Paveldėtas kraitis
Vaikas gimdamas gauna iš tėvų fizines ir psichines savybes. Tačiau jo dvasia dar yra tuščias indas, kuris, vaikui beaugant, turi būti pripildytas tam tikro turinio. Augąs vaikas trokšta pagal prigimtą polinkį prisirinkti kuo daugiausia įspūdžių įvairių pojūčių pagalba. Jis domisi spalvomis, daiktų išvaizda, garsais ir visa aplinka, kurioje jis įauga į pradinės erdvės formas. Gautus įspūdžius asociacijos dėsningumu grupuoja ir kloja atmintin, kaip kraičio skrynion, iš kurios vėliau semsis reikiamų žinių orientuotis egzistenciniame kelyje. Pradedant busti proto galiai, vaikui kyla begalės klausimų, ieškančių atsakymo aplinkos ryšingume: mama, kodėl ugnis karšta, kodėl vanduo verda, kodėl šuo loja, kodėl gaidys gieda, kodėl vėjas pučia, kodėl tėtė ilgai nepareina, kodėl gėlės žydi ir t. t. Noras susekti priežastingumą apreiškia vaiko protaujančios galios buvimą ir tuo būdu jį išskiria iš gyvulių aplinkos ir perkelia protaujančių tvarinių plotmėn.
Paauglys jaunuolis nebesitenkina pirmųjų atsakymų tikrumu. Jis dar kartą perkošia savo žinias, jas tikrina ir kritiškai vertina, norėdamas atrasti savo žinojimui pirminį pagrindą ir savo buvimui prasmingą atsakymą. Jeigu vaikišką žingeidumą galėjo motina patenkinti paprastu teigimu, nurodymu, pasakišku elementu, tai kritiškojo amžiaus jaunuolio nepatenkins daiktinis nurodymas nei atsitiktinis daiktų ryšingumas. Jis pradeda suvokti už daiktų slypinčią stipresnę jėgą ir savo buvimo gilesnę prasmę.
Protiškai atbundančio vaiko aplinkos supratimo žodynan motina įdėjo ir Dievo, dvasių, šventųjų terminus ir išmokė religinės praktikos pirmųjų žingsnelių. Tačiau šie religiniai elementai vaiko supratime dar buvo labai daiktiški — medžiaginio pobūdžio. Jam angelas tereiškė baltu apsiaustu apsivilkusį jaunuolį, Dievas — pražilusį senelį. Vaiko supratime sielos turinčios gyvenusio žmogaus medžiaginį pavidalą, o Dievas — aukščiausiai sėdįs ir ilgiausiai gyvenęs senelis. Jo religinis pasaulis yra visiškai toje pačioje plotmėje kaip ir medžiaginis. Skirtumas yra tik tas, kad dvasinio pasaulio esybės yra išsirikiavusios aukštesnėse pakopose, o medžiaginiai daiktai žemesnėse. Tačiau jie visi yra tos pačios medžiaginės erdvės dalyviniai elementai. Panašiai religinį ir dvasinį pasaulį supranta ir labai primityvūs žmonės.
Kritiškam jaunuoliui iš motinos paveldėto žinyno nepakanka tiek aplinkos ryšingumo nusakyme, tiek religinės bei dvasinės srities atskleidime. Jis trokšta žinoti daugiau ir suvokti giliau. Iš tėvų paveldėtas žinių kraitis yra nepakankamas. Prie to kraičio jaunuolis turi pridėti šiek tiek ir savo prakaitu uždirbto turto. Jis turi rasti atsakymą į būties kilmę ir prasmę.
Prasmuo ir įprasmintasis
Atskleidimas aplinkos daiktų ryšingumo ir priežastingumo žavi kiekvieną žmogų, bet ypač jaunuolį. Čia atsiveria įvairiausių kombinacijų ir junginių galimybės. Jaunuolis pasijunta, kad jis gali daug ką atrasti ir išrasti: jis gali iš dalių sudaryti lėktuvą, jis gali mokroskopo pagalba išvysti iki šiol nematytą bakterijų pasaulį, jis gali cheminio proceso būdu išgauti naujus medžiagų pavidalus. Jam vaidenasi ne tiktai išradėjų ir garsių žmonių genijai, bet taip pat ir kalbėtojų, menininkų, artistų, poetų laurai. Galimybių prieš ateities akis yra daugybė. Pasirinkimas plačiausias. Kai kurie neriasi pasirinkton sritin iki aukščiausio savo genijaus išsivystymo.
