Tikra draugystė turi būti meile paremta. Jeigu su kuo nors ir dažnai susitinki, daug bendrauji, bet tarp judviejų nėra meilės, tai tokio asmens nevadinsi draugu, bet kolega, partneriu ar kokiu nors kitu vardu, kurs išreiškia tik judviejų bendravimą, bet ne draugavimą. Meilė yra pagrindinė tikros draugystės žymė. Kiekvienas žmogus turi draugų, kiekvienas ką nors myli ir yra kitų mylimas. Čia gali kilti klausimas, ar draugystė ir meilė nėra tas pat, ar tarp draugystės ir meilės yra koks nors skirtumas. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia turėti aiškias draugystės ir meilės sąvokas. Bet tai nėra taip lengva. Daug kas bandė aptarti ir apibrėžti meilę, duoti tinkamą jos sąvoką, bet niekam pilnai nepasisekė.

     Kun. St. Yla savo knygelėje apie meilę štai kaip šiuo klausimu pasisako: "Niekas neabejoja, kad meilė yra pati tikriausia realybė, nors niekas nėra pilnai jos aptaręs. Žmogiškos meilės priežastys, pasak Pascalio, neprieinamos mūsų protui. Ji sunkiai suvokiama savo esmėje, dar labiau savo pasireiškime. Atsakyti, kas ji, dar nepajėgė joks kabinetinis mokslo raštas, joks iškalbingas retorikos žodis, joks lakus romano vaizdas. Kiekviena tikra meilė, paradoksiškais Fr. Mauriaco žodžiais, yra pamišimas..." ("Meilė", 4 psl.).

     Meilė — pamišimas! Tikrai paradoksiškai skamba! Bet šitas trumpas ir paradoksiškas pasakymas, gerai suprastas, ar tik ir nebus geriausias ir teisingiausias meilės aptarimas? Juk ir pats Kristus, didžiausios ir tikriausios meilės įsikūnijimas, ar nebuvo daugelio laikomas pamišėliu? Ar tokiais daugelis nelaiko mūsų didžiausių šventųjų, pasižymėjusių heroiška meile?

     Nors meilėje dalyvauja ir protas, ir valia, ir jausmai, bet vis dėlto joje svarbesnį vaidmenį vaidina ne protas, o valia ir jausmai, arba vienu simbolišku žodžiu išsireiškiant — širdis. Kiekviename žmogiškame veiksme, taigi ir meilėje, turi būtinai dalyvauti protas. Kiekvienas žmogiškas veiksmas išeina iš proto — iš pirmosios savo priežasties, bet paskui, stipriau ar silpniau, paima tą veiksmą tvarkyti valia, jam suteikia savotišką atspalvį jausmai — ir štai mes matome jau galutinai užgimusį ir susiformavusį žmogišką veiksmą. Jeigu kuriame nors veiksme labai stipriai pasireiškia valia ir jausmai, tai protas lyg ir nustelbiamas. Paviršutiniškai žiūrint, toks veiksmas gali atrodyti neprotingas, bet jeigu giliau į jį pažvelgsi, pamatysi, kad už taip efektingai pasireiškiančios širdies vis dėlto slypi protas. Protas davė tam veiksmui pradžią, tik paskui jį papildė, pagyvino ir išryškino valia bei jausmai. Taigi, meilė nėra nei proto nei širdies išdava, bet proto ir širdies drauge. Tik širdis, kaip jau minėta, daug stipriau pasireiškia, kartais nekreipdama daug dėmesio į šaltus logikos apskaičiavimus, nors, žinoma, tikroje ir protingoje meilėje niekados iš esmės ji logikos dėsniams nesipriešina.

