A. SAULAITIS, S.J.

     Nuo pat krikščionybės pradžios Krikštu buvo priimami į Bažnyčią įvairaus amžiaus žmonės šeimomis ar paskirai. Ilgainiui liko vienerios apeigos, pirmaisiais šimtmečiais ir misijų kraštuose dažniausiai naudotos: suaugusių Krikštas, nors katalikiškuose kraštuose dažniausiai buvo krikštijami kūdikiai. Vatikanas II-asis atnaujino apeigas: sugrąžino suaugusiems ilgesnį ruošos laiką (katechumenatą), pirmą kartą Bažnyčios istorijoje paruošė kūdikių krikšto apeigas, pritaikė suaugusių formules paauglių krikštui. Šiame krikšto reikšmės aprašyme ištraukėlės paimtos iš įvairių krikšto būdų — suaugusių, paauglių ir kūdikių. Kiekvienas skyrelis papildomas šventojo Rašto nuorodomis, kurios sakramento reikšmę pavaizduoja ar paaiškina.

Stasio Žilevičiaus nuotrauka.

     1. Įstojimas į krikščionių bendruomenę: "Džiaugsmingai tave į bažnyčią priimame, kad kartu su mumis galėtum bendrauti prie Dievo žodžio stalo”.

     Kiekvienas krikšto sakramento simbolis išreiškia bendruomeninę sakramento prasmę, nes krikštu įstojame į Bažnyčią. Žinoma, neužtenka įstoti: bendruomeninis gyvenimas yra viso gyvenimo uždavinys. Nepakanka bendrumo, o tenka sugyvenimą patirti, priimant vienatvę, švenčiant skirtumus, nesutarimus kaip eilinę gyvenimo dalį išgyventi. Krikščionis tiki, kad verta tikinčiųjų šeimos nuotykį gyventi tokį, kokį Evangelija siūlo. Kaip ir kiekviena bendruomenė, Bažnyčia turi savo apeigas (ypač įstojimo), šventes, gyvenimo bruožus, įstatus, priklausomybės sąlygas, uždavinius ir erdvės nariams bręsti. Naujai atrandame šios didžios bendruomenės dovanos reikšmę, patiriamą sekmadienio liturgijoje, šeimoje, artimo tarnyboje. Naujai suprantame, kad asmuo, nesugebantis būti vienas, turėtų bendruomenės vengti, o nesugebantis bendruomenėje gyventi, turėtų saugotis vienatvės.

     Šventoji Dvasia yra mūsų vienybės raištis, tačiau jos dovanos ne būtinai patvirtina mūsų vertybes, mūsų tvarkos dėsnius: ji veikia laisvai, nepažabota; ne visuomet žinoma, ką ji — kaip Jėzus žadėjo — mums primins. Naujam nariui gavus Šv. Dvasios dovaną, bendruomenė atidžiai klausosi, naujai stengiasi savo elgesiu, apeigomis, bruožais tikėjimą gyventi. Šv. Dvasia yra staigmenų, susitaikymo, pakilnumo ir jaunystės dvasia. (Šv. Rašte: Apd 2,42-47, 4, 36-37,5,1-11).

     2. Pašaukimas vardu: "Kokį vardą parinkote savo kūdikiui?” — "N.N., nuo dabar būsi vadinamas ir šiuo vardu” (kai suaugęs pasirenka krikščionišką vardą).

     Vardas ne tik pažymi atskirą žmogų, bet yra asmens esminė savybė. Vardu vadindami ar pašaukdami, rašydami vardą (ir pavardę), žmogų padarome gyvą, pripažįstame jo ar jos buvimą. Žmogaus vardą žinoti yra pažinti žmogų — tai ryšku Šv. Rašte, o pirmykščiose tautelėse vengiama svetimam savo vardą išduoti, leistis būti fotografuojamam, kartais neminimi mirusių ar iš genties atskirtų asmenų vardai.

     Kai Viešpats asmenį kviečia uždaviniui, dažnai pakeičia vardą, pvz., Abramas — Abraomas, Simonas — Petras, Saulius — Paulius, kaip ir šiandien popiežius savo vardą pakeičia po išrinkimo, ir beveik ligi mūsų laikų vienuoliai imdavosi kito vardo ar sutvirtinamieji pasirinkdavo Sutvirtinimo vardą (Krikšto sakramento reikšmei sugrįžus į pirmąją vietą, šie du papročiai rečiau užlaikomi). Santuokos metu dažnai moteris priima vyro pavardę. Dievas savo Sūnui davė vardą angelo žodžiais. Savo prisikėlimu

     Jėzus gavo naują vardą — Dievo Sūnus (Fil 2,9), o Jėzus savo vardą duoda tikintiesiems krikščionims (pagal žodžio kilmę "kristčionys”).

