CHIARA LUBICH

     "Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!” (Rom 13, 12).

     Apaštalas Paulius savo laiške, kitoje pastraipoje prieš čia cituojamus žodžius, ragina Romos krikščionis tikrai stengtis gyventi tarpusavio meile. Tuo raginimu jis norėjo priminti, kad krikščionims svarbu suprasti reikšmę to laiko, kada jie gyvena. Jie gyvena išganymo laiku, kurį pradėjo Jėzus, ateidamas į šią žemę, ir kuris pasibaigs jo grįžimo metu. Tai neįkainojamos vertės laikas, ir jis negali būti eikvojamas. Nesvarbu kaip ilgas laiko tarpas juos skirtų nuo Jėzaus grįžimo, jų visas gyvenimas turi būti įkvėptas jo laukimo. Tada kiekvieną valandėlę, kiekvieną veiksmą jie naudos tam susitikimui pasiruošti.

     "Tamsos darbai” buvo darbai "ankstyvesnio senojo žmogaus” (Ef 4,22); visokie nusikaltimai, ydos, savitvardos stoka vyravo krikščionių tarpe, kol jie dar tebebuvo paklydimo tamsoje. Dabar, kai jie pažino Jėzų ir žino, kad jis dar kartą ateis, jau negali gyventi, kaip prieš tai. Jie turi atsižadėti nuodėmės, nusikratyti blogų įpročių ir diena iš dienos stengtis apgalėti blogus polinkius. Tada galės pasitikti Jėzų, "apsiginklavę šviesos ginklais”, reiškia — vilkėdami dorybėmis, gyvendami pagal jo žodį, ypač mylėdami artimą. Kai jie bus apsivilkę Jėzumi, vėl atėjęs, pripažins juos savais.

     "Apsiginkluokime šviesos ginklais”. Šv. Paulius čia naudoja karinius terminus. Jų sąvoka įsakmiai teigia budrumą, ryžtingumą, drąsą, visišką atsidavimą. Tuo jis nori pasakyti, kad krikščionis turi visiškai pasiaukoti, gyvendamas pagal Jėzaus žodį, ypač mylėdamas artimą. Jėzaus žodžiai ir yra tie ginklai, kuriuos krikščionis naudoja, pasitikdamas situacijas, spręsdamas problemas, ryžtingai pasipriešindamas pasauliškai galvosenai.

     Kristaus sekėjai turi išmanyti, kaip panaudoti kiekvieną progą, vykdant jo meilės įsakymą. Iš tikrųjų asmens turimas laikas visada pateikia nepertraukiamą eilę progų pagal tą Jėzaus mokymą gyventi. Kiekvienas užsiėmimas, specialybė, gabumas, kiekviena veikla — nors ir menkiausia — tai sfera, kurioje visos mūsų pastangos turi reikštis tarpusavio meile. Taip šeima, darbovietė, profesija, visuomeninė ir politinė veikla, taikos, teisingumo, gyvybės apsaugos problemos ir t.t., tai vis mums duotos galimybės tarnauti Jėzui, tarnaujant artimui. Tai ir yra šviesos ginklai, kuriais turime apsiginkluoti, kad galėtumėm pasitikti Jėzų.

     Čia mąstoma ištrauka drąsina tikintįjį nepabūgti krikščionybei metamų kaltinimu ir ryžtingai įsijungti į pasaulio problemų sprendimą. Mes galėtumėm sakyti, kad tie, kuriems nerūpi žmonijos opūs reikalai, dar nesuprato Jėzaus naujojo įsakymo. Jėzus nori, kad mes jį pasitiktumėm nešini evangėliškos meilės darbais. Liepdamas mylėti vienas kitą, jis mus moko, kad dangaus karalystė yra gyvenama jau čia žemėje mūsų darbais. Todėl krikščionio gyvenimą charakterizuoja ne pabėgimas iš pasaulio ir užsidarymas, bet veiklus įsipareigojimas visišku atsidavimu tarnauti artimui pagal Jėzaus mokymą.

     Tai pamąstę, mes svarstome, kaip turėtumėm sutikti Jėzų. Jis tikrai ateis. Jis ateis laikų pabaigoje — kaip mes kalbame Tikėjimo Išpažinime — atlyginti už mūsų darbus, kurti tarpusavio meilės bendruomenę. Toks tikrumas negali mūsų laikyti abejingų. Jis skatina mus būti veikliais, ryžtingais, drąsiais, visad atsinaujinančiais.

     Kai sutiksime Jėzų savo gyvenimo pabaigoje, vienintelis dalykas, kuris pasiliks, bus tai, kaip nuoširdžiai gyvenome pagal Evangeliją ir kaip labai mylėjome artimą.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius