Teko girdėti per radiją apie Čikagos ir apylinkių dailės parodą. Buvo premijuotas paveikslas, kurs buvo pakabintas ne taip, kaip reikia. Mat, akylus žiūrovai pastebėjo, kad autoriaus parašas buvo neįprastoje vietoje: viršuje paveikslo ir dar aukštyn kojomis.
Tokiomis tad nuotaikomis teko išsirengti į lietuvių religinio meno parodą Čikagoje. Nors ir slaptai tikėjausi, kad tokio pobūdžio paveikslų neteks pamatyti, tačiau ir mūsiškiai neapvylė. Tokių, bet kuria puse kabinamų paveikslų, buvo ir lietuviškoje parodoje. Geriausiu tokios rūšies darbu tenka laikyti Leonardo Mockaus "Paveikslą". Ką bendro šis paveikslas turi su religija? Nebent tai, kad jo autorius yra Dievo tvarinys. Buvo ir daugiau tokių. Kęstučio Račkaus "Šv. Cecilija", Bronės Jameikienės "Trys karaliai". Pastarąjį galima būtų pavadinti, sakysime, kad ir "Trisdešimt žvirblių ant skiedryno".
Mūsų dailininkų garbei tenka pripažinti, kad ne jie išrado šiuos dvasinės menkystės pasireiškimus. Tokia meno parodija šiandien yra apsikrėtę apie 90% amerikiečių dailininkų. Tokių paveikslų pilna šiandieninėse meno parodose. Lankantis šiuose dvasinės menkystės paraduose, ne tiek įdomu žiūrėti į paveikslus, kiek stebėti negausių žiūrovų veidus, kurie, nedrąsiai šyptelėdami, žvilgčioja vieni į kitus, lyg klausdami: "Kurie čia iš mūsų kvailesni? Ar tie, kurie pritepliojo, ar tie, kurie atėjo pažiūrėti?"
Tiesa, tokiose parodose, kur dalyvaujančių nesaisto jokios sąlygos, galima tikėtis visko arba nieko. Tačiau parodoje, kuri pavadinta religinio meno paroda, taigi, turinti savo specifinę temą, žiūrovas nori rasti kūrinius, kurie keltų religines emocijas. Juk kažkada plastinis menas buvo vadinamas beraščių biblija. Jis padėjo žmogui suvokti religines tiesas. Todėl šioje religinio meno parodoje tenka ieškoti kūrinių, kurie keltų religines nuotaikas. Ypatingai to norima iš tų paveikslų, kurie turi aiškius religinio turinio pavadinimus. Todėl autorius neturėtų pagrindo pykti, jeigu žiūrovas paveiksle pavadintame "Nukryžiavimas", niekaip negali atskirti, kuris čia Kristus, kur Marija, kur šv. Jonas ir kuris latras. Tematinė problema šių dienų mene yra didžiausias ginčo objektas. Žmogus, nematydamas paveiksle bent kiek aiškesnių formų, piktinasi, o dailininkas kaltina žiūrovus, kad jie nesupranta?
Parodų lankytojai piktinasi beformiais "balvonais" paveiksluose arba vielų ir gelžgalių gniutulu skulptūroje, bet dar labiau nustemba, tokių dalykų atrasdami (ačiū Dievui, retai) bažnyčiose. Bažnytinė vyresnybė, tvarkanti bažnyčios įstatymus, seniai pripažino didžiulę meno reikšmę religiniame gyvenime ir kartas nuo karto pasisako, koks tas menas turėtų būti. Ypatingai ryškiai neperseniai pasisakė šiuo klausimu kardinolas Constantini savo kalboje "Naujoji erezija bažnytiniame mene". Jisai pasidžiaugė, kad architektūra jau laimingai nugalėjo modernizmo krizę. Daugelyje vietų jau prieita naujo, modernaus, bet drauge ir tinkamo stiliaus. Tačiau, kalbėdamas apie moderniąją tapybą ir skulptūrą, kardinolas pasakė, kad tai yra tikra "meno erezija". Ir visiškai nesvarbu, kad šią ereziją dažnai remia ir platina vienuoliai bei kunigai."Juk mes turime atsiminti", tęsė kardinolas, "kad ir senovės erezijos dažnai buvo dvasiškių platinamos". Kai kurie Kristaus, Madonos ar šventųjų paveikslai, jo manymu, yra tikra blasfemija — Dievo įžeidimas. Jis čia suminėjo kai kuriuos Kristaus paveikslus "su gorilos galva", kai kurias
J. Stankaus nuotr.
Išradingos lietuvaitės moka austi juostas ir Alpių kalnuose.
