinkos plotmę skirti į du pasaulius: į vaiko pasaulį ir suaugusiojo pasaulį. Turbūt tuo norime pasakyti, kad vaiko pasaulis yra mikrokosmas, mažas pasauliukas, kuriame vyrauja neribota vaizduotė, žaismas ir žaislai, kur nėra atsakomybės ir rimtų problemų, kur maži, dar neišsivystę proteliai sugeba suprasti ir pasisavinti tik labai mažą didžiojo žinyno dalį. Kas kita su makrokosmu, didžiuoju suaugusiųjų pasauliu, kurį valdo apčiuopiama, į nieką neatsižvelgianti gyvenimo tikrovė, kur problemos yra tikros ir žiauriai rimtos, kur nebėra vietos vaizduotei ir svajonėms, nes kasdien į gyvenimo duris beldžiasi pareiga ir atsakomybė. Čia suaugusiojo išsivystęs protas, naudodamasis plačiomis žiniomis ir ilgu patyrimu, problemas ne tik supranta, bet ir joms sprendimą randa.

     Savaime aišku, kad šis skirtumas remiasi bendrybėmis ir gerokai atsiduoda paviršutiniškumu. Bet ne paslaptis, kad gana dažnai vaiko ir suaugusiojo pasauliai yra taip suprantami ir apibrėžiami. Jei tokia samprata turi nemaža tiesos, tai ji, ypač kalbėdama apie vaiko pasaulį, praleidžia du dalykus. Pirma, labai didelį ir jautrų vaiko imlumą visa tam, ką jis mato ir girdi. Antra, vaiko inteligencija pabunda ir išsivysto tarp dvejų ir trejų amžiaus metų. Autoritetai tvirtina, kad, nežiūrint to fakto, jog visos kitos vaiko kūno ir dvasios galios vystosi ir toliau, vaiko inteligencijos augimas ir didėjimas sustoja prie neperžengiamo slenksčio į septintuosius amžiaus metus.

 (Į klausimus apie jos tautinę sąmonę atsako Pasaulio lietuvių anketos direktorius dr. Kęstutis Trimakas)

Ką Pasaulio lietuvių anketa pasako apie lietuvių kilmės jaunąją kartą už Lietuvos ribų? Kiek jaunimo anketą užpildė? Kaip šį jaunimą charakterizuotumėte ?

     Analizuojant Pasaulio lietuvių anketą, ypatingas dėmesys krypsta j 10-35 m. amžiaus jaunąją kartą. Tai už tėvynės ribų gimusioji karta. Jos tik 2,4% gimę Lietuvoje.

     Iš jaunosios generacijos gauta 933 užpildytos anketos, t.y. beveik trečdalis visų Pasaulio lietuvių anketų (iš viso gauta 3078). Ankstyvesnės, vien jaunimui skirtos studijinės anketos, platintos pasaulio lietuvių jaunimo kongresų proga, nepasiekdavo nė pusės šios anketos jaunimo skaičiaus: 1972 m. — 435, 1976 m. — 406, 1983 m. — 289. Anos anketos buvo naudingos jaunimo padėčiai nušviesti. Šioji anketa dar vertingesnė savo skaičiumi, paliestų sričių apimtimi bei galimybe jaunimą palyginti su viduriniąja bei vyresniąja karta.

     Nors buvo skelbta anketą pildyti nuo 15 m. amžiaus, bet gauta ir iš jaunesniųjų, ypač iš JAV ir Kanados. Užpildžiusieji anketą pagal amžių taip pasiskirsto: 10-14 m. — 84 (94%); 15-17 m- — 166 (17,6%); 18-20 m. — 123 (13,2%); 21-25 m- — 177 (19,0%); 26-35 m. — 379 (40,6%).

     Pagal kraštus (dėl nedidelio jaunosios kartos skaičiaus kai kuriuose kraštuose tie kraštai šiame apskaičiavime yra sudėti į kontinentus): JAV — 460 (49,4%); Kanada — 181 (19,4%); Australija — 100 (10,7%); Europa (Anglija ir V. Vokietija) — 95 (10,2%); Pietų Amerika (Argentina, Brazilija ir Urugvajus) — 72 (7.7%).

Vaiva Vygantaitė

     Aklumas gali būti laikomas didžiausiu žmogaus nepatogumu ir nelaime. Aklumas gali ištikti turtingus ir vargšus, gudriuosius ir neišmanėlius, o taip pat visus kitus žmones. Iš tikrųjų akli žmonės nuo reginčiųjų skiriasi tiktai tuo, kad negali matyti. Tačiau akluosius Dievas kartais apdovanoja kitais talentais.

     Aklumas yra regėjimo netekimas. Pasaulyje yra apie 40.000.000 aklų žmonių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose — apie pusantro milijono legaliai aklų gyventojų. Legaliai aklais yra laikomi tie, kurie gali atskirti tamsą nuo šviesos ir matyti daiktų formas. Akliems žmonėms gyvenimas yra sunkus, nes jiems dažnai neįmanoma susirasti darbo.

     Aklus galima skirstyti į dvi grupes: tie, kurie yra akli iš prigimties, ir tie, kurie apanka kada nors gyvenime, nors yra gimę su regėjimu. Dvi svarbiausios priežastys, dėl kurių kūdikiai gimsta akli yra: 1) kai motina, būdama nėščia, vartoja kuriuos kenksmingus vaistus, pakenkiančius negimusiam kūdikiui; 2) jeigu motina, laukdama kūdikio, suserga kuria pavojinga liga, pvz., vokiškaisiais tymais.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

NAUJIEJI LIETUVOS PARKAI

     "Mokslo ir gyvenimo” žurnale, Lietuvos komunistai giriasi, kad jie įsteigę net dešimt naujų parkų. Jie rašo, kad įvairių projektavimo institutų ir gamybinių kolektyvų jėgomis kuriami parkai Lietuvoje ir mūsų laikais. Daugumos naujųjų parkų bruožas — įranga masinėms šventėms bei pasilinksminimams: dainų ir šokių, sporto aikštelės, pavėsinės, laužavietės, vaikų žaidimo įrenginiai, erdvios vejos. Parkai supa kultūros namus, visuomeninius-administracinius centrus, gyvenamas apylinkes. Tarp šių parkų yra jau reikšmingų, kurie verti būti saugomi ir puoselėjami.

     Įdomu, kad daugumas vertų dėmesio naujųjų parkų sukurti be vieningo autorinio projekto, o vietos iniciatorių pastangomis.

Austė Pečiūraitė. Urda ir Šelmerdenė. 1982-3, akrilika. Paskolinta iš Robin Lockett galerijos Čikagoje.

     Siūloma skelbti naujųjų parkų dešimtuko pirmuoju numeriu Obelijos kolūkio Dainavos legendų parką. Jis sukurtas buvusio kolūkio pirmininko P. Sasnausko iniciatyva, gamtišku principu, t.y. panaudojant natūralias biocenozes. Berželių, pušų, juodalksnių guotai supa erdvias ir jaukias įvairių žolių pieveles, juosiamas vingriu taku. Rymo, legendų dvasią saugodami, stogastulpiai, vandens tvenkinėlių ir kaskadų žaismas, tilteliai, suolai — viskas poilsiui, gamtos grožio pajautimui.

Skyrių tvarko JUOZAS VAlŠNYS, S.J.

PORA KLAUSIMŲ

     Vienas skaitytojas rašo, kad kartą iš dviejų ponių pasikalbėjimo nugirdęs tokį sakinį: "Mano šuniukas serga, nieko nevalgo, bijau, kad gali numirti”. Tas skaitytojas klausia, ar čia tinkamai pavartoti žodžiai nevalgo ir numirti.

     Žinoma, netinkamai. Kitose kalbose šiuo atveju būtų vartojami tie patys žodžiai ir kalbant apie žmones, ir apie gyvulius, bet ne taip yra lietuvių kalboje. Valgyti gali tik žmogus, o mirti gali žmogus ir bitė (mat lietuviai bitei reiškia ypatingą pagarbą). Kalbėdami apie gyvulius, mes vartojame skirtingus žodžius. Nesakome, kad gyvuliai valgo, bet ėda. Užuot sakę miršta, vartojame net keletą gyvuliams tinkančių žodžių: dvesia, gaišta, stimpa. Tai dažniausiai vartojami žodžiai, bet jų yra ir daugiau: nusibaigia, nusikapanoja, kojas pakrato, kojas užverčia, nusprogsta, krinta. Krinta sakoma ir apie gyvulius (ypač didelius: arklius, karves), ir apie žmones, pvz.: Vakar mūsų geriausia karvė krito. Kažkokia gyvulių epidemija užėjodabar arkliai kaip musės krinta. Daug žmonių seniau krisdavo maru. Kare tūkstančiai vyrų krito.

APIE “STEBUKLINGĄ” VAISTĄ — ASPIRINĄ

     Jau labai seniai žmonės vartoja aspiriną kaip vaistą nuo galvos skausmo ir karščiavimo. Pastaruoju metu juo imta gydyti artritą ir net širdies priepuolius. Netgi manoma, kad aspirinas galįs apsaugoti nuo saulės spindulių kaitros. Amerikiečiai kasmet suvartoja apie 20 milijardų aspirino tablečių.

     Tačiau tam tikrais atvejais aspirinas gali būti žalingas. Daugelis JAV terapeutų jau nebeprirašo šio vaisto vaikams, nes sergantiems gripu ir vėjaraupiais jis gali sukelti retą ir kartais mirtiną ligą — Rejė sindromą. Šia liga kasmet suserga apie 200 vaikų. Liga labai sunki, kai kada net su haliucinacijomis, ligoniai smarkauja, siautėja, praranda orientaciją, gali sutrikti jų smegenų veikla ir jie gali netekti sąmonės.