Tačiau savojo genijaus atskleidimas dar nėra viskas. Pasireiškimas ir pasinėrimas būtyje yra tik savosios profesijos teigimas. Subrendusiojo protas tuo nepasitenkina. Jis nori būtin pasinerti giliau, aprėpti plačiau ir suprasti aiškiau. Aplinkos ryšingumo atskleidimas tėra pojūtinė būties plotmė. O iš kur kilusi būtis? Kas glūdi jos giliausiame pagrinde? Kas ją palaiko? Iš kur atsirado tas dėsningumas, kuris leidžiasi suvedamas į pastovius gamtos dėsnius, matematikos formules ir idealią (matematinę) sritį? Kaip gali būti nepastovūs reiškiniai matuojami pastoviomis formulėmis? Kaip gali nuolatos besikeičianti gamta slėpti savyje nesikeičiančius dėsnius? Ar gali chaotinis pasaulis suteikti tikslingiausius gamtos dėsnius? Ir noromis nenoromis tenka atskirti gamtą nuo jos pradinio pagrindo, idealios Būtybės, kuri viską palaiko, tvarko ir viskam leidžia vystytis. Būties klausimas vargino, vargina ir vargins ne tiktai subrendusių jaunuolių, bet ir visų laikų išminčių galvas. Didžiųjų mokslininkų sprendimu, turi būti visatos pagrindas, pastovi, nesikeičianti, amžina Būtis, kurios Apvaizdos palaikymu vyksta neapsakomai sudėtingas pasaulio procesas. O mes stebime to proceso atskirus reiškinius, juos dėstome, lyginame, grupuojame, sprendžiame ir sudarinėjame formules.
Kaip būties kilmės, taip lygiai ir jos prasmės problema neduoda protaujančiam žmogui ramybės. Pastebime, kad daiktai savo reiškiniuose neišsemia savęs. Uolos suaižėdamos tampa moliu, o šis yra medžiaga augmenijai. Augmenija yra medžiaga gyvūnijai, o pastarosios primityviškesni laipsniai tarnauja aukštesniesiems. Visi žemesnieji būties sluoksniai: oras, vanduo, žemė su visais savo elementais siūlosi protingajam žmogui, kaip priemonė, kad jis savo proto ir rankų pagalba, naudodamas tas priemones, sukurtų civilizaciją savajai būklei pagerinti. Tuo būdu kiekvienas daiktas, būdamas priemonė, nėra pats sau, bet yra skirtas būti prasmeniu kitam patarnauti. Taigi, visi daiktai nėra patys sau, bet yra tik ženklai, reiškiantieji pakopą prie aukštesnio tikslo. Jie yra tik prasmenys, nurodą aukštesnę savo buvimo prasmę aukštesnei būties pakopai. O visi drauge paimti jie yra prasmenys, turį savo buvimo prasmę žmoguje. Žmogaus rankos ir protas, juos naudodamas ir kurdamas aukštesnį civilizacijos laipsnį, suteikia jų buvimui aukštesnę prasmę. Gamta yra dalyvinis elementas kurti aukštesnį civilizacijos laipsnį. Ji pati nėra civilizacija, bet tiktai dalyvauja pakeliui į civilizaciją. Žmogus kurdamas suteikia jai prasmę.
Bet kokia yra žmogaus prasmė? Ar jis yra pats sau tikslas ir suteikia pats sau prasmę, ar jis yra taip pat tik pakeliui prie aukštesnės būties? Ar jis pats save atbaigia, ar yra tik dalyvis aukštesnės Būties prasmėje?
