T U R I N Y S
 
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
     Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
     Redakcijos nariai: Bruno Markaitis, S. J. ir Anicetas Tamošaitis, S. J.
     Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEm-lock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
 

1956 M. BIRŽELIO (JUNE) MĖN. VOL. VII, NO. 6

     Birželio mėnesis Lietuvoje, tur būt, bus pats gražiausias. Nors paprastai gegužis yra laikomas gėlių mėnesiu, bet lietuvaičių darželiai visu savo puošnumu sužydi tik tada, kai aukščiau pakilusi birželio saulė paskelbia vasaros pradžią. Pražysta gėlės, pražysta darželiai ir pievos, pražysta visa Lietuva. Užsidaro tada mokyklų durys, ištuštėja klasės, ir jaunimas, pajutęs laisvę, bėga į gamtą, į miškus, prie jūrų, upių ir ežerų. Saulė ir gėlės, laisvė ir grožis sukuria šventadienišką nuotaiką.

     Pražysta puošnios raudonos rožės ir didžiuojasi savo mistišku kvapu. Tačiau tarp savo žalių lapų ir viliojančių žiedų jos kažką slepia. Slepia aštrius spyglius. Nėra rožės be spyglių. Nėra džiaugsmo, kuris nebūtų temdomas kokio nors debesėlio. Kartais tie spygliai būna tokie aštrūs ir debesys taip tiršti, kad nejauti nei gėlių grožio, nematai nei šviesių saulės spindulių. Tie spygliai atrodo dar aštresni, kai gėriesi švelniais rožės žiedais, debesys atrodo dar tirštesni, kai jie paslepia besišypsančią vasaros saulę.

     Tokios nuotaikos mus supa ir tokios mintys kyla birželio mėnesį po tų nelaimingų metų, kai mūsų broliai ir sesės buvo šimtais ir tūkstančiais išvežami, žudomi, kankinami. Mūsų dabar taip nedžiugina net puošniausi rožių žiedai, mums nešviesi atrodo net birželio saulė. Juk tie žiedai tik apie spyglius kalba, o šilta saulė primena Sibiro pūgas. Praėjo tie laikai, kai birželis mums buvo džiaugsmo mėnuo. Dabar jo skelbiamas džiaugsmas sumaišytas su karčiu skausmu.

     Tik šį gyvenimą tematančiam žmogui tokia padėtis būtų nepakeliamai tragiška. Jis nematytų prasmės gyventi. Jo gyvenimas atrodytų nė kiek nevertesnis už to žemės kirmino, kurs yra kojomis mindomas. Bet jeigu žmogus čia tesijaučia keleivis, jeigu jis žino ir tiki, kad yra ir kitas gyvenimas, kurio rožės bus be spyglių ir dangus be debesų, kurio džiaugsmo nedrums nei lašelis kančios ir kurio laimė jokio nepasisekimo nepažins, tai ir didžiausios šios žemės kančios ir aštriausi spygliai jam nebus taip skaudūs, jo neparblokš, jo jėgų nepakirs, bet sužadins nenugalimą ryžtą ir šviesią viltį. Jis negrius po sunkia našta ir nekeiks savo likimo, bet sukaups visas jėgas, išsiugdys kančioje galingus dvasios sparnus ir skris virš debesų, kur nuolat saulė šviečia, ir džiaugsis rožėmis, nejusdamas spyglių.

Redaktorius

     Apsipratę mes žiūrime į daugelį gražių dalykų bemintėm akim ir bejausmėm širdim. Vienas tokių dalykų, tai mūsų gyvenimo palydovės — gėlės, kaip liudija poetas:

     "Gaila gėlių, kurios vysta nuošaly. Kurių šviežių spalvų ir kvapo nepažįsta niekas."    (A. Asnyk) Jei kas mūsų žemėje dvelkia svajone ir pasaka, tai gėlės. Šios prabangiai pasirėdžiusios žemės gražuolės vilioja, žavi ir užburia mūsų akis savo išvaizda, spalvom ir kvapais. Jei nori susvajinti kurią nors širdį apsupk ją gėlėmis.

     Kas yra gėlės? Beprasmis klausimas tam, kuris grožį jaučia. Beprasmis aiškinimas tam, kas grožiui nejautrus. Gėlės atveria savo grožio paslaptį tik tam, kuris jomis gėrisi.

     Gėlės — medžiagos siela, nes jos mažiausiai medžiaginės, nes jų vertė glūdi "dvasingiausiame" medžiagos pasireiškime: spalvingume ir kvape. Gėlės yra gamtos šypsena. Gėlės kvapas — jos siela ir poezija, kuri supa gėlę. Kas yra poezija literatūros pasaulyje, tas yra gėlė medžiagos pasaulyje. Todėl žemės grožis stipriausiai pasireiškia gėlėse.

     "Nuo žemės stiebias tiek žiedelių kvepiančių.
     Koksai gražus pasaulis, mylimoji!"

      (O. Milašius, Pavasario giesmė) Nenuostabu, kad gėlės tapo gražiųjų jausmų simbolis, nes tokie jausmai vaizdžiausiai nusakomi gėlėmis. Ne kartą gėlės būna tylus išsigelbėjimas, kai sieloje susitelkia daug grožio, ir žodžiams trūksta jėgos jį išreikšti. Goethe, siųsdamas gėles poniai Stein, pridėjo prasmingą raštelį: "Imk jas, kuri tiek daug gėlių mano gyvenime išauginai."

     Gražiausiasis žmogaus jausmas — meilės jausmas, išsakomas gėlėmis, prilyginamas, jomis apsupamas. Kuri mergina ar moteris nėra gavusi gėlių, kuriomis buvo norima išsakyti besiveržiantys širdies jausmai? Kuriam vyrui jauna ranka nėra segusi gėlyčių prie švarko, maža ranka, kurią lydėjo giedras veidas ir neįprastai plakanti širdis? Tokios gėlės saugomos, džiovinamos. Po daugelio metų jos prakalba į mus nuostabiais prisiminimais, kurie iš naujo mus susvajina.

     Neveltui "gėlės — tai meilės vaikai" (S. Lagerloef). Pati gi meilė yra sielos pražydimas geriausiais jos jausmais. Įsimylėjus visur gėlės vaidenas. Bundantys pirmosios meilės jausmai — tai dar neprasivėrę žiedų pumpurai. Mylinčiam mergaitės rankos žydi (H. Nagys). Kai vyras mylimosios rankas pabučiuoja, jos pražysta; iš pirštų pradeda rožės dygti, ir visas kambarys prisipildo rožių kvapo (Urugvajaus poetė J. de Ibarbourou). Tai dėl to, kad meilėje širdis tampa kvepiančia rože, ir visi jausmai bei svajonės — iliuzorinės gėlės, kuriomis siela pražysta.

     "Kaip liūdna neturėti gėlių
     Šventam sielos sode"

      (J. R. Jimenez).

     Gaila tų, kurių gyvenimo vaza jau tiek skausmo įskelta, kad vanduo joje nebesilaiko, ir kiekviena į ją įstatyta gėlė neišvengiamai tą pačią akimirką nuvysta.

     Prietaras yra nepagrįstas tikėjimas, kad kai kurie daiktai ar ženklai turi paslaptingų jėgų žmogaus gyvenimui. Prietarai yra gamtos mokslo žinių pakaitalas. Kuo žmogus tamsesnis ir kuo jis mažiau žino gamtos mokslo tiesų, tuo jis yra ir prietaringesnis. Mat, kiekvienas žmogus, kaip protingas tvarinys, siekia žinoti viską. Kadangi jis negali visko sužinoti, tai stengiasi atspėti kai kurių įvykių priežastis. Žinoma, tie spėjimai dažniausiai yra akli ir neturi jokio pagrindo gamtos vyksmuose. Toks be pagrindo tikėjimas priežastingumu, kurio iš tikrųjų gamtoje nėra, ir sudaro prietarų turinį. Pavyzdžiui, važiavo žmogus miestan, ir kas nors nepavyko. Kai nepasiekė savo tikslo, jis pradeda galvoti, kodėl taip įvyko. Prisimena, kad jam važiuojant, juoda katė perbėgo kelią. Iš čia galėjo susidaryti sprendimas, kad juodos katės perbėgimas per kelią galėtų būti nepasisekimo priežastis. Šį spėjimą žmogus gali paversti lyg kokia gamtos tiesa, kuri paskui paplinta primityvaus galvojimo masėse. Štai ir susikuria prietaras, lyg koks naujas gamtos dėsnio atradimas. Tokių prietarų liaudyje yra kilę tūkstančiai: kas kaime anksčiau atsikels, tam seksis dienos darbai; kas pirmas parvažiuos iš velykinių pamaldų namo, tas pirmas užbaigs dirbti vasaros darbus; kas paskutinis užbaigs sėti, į to lauką pereis derlius iš kaimyno pasėlių; kas blogomis akimis pažvelgia į kaimyno kūdikį, tas kūdikis neaugs; kas gailisi parduoto gyvulio, tas gyvulys pas pirkėją nunyks; kur prie sodybos medyje naktį stūgauja pelėda, ten namuose įvyks nelaimė: arba kuris nors šeimos narys greitai mirs, arba mergina sulauks kūdikio; jei šuo staugia, tai namuose bus nelaimė; jeigu naktį yra matoma šiaurės pašvaistė, tai greitai kils karas; jeigu višta pragysta gaidžio balsu, tai bus oro permaina; jeigu stebiesi augančio vaiko grožiu arba sveikata, tai tas vaikas neaugs, bet mirs; jeigu moteris suvalgys dvilypį riešutą, tai turės dvynukus; jeigu dvilypį riešutą laikysi piniginėje, tai gerai seksis gyventi, ir pinigai niekad neišsisems iš piniginės. Yra šimtai ir kitokių prietarų, lydinčių žmogaus gyvenimą kiekviename žingsnyje. Kuo daugiau žmogui trūksta gamtos mokslo žinių, tuo daugiau jis laikosi prietarų, kuriais jis nori užpildyti tuščią gamtos mokslų vietą.

     Pamatę kas yra prietarai, dabar pažvelkime į religijos esmę. Religija yra ne kas kita, kaip žmogaus ryšys su Dievu. Religijoje veikia Dievas savo malone į žmogaus sielą, o žmogus savo valia kviečia Dievo malonę jam padėti. Religija yra Dievo ir žmogaus sąveikos rezultatas. Per religiją žmogus gali savo natūralią būseną prakilninti ir pakelti į antgamtinę plotmę. Religijoje jis pakeičia savo egzistencijos apimtį, praturtina savąją būtį. Nors Dievas veikia savarankiškai, bet Jis laukia žmogaus atsivėrimo Jo veikimui. Be žmogaus sąveikos vienas Dievas neveikia į žmogaus sielos prakilninimą ir į jo antgamtinį iškėlimą.

     Praktiškumo sumetimais mes skiriame pašaukimą nuo profesijos. Mat, pašaukimas paprastai suprantamas gyvenimo būvis, kuris visu savo turiniu yra pakreiptas į antgamtinį tikslą. Profesija gi tektų laikyti gyvenimo būvį, kuris ribojasi gamtiniu tikslu. Todėl kunigystę mes vadiname pašaukimu, o medicinos praktiką — profesija.

     Šis skyrimas daromas praktiškumo sumetimais, bet jis mums atrodo ir netikslus ir nelogiškas. Jei prileidžiame šį tariamą skirtumą, tai tuo pačiu tvirtiname, kad vieni žmonės gauna pašaukimą, o kitiems skirta tik kokia nors profesija. Atseit, vienų žmonių gyvenimo būvis visu savo turiniu yra atkreiptas į antgamtinį tikslą, o kiti žmonės eina profesijos keliu, ir jų gyvenimo būvis — išeinant iš mūsų profesijos sąvokos — turi ribotis gamtiniu tikslu. Šitoks žmonių padalinimas į dvi klases, būtent, žmones su pašaukimu ir žmones su profesija, mums atrodo neteisingas. Bet mes manome, kad šitas padalinimas užtinkamas ne tiek fizinių tikrovių, kiek sąvokų pasaulyje. Tai yra neteisingo galvojimo išvada, užkariavusi plačias žmonių mases.

     Mums atrodo, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą. Nesvarbu, ar tai yra darbas, surištas su žmogumi ar su daiktu. Nesvarbu, ar tai yra užsiėmimas, pašvęstas religiniam idealui tiesioginiai ar netiesioginiai. Krikščioniškoji pasaulėžiūra mums sako, kad mes esame Dievo kūriniai, gavę iš Dievo ne tik individualią Apvaizdos globą, bet ir individualų gyvenimo kelią. Kiekvienas mūsų turi ypatingą gyvenimo misiją, kurią apibrėžia ir kuriai turinį duoda Dievo bei žmogaus sąvoka. Krikščioniškoji Dievo ir žmogaus sąvoka mums sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas, nesvarbu koks jo darbas, yra tarnauti Dievui, kuris žmogų sukūrė, ir tarnauti žmogui, kurį Dievas sukūrė į savo paveikslą ir panašumą. Tariamoji padala, skirianti pašaukimą nuo profesijos, kaip tik dėl to plačiai užtinkama, kad žmogus pamiršo, jog jis yra Dievo kūrinys. Kūrinys su misija, siekiančia patį dangų.

III

Bandymas išeiti iš vienatvės per moterystę

     Žmonių dauguma, nespėjusi radikaliai meile nusivilti, tikisi išeiti iš vienatvės per moterystę. Tasai pasąmonėje glūdįs pasitikėjimas remiasi ne tiek moteryste, kiek meile, kurią norima išsaugoti ir supastovinti per moterystę. Mat jaučiama, kad moterystė sušvelnins vienatvę tik tiek, kiek joje bus meilės ir į meilę atremto sugyvenimo.

     Moterystė yra pats didžiausias bandymas išeiti iš vienatvės ir jos šaknis pakirsti. Tačiau gyvenimas rodo, kad daugumoje atvejų moterystė iš vienatvės neišveda ir net jos nepalengvina. Moterystės meilė dažnai tveria trumpiau negu meilė prieš moterystę ar šalia jos. Tą liūdną gyvenimo faktą ironizuodama, viena rašytoja klausia, kaip išsaugoti meilę net moterystėje arba nežiūrint moterystės, tuo norėdama pasakyti, kad palaikyti meilę moterystėje nėra lengva. Maxence van der Meersch, turėdamas galvoje skaitlingas moterystes, iš kurių meilė pasitraukė, sako, kad "laimingas moterystes galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų."

     Didelis moterysčių skaičius reiškia dvi vienišas esybes, kurių vidaus gyvenimas ne tik viena kitai svetimas, bet kasdien svetimėjantis. Jas riša įstatymas, bendras butas, ta pati aistra, vaikai, žmonių opinija ir kiti, deja, ne vidaus ryšiai. Bendrai gyvendamos, nuolat viena kitai kasdienėdamos, jos darosi viena kitai mažiau įdomios. Francois Mauriac pastebi naikinančią apsipratimo galią paradoksiniais žodžiais: "Jei mylima esybė gyvena šalia tavęs — ji tau darosi jau netokia brangi". To negana, vedusieji, kasdien vienas kito ydas matydami jų biauriame nuogume — (ko varžytis ir slėptis? esame surišti, ir kelio atgal nėra!) — ir meilės ugdyti nesirūpindami, kasdien darosi tolimesni. Ir ne kartą pasitaiko, kad nerandi dvasiniai vienas kitam svetimesnių žmonių už vyrą ir žmoną. Tai vienas tų paradoksų, kad priartėdamas prie ko nors per arti, — ir kaip neartėsi, kai iš vienatvės nori išeiti, — pradedi nuo jo tolti. Ar ne tiesa, kad kartais esame dvasiniai tuo artimesni, kuo fiziniai tolimesni?

     Vien tik fizinis intymumas moterystės vienatvės nepašalina. Siela pirm visko ilgisi sielos ir, jos neradusi, jaučiasi apvilta ir apgauta. Tada meilė griūva, o su jos griuvimu vienatvė vėl tiesia į žmogų savo šaltąsias rankas. Kūno ryšiai, sielos ryšio nepateisinti, degraduojami, nors juos vadintume "moterystės pareigos" vardu. Kūno ryšiai vis labiau jungia tik tuos, kurių dvasios sujungtos; o kurių dvasios tolimos, tuos kūno ryšiai dar labiau tolina. Be to, bedvasiai kūno ryšiai daro sielos ryšį vis labiau negalimą ir išėjimą iš vienatvės vis labiau neįmanomą. Todėl tik primityvios dvasios žmonės, šitaip moteryste naudodamiesi, gali būti ramūs. Tik jie gali nesuprasti, kad naudojimasis kito kūnu, kai dvasia tam yra svetima, nėra tvarkoje. Todėl tik toks fizinis artumas nestumia į vienatvę, kuriame abiejų kūnas ir dvasia abipusiai džiaugiasi moteryste. Pabrėžiame: "abiejų" ir "abipusiai", nes vienpusis aukojimasis, taigi, altruizmas, gali išugdyti kitame asmenyje nusikalstamą egoizmą — pagrindinę vienatvės šaknį. Tokio aukojimosi pasekmė — dvasinė bedugnė; vienatvė nesumažėja, bet padidėja. Tuo nenorime paneigti, kad ne kartą, jau susijungusių dvasių laikini sudrumstimą galima praskaidrinti fiziniu intymumu.

Clarence W. Hall

     Neseniai aš praleidau vieną turiningiausiųjų savo gyvenimo valandų aštuoniasdešimt metų amžiaus moters draugystėje. Nors jos gyvenimas, toli gražu, nebuvo pilnas pasisekimų, ji suteikė džiaugsmo kitiems ir sau daugiau negu bet kuris kitas asmuo. Metų metais jos kuklūs namai buvo kenčiančiųjų prieglobstis. Aš paklausiau jos kilnumo ir ramybės paslapties, ir ji man atsakė: "Aš radau tai, nugalėdama savyje palinkimą smerkti kitus."     Tikrai nėra kitos tokios dažnos ir negražios silpnybės žmogiškoje prigimtyje, kaip ši. Ir kiekvienas mūsų, vienu ar kitu metu, tuo žiaurumu nusikalsta. Vienas žymus kunigas sako: "Aš klausiau žmones, išpažįstančius savo nusidėjimus visiems Dievo įsakymams, išskyrus aštuntąjį — nekalbėk netiesos. Tačiau šiam pastarajam mes nusidedame dažniausiai."

     Kiek daug neatitaisomos žalos padaroma nekaltiems žmonėms neapgalvotu plepėjimu! Kai kartą kaimynas paklausė Mahometą, kaip jis galėtų atitaisyti savo draugui neteisingą apkaltinimą, Mahometas jam liepė padėti ties kiekvieno namo durimis visame kaime po žąsies plunksną. Kitą rytą Mahometas pasakė: "Dabar eik ir surink plunksnas!" Žmogus nustebęs tarė: "Tai juk visai neįmanoma — vėjas pūtė visą naktį, ir visos plunksnos išnešiotos." — "Teisingai", atsakė Mahometas, "tas pat įvyko ir su tavo neapgalvotais žodžiais, kuriuos tu pasakei prieš savo kaimyną."

     Impulsas kaltinti kitus yra savisaugos ginklas, taip stipriai įaugęs mūsų sąmonėje, kad psichologai sako, jog, norėdamas surasti žmogaus silpnybes, pasek, kurias klaidas jis greičiausiai pastebi kituose. Hazen Werner pasakoja apie vieną moterį, kuri nuolatos skųsdavosi savo kaimynų nešvara. Kartą ji pašaukė savo draugę prie lango ir pasakė: "Žiūrėk į tuos skalbinius ant virvės, kokie jie pilki ir nešvarūs!" Bet draugė ramiai pastebėjo: "Jei tu pažiūrėtumei atidžiau, pastebėtumei, kad ne jos baltiniai, bet tavo langai nešvarūs."

     Stoka supratimo, teisiant kitus, kyla iš nežinojimo, kodėl tas apkalbamasis vienaip ar kitaip elgiasi. Mes turėtumėm įsidėmėti vieną kiniečių patarlę: "Nesirūpink, jei esi klaidingai suprastas, verčiau rūpinkis, jei pats kitų nesupranti." Savo kasdieniniuose santykiuose su kitais mes dažnai rizikuojame jų reputacijos griovimu, vien tik nesistengdami giliau pažvelgti ir geriau suprasti.

Gerbiamas Kunige Jonai!