     Krikščionio vardu vadindamasis, tikintysis išreiškia savo prisirišimą prie Kristaus, o duodamas žmogui vardą, Dievas sandora save prie asmens prisiriša (Jn 20,11-18).

     3.    Kryžiaus ženklas: "Priimk kryžiaus ženklą savo kaktoje: šiuo savo meilės ženklu Kristus suteiks tau stiprybės. Išmok Kristų pažinti ir jj sekti”.

     Krikščionims kryžius yra įrankis, kuriuo romėnai Jėzų nužudė, kaip nuteisdavo pabėgusius vergus, dabar likdamas visuotiniu simboliu savo forma ir medžiaga — medžiu, įvairiose kultūrose pažįstamu "gyvybės medžio” vardu. Krikščionys religiniame mene naudoja įvairiausių rūšių kryžių, kaip ir lietuviai gražiai išpuošia tą patį esminį pavidalą.

     Prieš Evangeliją tikintieji kryžiaus ženklu pažymi kaktą, lūpas ir krūtinę, o krikšto apeigose kūdikio tėvai, krikšto tėvai ir kunigas galvą kryžiumi paženklina. Žegnodamiesi krikščionys taria "Vardan Dievo Tėvo”, liesdami kaktą, kad mintys, patirtis, vaizduotė, pagarba, meilė ir šventiškos nuotaikos derintųsi su Kristumi; tardami "ir Sūnaus”, paliečia širdį, kad būtume vieningi, meilingi, švelnūs, džiaugsmingi, trokštume kas Kristaus, ir kad iš krikščionių trykštų meilė; žodžiais "ir Šventosios Dvasios” pereiname mostu nuo peties į petį, Dievo vardą skleisdami ant viso savęs, išpažindami, kad Šventoji Dvasia veikia laisvai nuo krašto ligi krašto pasaulyje, kad priimame Evangeliją išskėstom rankom ir su tokia meile, kuri niekad asmenų neužmiršta. Kryžius primena ir visa tai, ką Jėzus apie kryžių sako. (Žr. Fil 2,5-11, Mt 10,37-39, 16, 24, Mk 8,34, Lk 9,23, Jn 12,32-33, Gal 6, 14-18, Ef 2,14-16).

     4.    Žodžio dovana: "Priimk Evangeliją, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gerąją naujieną”.

     Žodžio ir balso teisę turi tik laisvi žmonės; kaliniai pilno balso neturi, o priespaudoje žodis ir balsas labai brangus. Kai kuriems asmenims yra sunku išsireikšti ar būti suprastiems, o mažytis vaikas išvis nekalba (lotyniškai "infans” yra "nebylys”) — ir kaip džiaugiasi tėvai ir giminės, kai galų gale vaikelis prakalba. Išmokdami kalbėti, suprantame, kad tarti žodį reiškia gyventi, būti, santykiauti, ir tuo pačiu išmokstame, kaip svarbu kitų klausytis ir kitus išgirsti.

     Šv. Raštas sako, kad Dievas tapo žodžiu: Jėzų vadiname Dievo Žodžiu. Krikštu asmuo priima gerąją naujieną ir išpažįsta Jėzų šimtininko žodžiais: "Šis tikrai buvo Dievo Sūnus”.

     Žmogus įsitikinęs, kad, kai jis kalba, Dievas klausosi, o kai Dievas kalba — žmogus supranta. Krikštu esame įvesti į šitokį bendravimą su Dievu.

     Krikštas duoda ir teisę tikinčiųjų bendruomenėje prabilti, kalbėti ir kitų Bažnyčios narių klausytis, ir teisę kartu su kitais sakyti "Tikiu!”