Kai kurie būties laipsniavimą galutinai užbaigia žmogumi. Anot jų, žmogus pats sau yra prasmuo ir prasmė. Kiek jis yra tik dalyvis, jis yra priemonė siekti pats sau aukštesnės prasmės ir, kiek jis yra prasmė, jis yra galutinis atsakymas pats sau. Jis yra galutinis tikslas pats sau. Tokį savo būties prasmės atsakymą davė ne tiktai materialistai bei pozityvistai, bet ir šių dienų ateistinis humanizmas arba ateistinis egzistencializmas.
Tačiau skirtingą būties prasmės atsakymą davė ne tiktai krikščioniškasis pasaulis, bet bendrai visi teistinės pasaulėžiūros reiškėjai. Jiems žmogus nėra atbaigtoji būtis pati savyje, bet reikalingas iš šalies pagalbos, kuri išprašoma per religiją. Jiems žmogus yra ne tikslas pats sau, bet tiktai pakeliui prie aukštesnio tikslo — Dievo. Teistinės pasaulėžiūros reiškėjams žmogus yra tik prasmuo, nurodąs aukščiausiąją būties prasmę — Dievą. Jiems žmogus tėra dalyvis Dievo planų realizavimo darbe. Aukščiausia žmogaus būties prasmė yra ne žmogus žmogui, bet žmogus Dievui. Aukščiausias žmogaus tikslas yra ne pasilikti žemėje, bet per žemę pasiekti Dievą ir pasilikti Jame. Visokios rūšies būtis tarnauja žmogui, kad žmogus galėtų pasiekti Dievą. Visi daiktai, padėdami žmogui pasiekti Dievą, tampa dalyviais išganymo kelyje. Tik žmogaus dalyvavimas tame kelyje yra pats stipriausias ir tuo būdu aukščiausias būties sąrangoje, siekiant paties būties šaltinio — Dievo.
Nubedievėjimo psichologija
Atbundant protui, vaiko žinios apie Dievą ir bendrai apie dvasinį pasaulį yra per daug materialinės. Jiems dvasinis pasaulis reiškia medžiaginio pasaulio aukštesniąją sferą. Pirmieji žmogaus įvaizdai apie Dievą ir šventuosius yra neišryškinti ir sukibę jo atmintyje su medžiaginiais įvaizdais. Jeigu jaunuolis, kritiškame amžiuje perkainuodamas turėtas vertybes, negauna žodžiu arba raštu gilesnio religinių žinių praplėtimo ir atskyrimo nuo medžiaginių įvaizdų, tai jo religija, kaip neatitinkanti proto kriterijaus, sunyksta, ir medžiaginio Dievo samprata pavirsta į vaikiškų pasakų iliuzijas. Pranykus pastarosioms, pranyksta ir Dievo samprata, nusinešdama su savimi visą religinį gyvenimą į užmiršties dausas. Tai yra vienas iš daugelio faktorių, kodėl kritiškojo amžiaus jaunuoliai kartais nustoja tikėję Dievą ir pereina į ateistinę pasaulėžiūrą.
Kritiškame amžiuje jaunuolis pasigenda gilesnių būties pagrindų ir idealaus priežastingumo žinojimo. Jeigu tuo laiku jaunuolis semia žinias iš teistinės pasaulėžiūros šaltinių, tai jo pasaulėžiūra susiformuoja teistine kryptimi. Ir priešingai, jeigu jis maitinamas ateistinės krypties lektūra ir mokymu, tai ši kryptis nusveria ir jo pasaulėžiūrą. Kartais dar iškyla vaikystės laikų prisimintieji religiniai elementai, tačiau, kaip silpnesnieji, turi užleisti vietą svaresniems argumentams. Tai yra antrasis psichologinis faktorius, nuvedęs daugelį jaunuolių ateizmo keliais, nors ir ne šimtaprocentiniai tikras. Jeigu minimuoju laikotarpiu jaunuolio psichika yra maitinama įvairia literatūra, kartais teistine, kartais ateistine, tai jo apsisprendimas kartais svyra į dešinę, kartais į kairę. Galutinis nusistovėjimas yra apsprendžiamas dar kitų fiziologinių ir auklėjančių faktorių.