     Pastebėtas ir kitoks aspirino šalutinis poveikis. Jis dirgina skrandžio gleivinę, dėl to kartais jaučiamas pykinimas, gali atsirasti ir skrandžio opa, sutrikti inkstų veikla ir pablogėti astmatikų būklė.

■    Prancūzijos katalikų, protestantų ir stačiatikių Bažnyčių vadovai pasiuntė raštą Sovietų Sąjungos religinių reikalų tarybos pirmininkui Karčevui, kviesdami sustabdyti puolimus prieš tikinčiuosius. Pasirašė Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilnet, Protestantų federacijos pirmininkas pastorius Maury ir stačiatikių vyskupų komiteto pirmininkas metropolitas Meletios.

■    Romos vyskupijos ribose yra daugiau kaip 25.000 vyrų ir moterų vienuolių. Tame mieste yra daugiau kaip 300 vienuolių provincijų namų.

■    Londone tradiciniam susitikimui buvo suvažiavę daugiau kaip 20.000 jaunuolių iš 18 kraštų, nuo Portugalijos ligi Lenkijos ir Suomijos. Buvo ir iš Jugoslavijos. Jie dalyvavo bendrose katalikų ir anglikonų maldose.

■    Vatikano Dieviškojo Tikėjimo kongregacija patikrino lietuviškus šventėm skirtų lekcijų ir evangelijų vertimus. Tuo rūpinosi Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkiv. Liudas Povilonis, kuris drauge su kun. Bronium Bulika buvo nuvykęs į Romą.

■    Tarptautinis krikščionių solidarumas Salzburge, kuris rūpinasi teikti pagalbą persekiojamiems krikščionims, pasisakė už dalyvavimą Lietuvos krikšto 600 jubiliejaus minėjime. Ši organizacija reikalauja, kad būtų leista pačiam popiežiui dalyvauti sukakties minėjime Lietuvoje. Šios organizacijos atstovai patys norėtų dalyvauti jubiliejaus minėjime Lietuvoje ir tuo reikalu jau padavė atitinkamoms įstaigoms prašymą. Savo pareiškime šis sąjūdis reikalauja, kad būtų grąžintos nusavintos bažnyčios, ypač Vilniaus katedra ir Šv. Kazimiero bažnyčia. Taipgi prašo, kad Lietuvoje būtų atidaryta antra kunigų seminarija.

REDAKCIJOS PRANEŠIMAI

     Ateinančiame numeryje jau paskelbsime konkurso laimėtojus. Jiems premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje gegužės 17 d. Jaunimo centre.

     Mūsų ekskursijoje jau visos vietos užimtos — turime pilną didelį autobusą — 53 keleivius. Išvykstame birželio mėn. 11 dieną, grįžtame—liepos mėn. 2 dieną.

HENRIKO NAGIO POEZIJA ANGLIŠKAI

     Jonas Zdanys, dėstąs Yale universitete ir pats rašąs poeziją, jau yra išvertęs nemaža lietuvių poezijos į anglų kalbą. Pažymėtina jo redaguotoji reprezentacinė antologija “Selected Post-war Lithuanian Poetry” (1979). Joje taip pat yra išspausdinti penki Henriko Nagio eilėraščiai. Šiuo metu jis ruošia Henriko Nagio poezijos rinktinę anglų kalba. O apie J. Zdanio verstus H. Nagio eilėraščius antologijoje “Contemporary East European Poetry” (1983) žymus ir įtakingas Londono dienraščio “Times” kultūrinio priedo (“Literary Supplement) recenzentas rašė, kad tai yra vieni geriausių visoje antologijoje.

     To paties vertėjo versti H. Nagio eilėraščiai šiais metais pasirodys amerikiečių akademiniuose ir kultūriniucse žurnaluose: “Stone Country” ir “The Atavist”, o žurnalo “Crosscurrents” ruošiamoje antologijoje, kuri vadinsis “Literary Olympians” ir bus išleista dar prieš 1988 metų Kanados žiemos olimpiadą, bus įdėti taip pat trys Henriko Nagio eilėraščiai, versti J. Zdanio. Antologijos redaktorius, pasirinkdamas dėtinuosius poetus, vertėjui rašytame laiške paaiškina: “It is planned to include the best living writers from around the world and will be published in hardcover in time for distribution prior to the 1988 winter Olympics. It will, however, be a tribute to literature, not sports”.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 25 dol. aukojo A. Babickienė.

22 dol. aukojo V. Bildušas.

Po 20 dol. aukojo: A. Gylienė, G. Mitsevitz.

Po 15 dol. aukojo: kun. A. Bernatonis, kun. P. Ragažinskas, V. Gečas.