     Prie žodžio dovanos priklauso ir tyla, nes tyla yra tada, kada Dievas kalba. Tylos žodis suprantamas visomis kalbomis, išreiškiantis tiesą, solidarumą, paguodą. Kiekvienas žmogus išmoksta savo kalboje ir savo gyvenime tylą pastebėti ir išgirsti. Tarp žodžių įpinta tyla mus padaro jautrius, atidžius, nukreiptus į teisingumą, tiesą, teises; suteikia progą verkti; leidžia pakiliai džiaugtis Dievo nauja kūrinija. Tyla traukia mūsų širdį ir tikėjimą tiesiai dirbti ir galvoti. Kaip sako poetai, tyla yra ramybės bei taikos duona (Mt 13,3-9).

     5. Nuodėmių atleidimas: "Melskimės už krikštijamą ir už save, nes esame nusidėjėliai; kad tikėjimu ir atgaila priartėtume prie Kristaus..

     Ar gali būti, kad šiais laikais mažai girdima apie nuodėmę arba kad nuodėmės reikšmė nesuprasta? Žydų ir krikščionių tradicijose nuodėmė svarbus elementas: tai ribotumo ir laikinumo patirtis; blogis, kuris kartais ilgai neišnyksta; kaltė prieš Dievą, žmogų ir save; o labiausiai nuodėmę suprantame, kai pajuntame Dievo gailestingumą. Dievo akivaizdoje būdami, matome savo nuodėmingumą (kaip ir paskiras nuodėmes).

     Krikštu esame kviečiami ar pašaukti persikelti iš vidinio lūžio būklės į atlaidumo ir gailestingumo plotmę, nes Dievas nedalo ir nelaužo žmogaus, kaip kad velnias. Dievas žmogų kviečia susiderinti, viduje sutapti, išgyti, tapti viena. Krikštu esame pašaukti kitaip gyventi — artėti prie Kristaus, tobulo žmogaus. Poetas mąsto:

     "Tegul nuodėmių ir nevykusių nuosprendžių pelenais suteptos rankos Dievo akivaizdoje tampa švarios ir padeda statyti ir kurti; anksčiau užgniaužtos apie mano turtus ir įsikąstas idėjas, tegul dabar jos Dievo akivaizdoje atsileidžia ir atsikabina; jei jos pasiruošusios įžeisti ar atstumti, tegul dabar rankos sugeba glostyti; kai jos sugniaužtos pykčiui, smurtui ar jėgai parodyti, tegul Dievo akivaizdoje atsileidžia ir būna švelnios; savo rankas atitraukiu nuo nuodėmės ir atveriu savo delnus tavo gailestingumui priimti”. (Lk 7,36-50, 15,11-32, Rom 7,15 ir 18-20).

     6.    Atsivertimas, perkeitimas: "Viešpatie Jėzau, parodyk savo išrinktiems žmonėms gyvenimą Šventojoje Dvasioje, kad jie vis labiau bręstų ir artėtų prie Dievo Tėvo ir jį garbintų, nes viešpatauji per amžius”.

     Kiekvienas asmuo, sutikęs Kristų, pasikeičia, persikeičia, atsiverčia, tai yra, sugrįžta. Susitikimas su Jėzumi yra išgyvenimas su nenykstančiomis pasekmėmis. Toks "atsivertimas” ne būtinai yra staigus, o dažnai pamažu vystosi, atbunda per patirtį, pergyvenimus, kad žmogus vėl keliautų savo prisiimta pirmykščia kryptimi. Religinių terminų kalboje atsiversti arba sugrįžti reiškia būti perkeistam naujai sandorai — naujai gyventi ir elgtis.

     Bažnyčios uždaviniai yra: 1 )skelbti Gerąją Naujieną žodžiu ir pavyzdžiu, 2) tarnauti seserims ir broliams, ypač vargstantiems, 3) įgyvendinti Dievo karalystės požymius — broliškumą, dalinamąsi, teisingumą, tai yra vienybę. (Mt 19,16-30, Lk 4,16-21, 5,17-26, 7,18-23, 19,1-10, Jn 8,1-11, Apd 9, 1-19).

     7.    Rankų uždėjimas: (Rankos uždedamos be žodžių).

     Rankomis perduodama energija, galia.

     Rankos gydo — apgaubia delnais ir pirštais saugiai kaip motinos įsčios, kad gimtų nauja gyvybė. Rankos priima kitą žmogų, kaip Santuokos apeigose jaunieji vienas kito rankas laiko. Ranka sveikinamės, beldžiame; tėvai laiko vaikų rankas, draugai — draugų. Ištiesta ranka išsiunčia asmenį uždavinį atlikti, ištiestos rankos duoda teisę pasiuntiniui veikti siunčiančiojo vardu. Sudedame rankas maldai, iškeliame jas Dievą šlovinti, išskečiame kitus apkabinti ir pasaulį aprėpti. (Viduramžiais riterių kardai, uždėti ant pečių, simboliškai pratęsdavo ranką). Iškėlę ranką, prisiekiame tiesą kalbėti; kartais ranka ant širdies lydimos vėliavos ar himnai. Sutvirtinimo kūmai deda ranką ant globotinio peties.