Be išorinių priežasčių labai daug reikšmės turi žmogaus vidujinio pa-saulio polinkiai, aistros ir dvasinė struktūra arba paveldėtas charakteris. Subrendusio jaunuolio fiziologiniai reiškiniai, kaip gyvybinis instinktas, alkis, baimė, prabangos pomėgis šaukiasi būti patenkinami. Tuo tarpu iš teistinės pasaulėžiūros einą religiniai įsipareigojimai pareikalauja savitvardos arba net visiško susilaikymo nuo kai kurių instinktų patenkinimo. Žmogaus psichikoj vyksta grumtynės. Kartais laimi fiziologinė galia, kartais pasaulėžiūrinė valia. Tos grumtynės vyksta ne vieną kartą, bet labai dažnai ir trunka iki vėlyvo žmogaus amžiaus. Nekartą žmogui ateina mintis, kad ar ne geriau būtų gyventi pagal fiziologinius polinkius negu kad pagal pasaulėžiūrinio nusistatymo tvarką. Pasielgęs nedorai, gaudo pateisinamuosius posakius, sensualistinius priežodžius: carpe diem... tik vieną kartą gyvenime... jaunystė nebegrįžta... gyvenimas turi būti malonus ir panašiai. Toks žmogus ieško pateisinimo savo darbams psichologijos vadovėliuose (freudistinis pasiaiškinimas), mokslo knygose (psichologistų ir pozityvistų doktrinose), draugų patarimuose (su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi), kol galutinai apmigdo savo tyros sąžinės balsą ir leidžiasi gyventi donžuano gyvenimą.
Tuo būdu dauguma mūsų ateistinės krypties žmonių atsiranda ne iš protinio įsitikinimo, bet iš donžuaniško ir luksusinio gyvenimo interesų. Tokio žmogaus sąžinė tėra laikinai užmigdyta ir jo įsitikinimas yra trapiai sulipdytas. Netikrumo grėsmė lydi visus jo žingsnius. Truputį sukrėsk jo gyvenimą, ir jis atsidurs abejonių jūroje. Dėl to taip dažnai nelaimės, ligos ir mirties šmėkla išmuša ateistą iš lygsvaros ir perveda tikinčiųjų pusėn. Kas dirba pastoracijos darbe, tas dažnai turi laimės regėti priešmirtinius atsivertimus. Tikrąja ir griežtąja prasme ateistinio įsitikinimo, atrodo, visiškai nėra.
Senkapių koplytėlė
Šalia visų minėtų faktorių, kurie suformuoja ateisto psichiką, yra vienas labai svarbus priešingas faktorius — tai religinė intuicija arba teistinė nuojauta. Ji nėra nei iš knygų išskaityta, nei iš žmonių pasakojimų girdėta. Ji nėra nei protinio svarstymo rezultatas. Ji glūdi žmogaus pasąmonėje. Langas, pro kurį pasireiškia jos veikimas, yra žmogaus sąžinė. Ji nepriklauso nei nuo žmogaus valios ar noro, nei nuo jo psichinės konstrukcijos, nei nuo apsiskaitymo bei mokslinio išsilavinimo, nei nuo kitų išorinių faktorių. Ji yra savarankiška, griežta, nepermaldaujama, einanti šalia proto, valios ir psichikos ir nuolatos primenanti aukščiausios Būtybės buvimą, Jo įstatyminę valią ir žmogaus veiksmų pagal tuos įstatymus derinimo pareigą. Jos sprendimas labai trumpas: gerai — negerai; gerai pasielgei — blogai pasielgei. Dėl religinės intuicijos, nepriklausančios nuo mūsų valios, buvimo visais laikais ir visi sąmoningi žmonės jaučia antgamtinės Būtybės esimą. Dėl to teigiama, kad nėra tautos be religijos. Dar daugiau — nėra sąmoningai įsitikinusio ateisto. Visi ateistinės pasaulėžiūros sekėjai ir jos