Dana Penčylaitė

     Mes, lietuviai, gyvendami svetimame krašte, turime daug pliusų, bet taip pat ir minusų. Nuo pat mažens lietuvių jaunimas dalyvauja įvairiose organizacijose — skautuose, ateitininkuose, sporto klubuose, tautinių šokių grupėse. Jaunimas lanko šeštadienintes mokyklas, nors tai dar dažniausiai ne savo noru ir pasirinkimu. Tėvai, norėdami pratęsti lietuvybę per savo vaikus, juos veda į organizacijas ir veža į šeštadienines mokyklas. Vaikai, kurių tėvai juos nuo mažens įjungė į lietuvišką veiklą, vėliau patys nori kuo aktyviau dalyvauti ir likti lietuviškoje aplinkoje.

     Vaikas paūgėjęs pats pradeda suprasti, kodėl tėvai taip jį vertė priklausyti lietuvių visuomenei. Jis supranta, kad yra verta ir garbinga būti lietuviu, mokėti savo tėvų kalbą, žinoti apie savo praeitį bei dabartinę Lietuvos padėtį. Jam patinka dainuoti lietuviškas dainas, šokti tautinius šokius bei skaityti lietuviškai. Kartais vaikams net patinka pasigirti savo draugams amerikiečiams, kad jie moka kalbėti dviem kalbomis.

     Atsitinka ir taip, kad, kai vaikas paauga, jam nusibosta eiti į mokyklą kiekvieną šeštadienį. Užuot sėdėjus klasėje ir rašius diktantus, jis galėtų ilgiau pamiegoti, arba žiūrėti televizijos. Dažniausiai jis priklauso amerikietiškų mokyklų sporto klubui arba yra įsivėlęs į kitokią mokyklos veiklą. Rungtynės ir treniruotės dažniausiai vyksta šeštadieniais iš ryto, tuo pačiu metu kaip ir pamokos šeštadieninėse mokyklose. Čia ir kyla konfliktas, kai vaikas turi pasirinkti sportą, ar šeštadieninę mokyklą.

     Atsimenu, kai turėjau savo draugėms pasakyti, kad negalėsiu būti rungtynėse, nes turiu eiti į mokyklą, jos tada vis mane klausinėjo: "Ar tau neužtenka eiti penkias dienas per savaitę į mokyklą? Kodėl tu nori eiti dar daugiau? Kokia tu keista!”

     Taigi lietuviui vaikui nėra labai lengva. Draugai jo nesupranta, o tėvai vis verčia. Artinantis savaitgaliui, jau gali vis girdėti: "Jonuk, eik ruošti lietuviškas pamokas!” — "Bet, mama, aš negaliu — aš turiu kitų pamokų. Taip pat mano draugas John kvietė drauge su juo dviračiu pasivažinėti.. Kiekvieną šeštadienio rytą vis girdi mamą raginant: "Vaike, kelkis! Pavėluosi į šeštadieninę mokyklą!” Arba: "Greičiau kelkis — reikia važiuoti į sueigą!” O tas miegas toks saldus! Kad dar tik valandėlę...

     Kai vaikas dar daugiau paauga, kai jam sueina kokia 16 metų, jis pats pradeda spręsti, kas jam geriau patinka: ar geriau draugauti su amerikiečiais, ar su lietuviais. Bet iki to laiko jau jis pripratęs prie šeštadieninės mokyklos ir susidraugavęs su lietuviais skautų ar ateitininkų organizacijose. Dažniausiai jis nusprendžia, kad yra įdomiau su lietuviais draugauti, ir bando taip susitvarkyti savo amerikietiškos mokyklos veiklą, kad galėtų ir ten, ir čia dalyvauti. Kartais jis turi atsisakyti dalyvauti sporto komandose, ir tai yra vienas iš tų minusų.

     Bet toks jaunimas, kuris pripranta dalyvauti lietuviškoje veikloje nuo mažens, visuomet pasilieka lietuviškos visuomenės dalimi. Tėvams jau nereikia jo versti toliau lankyti lietuviškas organizacijas arba lituanistinę mokyklą. Jam pačiam jau pasidaro tai įdomu. Organizacijose ir šokių grupėse jis susipažįsta su jaunimu ir iš kitų miestų. Jis turi progų pakeliauti, dalyvauti stovyklose, šventėse, suvažiavimuose. Jis įsigyja naujų draugų ir pamato, kad jo gyvenimas yra daug įdomesnis ir turtingesnis už tokio pat amžiaus amerikiečių draugų gyvenimą.

     Užaugęs jis pagaliau tvirtai įsitikina, kad yra verta būti lietuviu. Dažniausiai tokie jaunuoliai bando sukurti lietuviškas šeimas, kuriose nori išlaikyti savo tėvų įkvėptas lietuviškas tradicijas, išmokyti savo vaikus kalbėti lietuviškai ir toliau dalyvauti lietuviškoje veikloje. Jeigu nebūtų tokių aktyvių, lietuviškai susipratusių jaunuolių, kurie ryžtasi nepamiršti, kad jie yra lietuviai, mūsų tautos dalis svetimuose kraštuose kada nors visiškai išnyktų.