     Kalbant apie proto ir širdies vaidmenį meilėje, reikia pasakyti, kad įvairiuose asmenyse įvairiai jie gali pasireikšti. Sakoma, kad vyrų meilė (kaip ir kiekvienas jų pažinimas ar sprendimas) daugiau remiasi protu, o moterų — širdimi. Ar tai yra tiesa, ar tik šiaip sau žmonių išsigalvota? Atrodo, kad čia yra daug tiesos. Kiekvienas pažinimas, kaip šv. Tomas Akvinietis ir dauguma kitų filosofų sako, prasideda protu, o tik paskui pereina į valią ir jausmus, arba kaip mes čia simboliškai sakome — į širdį. Širdis protu suvoktą dalyką pagyvina, duoda jam tam tikrą toną, jį, galima sakyti, lyg realizuoja, padaro gyvą, egzistuojantį, praktišką. Vyrai daugiau pažįsta, proto veiksmais analizuodami dalykus ir paskui darydami atitinkamas išvadas. Moterys daugiau į dalyką kreipiasi ne tik protu, bet lyg ir visa savo prigimtimi: ir protu ir širdimi, arba kitaip sakant, intuicija. Todėl galima sakyti, kad vyrai pažįsta ir vertina daiktus protu, o moterys intuicija. Vyras yra daugiau analitikas, o moteris — sintetikė. Vyras iš protu pažintų atskirų dalykų eina prie bendrų, o moteris — iš intuityviai suprastos visumos eina prie atskirų visumos dalių.

     Tai turi didelės reikšmės ir praktiškame gyvenime. Vyras mano mylįs žmoną, jeigu uždirba pinigų, kad ji galėtų patogiai gyventi. Jam atrodo, kad tai yra esmė, o visa kita — tik nereikšmingos smulkmenos, į kurias neverta kreipti dėmesio. Moteris savo intuicija pirmiausia pagauna gal ne esmę, bet išorę. Ji taip pat supranta, kad yra labai svarbu turėti pinigų, užtikrinti sau ir vaikams ateitį, bet vis dėlto jai atrodo, kad vyras jos nemyli, jeigu, parnešdamas savaitės uždarbį, neparneša jai puokštės gėlių ar kito kokio nors menkniekio, kurs jai suteiktų didelį džiaugsmą. Dėl to šeimoje dažnai kyla daug bereikalingų diskusijų ir ginčų. Moteris vyrą vadina neturinčiu širdies materialistu, nežinančiu, kas yra meilė, nesuprantančiu, kas jai malonu, ko ji laukia, kas jai suteikia džiaugsmo. O vyras atkerta, kad ji yra vaikas, kad  kreipia dėmesį tik į menkaverčius blizgučius, o neįvertina jo darbo, jo aukojimosi dėl jos ir dėl vaikų. Bet paprastai toki ginčai yra be jokios naudos: po ilgiausių ir karščiausių diskusijų vis tiek vyras pasiliks vyru, o moteris — moterimi. Vyras tikrai vyriškiau pasielgtų, jeigu atsižvelgtų į moters norus, parneštų jai gėlių ar kitokių mažų dovanėlių, pasakytų jai švelnų žodelį arba nuoširdžiai pabučiuotų. Sakai, kad ji yra vaikas? Gerai, sakykim, kad taip. Bet žinok, kad su vaiku reikia vaikiškai ir elgtis. Kaip tik tau truks vyriškos logikos, jeigu jos moterišką intuiciją norėsi palenkti savo šaltam protavimui.

     Meilė visados turi žiūrėti ne savęs, bet kito. Reikia daryti ne tai, kas tau patinka, bet kas patinka kitam. Meilė reikalauja ne gauti,bet duoti.Duoti kitam tai, kas gera, skleisti gėrį. Proto objektas yra tiesa, o valios objektas — gėris. Kai žmogaus valia pasiekia nuo kiekvienos klaidos proto apvalytą gėrį ir tą gėrį ne sau pasilaiko, bet duoda kitam, jį aplink save skleidžia — tada jis myli.Tad ko trūksta šiam meilės aptarimui? Meilė yra gėrio skleidimas. Meilė yra davimas kitam to, kas gera.

