Alvydė Eitutytė
Miela tėvelių žeme, kaip tave myliu, kaip tavęs ilgiuosi! Sėdėdama lėktuve, šluosčiau savo drėgnas rankas į sijono kraštą, o mintimis laksčiau nuo vieno praėjusio įvykio prie kito.
Įsėdau į lėktuvą Čikagoje. Pirmą kartą savo gyvenime pakilau nuo žemės išskėstais plieniniais sparnais ir už poros valandų atsiradau Niujorke. Netrukus persėdau į kitą lėktuvą ir pasiruošiau kelionėn už jūrų marių. Buvo įdomu keliauti su saule, vienu žvilgsniu pamatyti dangų ir žemę. Aplink plaukiojo pūkuoti debesys, tolumoje matėsi tik mėlynė, ir ne kartą pagalvojau, ar tik neatsiradau danguje — man atrodė, kad niekada nebuvau žemės gyventoja... Po ramios kelionės nusileidau Helsinkyje, Suomijoje. Visai susimaišiau: laikrodis rodė vidudienį, o mane miegas traukė, akių atplėšti negalėjau. Net pagalvojau, kad buvau Amerikoje, tik žmonės keistai kalbėjo.
Užsimiegojusi, su bendrakeleiviais nužygiavau prie lėktuvo, kuriuo skridome į Maskvą. Žmonės garsiai susijaudinę kalbėjosi, bet aš užsnūdau, niekuo nesirūpindama. Vėl po poros valandų nusileidome aerodrome. Keista buvo matyti tiek daug apsiginklavusių kareivių, bet, įvilkusi savo didžiulius maišus į muitinę, staiga atsibudau. Kareivių begalės, atmosfera šalta, rūsti, ir, stovėdama eilėje prie muitininko, su didžiausia širdgėla pergyvenau kiekvieną kratymą. Beveik kiekvieno net kišenes iščiupinėjo. Nesupratau, kaip aš neiškratyta praėjau. Praėjus šiuos "kryžiaus kelius”, miego nebenorėjau, bet džiaugiausi, kad jau nebetoli tikslo — Lietuvos. Reikėjo laukti kito ryto, ir kai lėktuvas pakilo Lietuvos link, labai nekantriai skaičiavau minutes.
Pagaliau plieninis paukštis leidosi lyg miglose paskendusion žemėn. Netikėjau, kad buvau taip arti Lietuvos, kad skrendu toje mėlynoje padangėje, kurioje auksakasė saulė pasirodo nors iš tolo pašildyti sustingusią žemę... Lėktuvas sudrebėjo ir netrukus sustojo. Apsikabinėjusi meškerėm, paltu, dviem rankiniais maišais, nedrąsiai lipau iš lėktuvo. Taip, toji žemė, ant kurios tuoj atsistosiu, yra Lietuva. Ta pati, kuri knygose aprašyta, dainose apdainuota — žodžiuose įamžinta. Tikrai aš, maža jos dulkelė, pajusiu ją po kojomis. Netoli geležiniai vartai, už jų — žmonių minia. Įsikabinę į tvorą, žmonės tylėjo, nekantriai laukė. Priartėjome. Nežinojau, ko tikėtis, ką susitikti. Jau priėjome vartus. Pakilo šauksmai, paskendau minioje, o aplinkui — džiaugsmo ašaros, gėlės. Įpuoliau močiutės glėbin, bet kaip žinojau, kad ji buvo mano močiutė, nebeprisimenu—viskas įvyko taip greitai. Apkabino mane tos pačios rankos, kurios mamytę glamonėjo, ašaros riedėjo tuo pačiu veidu, kurį mano mamytė matė nuo pat savo pirmųjų dienų. Susitikau dėdę, pusbrolius, tetą, pusseserę ir kitus gimines. Nors juos visus mačiau tik nuotraukose, bet pajutau jiems visiems didelę meilę, nes širdelėje jaučiau, kad jie man artimi.