     Jėzus savo rankomis gydė, tepė gydantį molį, apkabino vaikus, atleido nusidėjėliams, prikėlė mirusius, pripažino ir atpažino žmones, niekad jų nenaudodamas smerkti, bausti ar atstumti. (Mk 8,22-26, 7,32-36, 10,46-52).

     8. Tikėjimo išpažinimas: "Prašome išrinktųjų prieiti ir priimti Bažnyčios tikėjimo išpažinimą”.

     Graikiškai tikėjimo išpažinimas vadinamas "simboliu”. Tai sandoros žodis, kuriuo abu sutarties dalininkai sudera dėl sandoros turinio, kiekvienam paskirdami tinkamą dalį. Sudera, pasitikėdami vienas kitu ir vienas kitam patikėdami antrojo dalį. Todėl tikėjimo "simbolis” arba išpažinimas — tekste išrašytas — krikščionių tarpe reiškia, kad vieni kitų akivaizdoje tiki ir pripažįsta abiejų sandoros pusių nuosavybę, priklausomybę — žmonių ir Viešpaties. Švenčiausiosios Trejybės forma išpažįstamas tikėjimas yra kaip dokumentas ar pasas, kuriuo krikščionis savo tapatybę įrodo bet kur pasaulyje, kitoje krikščioniškoje bendruomenėje atsiradęs.

     Tikėjimo išpažinimu krikštijamasis įsirašo į pasaulinę bendruomenę, besilaikančią to paties tikėjimo "simbolio”, nors ir tik pamažėle ar nepilnai visais šios bendruomenės lobiais naudotųsi. Tuo pačiu išpažinimu krikščionys tvirtina, kad jų gyvenimas nukreiptas ne į save, o į Kitą. Išpažįsta ne tik žodžius ir jų turinį, bet patį asmeninį Dievą, kurį žodžiai dengia, už kurių slypi.

Stasio Žilevičiaus nuotrauka.


     Tikėti reiškia ir tikėti tuo, kas neįmanoma, per sunku. Tikėdamas įsipareigoja vystytis, atsiverti, visados ieškoti, klausinėti, savo laisva valia mylėti. Kiekvienas tikintysis nuolat kviečiamas atsakyti į klausimą, kurį Jėzus savo mokinių klausė: "O jūs kuo mane laikote?” (Mt 16,13-20).

     9. Pasinėrimas į vandenį: "Tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen”.

     Seniausiose tradicijose vandens reikšmė visur žinoma ir aiški: vanduo yra gyvybės šaltinis, priemonė švarintis, atgimimo vieta. Reikšmė yra ir dviprasmė: mirtis — gyvenimas, žala — kūryba, nes vandenyje galima nuskęsti, užtvindyti vandeniu, lygiai kaip ir vandeniu atgaivinti, drėkinti, girdyti. Krikščioniškame gyvenime mirties simbolis vanduo yra ir gyvenimo su Kristumi ženklas. Vanduo yra ir jūra, ir lietus, ir šaltinis.

     Pirmykščiais laikais ir dar dabar kartais žmonės krikštijami ne keliais lašais, bet būna paneriami į vandenį, kad, iš vandens iškilę, būtų panašūs į prisikėlusį Kristų, iš kapo gilumos naujon gyvybėn iškeltą. Pasinėręs į vandenį, žmogus po kiek laiko trokšta oro, kaip žmogus Dievo, ir kovoja, norėdamas orą (ir Dievą) pasiekti.

     Vanduo neturi nei kvapo, nei spalvos, nei skonio, o tai — didžiausias žemės turtas. Tuo pačiu ir jautriausias turtas, kylantis iš pačios žemės gelmių. (Mt 4,35-5, Mk 1,9- 11, 4,35-41, Jn 4 skyrius).

