T U R I N Y S
 
 
IIiustracijos: Viršelio ir 331, 336, 337, 347 p. klišės — šveicarų dail. Albert Wider medžio rėžiniai. 326 p. — nežinomo bavarų menininko medžio rėžinys.
 
     Visiems mieliesiems Skaitytojams, Rėmėjams ir Bendradarbiams linkime tyro Kalėdinio džiaugsmo ir gausios Dievo palaimos ateinantiems metams.
 
“Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
     Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
     Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J.
     Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
 

 

1956 M. GRUODŽIO (DEC.) MĖN. VOL. VII, NO. 11

     Negirdėto ryžto Vengrijos kova už laisvę ir judošiškai brutalus Sovietų metodas jai užgniaužti nuskardeno mūsų širdis iš pradžių viltim, paskui — nusiminimu ir pasipiktinimu. Dvylika karinių divizijų su penkiais tūkstančiais tankų, atitverę tautą nuo laisvojo pasaulio, sekmadienio rytą ėmė be pasigailėjimo lėktuvais, patrankom ir kulkosvaidžiais daužyti Budapešte ir kitose vietovėse apsuptus vengrų patriotus. Girdint tokias žinias, nevienam iš naujo stojo prieš akis klaustukas, gal jau nekartą klabenęs kitom progom sielą: pasakojama mums apie gerojo Dievo Apvaizdą; kodėl gi Jis ramiai sau žiūri į tas širdį veriančias skerdynes, nieko nedarydamas, ne-siųsdamas pagalbos?    * * *

     Galima į tą klausimą atsakyti, paaiškinant, jog Apvaizdos keliai mums čia žemėje nesuprantami. Tačiau yra ir kitoks atsakymas. Kaži kas ramiai sau žiūri ir nieko nedaro? Dievas? Tik jau ne Jis! Sutverdamas žmogų, Kūrėjas aprūpino jį protu. Tam, kad tarsi šviesus žiburys vestų per gyvenimą. Jei žmonės juo nesinaudoja, ar dėl to kaltas Dievas? Koks gi sveiko proto sportininkas - bėgikas, prieš bėgdamas, tyčia surakina sau kojas grandinėm, kad nepabėgtų? Bet ar ne taip yra padariusi Jungtinių Tautų Organizacija? Įsisteigusi taikai ginti, tyčia susirakino sau rankas, kad būtų bejėgė jai apginti. Antai, Anglijai ir Prancūzijai pradėjus karinę akciją prieš Egiptą, buvo sušauktas skubus Jungtinių Tautų pilnaties posėdis. Triuškinančia balsų dauguma pasmerktas tųdviejų valstybių veiksmas. Rezultatas — anglų ir prancūzų jungtinė aviacija ir karo laivynas ramiausiai varė savo akciją ir toliau, kaip varę. Pačios Jungtinės Tautos pasirūpino įsirašyti į savo statutą nuostatą, pagal kurį pilnaties susirinkimas gali vien veiksmus pasiūlyti, o ne vykdyti. Vykdymas sudėtas į Saugumo Tarybos rankas, kur bent vienam nariui užprotestavus, ko nors daryti nevalia. Tokiu būdu kiekvienas nutarimas, kad ir kaip sutartinai priimtas, įvažiuoja į akligatvį ir turi sustoti. Vienas vienintelis kartas, kur imtasi vykdymo, yra Korėja. Buvo įmanomas vien dėl to, kad Sovietų Sąjunga laisvai nedalyvavo Tarybos posėdy, tą klausimą svarstant. Nuo to laiko rusai stropiai budi, kad panašus įvykis nebepasikartotų, ir jų veto dabar užsmaugia kiekvieną nutarimą. Egipto klausime, sovietams einant išvien su kitais, į Saugumo Tarybos ratą savo veto kuolą įkišo Anglija su Prancūzija.