reiškėjai yra persekiojami nepermaldaujamos aukščiausios Būtybės nuojautos ir dėl to jie niekados nėra tikri, kad nėra Dievo. Visas jų ateistinis mokslas yra paremtas netikrumu. Jie vienaip sako, o kitaip tiki ir jaučia. Jų gyvenimas yra dviveidiškas: žmonėms kalba vienaip, o sau kitaip. Sekėjus neva įtikina moksliškais įrodymais, o save apsprendžia intuiciniu tikrumu. Jų asmenybė yra suplyšusi į oficialų ir intymų gyvenimą. Oficialus gyvenimas yra pagrįstas arba diskursyviniu protavimu arba intereso reikalu, o intymus gyvenimas — Dievybės nuojauta. Dėl to ir didieji ateistiniai mokytojai tiki Dievą, nes jaučia Jo buvimą, ir Jį slaptai garbina. Toji gili jų paslaptis dažniausiai būna viešai atskleista tiktai mirties valandą. Jeigu tai nėra šimtaprocentinis reiškinys, tai galima aiškinti taip: kadangi ateistinės pasaulėžiūros žmogus savo gyvenimu yra vienu laiku dvilypėje (teistinėje ir ateistinėje) plotmėje, jis gali išlikti iki mirties ateistinės plotmės užakcentavime, nežiūrint to, kad tuo pačiu metu jis jaučia ir teistinės plotmės buvimą. Susidariusių aplinkybių rutina, draugai, organizacinė drausmė ir aplinka dažnai yra labai nepalankūs intymaus gyvenimo atskleidimui, ir dėl to ateistinio gyvenimo reiškėjas yra priverstas nutylėti apie priešingą savo vidujinio gyvenimo įsitikinimą iki paskutinio savo akių užmerkimo. Tai nereiškia, kad jis buvo netikintis. Reiškia tik tai, kad jo tikėjimas dėl tam tikrų gyvenimo interesų buvo užgniaužtas, paslėptas ir viešai nepareikštas.
Prisiminę kritiškojo amžiaus jaunuolio netikėjimo faktorius, galime papildyti: vaikiško tikėjimo atmetimas ir ateistinės pasaulėžiūros sudarymas, skaitant tikėjimui priešingą literatūrą, nereiškia absoliutaus tikėjimo nebuvimo, bet tiktai ateistinės plotmės sudarymą. Jaunuolio psichikon vietoj buvusios teistinės pasaulėžiūros įžengia ateistinė. Kaip teistinė pasaulėžiūra buvo sudaryta iš tėvų ir auklėtojų gautų įvaizdų ir diskursyvaus galvojimo, taip ir ateistinė pasaulėžiūra — iš autoriteto pasakojimų ir diskursyvaus galvojimo. Pastaroji išstūmė pirmąją ir užėmė jos vietą. Tačiau jos abi yra sudarytos žmogaus psichikoje toje pačioje plotmėje. Jos abi yra sudarytos diskursyviniu būdu (gauti įvaizdai, jų pergalvojimas ir išvadų pasidarymas). Jos abi gali būti žmogaus psichikoje pakaitomis. Galima ateistiniu jaunuolio auklėjimu ir mokymu išstumti iš sielos katalikiškąją pasaulėžiūrą ir jos vietoj išauginti ateistinę. Ir priešingai, katalikiškuoju auklėjimu ir mokymu galima užgesinti jaunuolio sieloje ateistinę pasaulėžiūrą ir jos vietoje išauginti teistinę. Auklėjimo krypčių grumtynės už jaunuolio sielą reiškia grumtynes už teistinę ar ateistinę pasaulėžiūros išauginimą toje sieloje. Tačiau šios grumtynės visai neliečia religinės intuicijos plotmės. Dievo nujautimas yra besąlyginis. Jis visados yra, nepaisant psichinės jaunuolio formacijos ir auklėjimo krypčių. Todėl ir teistinei pasaulėžiūrai išblėsus, intuicinis Dievo nujautimas dar lieka sielos gelmėse nepajudintas visą gyvenimą.
Dr. P. Celiešius