     10. Aliejumi patepimas: "Tave patepame išganymo aliejumi mūsų Išganytojo vardu”.

     Aliejaus simbolis ryškus kultūrose, auginančiose alyvmedžius, tačiau ir kitose srityse taukai ar kiti riebalai dažnai panašų vaidmenį atlieka. Aliejus įsisunkia giliai, neišgaruoja kaip vanduo, ilgai išlieka ir malonus pačiupinėti. Aliejus kūną maitina savo reikalingomis savybėmis, gydo ir stiprina, todėl yra jėgos, gyvybingumo, sveikatos ženklas. Aliejus nublizgina, kūną, kad jis atspindėtų šviesą, todėl yra džiaugsmo ir malonumo ženklas.

     Prie aliejaus priklauso ir kvepalai, nes senais laikais nebuvo įvairiausių nugarinių skysčių, o tirštos ir alyvuotos nuoviros, išlaikiusios savo kvapą. Kvepalai praneša, kad čia yra asmuo, nors jo ir nebūtų galima matyti, paliesti ar suvokti.

     Švęstas aliejus arba chrizma vyskupo šventinamas Didįjį Ketvirtadienį (arba ir Didįjį Antradienį). Tai aliejaus ir kvepiančių sakų (balzamo) mišinys. Šiuo aliejumi šventinami altoriai, bažnyčios, ir jis naudojamas sakramentuose, kurie ypatingu būdu asmenį paženklina: per krikštą, sutvirtinimą ir kunigystę. Taip Dievas žmogaus gyvenimą persunkia iki širdies. Būti aliejumi pateptam reiškia būti Šventąja Dvasia pateptam, kad būtume kaip Jėzus ("Mesijas” ir "Kristus” reiškia "Pateptasis”).

     Šventajame Rašte aliejus pažymi asmenį naujai misijai. Šv. Paulius kalba apie Šventosios Dvasios antspaudą. (I Samuelio 6,i-13, Jn 12,1-11).

     11. Naujas rūbas: "Tapai naujas kūrinys Kristuje ir apsirengei Kristumi. Imk šį baltą rūbą..

     Drabužis žmogų papuošia, apdengia ir apsaugo. Mūsų apranga išreiškia mūsų nuotaikas, kurias norime kitiems parodyti (pvz., gedulo juoda spalva mūsų kultūroje). Šventajame Rašte, kaip ir įvairiose kultūrose, kito drabužiu apsivilkti reiškia priimti kito paveldą, paveldėti ano turtus ar teises (pvz., karalių vainikavimas, teisėjų rūbai). Uždėti ant kito savo drabužį reiškia savintis ar pasisavinti.

     Kas mes esame po rūbais, kurie mus dengia, po uniformomis, darbo drabužiais? Baltasis krikšto rūbas yra šviesos, permatomumo ženklas, kaip kad švytėjo, kai Jėzus ant kalno persimainė savo trijų draugų akivaizdoje. Krikšte nauju rūbu apsivilkti reiškia palikti senąjį žmogų ir apsivilkti nauju. Velyknaktį gavę baltus rūbus, naujai pakrikštyti juos nešiodavo visą savaitę ligi Atvelykio (lotyniškai "Baltų rūbų sekmadienis”). (Lk 9,28-36, 15,22, Gal 3,27).

     12. Kristaus šviesa: "Tave Kristus apšvietė. Visados gyvenk kaip šviesos vaikas ir puoselėk tikėjimo liepsną savo širdyje”.

     Tradicijose šviesa ir tamsa vienas kitą simboliškai papildo arba pakeičia. Tamsa reiškia žemę, šviesa — dangų. Dievas sukūrė visatą, atskirdamas tamsą nuo šviesos (Pradžios knyga). Paprastai šviesa yra gyvybės, sveikatos, gerovės ženklas. Krikščionių tarpe šviesa yra Dievo buvimo ženklas (žvakutė prie Švenčiausiojo). Pats Dievas yra šviesa ir kviečia žmones šviesiai gyventi, net patiems šviesa tapti. Perėjimas iš tamsos į šviesą (pvz., aušra) krikščionims primena Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą.

     Ugnis, kaip ir vanduo, yra gyvybės ir prisikėlimo ženklas, dviprasmis. Ugnis yra ir meilė, ir pyktis; ugnis naikina ir žudo, valo ir atkuria (kaip Velyknaktį nauja kibirkštis). Anot Marijos ir Jėzaus draugų Šventoji Dvasia nusileido liežuvio pavidalo liepsnomis. (Jn 1,1-12).