     Kitas pavyzdys — Vengrija. Aišku, sovietų kariuomenei įsibrovus į tą laisvę išsikovojusią šalį, tuojau vėl buvo sušauktas Jungtinių Tautų pilnaties posėdis. Skubus, neatidėliotinas. Susirinkimo vaisius? Ar bereikia juokingesnio? 1. Bulganinas pakviestas atitraukti kariuomenę. 2. Nutarta sudaryti komisiją padėčiai ištirti. Ir tai tuo metu, kai apsuptieji per radiją maldaute maldavo, jog jiems skubiai reikalingi ne žodžiai, o ginklai. Įsivaizduokit sau: pakviestas! Sveikai galvoją žmonės piktadariams ir žmogžudžiams nesiuntinėja pakvietimų, bet areštuoja ir uždaro į kalėjimą! Ir komisijų niekas nesudarinėja ištirti skriaudai, tokiai aiškiai, kad visų laisvųjų valstybių parlamentai vienu balsu viešai pareiškė savo pasipiktinimą ir pasmerkimą skriaudikui! Argi ne komiška? Kiekvieną kartą, kam nors atsitikus, šokama melžti Jungtinių Tautų ožio, nors puikiai žinoma iš patirties, kad tas norimo pieno visvien neduos. Galime šimtaprocentiniu tikrumu nusakyti, kas bus, iškilus ateity panašiai padėčiai. 1. Bus sušauktas JungtiniųTautų posėdis. 2. Susiginčijusios pusės bus pakviestos susitaikyti. 3. Bus pažadėta sudaryti komisiją padėčiai ištirti. 4. Padėtis pasiliks lygiai tokia pat kaip buvo.

     Tamsios advento dienos, pilnos ramybės ir išsiilgimo, nėra skirtos vien tik prisiminti senovės patriarchų maldoms ir troškimams. Jų maldos jau seniai išklausytos ir troškimai išsipildę. Nereikia užmiršti, kad nors Kristus jau seniai yra atėjęs į šį pasaulį, Jo atėjimas vis iš naujo pasikartoja, nes Apreiškimo knygos žodžiais tariant, Jis yra "tas, kuris yra, kurs buvo ir kurs ateis." Istorinis Kristaus atėjimas. Jo žodžiai ir žingsniai po šį pasaulį, yra žmonijos istorijos centras, kuris į save traukia visus laiko ir amžinybės įvykius. Vis dėlto, jei šis istorinis atėjimas nebūtų vykdomas, atbaigiamas ir realizuojamas dvasiniu malonės atėjimu pas atskirą žmogų, Jo pasirodymas Palestinoje prieš dvidešimt šimtmečių neturėtų prasmės nei tikslo.

     Kristus atėjo tą palaimintą naktį, kai dangus atsivėrė virš Galilėjos kalnų ir Amžinasis Žodis nuo savo pakilaus sosto nusileido į žmonių bakūžes. Jis ateis laiko pabaigoj galutinai sutvarkyti mūsų planetos reikalų ir problemų. Jis ateina pas kiekvieną žmogų, kuris Jam atveria širdies duris, kuris Jo šviesos spinduliams leidžia skverbtis į proto gelmes.

     Šią trejopą Kristaus laukimo nuotaiką vykusiai išreiškia septynios antifonos, giedamos mišparuose prieš Magnificat, pradedant gruodžio 17 diena. K i e k v i e n a  šių antifonų prasideda sušukimu arba jausmažodžiu O, kuris vaizdingai išreiškia koncentruotą ilgesio, nuostabos ir maldavimo jausmą. Kas vakarą giedamas vis naujas atodūsis; įtampa auga ir didėja, besiartinant prie Kalėdų paslapties, rodos, lyg žengtume vis naują žingsnį begalinėj kelionėj iš amžinybės į Betliejų. Pirmasis atodūsis, O Išmintie, mus mintimi nuneša į tikrąją Dievo žodžio tėvynę; paskutinysis mus priartina prie Betliejaus miesto ribų, kur mes sveikiname Dievą su mumis — Emanuelį.

     Viduramžiuose septynių antifonų giedojimas prieš Kalėdas buvo ypatinga šventė. Pradėti antifoną buvo skaitoma ypatinga garbė, todėl bažnyčiose ir vienuolynuose iš anksto buvo paskiriama pagal užimamą vietą kas kurį vakarą giedos. Vėliau giedotojas, atsidėkodamas už šitą privilegiją, turėdavo savo klausytojus gerai pavaišinti; vienuolynuose net užtinkamos specialios sąskaitos antifonos O giedojimo proga. Žinoma, mūsų moderniais laikais šitokie epizodai nebedaro įspūdžio, nes religinį pasiruošimą Kalėdų šventei yra visiškai užvaldžiusi parduotuvių propaganda ir komercinis materializmas. Viena kita mintis, plaukianti iš adventinių antifonų, gal padės nustelbti miesto triukšmą ir sužadins krikščionišką nuotaiką Kalėdų šventei.

     O Išmintie,
išėjusi iš Aukščiausiojo burnos,
savo galia siekianti nuo vieno pasaulio krašto iki kito,
ir meiliai viską tvarkanti: ateik mus išmokyti išminties kelio.

     Kalbant apie socialinę Bažnyčios veiklą, reikia skirti dvi dideles darbo sritis: labdarybę ir socialinę veiklą siauresniąja žodžio prasme. Gyvenime tos dvi sritys dažnai neišskiriamos, nes jos turi daug glaudžių ryšių ir viena antrą papildo. Jų veikimo objektas ne retai yra tas pats žmogus arba ta pati žmonių bendruomenė. Ir labdarybė ir socialinė veikla siauresniąja žodžio prasme stengiasi žmogui padėti. Bet jų pagalba, pasižiūrėjus iš arčiau, yra labai skirtinga.

     Labdarybė arba karitatyvinis veikimas priklauso gailestingumo dorybei. Žmogus pasigaili vargstančio neturtingo žmogaus ir suteikia jam kokią nors medžiaginę ar dvasinę pagalbą. Tokį veiksmą mes vadiname artimo meilės darbu. Katekizmas klasišku aiškumu ir trumpumu išskaičiuoja 7 gerus darbus, daromus žmogaus kūnui, ir 7 gerus darbus, daromus jo sielai. Tai yra karitatyvinė arba labdaros sritis. Medžiaginę arba dvasinę gėrybę, suteiktą neturtingam žmogui, mes vadiname išmalda, pašalpa arba pagalba.

     Socialinė veikla, siauresniąja žodžio prasme, užsiima ne išmalda, bet socialiniu teisingumu. Socialinė veikla nori sukurti socialinį teisingumą. Kas, pvz., vargstančiam žmogui neduoda išmaldos, tas nusideda artimo meilei, bet ne teisingumui. Teisingumas ir gailestingumas yra dvi skirtingos dorybės.

     Teisingumas yra dorybė, įpareigojanti mus duoti kitiems tai, kas jiems priklauso. Pvz., neišmokėdami sulygtos algos arba atlygindami darbininkui mažiau negu vertas jo darbas, mes padarome skriaudą, t. y. pasisaviname tai kas priklauso kitam. Labdaros srityje mes negalime kalbėti apie skriaudą, nes, kad ir neduodame išmaldos, nepasisaviname svetimo turto. Teisingumo srityje žmonės yra saistomi lygybės ryšiais, o labdaros srityje — gailestingumo ryšiais. Išmaldos kokybė ir kiekybė atitinka ne prašančiojo reikalą, bet duodančiojo dosnumą, gailestingumą ir pajėgumą.

     Padėję į šalį tas kai kam gal nuobodžias distinkcijas, pasižiūrėkime, ką Bažnyčia nuveikė ir ką veikia labdaros ir socialinėje srityje. Tos distinkcijos, kad ir nuobodžios, yra būtinos žinoti. Yra žmonių, manančių, kad per labdarybę išrišamos ir socialinės problemos. Tai yra didelė klaida. Išmalda yra geras dalykas žmogui, negalinčiam sau padėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad išmalda gali atstoti teisingumo pareigą, o teisingumas labdarybę. Ir labdarybė ir teisingumas turi savo specifines sritis, į kurias dabar atkreipkime dėmesį.

     Tam tikrais, greičiausiai, statistikos sumetimais mes skirstome žmones į tikinčius ir netikinčius, žinodami, kad toks padalinimas yra ne visai teisingas ir ne visai logiškas. Mat, mes neturime prietaiso, kuriuo galėtume išmatuoti, kiek žmogaus dvasioje yra Dievo. Laikas nuo laiko susitinkame asmenį, kuris sakosi visiškai Dievo neturįs. Jis norėtų tikėti, bet negali. Jame, regisi, nėra imlumo, tos slaptingos galios, kurią mes tikėjimu vadiname.

     Žmonių dauguma tiki. Visuotinasis Vatikano susirinkimas (1869-1870) pastebi, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti iš sutvėrimų, vaduojantis natūralia žmogaus proto šviesa" (Sessio III, Cap. 2). Nors regimasis pasaulis yra pats natūraliausias kelias į Dievą, bet Bažnyčia netvirtina, kad kiekvienas žmogus iš tikrųjų šiuo keliu prie Dievo prieina. Apskritai kalbant, reikia sakyti, kad tikrasis tikėjimas yra Dievo dovana.

     Žmonių dauguma tiki. Mes sutinkame žmonių, kurie, rodosi, niekada nėra pažinę tikėjimo į Dievą. Mes taip pat susitinkame žmonių kategoriją, kurie yra turėję tą brangią dovaną — tikėjimą į Dievą, o šiandien jos jau nebeturi. Jie patys pripažįsta liūdną gyvenimo įvykį: jie prarado tikėjimą. Šiame ir kituose straipsniuose mes bandysime gilintis į bendrines priežastis, dėl kurių žmonės sakosi praradę tikėjimą. Priežasčių yra labai daug. Ne visos jos atrodo vertos dėmesio. Mes čia sustosime tik ties pačiomis pagrindinėmis ir pačiomis bendriausiomis.

     Pirmoji priežastis, dėl kurios žmogus praranda savo tikėjimą, atrodo, yra žmogaus prigimties ribotumas. Mat, religija yra žmogaus santykis su antgamtiniu pasauliu, apimąs ne tik žmogaus protui nepasiekiamas tiesas, bet ir daugelį dorovės reikalavimų, viršijančių natūralųjį žmogaus prigimties pajėgumą. Tikėjimas yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet Dievo dovana. Krikščioniškosios dorovės turinys yra toks kilnus, kad jo įvykdymui būtinai reikalinga antgamtinė Dievo pagalba. Jei žmogus atsiremia į natūraliąsias prigimties jėgas, savaime aišku, kad jis to idealo nepasieks.

     Pasaulio istorijoje yra nepaprasto idealizmo ir dvasingumo pavyzdžių. Žmogus gali didžiuotis visokeriausio tipo karžygiais, kurių dvasia ir didvyriškumas, regisi, viršija žmogaus prigimties jėgas, galią ir imlumą. Iš kitos pusės, net dvasingiausieji žmonijos atstovai ir žmogiškosios prigimties dalininkai nėra buvę laisvi nuo kokio nors tipingo žmogiškumo, kitais žodžiais tariant, nėra buvę laisvi nuo žmogiškosios prigimties ribotumo. Žvelgdami į įvairiausius žmogaus tipus — nuo primityviausio iki labiausiai civilizuoto — mes susiduriame su visiems tipams bendra baze, būtent, su žmogiškąja prigimtimi ir jos ribotumu.

J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
 
Iki saulės vėliavų nusileidimo 
Turiu dar valandas kelias ...
Tai žėručius dienos žaidimo 
Pavakariais sumėtau į marias.
 
          Bangpūtis išbrenda ir kelia vėjus,
          Kurie dar nesakytą žodi tars ...
          Ir lauki, derlių tą pasėjus.
          Kol mėnuo vandenis suars;
 
Iš gilumos kad bangos virstų —
Gal aukso žiedą jos išmes.
Kuris nukrito man nuo piršto
Į vandenų tamsias gelmes.
 
          Aš vėl, kaip saulę, jį mūvėčiau 
          Vėlybas valandas kelias, 
          O žėručius vėl mėtyčiau, kaip mėčiau, 
          Į lūžtančiais stogais marias.
 

 (tęsinys)

Krikščioniškoji šeima puolimų ugnyje

     Naujieji amžiai, sukrėtę visą žmonių kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, gerokai palietė ir šeimos instituciją — šeimos tvirtovė pateko į didelių puolimų ugnį.