     Bet meilė nori būti mylima. Meilė turi būti abipusė. Jeigu mylinčios širdies nepasieks mylimos širdies meilės aidas — meilė nebus tobula. Tik paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad toks noras, noras būti mylimu, yra egoistiškas, todėl prieštaraująs tikrai meilei, kuri negalvoja apie "gauti", bet vien tik apie "duoti". Žinoma, gyvenime tobulos meilės tarp žmonių nėra. Visados prie meilės būna daugiau ar mažiau prisimaišiusio egoizmo. Bet jeigu mes įsivaizduosime tobulą meilę, pamatysime, kad norėti iš kitos pusės susilaukti meilės arba norėti būti mylimu, nebūtinai reiškia egoizmą. Jeigu aš kitą asmenį tikrai myliu, aš trokštu jam visa to, kas yra gera, aš trokštu, kad jis būtų geras, aš noriu, kad jis turėtų visas dorybes, visas geras ypatybes; o juk didžiausia ir gražiausia dorybė yra meilė, todėl aš ir noriu, kad jis turėtų meilės dorybę, kad jis mylėtų. Bet čia gali kilti visiškai protingas klausimas: bet dėl ko būtinai jis turi mylėti mane? Gal jis moka mylėti ir labai myli, bet ne mane, o kitą? Taip, jeigu aš trokštu, kad jis mylėtų būtinai mane, o ne ką nors kitą, atrodo, kad čia tikrai yra mano egoizmas. Bet dar toliau protaujant, galima tą mano tariamąjį egoizmą apginti, tai yra įrodyti, jog tai nėra egoizmas, bet altruizmas. Jeigu aš tą asmenį tikrai myliu, jeigu aš jam gera darau, iš jo pusės būtų negražu neparodyti jokio dėkingumo. Kadangi savo mylimame asmenyje aš nenoriu matyti jokios klaidos, bet vien tik dorybes, todėl ir liūdžiu, jeigu jis neparodo reikiamo dėkingumo už mano ar kitų gerus darbus, todėl ir noriu, kad jis už gera atsilygintų geru, už meilę — meile. Tik dėl to ir Dievas nori, kad mes Jį mylėtume. Tai nėra egoizmas, bet grynas altruizmas.

     Žmogus parodo egoizmą tada, kai jis iš kito laukia to, kas jam nepriklauso, į ką neturi jokios teisės. Jeigu koks nors berniukas įsižiūri mergaitę, ją pamilsta ir nori vesti, bet ta mergaitė visiškai apie tai negalvoja, tai dar nereiškia, kad ta mergaitė yra nedėkinga. Ji būtų tikrai nedėkinga tada, jeigu už jo parodytą mandagumą, nuoširdumą ir švelnumą atsilygintų tik šiurkštumu ir storžieviškumu. Jeigu jis yra su ja nuoširdus, ir ji turi būti nuoširdi. Jeigu ji mato, kad jis svajoja apie vedybas, o ji tos intencijos visai neturi, tai nuoširdumas reikalauja nekankinti be reikalo to žmogaus, bet kokiu nors gražiu būdu parodyti savo nusistatymą ir jam duoti suprasti, kad jiems į moterystę nėra pakeliui, kad jie gali būti geri draugai, bet nieko daugiau. Tai nebus už jo meilę atsilyginimas nedėkingumu ar neapykanta, bet tikra meile.

     Tai yra sunkiai suprantama, bet labai gyvenimiška tema. Dar prie progos kituose straipsniuose ją daugiau panagrinėsime. Čia ilgiau apsistojome prie meilės nagrinėjimo dėl to, kad norėjome suprasti, kas ji iš tikrųjų yra ir kuo ji skiriasi nuo draugystės. Ir dabar, manau, galėsime padaryti išvadą, kad tarp meilės ir draugystės didelio skirtumo nėra. Jeigu kalbame apie tikrą, nesuinteresuotą draugystę, tai turime pasakyti, kad ji yra ne kas kita, kaip abipusė meilė. Meilė yra dieviška meliodija. Visą savo grožį ji pasiekia tada, kai jos balsas nenuskamba tuščiai ir nežūsta be aido tyruose, bet atsimuša į kitą mylinčią širdį, iššaukdamas iš jos meilės aidą. Šie du meilės balsai susijungia ir sudaro nuostabią simfoniją. Toji simfonija tai ir yra draugystė.

Juozas Vaišnys, S. J.