Tą pirmąją dieną visi apėjome didelį dalį Vilniaus senamiesčio. Man atsivėrė istorijos knyga, jaučiausi lyg atsiradusi praeityje. Tolumoje matėsi Gedimino pilis. Tikėjausi už kiekvieno kampo pamatyti kardais apsiginklavusius, kailiais apsitaisiusiu lietuvius kareivius su savo mylimaisiais žirgais. Paskui prisiminiau stebuklingą Aušros Vartų paveikslą, Vilniaus katedrą, Šv. Onos bažnyčią, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Vilniaus universitetą — aplamai viską, ką mokiausi mokykloje. Giminės po kiek laiko prisipažino, jog labai stebėjosi, kad aš, iš anapus Atlanto, kalbu jiems suprantama kalba ir žinau tiek daug apie Lietuvą. Jie niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad Amerikoje yra jaunimo, kuris daugiau ar mažiau laisvai vartoja lietuvišką žodį. Man tai labai didelį įspūdį paliko vaikų kalbėjimas lietuviškai. Eidama gatvėmis, girdėjau mergaites, kalbančias apie berniukus, saldainius; maži vaikai žaidė ir pasakojo juokus — tik lietuviškai. Niekas jiems nesakė "kalbėkit lietuviškai”. Kaip būtų gera, kad mes taip darytume!
Praėjus porai dienų, aplankiau Kauną. Mane vedžiojo vienas profesorius, kuris labai stebėjosi, kad turiu tiek daug žinių apie Lietuvą ir kalbu lietuviškai—ačiū tėveliams ir visiems mieliems mokytojams. Aplankiau Kauno katedrą, aikštę, Kauno pilį, Vytauto Didžiojo mažąją bažnyčią, Dariaus ir Girėno kapą, Karo muziejų, kuriame mačiau Dariaus ir Girėno sudužusį lėktuvą, jų sukruvintus rūbus. Sužinojus, kad, kai mano palydovas buvo mažas, jį už rankos vedžiojo Maironis, aš negalėjau atsistebėti. Maironis man nebuvo žmogus, bet kažkokia galinga dvasia, kuri parašė amžinus žodžius. Vėliau aplankiau Trakus. Sena, apkerpėjusi pilis, kurioje gyveno ir mirė Vytautas Didysis, man paliko didelį įspūdį. Tai buvo mano geriausia istorijos pamoka.
Greitai baigėsi mano viešnagė Lietuvoje. Pamačiau, kad Lietuva jau nėra krištolinių ežerų, žalių pievų, geltonuojančių lauky, mėlynuojančio dangaus kraštas. Pamačiau ginkluotus rusų kareivius, žmonių nedrąsumą, greitą susijaudinimą, skaudų tylėjimą — šiurpi atmosfera. Ji atsispindėjo net gatvių pavadinimuose — Vilniuje Komjaunimo gatvė kerta Kudirkos gatvę. ..
Labai susigyvenau su giminėmis. Skirtis buvo sunku. Nesulaikydama ašarų, visus išbučiavau ir nenorėjau jų palikti. Dabartinėje santvarkoje nenorėčiau čia gyventi. Sunku buvo suprasti, kad šie žmonės čia visuomet gyvens. Praėjau pro geležinius vartus ir atsisukau. Prisiminiau Aušros Vartus ir su ašaromis maldavau Mariją: "Pagelbėk šiems žmonėms — juk jie nieku nekalti, jie tik lietuviai. Padėk jiems išsilaikyti sunkiose gyvenimo sąlygose. Prašau, Marija, gelbėk verkiančią Lietuvą, globok ją, nepamiršk!.. Prašau..
Aštrus balsas skatino mane eiti prie lėktuvo. Atsisėdusi kėdėje verkiau, apimta liūdesio ir skausmo. Lėktuvas ėmė judėti. Tas beširdis plieninis paukštis mane nešė tolyn nuo tėvynės, mano tėvynės, nes aš lietuvaitė. Kilome, palikdami miglą. Kelionė į auksinę saulę, kuri man šaltai švietė. Oi, kad saulė šilčiau sušvistų, kad išsklaidytų Lietuvos miglas! Lietuva, kaip tave myliu, tavęs niekuomet nepamiršiu. Nors gimusi Amerikoje, aš esu tavo, o tu — mano.
"Lietuva, žemės žodi švenčiausias, Lietuva, žemės laimė šviesi!”
Kelionė į Lietuvą buvo įdomiausias mano gyvenimo įvykis.