     Jau keletą kartų atsidūriau nepaprastai keblioje būklėje. Jokiu būdu negalėjau sakyti tiesos, nes būčiau išdavęs man patikėtas paslaptis. Lygiai negalėjau tylėti, nes tylėdamas būčiau prisipažinęs ką nors žinąs ir būtų tekę gerokai nukentėti. Meluoti nenoriu. Nenoriu laužyti Dievo įsakymų ir sąmoningai papildyti nuodėmę. Bet paslaptį išduoti, suprantu, irgi yra nuodėmė; ar ne? Ką tokiais atvejais daryti? Ar meluoti, ar išduoti?

     Ne aš vienas tai išgyvenu. Prisiminkim tik komunistų pavergtąją tėvynę ir kitus kraštus. Kaip dažnai ten žmonės kamantinėjami, žiauriai tardomi. Jei jie pasakytų tiesą, kartais šimtai Sibire atsidurtų, kiti ir mirti turėtų. Už tylėjimą irgi yra skaudžiai baudžiami. Nejaugi nėra jokios galimybės doram žmogui išvengti melo ir nenusidedant išsaugoti paslaptis? Turėtų būti galima, nes tikiu, jog išmintingas Dievas negali įsakyti nesąmonių. Ir vis tiek, gyvenimo praktikoje, nematau kelio iš tos painiavos. Už aiškų atsakymą būsiu Jums labai dėkingas.

Juozas Klausutis.

Mielasis Juozai!

     Atsakysiu šv. Augustino žodžiais: Palietei "sunkiausią ir giliausią klausimą: ar gali būti leidžiama doram žmogui kada nors meluoti."

     Na, jei tokiam šviesiam teologijos žiburiui, Bažnyčios Daktarui ir Tėvui ir šventajam šitas klausimas atrodė "sunkiausias", tai nelaukite, kad aš įstengčiau aiškiai atsakyti vienu kitu sakiniu. Paaiškinimas bus ilgokas.

     Jūs teisingai galvojate: Dievas negali reikalauti nesąmonių. Negali vienas Jo įsakymas prieštarauti kitam. Jei Jis duoda neribotą įsakymą nekalbėti netiesos, t. y. nemeluoti, tai turi būti galima jo visada laikytis, nors ne visada bus lengva. Lygiai, jei yra nuodėmė išduoti patikėtas paslaptis, turi būti galima jas išsaugoti nemeluojant, t. y. nepapildant nuodėmės. Bet kaip?

     Pirmiausia prisiminkite, kas yra melas. Visų supratimu meluoja tas, kas kalba priešingai savo minčiai. Pvz.: tikrai žinai, jog Vytenis yra partizanas, bet tardomas sakai: "nežinau“.

     Lygiai prieš 100 metų gimė Zigmantas Freudas, kurs sukėlė ir dar tebekelia tiek daug kontroversijų psichologų pasauly. Jau tomų tomai yra pasirodę už ir prieš jo doktriną ir psichoterapeutinį metodą, vadinamą psichoanalize. Yra susikūrę visa eilė mokyklų, kurių kiekviena savaip bando interpretuoti bei modifikuoti Freudo teoriją apie žmogaus giliųjų psichės sferų struktūrą ir dinamiką.

     Iki Freudo psichologija buvo suprantama kaip sąmonės reiškinių mokslas, ir tik netiesioginiai tebūdavo paliečiama pasąmonės sritis. Šioji buvo laikoma kaip pasyvus sandėlis praeities faktams bei žinioms apsaugoti. Buvo daug kalbama apie žmogaus charakterio auklėjimą, visai nežinant, kurie psichiniai faktai jį sudaro. Pačios asmenybės sąvoka buvo arba per filosofiška arba per paviršutiniška. Freudas savo stebėjimais ir tyrinėjimu praskleidė tą tamsiąją žmogaus psichikos sritį, vadinamą anuo metu pasąmone. Jisai įrodė, kad nesąmoningoji mūsų psichės sfera yra perdėm aktyvi, kad ji yra charakterio bazė ir net vienas iš svarbiausių faktorių, sudarančių žmogaus asmenybę. Todėl

     Freudas yra laikomas gelmių psichologijos įsteigėju.