     Amerikiečių autorius E d g a r S c h m i e d e l e r, O. S. B., daug studijų skyręs krikščioniškosios šeimos klausimams, tvirtina, kad šeimų pakrikimą naujaisiais laikais pagimdė dvi revoliucijos: pramoninė ir ideologinė.

     Revoliucija pramonės srityje sutelkė didžiules darbininkų mases, reikalingas valdyti mašinoms, įkinkytoms ekonominių gėrybių gamybai. Didelė darbo jėgos paklausa nuvedė į fabrikus ir moteris, šeimų motinas. Jaukus ir uždaras šeimos židinys liko išsklaidytas: darbininko šeimos nariai susitinka visi kartu tik vakare trumpai valandėlei, visi išvargę, erzlūs, nervingi, mat, rytoj jų vėl lauks tos pačios mašinų sirenos.

     Pramoninė revoliucija, taip aukštai iškėlusi darbo vertę ir galimybę prasimušti į ekonominį gerbūvį, pagimdė ir socialinį moterų sąjūdį, vadinamą emancipacijos ar feminizmo vardu. Moterys, petys petin vienodai dirbdamos su vyrais įmonėse, beveik vienodą uždarbį parnešdamos į namus, pareikalavo sau lygių teisių ir visuomeniniame, ir ekonominiame, ir politiniame gyvenime. Šis moterų emancipacijos sąjūdis gerokai sukrėtė ir šeimos gyvenimą, moterį ir motiną atitraukdamas nuo šeimos židinio ir išvesdamas ją iš namų jaukumos. Ir taip nejučiom moteris, namų v a i d i l u t ė , virto socialine k o v o t o j a , kuri net šiurkščiais žodžiais svaidosi spaudoje, mitingų salėje, parlamente ar valdžios būstinėse.

     Piktumas yra psichofizinė ypatybė, kuri apima žmogaus ne tik psichines, bet ir fizines galias. Supykęs žmogus parausta, išsitiesia, suspaudžia kumščius, akys žėri. Piktumas yra artimas apsigynimo instinktui, nes supykusio žmogaus adrenalino kiekis padidėja, adrenalinas yra įšvirkščiamas į kraują, ir visas žmogaus organizmas pasiruošia kovai. Šis stovis yra bendras ir gyvuliui; ir gyvulys pyksta, o supykęs kanda. Piktumas priklauso žemiausiai mūsų išgyvenimo rūšiai, o piktumo jausmai yra patys primityviausieji ir dažnai esti nesąmoningi. Kai sąmonės varžtai atpalaiduoja stiprų jausmą, ir žmogus nežino, ką daro, motoriniai judesiai suaktyvėja ir žmogaus judrumas darosi pavojingas. Žmogus prikalba, ko nenorėtų kalbėti, ir pasielgia kartais taip, kaip nebūtų pasielgęs sąmoningoje būsenoje. Nenuostabu, kad supykusio žmogaus reikia bijoti ir, kiek galint, vengti.

     Piktumas paliečia ir žmogaus vaizduotę. Pykčio apimtas žmogus įsivaizduoja savo priešą esant biaurų ir negražų, o aplinka atrodo irgi netikusi. Pykčio momente žmogaus vaizduotėje nerasite nieko gražaus, nes ji, stipraus išgyvenimo paveikta, prikrauta neigiamų vaizdų. Supykusio žmogaus jausminis pasaulis irgi neigiamas — jausmai virte verda neapykanta, pagieža, pavydu. Piktumas yra lyg tamsusis spektras, kuriame susimaišo neigiamiausieji jausmai, nelyginant tamsieji spinduliai.

     Piktumas veikia žmogaus mintis. Piktumo pagautas žmogus nesugeba mąstyti ramiai ir logiškai, minčių eiga yra suraizgyta, supainiota ir nerami. Jei piktumas neveiktų minties, piktadariai nebūtų sugebėję sugalvoti įvairiausių blogybių ir piktadarysčių, kurias sugalvojo piktumo jausmo įtakoje. Piktoji mintis atneša ir blogą valią — sugeba apipavidalinti tikslą, kuriam visas piktumas tarnauja.

