religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXXII, NO. 11

Nuoširdžiausi Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų sveikinimai bei linkėjimai visiems skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams!

“Laiškų lietuviams” redakcija, administracija, ir leidėjai

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

     Jau keturiasdešimt metų praėjo nuo to baisaus pasaulinio karo. Mūsųjaunoji karta tada dar nebuvo gimusi. Karo baisumus prisimena tik vyresnieji. Juos prisimena ir valstybių vadai, bet vis dėlto jau ruošiasi naujam pasauliniam karui. Lyg būtų dar per mažai gyvybių paaukota, per mažai ašarų išlieta, vargta, kentėta.

     Žmonija per paskutiniuosius kelis dešimtmečius labai daug techninės pažangos padarė, daug ko išmoko, bet neišmoko to, kas svarbiausia, kas apsaugotų nuo karų, kas padėtų žmonėms sugyventi. Ji neišmoko mylėti, ji nesupranta, kas yra meilė. Tiesa, kino teatruose labai daug kalbama apie meilę, bet tai yra tik šio gražaus žodžio piktnaudžiavimas. Nevadinkite tai meile! Tai yra tik egoistinė aistra, tik savanaudiškas malonumų ieškojimas, visai neatsižvelgiant į kitą, dažnai jį stumiant į pražūtį.

     Vieną Kalėdų naktį turėjau kažkokią nuostabią viziją ar nepaprastą sapną. Buvo tamsu, šalta, nakties glūduma. .. Bet štai tolumoje išvydau žiburėlį, pamačiau virpančią švieselę. Šviesa tamsoje, liepsnelė šaltyje. Nutariau būtinai ją pasiekti. Pamažu, pamažu prisiartinau prie vargingos grotos angos, kur degė silpnutė ugnelė. Pažvelgiau vidun ir nustebau: ten sėdėjo nepaprasto grožio mergaitė, laikydama ant rankų mažutį kūdikėlį. Jis buvo dar gražesnis. Jis buvo mažas, silpnas, o drauge spinduliavo kažkokia didybe, nepaprastu kilnumu. Nesupratau, kas atsitiko, bet jaučiau, kad turiu pulti ant kelių ir jį pagarbinti.

     Nejaučiau jokios baimės. Buvau pilnas pasitikėjimo, švelnėjo širdis. Toji mergaitė spinduliavo antgamtiniu grožiu, o kūdikėlis švietė dieviškumu. Bet kartu jie buvo tokie paprasti, nusižeminę, lyg jiems būtų buvusi reikalinga mano pagalba. Nežinau, kiek laiko ten pasilikau. Mielai būčiau pasilikęs tarnauti jiems visą gyvenimą. Atrodė, kad dėl vieno vienintelio jų šypsnio būtų verta aukotis visą savo amžių.

Koplyčia ant Palaiminimų kalno.   S. Žilevičiaus nuotr.

Skaityti daugiau: KALĖDINIAI APMĄSTYMAI

CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų sakau jums, jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,19-20).

     Mano nuomone, šitie Jėzaus žodžiai sujudina širdį. Kiek visokių reikalų gyvenime, kiek gerų, kilnių troškimų, kurių neįstengi patenkinti. Esi tvirtai įsitikinęs, kad tik įsikišimas iš Aukšto, dangaus malonė galėtų patenkinti, ko trokšti visa savo būtybe. Štai iš Jėzaus lūpų girdi pilną vilties pažadą. Esi skaitęs evangelijoj, kad Jėzus daug kartų ragina melstis ir pamoko, kaip melstis, kad būtum išklausytas. Bet čia skiriame dėmesį maldai, kuri tikrai yra ypatinga. Jėzus sako: "Jei du iš jūsų”. Du sudaro mažiausią bendruomenės skaičių. Jėzui svarbu ne skaičius, bet malda draugėj. Ir žydų tikėjime buvo žinoma, kad Dievas nepaniekina bendruomeninės maldos. Bet Jėzus čia kalba dar apie kai ką. Jis sako: "Jei du iš jūsų... susitars”. Jis nori nors dviejų asmenų, bet dar svarbiau, Jis nori jų vienybės. Jis pabrėžia jų širdžių bei minčių vienybę ir susitarimą. Jis nori, kad prašydami susitartų, ko prašyti, ir prašytų būdami vienširdžiai. Jis tvirtina, kad sąlyga gauti, ko prašo, yra tarpusavio meilė.

Skaityti daugiau: JEI DU SUSITARS. . .

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Išmintingo žmogaus gyvenimas panėši į sodininkavimą. Juk pasaulis ir jo istorija yra tartum sodas, kuriame, Apvaizdos pasodinti, auga brangiaverčiai medžiai — kiekvienas mūsų. O kad medis tarpių ir duotų gerų vaisių, reikia jį visokeriopai prižiūrėti. Pritaikę tai sau, jau mąstėme apie šalintinas piktžoles, parišimui įkaitinus kuolus, šakų genėjimą. Pravartu pažvelgti dar į vieną darbą su vaismedžiu: jį reikia saugoti. Saugomas bene svarbiausia nuo trejeto pavojų: nuo šalčių bei žvarbių vėjų, paskui nuo kiškių, atbėgančių naktimis graužti žievės, pagaliau nuo vabzdžių, dedančių į žiedus savo kiaušinius, iš kurių išsivysto vaisiuose kirmėlės. Pasvarstykime saugojimą nuo kiekvieno tų trijų pavojų, išvesdami lygiagretę su savimi.

     Pradėkime nuo pirmojo — šalčių bei žvarbių vėjų. Dėl žiemos speigų, ypač staigių po atodrėkio, medžiai kartais iššąla. Daug vaismedžių tuo būdu išmirė Lietuvoje 1928 m. Pavasario šalnos dažnai išgadina žiedus, o vėjai krečia ir juos, ir užsimezgusius vaisius. Sodas saugomas, iš šiaurės pusės sudarant užuovėją medžiais arba trobesiais. Taip pat gera, jei jis dar yra atkalnėje į pietų pusę.

     Tai sakyti labai tinka ir apie žmogų. Speigais ir šaltais vėjais čia reikia laikyti patirtas neteisybes, nelaimes, sukrečiančius išgyvenimus ir panašius dalykus, kurie dažnai pakanda tikėjimą. O krikščionis be tikėjimo juk yra liūdnai panašus į mirusį, iššalusį medį. Tokie užeinantys šalčiai daug mažiau jaučiami, jei mūsų gyvenimo vaismedis stovi atkalnėje į šildančią saulę, tai yra jei aplinkui regime ir saulėtą gėrį, kurio apstu, ne vien žvarbų blogį, kurio pasitaiko; jei turime atviras akis ir nepaprastai išminčiai bei darnai, kuria suplanuota ir sutvarkyta visa mus supanti gamta, o ne vien laikome jas įbedę ten, kur dėl mūsų proto ribotumo tos darnos neįžvelgiame arba patys ją esame suardę. Tačiau dar svarbiau, kad mūsų tikėjimą saugotų tartum gera tvora, sulaikanti tų pasitaikančių žvarbių, šaltų vėjų jėgą. Tokia tvora yra persiėmimas tiesa, kad dėl pasaulio netvarkos ir nelaimių turime kaltinti ne Dievą, o save pačius. Tačiau čia platesniu aiškinimu šios tvoros tverti gal netikslinga, nes "Laiškuose lietuviams” jau tverta, 1980 m. svarstant įvairius tikėjimo neaiškumus: kur liepos-rugpjūčio mėn. kalbėta apie tai, kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai. Todėl, kam reikia, galėtų iš ten pasiimti savajai tvorai vieną kitą trūkstamą statinį arba net pačių mietų ir karčių. Nestigo kietumo anoje vietoje sakytiems žodžiams, bet apgalvotai, kad sulaikytų atšiaurų vėją ir saugotų nuo speigų mūsų tikėjimą, kuris yra didžiulės vertės turtas. Juk jo veikiami žmoguje ir visuomenėje skleidžiasi gardžiakvapiai žiedai, pribrandinantys gausių ir gražių vaisių, kuriuos nešti esame šioje žemėje skirti.

Skaityti daugiau: ŠALČIAI, KIŠKIAI IR VABZDŽIAI

STASYS YLA

 (Prel. Konstantinas V asys )

     Iškilus ūgiu, tiesus kaip atletas, orus ir santūrus savo laikysena bei žodžiu — toks buvo prelatas Konstantinas Vasys. Mirė jis šiais metais gegužės 25 d., palaidotas Putnamo seselių kapinaitėse. Iš kur jis kilo, kaip atsirado Amerikoje, kokius pėdsakus paliko išeivijoje?