Madonos statulas, sukarikatūrintas keistomis ekspresionizmo formomis. "Reikia atsiminti", sakė kardinolas, "kad nors Kristus buvo "vir dolorum — skausmų vyras", bet taip pat jis buvo ir Dievo Sūnus". (Tai turėtų atsiminti ypač mūsų Rūpintojėlių skulptoriai. Red.). Toliau kardinolas aiškino, kad ši meno srovė yra kažkoks grįžimas į primityvumą ir nesugebėjimą: "Kūdikio švebeldžiojimas yra patraukiantis, bet suaugusiojo švebeldžiojimas yra atstumiantis". Ši kard. Constantini kalba buvo atspausdinta Vatikano oficioze "Osservatore Romano". (Gal neužilgo įdėsime į “L. L." išvertę visą šią kalbą. Red.).
Nemaža dalis parodoje išstatytų darbų yra iliustratyvinio pobūdžio. Čia reiškiasi Paulius Augius su medžio raižiniais, vaizduodamas lietuviško kaimo idiliją, kur religinio meno motyvai buvo sunkiai atskiriama jo dalimi. Telesforas Valius išstatė daugumoje jau matytus medžio raižinius ir vieną sukurtą Paryžiuje, kur šiuo metu jis gyvena, litografiją "Kryžiaus kelių stotis". Tai ryški iliustracija, kaip dailininkas, prispaustas paryžietiškos manieringos mados, neteko to dramatizmo, kuris taip ryškiai dominavo ankstyvesniuosiuose jo darbuose ir išsiskirdavo iš kitų tarpo.
Daug darbų ir įvairiose srityse išstatė Viktoras Petravičius, iš kurių šv. Sebastijono bažnyčios fasadų projektai įdomūs savo spalvomis, tačiau jų forma, kaip ir visų kitų darbų, vargiai atitinka religinio meno reikalavimus. Nemaža parodoje vitražų, kurie viduramžiais buvo neatskiriama bažnyčios dalis. Jie parodoje dominuoja savo spalviniais ir šviesiniais efektais, tačiau visus vitražus greičiausiai nustelbtų Algirdo Kurausko "Aplankymas" ir "Šv. Kazimieras", jeigu jie būtų išpildyti atitinkame dydyje ir stikle. Šie projektai, kad ir mažo formato, atkreipia dėmesį savo geru piešiniu, stipria kompozicija ir turi visus privalumus, kuriuos turi turėti geras vitražas. Daugiausia vitražų išstatė parodos organizacinio komiteto pirmininkas Adolfas Valeška. Tenka pripažinti, kad jo darbuose jaučiamos pastangos priartėti prie tikro religinio meno, tačiau labai silpnas piešinys ir neturtingas koloritas nustelbia visus gerus norus.
Įdomių spalvų yra Jurgio Daugvilos vitražo fragmentas “Kristus tyruose" ir dar įdomesnis kilimas "Pieta". Prie kurios rūšies meno tektų priskirti Alfonso Dargio "Šv. Jurgį", sunku pasakyti; greičiausiai prie karikatūros. Juozo Bakio "Rūpintojėliai"
Pier della Francesca Moters portretas
— tikras rebusas. Atrodo, lyg dailininkas būtų paspaudęs molio gabalą ir paleidęs trykšti pro pirštus "Dievo valiai". Vienintelis besispecializuojąs mozaikoje Zigmas Kolba, atrodo, nemaža bus pasiekęs šioje srityje, iš kurių “Kristus" bus geriausiai pavykęs. Tačiau vitražai silpni. Ypatingai yra silpnas "Šv. Kazimieras".
Lietuviško liaudies meno mėgėjai šiltai priims kun. Petro Dzegoraičio darbus, kur lietuvių liaudies meno formos atsargiai švelniai papildomos naujais bruožais. Vytautas Kasiulis Lietuvoje parodų lankytojus stebindavo savo neišsenkamu originalumu, kiekvienoje parodoje pateikdamas vis skirtingų išraiškų darbus. Savo ieškojimais jis ryškiai išsiskirdavo iš kitų tarpo. Toks pat jis lieka ir dabar. Ir čia jis stebina savo įvairumu. Išstatė ir mažai mūsuose kultivuojamą spalvotą litografiją "Bėgimas į Egiptą", kuri gana įdomi, ko negalima pasakyti apie du guašo darbus juodame popieriuje. Ar ne per daug čia pigaus efekto? Didžiulė tapyba "Pabėgėliai" Čikagoje jau matyta. Bronės Lukštaitės T.T. Jėzuitų bažnyčios Urugvajuje projektas įneša nemažai naujumo į mūsų architektūros bandymus. Lietuviškos architektūros problema yra sunki ir greit neišsprendžiama. Todėl kiekvieną bandymą sutinkame su dėmesiu ir meile. Jono Kovo-Kovalskio bažnyčių projektuose, o ypatingai taurės ir monstrancijos, jaučiami gana sėkmingi bandymai suteikti architektūrai lietuvišką veidą.
Štai keletas bendrų bruožų iš religinio meno parodos, kurios surengimo faktas yra vienas gražiausių lietuviškos kultūros pasireiškimų Amerikoje. Organizatoriai užsipelno didelį pagyrimą. Tenka pripažinti, kad ir parodos sutvarkymas, ypač atsižvelgiant į šiandienines sąlygas, daro labai gerą įspūdį.
Vladas Vijeikis