     Blogoji valia atneša ir piktumo idėją — pakenkti, įgnybti, sutrukdyti, nustumti, parblokšti. Ko fiziniai neįvykdė pykčio pagautas individas, neparbloškė savo "priešo" ant žemės, nesumušė jo, tai vidine psichine galia įvykdys, blogoje valioje sukurdamas pykčio idėją. Piktumas, įvilktas į blogos valios idėjas, yra jau visuotinai pavojingas ir neša aplinkai vidinius piktumo nuodus.

     Filatelija yra tapusi istorijos veidrodžiu. Pašto ženkluose yra įamžinami ir paskleidžiami po visą pasaulį svarbiausieji istorijos įvykiai. Tad visai nenuostabu, kad ir tas įvykis, kuris pakeitė ne tik atskirų tautų santykius, bet visos žmonijos santykius su Dievu — Kristaus atėjimas į šį pasaulį — kultūringo pasaulio yra tinkamai paminėtas pašto ženkluose. Šiuose dviejuose puslapiuose esančiose iliustracijose yra dvidešimt pašto ženklų, kuriuos išleido įvairios tautos paminėti svarbiausiam istorijos įvykiui — Kristaus gimimui. Būtų įdomu apie kiekvieną jų pakalbėti, bet paminėsime bent vieną kitą.

     1.    1945 m. Šveicarijoje išleistas pašto ženklas, pasibaigus antrajam pasaulio karui. Jame yra užrašas: "Pax hominibus bonae voluntatis — Ramybė geros valios žmonėms". Šveicarai norėjo šiuo pašto ženklu paskleisti po visą pasaulį mintį, kad taika ir ramybė žmonijoje įsiviešpataus tik tada, kai tarp žmonių nebus neapykantos ir keršto, bet Kristaus atneštoji meilė ir gera valia.

     Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kelias. Kelias į laimę. Žmogaus siekiama laimė gali būti arba laikinė arba amžina. Tik amžinoji laimė yra tikra. Jeigu laimė nesitęsia amžinai, bet vos tik vieną kitą akimirksnį, ji yra tik laimės chimera. Tikroji laimė gali būti jau ir šioje žemėje, jeigu ji nėra amžinos laimės kliūtis, bet įvadas į ją. Kartais žmogus, siekdamas laimės, paklysta. Iš tiesaus, tikrosios laimės apšviesto kelio jis pasuka į kreivus šunkelius, pamatęs ten blykčiojant vieną kitą pelkių žiburėlį. Jeigu jis ir pasiekia tą žiburėlį — apsivilia, nes jis greit užgęsta. Bet dažniausiai to žiburėlio žmogus visai nepasiekia, nes įklimsta klaidžiose pelkėse.

     Šis pavojus labiausiai gresia jaunimui, kuris dar nedaug gyvenimo keliu yra žygiavęs, kuris yra pilnas noro viską pamatyti, ištirti, išmėginti, kuris niekad nėra patenkintas tuo, ką turi, bet nuolat siekia ir trokšta to, kas yra toliau, ko jis dar nepasiekė ir neįsigijo. Jį labiau vilioja kreivi šunkeliai negu tiesūs keliai, jo akiai atrodo daug malonesni tie blykčioją pelkių žiburėliai negu pastovi saulės šviesa.

     Prieš jaunimo akis dar tęsiasi ilgas, ilgas kelias. Jo gyvenimas — ateitis. Jis pats kuria ateitį ir laimę sau, savo šeimai ir savo tautai. Visų viltimi žėrinčios akys yra atkreiptos į jį, žygiuojantį tiesiuoju saulės apšviestu keliu, kurs veda į šviesų, laimingą rytojų ir atskirus asmenis ir tautas. Bet ašaromis tos akys pasrūva ir sudreba kiekvieno širdis, kai pamato, kad tas visų stebimas jaunimas pasuka iš tiesaus kelio ir paklysta šunkeliuose. Nėra baisesnio ir liūdnesnio vaizdo už pelkėse nugrimzdusį jaunimą, kurs nepavijo viliojančio ir vis tolstančio žiburėlio...