PANEMUNĖS SŪNUS

     Jo gimtinė panemunės Gelgaudiškis — toji vieta, kuri kitados priklausė didikų Gedgaudų-Gelgudų giminei, davusiai garsių vadų ir dvasiškių, tarp jų Anglijon persikėlusius Gelgudus ir apaštališko uolumo Žemaičių vyskupą Merkelį Gedgaudą-Geišą. Iš ten buvo kilęs ir Jeronimas Kasinskis, 1831 m. sukilimo dalyvis, poetas, pasitraukęs į Prancūziją, tapęs kunigu, įsteigęs Resurekcionistų vienuoliją ir miręs su šventumo garsu.

Konstantinas Vasys gimė ūkininkų šeimoje, Narkūnų kaime, 1888 m. liepos 14 d. Mokėsi Gelgaudiškyje, keturklasę baigė Kaune (1905) ir, būdamas 17 metų, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Prieš porą metų buvo miręs šios vyskupijos valdytojas Antanas Baranauskas, ir jo dvasia dar alsavo šioje kunigų mokykloje. Lietuviai jau iš anksčiau būrėsi į uždaras kuopeles, mokėsi lietuviško rašto, pratinosi reikštis lietuvių spaudoje. Konstantinas buvo vienas iš uolesniųjų spaudos darbe. Mokėsi gerai ir sulaukė pirmųjų šventimų. Naujo vyskupo Seinai vis dar neturėjo, tad buvo pasiųstas į Varšuvą, kur lietuvis vyskupas, vietos sufraganas Kazimieras Ruškys suteikė jam mažuosius šventimus.

Prel. K. Vasys

     Seminarijos mokslus Konstantinas baigė 1911 metais, bet kunigo šventimų negavo. Kodėl? "Lenkai taip smarkiai įsigalėjo (seminarijos vadovybėje), kad lietuviams pasidarė ankšta” (iš "Kun. K. Vasiui pagerbti sidabrinio jubiliejaus proga”, Worcester, 1939, p. 2). Dėl to, kaip kitados Antanas Milukas, jis turėjo siekti Amerikos, kad čia gautų kunigo šventimus.

Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS MOHIKANAS

 (Naujoji enciklika "Laborem exercens”)

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Š. m. rugsėjo 15 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė savo trečiąją encikliką "Laborem exercens — Darbą dirbantysis”. Popiežius buvo pažadėjęs ją paskelbti gegužės 15 d. enciklikos "Rerum novarum” 90 metų sukakties proga, bet, kaip žinome, gegužės 13 d. jis buvo pasikėsinime sužeistas, tad enciklikos paskelbimas buvo atidėtas.

     Šis viešas popiežiaus ganytojiškas laiškas — enciklika yra ilgas, apie 30.000 žodžių, raštas. Jis parašytas filosofiškai, tačiau nesunkiai skaitomas ir suprantamas. Enciklika kalba apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokslą, apie socialinį klausimą, jį pritaiko mūsų laikams ir nagrinėja viso pasaulio mastu. Darbas imamas plačia prasme — ne tik fizinis, bet ir protinis. Trumpai išreiškiant enciklikos turinį, galima sakyti, kad tai skatinimas įgalinti dirbančiuosius pilnai pasinaudoti savo darbo vaisiais: ir ekonominiais, ir visuomeniniais, ir psichologiškai asmeniniais bei religiniais.

TIKRASIS DARBO TIKSLAS

     Popiežius visuose svarstymuose, kaip jam būdinga, pirmiausia remiasi Dievo žodžiu Šv. Rašte. Dievas sutvėrė žmogų, į save panašų. Pačioje pradžioje davė savo įsakymą: "Veiskitės ir dauginkitės ir užvaldykite žemę!” Taigi Dievas liepė, kad žmogus savo protingu, kūrybingu, kietu darbu užvaldytų žemę. Tas Dievo įsakymas galioja ir mūsų laikų žmonėms — visi turi dirbti.

Skaityti daugiau: PASINAUDOJIMAS DARBO VAISIAIS

Jonas Gotautas

SAULĖLEIDŽIUI ARTĖJANT

Mano dienos,
kaip tie akmenėliai,
į pakalnę
vis riedėjo,
vis riedės.

Paskutiniai
laiko trupinėliai
tuoj iš delno
ir iškris,
ir subyrės.

TOLIMOS VIEŠNIOS

Ateina kartais
aplankyti vargingos
piemenėlio dienos,
nebodamos
sužeistų
ražienomis kojų.
Ir prašo:
“Sugrįžkime drauge
į prarastą
vaikystės rojų”.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

TEL-AVIV, gegužės mėn. 1 d.

     Nubudau pailsėjus. Už lango girdžiu ošimą ir atidengiu užuolaidas: skersai gatvės Viduržemio jūra plakasi į baltą paplūdimį. Rytas skaistus, vėjuotas. Bangos didelės, baltom purslų keterom. Bet maudytis nėra kada. Visi skubam išsikeist dolerius į šekelius (1 dol. —10 šekelių). Ant banknotų —    barzdoti rabinai, ant metalinių pinigų — žvakidė — septynšakė Menora.

     Dienos šviesoje Dan viešbutis atrodo dar gražiau: ištaigingi vestibiuliai, įmantrūs laiptai, jaukūs kambariai. Pusryčiaujam nedideliam maigomajam; langai į jūrą. O pusryčiai — tikras banketas kiekvieno europiečio skoniui: manų košė, varškė, jogurtas, šviežios daržovės, kelių rūšių silkės, rūkyta lašiša, įvairiausi sūriai, kiaušiniai ir balta chala. Mums, buvusiems europiečiams, sunku nepersivalgyt. Gal ir gerai, kad reikia skubėti. Džimis jau laukia mūsų vestibiuly, o Abraomas — prie autobuso vairo.

     Plačiom modernaus Tel-Aviv gatvėm riedam į Jaffą, biblinę Jopą. Senovėje čia buvo garsus uostas. Graikų mitologija pasakoja, kad Perseus čia išgelbėjęs Andromedą iš jūros baidyklės nasrų, o Šv. Raštas — kad didžuvė, prarijusi pranašą Joną, jį šioje pakrantėje išspjovė. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalas Petras, viešėdamas Jopoje pas odininką, sapnavo ypatingą sapną, kurio simbolika reiškė, kad Kristus savo Bažnyčią įsteigė visiems žmonėms, ne tik žydams, kaip jo mokiniai galvojo. To sapno -    regėjimo paveiktas, Petras Jopoje apkrikštijo pirmuosius nežydus.

     Džimis nuveda mus į senovišką pastatą, stovintį odininko namų vietoje, kaip tradicija sako. Čia apžiūrime akmenines geldas, kuriose būdavo rauginamos odos, ir užlipam ant plokščio stogo. Vaizdas į jūrą nuostabiai gražus. Oras grynas, saulė skaisti, o smarkus vėjas velia plaukus. Tolumoj dunksi kažkas: "sonic boom” ar šūviai prie Lebanono sienos? Čia stovint, lengva įsivaizduot, kaip ant tokio štai stogo, į šiurkštų apsiaustą įsisupęs, miegojo apaštalas Petras tą lemtingą popietę. Tolimoj praeity paliko Jopos, garsaus uosto, laikai. Dabar ji — Jaffa — dailus, menininkų apgyventas miestelis.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ GALILĖJOS

Įvairūs Šventosios Žemės gyventojų tipai.

Skaityti daugiau: nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos.

 (Šis eilėraštis buvo rastas tarp vienos senos moters daiktų, jai mirus senelių prieglaudoje)

O slaugės, ką jūs matote? Ką jūs matote?
Ką jūs galvojate, kai žiūrite į mane?
Kai žiūrite į mane, jūs galvojate, kad aš esu sena,
nekantri moteris, nelabai protinga, pasimetusi savo įpročiuose,
išblankusiu žvilgsniu žiūrinti į tolį. . .
kuriai dažnai iškrinta maistas
ir kuri dažnai pameta tai batą, tai kojinę,
kuri neatsako į jūsų garsius įspėjimus“norėčiau, kad pasistengtum" .
Jums atrodo, kad aš nieko nepastebiu, ką jūs darote,
ir, priešindamasi ar ne, leidžiu jums daryti su manimi, ką tik jūs norite. ..
Ar tai yra, ką jūs galvojate, ką jūs matote manyje?
O slaugės, atmerkite akis, nes jūs nematote tikrosios manęs!
Aš jums pasakysiu, kas aš esu, kai čia taip ramiai sėdžiu.
Kai aš klausau jūsų įsakymų, valgau pagal jūsų valią,
aš esu mažas dešimties metų vaikas su tėveliu ir mamyte,
su broliukais ir sesutėmis, kurie vienas kitą myli.
Jauna šešiolikmetė— mergina, pilna lakių polėkių,
svajojanti tuoj sutikti savo išrinktąjį.
Dvidešimties metų — aš jau esu jaunamartė, širdis šoka iš džiaugsmo,

Skaityti daugiau: MOTERS PRISIMINIMAI SENELIŲ PRIEGLAUDOJE

Vytautas Kasniūnas

     Jei paklausi vyrus, kokia, jų nuomone, yra ideali moteris, tai iš dešimties šeši tau paklos ilgą sąrašą visokių tobulybių, grožybių ir, sakykime, gėrybių. Ji turi būti graži, inteligentiška, simpatiška, maloni, draugiška, gera šeimininkė ir, žinoma, gera virėja, gera motina, švari, tvarkinga, taupi, turinti gerą skonį, religinga, gera šokėja, ištikima, nerūkanti, negerianti, paklusni vyrui, sukalbama, neužsispyrusi, patraukli, gražių kūno linijų, nepliuškė, netauškalė. Kiti keturi mėgaujasi nuo trijų iki šešių reikalavimų. Visur pirmauja grožis. Tie, kurie sudarė ilgą sąrašą, taip pat įvairuoja nuo penkiolikos iki dvidešimt keturių vadinamų moters tobulybių.

     Kai paklausi vyrus, ar jų žmonos idealios, — labai santūrūs atsakymai. Jaunesnieji plepesni, vyresnieji mažiau iškalbūs. Tokia gradacija būna iki 55 ar 60 metų. Po to vyrai pradeda daugiau tauškėti, lyg norėdami savo gyvenimo ataskaitą atiduoti.

     Moterys, piešdamos idealaus vyro portretą, daug mažiau spalvų naudoja, palyginus su vyrais. Jos labai kuklios. Nė viena neturėjo daugiau kaip penkis reikalavimus. Iš viso jos pasisakė tik už 10 tobulybių: dailus, džentelmeniškas, jautrus, ištikimas, rūpestingas, darbštus, geras vyras, geras tėvas, blaivus, sumanus.

     Pasisakydamos, koks jų vyras, jos daug atviresnės, taip pat su metais kopdamos aukštyn. Vyresnės darosi labiau atviros, negu vyrai. Bet jos taip pat atlaidesnės, labiau suprantančios. Skyrybose vyresnio amžiaus vyrai aktyvesni, negu moterys. Jos moka susitaikyti su esamomis sąlygomis bei aplinkybėmis. Jei kas nors mėgina jas vilioti, dažniausiai nudega pirštus. Bet beveik visos ilgisi romantiškumo, švelnumo. O vyrai viliojami nėra taip atsparūs, palyginus su moterimis. Juos daug lengviau pasigauti ant meškerės. Kartais griebia kabliuką, nė nežiūrėdami, kas ant jo užkabinta. Bet būna ir atvirkščiai, tik žymiai rečiau.

Skaityti daugiau: O, kad galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. . .

 (Žvilgsnis į "Alšėnų kunigaikštytę”)

A. Tyruolis

     Istorinis romanas lietuviu literatūroje turi tam tikrą tradiciją. Pradedant V. Pietario "Algimantu” ir baigiant naujesniaisiais tos rūšies romanais, bandyta praeities problemas sieti su dabartinių laikų rūpesčiais. Tų romanų siužetai imti daugiausia iš lietuvių susidūrimo su artimaisiais kaimynais iš rytų, pietų ir vakarų.

     Šiemet Lietuviškosios knygos klubas išleido Jono Vizbaro-Sūduvo romaną "Alšėnų kunigaikštytė”, kurs laimėjo "Draugo” 30-tojo romano konkurso premiją. Romane vaizduojamas 1830-1831 m. sukilimas prieš anuometinę carinę rusų okupaciją Lietuvoj. Romano veiksmo eiga sukasi apie vietoves, esančias už kelių dešimtų kilometrų į pietus ar pietryčius nuo Vilniaus, taigi apie senuosius Alšėnus (Alšionis), Ašmenos apskrity, kur kadaise, dar XIII amžiuje, buvo garsi to vardo kunigaikščių pilis.