     Zigmantas Freudas, Vienos psichiatras, pašventęs ilgą savo amžių (1856-1939) žmogaus psichinių problemų tyrinėjimui, pastebi, kad toli gražu ne visi žmogaus veiksmai yra sąmonės žinioje, o kai kurie jų, nors ir dalinai sąmoningi, nepasiduoda jos kontrolei. Pavyzdžiui, isterinis nepakentimas kokio nors daikto ar reiškinio ir su tuo susijusios reakcijos, nuolatinis užsimiršimas kurio nors vardo, lapsus liguae (vieno žodžio nesąmoningas pakeitimas kitu), niekuo nepamatuota baimė, nepasitikėjimo savim jausmas, depresija ir pan. Kartais net po aiškiausio išsprendimo kurios dilemos pasirenkama vykdyti silpnoji jos pusė. Į klausimą, kodėl taip pasielgta, atsakoma: o taip sau, norėjau pabandyti; man taip patiko, juk aš galiu laisvai apspręsti savo veiksmus... Šis sprendimas, būkime tikri, dar prieš pradedant protu svarstyti, buvo padarytas toje tamsiojoje psichės gilumoje, kurią, kaip visiškai nesąmoningą, vadinsime n e m o n e (l'inconscient, das Unbewusste). (Plg. išmanymas — išmonė; prasimanymas — pramonė).

     Šios tamsiosios ir giliausiosios asmenybės sferos atidengimas priklauso Freudui, nors kaip matysime, pati problema — psichologijos mokslui priėjus tam tikrą fazę — beldėsi tuo pačiu metu į įvairių mokslininkų duris.

     Freudas gimė 1856 m. gegužės mėn. 6 dieną Freiberge, Moravijoj. Visą jaunystę ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vienoj, kur Freudo tėvai persikėlė gyventi, kai Zigmantas buvo vos keturių metų amžiaus. Čia jisai baigė gimnaziją pirmuoju mokiniu. Vėliau studijavo mediciną ir 1881 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Baigęs dirbo kaip demonstratorius tuo metu garsiausio pasaulyje fiziologo ir biologo Dr. Bruecke's vadovaujamoje laboratorijoje prie Vienos Universiteto. Čia Freudas atranda kokaino anestezuojančiąją savybę, kuria vėliau Kolleris pritaiko praktikoje. Freudas, galima sakyti, buvo gimęs mokslininko karjerai. Mediko praktika jo netraukė, ir pats laboratorinis darbas tiek jį tedomino, kiek per jį galima buvo atrasti ką naujo. Jis ypatingai domėjosi sielos ir kūno sąveikos problema. Todėl jis specializuojasi pas tuometinį psichiatrą ir smegenų anatomą Meynertą. Ypatingai patraukia Freudo dėmesį prancūzų psichiatro Charcot tyrinėjimai, kuriais jis įrodė, kad dažnų fizinių negalavimų priežastys gali būti psichinės prigimties (psichogeninės); pvz., isterija yra apsprendžiama patologinių psichinių vaidinių. 1Š87-87 metais jis vyksta į Paryžių, klauso Charcot paskaitų, kurias vėliau išverčia į vokiečių kalbą. 1889 metais matome šį jauną mokslininką Nancy, vėl Prancūzijoje, specializuojantis pas Liėbault ir Bernheim'ą, kurie tuo metu gydė isteriją hipnozės pagalba. Bernheimas pirmas pradėjo vartoti antisugestijos (priešingos įtaigos) metodą intelektualiniams ir motoriniams nenormalumams šalinti (pvz., amnezija, anestezija — pojūtinis nejautrumas, obulijos — valios spragos, konvulsijos, paralyžis ir t.t.).