Du laiškai

     Teko neseniai skaityti du laiškus— vieną motinos, kitą žmonos. Štai ką motina rašo: "Kai gimė mano kūdikis, tikėjausi, kad jis užaugęs ereliu po mėlyną padangę skraidys. Deja... jis rėplioja po žemę šliužu. Iš pradžių buvo toks geras vaikas, bet paaugo, susitiko su blogais draugais, pradėjo girtuokliauti ir tapo į žmogų nepanašus. Ir bardavau ir geruoju prašydavau — niekas nepadėjo. Sakydavo, kad aš jo nesuprantu, kad jam laimės pavydžiu, kad esu nemoderni, atsilikusi nuo gyvenimo. Man tik ašaros teliko, bet kas laukia jo? Kokia bus jo ateitis, koks bus jo gyvenimas, ar jis galės sukurti laimingą šeimą? Gal, sukūręs šeimą, susipras, pasitaisys, grįš į tikrąjį kelią..."

     Gal... Turėk, motina, vilties, gal tikrai jis grįš, gal susipras... Bet dažniausiai iš tų šunkelių negrįžtama. Nė šeimos sukūrimas nepadeda, tik į vargą įstumia žmoną ir vaikus. Štai ką alkoholiko žmona rašo:

     Išėjom iš namų. Skaudžiai žvarbus lietus smelkėsi veidan. Prispaudžiau išsineštą šilimą prie brolio šono ir nugara atrėmiau vėją. Vėjas tuštino medžių, kaip nužydėjusių pienių, galvas ir kadais išdidūs lapai dabar krito mums po kojų. Jvairiaspalvės langų šviesos šlapiose gatvėse labai tiko Vėlinių vakarui. Ir lapai ir šviesos — negyva, dirbtina.

     Prašiau Albiną aplankyti visas mums žinomas bažnyčias laimėti skaistyklos sieloms atlaidus. Gal būt, drėgmė, o gal tamsa slėgė nuotaiką ir, rodos, sunkino alsavimą.

     —    Ali, papasakok man ką nors šviesaus, šviesaus ir gyvo! — prašiau savo brolį.

     Prisilenkęs, kad užblokuotų pro jo petį ir mano ausis švilpiantį vėją, pradėjo.

     —    Buvo tamsi, tamsi naktis...

     —    Ali, prašau, tegul bus diena arba rytas, tik ne naktis.

     —    Gerai, tegul bus ankstus rytas. Dar buvo labai tamsu...

     Kumštelėjau į pašonę ir nudaviau negirdinčią. Bet pasakojimas vis ryškiau ir ryškiau slinko vaizduotėm Pagaliau kaip kino ekrane jaučiau ir mačiau viską gyvą spalvomis ir garsais.

     Štai jis, žmogus, jaunas, turtingas širdies giliu jausmu ir valios patirtim. Jo veide atsispindi deganti dangaus skliautų žara, tačiau be ilgesio sapnų... Lyg ištiestomis rankomis, žvilgsniu apglėbęs vieną tašką. Jo lūpos virpa.

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

 
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
 
 
FAKTAI IR IDĖJOS
 
 
 
 
Beveik kiekviename numeryje yra įvairių filmų aprašymai.
 
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 5541 S. Paulina    St., Chicago 36, 111., USA.
 

     Sausio mėnesį vyksta Amerikoje "Dešimtukų vajus" kovai su vaikų paralyžiaus liga, kuri kasmet pareikalauja tūkstančius aukų. Nors jau yra išrasti skiepijimo vaistai prieš šią baisią ligą, tačiau galutiniam jos nugalėjimui dar reikia nemažo kapitalo. Šios ligos gydymas yra labai brangus. Dar yra tūkstančiai ligonių, kuriems yra reikalingi dirbtiniai "metaliniai plaučiai" ir kitos brangios gydymo priemonės. Jeigu šiais metais "Dešimtukų vajus" gerai pasiseks, jeigu visuomenė bus dosni, tai tikimasi vaikų paralyžiaus ligai suduoti mirtiną smūgį.

ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Iki šiol “Laiškų Lietuviams” prenumeratos kaina buvo žemiausia iš visų tokio didumo žurnalų. Dabar, pabrangus spaudos darbui, jau nebegalime toliau tęsti šios išimties ir esame priversti nuo ateinančių metų pakelti prenumeratą iki 3 dolerių.