BATTLE STATIONS

     "Tėvas Joseph T. O'Callahan buvo pats narsiausias vyras, kokį man kada teko susitikti",liudijo admirolas Leslie E. Gehres, 1945 metais vadovavęs lėktuvnešiui USS Franklin, kuriame šis jėzuitas buvo vyresnysis karo kapelionas. Kovo 19 dieną japonų bombonešis numetė dvi bombas, ir lėktuvnešio trijuose aukštuose kilo baisus gaisras, kai pasiliejo 17.000 gazolino galionų. Šitame ugnies pragare buvo daug progų parodyti heroizmą, ir atrodo, kad Tėvas O'Callahan nė vienos nepraleido. Cmdr. Stephen Jurika įrašė į lėktuvnešio dienyną: "O'Callahan buvo visur, vadovaudamas vyrams, teikdamas paskutiniuosius sakramentus, gesindamas gaisrą ir dirbdamas už dešimt". Užpakalinis amunicijos arsenalas sprogo, nežemiška jėga su-purtindamas visą laivą. Kapitonas stebėjo priekinį arsenalą, iš kurio pradėjo veržtis balti karščio dūmai. Jis šaukė vyrams vandeniu atšaldyti įkaitusį arsenalą. Bet jie nesuprato. Tik Tėvas O'Callahan pastebėjo kapitono norą. Pasiėmęs dar du karininku, jis šoko į įkaitusį arsenalą, kuris galėjo sprogti bet kuriuo metu. Po kelių minučių jis išlindo visas suodinas, bet šypsodamasis. Kapitonas giliai atsiduso, nes dabar buvo daug vilčių išgelbėti lėktuvnešį. Lėktuvnešis USS Franklin pasiekė Amerikos krantus, nors jo įgula buvo netekusi 432 vyrų, o sužeistųjų skaičius prašoko tūkstantį. Admirolas Gehres rašė: "Aš rekomendavau kapelioną O'Callahan Kongresiniam Garbės Ordinui (Congressional Medal of Honor), kurį jam įteikė pats prezidentas Truman."

     Praėjus dešimtmečiui, žurnalas "American Weekly" plačiau paminėjo didvyriškos praeities įvykius, o "Columbia" studijos pradėjo gaminti filmą apie lėktuvnešio Franklin tragediją ir kapeliono O'Callahan heroizmą.

     Šis filmas, vardu "Battle Stations", jau rodomas. Narsiojo kapeliono pavardė fiktyviFather Joe McIntire. Filmas yra gana geras, ir aktoriaiJohn Lund, William Bendix, Richard Boone ir Keefe Brassellevaidina be priekaišto. Bet tenka apgailestauti, kaddėl mums nežinomų priežasčiųišleista daug faktų ir detalių, kurios mums atrodo ir svarbios ir įspūdingos. Tokiu būdu, nors Tėvas O'Callahan vaizduojamas labai simpatiškai, nėra aišku, už ką jam buvo suteiktas aukščiausias Amerikos kariškas ordinas.

     Naujuose tėvų jėzuitų namuose bus skirta daug vietos visuomenės ir organizacijų veiklai. Čia bus graži salė kultūriniams parengimams, erdvūs kambariai lituanistikos mokykla, atskiri būklai skautėms, skautams ir ateitininkams. Šių namų statybai aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.

DAILININKAS Z. KOLBA

     Šio numerio viršelis yra iliustruotas Z. Kolbos freska, vaizduojančia Kristų, parpuolusį po kryžiumi. Tai yra ir dabartinės mūsų tautos padėties simbolis. Šiais metais sueina 20 metų, kai dail. Kolba darbuojasi architektūros dekoravimo mene. Pirmuoju mokiniu jis baigė Kauno Dailės Mokyklą 1935 m. ir Švietimo Ministerijos buvo pasiųstas į Paryžių, kur Dailės Mokykloje baigė pritaikomojo meno skyrių (vitražai, mozaika, freska). Vėliau Kauno Dailės Mokykloje dėstė mozaiką ir freską.

     1944 m. išbėga į Vakarus. Pirmiausia mokytojauja Vokietijoje, paskui išvyksta į Prancūziją ir dirba bažnyčių dekoravime. 1951 m. atvyksta į Čikagą. Čia keletą metų dirbo vitražų dirbtuvėje. Jis yra dekoravęs nemaža bažnyčių ir koplyčių Lietuvoje, Prancūzijoje ir Amerikoje. 1937 m. Paryžiaus Tarptautinėje Parodoje yra laimėjęs konkursą prieš latvius ir estus. Už jo freską ant Baltijos tautų paviljono buvo suteiktas pasižymėjimo lapas. Buvo paruošęs knygą, vardu "Monumentalioji tapyba", bet jos rankraštis liko Lietuvoje. Neseniai su savo kūriniais dalyvavo religinio meno parodoje Čikagoje.