     Į istorinį sukilimo vyksmą čia įpinta ir meilės istorija: Sidabravos dvaro administratoriaus Karolio Žibarto, žemaičių bajoro, sūnus Kazimieras yra pamilęs to dvaro savininko Boleslovo Binkevičiaus giminaitę, Alšėnų kunigaikštytę Olympią. Ši yra B. Binkevičiaus brolio Vladislovo, gyvenančio Lenkijoj, duktė.

Skaityti daugiau: Istorinis romanas dabarčiai

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

* Keramika — taurus ugnies menas. Kauno rotušės rūsiuose prieš trejus metus įrengtas keramikos muziejus. Jame sutelkta daug keramikos kūrinių. Kai kurie iš jų buvo sukurti prieš 45 metus. Pirmuoju lietuvių keramiku laikomas Liudvikas Strolis. Liudvikas Strolis 1933 m. baigė Paryžiaus Valstybinę dekoratyvinio meno ir amatų konservatoriją. 1938 m. jis sukūrė dekoratyvinę vazą "Florą”, kuri šiandien yra keramikos muziejuje. Šiame muziejuje galima pamatyti J. Mikėno, J. Adomonio, A. Pivoriūno, A. Ličkutės, G. Jacėnaitės, K. Karkaitės ir daugelio kitų lietuvių keramikų darbus.

*    Praeities laikų piešiniai. Senų piešinių, vaizduojančių Lietuvos praeit5, yra išlikę labai nedaug. Viena iš vertingiausių yra 1744 m. išleista T. Lepner vokiška knygelė "Der Preussische Litauer”. Jos iliustracijose pavaizduoti rytų Prūsijos lietuvių drabužiai. Lituanistinės medžiagos rinkimui ir skelbimui Rytprūsiuose savo gyvenimą buvo paskyręs mokytojas E. Gizevijus (1798-1880). Jo rinkinyje buvo apie 150 spalvotų paveikslų. Jie vaizdavo kraštovaizdžius ir Rytprūsių lietuvius su tautiniais drabužiais. Po rinkėjo mirties visas paveikslų rinkinys pateko į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje. 1929 m. Karaliaučiaus pilyje buvo suruošta E. Gizevijaus piešinių paroda. Šiandien šių piešinių likimas nežinomas. Manoma, kad jie buvo sunaikinti karo metu. Vienas paveikslas išlikęs dailininko F. Keslerio darbas "Lietuvininkė tautiniais drabužiais”. Jis atspausdintas 1836 m. Tilžėje ir puošia vokiečių kalba knygą su lietuvišku pavadinimu "Laima”.

*    Lietuvoje "vasaros laikas” pasibaigė spalio pirmąją. Laikrodžių rodyklės buvo atsuktos viena valanda atgal.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

LIETUVIŲ MOTERŲ PAVARDĖS

     Prieš keletą metų jau esame rašę apie moterų pavardes, bet skaitytojai vis kartais kelia klausimą dėl kai kurių moterų pavardžių formų, tad dar kartą apie tai parašysime, kai ką papildydami.

     Lietuvių, latvių ir slavų kalbose vyrų ir moterų pavardės turi skirtingas formas, skirtingas galūnes. Mūsų kalboje tuoj iš pavardės gali žinoti, ar tai yra vyras, ar ištekėjusi moteris, ar mergaitė. Pirmiau buvo įprasta net ir sūnaus pavardę skirti nuo tėvo, sūnų vadinant mažybine tėvo pavardės forma, pvz.: Jonaitis — Jonaitukas, Kairys — Kairiukas ir pan. Dabar ši mažybinė forma tevartojama tarmėse.

     Kai kurie mūsų tautiečiai, gyvendami užsienyje ir norėdami prisitaikyti prie vietinės kalbos vartosenos, pradeda ir moteris vadinti vyriškomis pavardėmis. Nereikėtų taip daryti. Mes labai daug kalbame apie savų tradicijų išlaikymą, tad dėl ko nesilaikome šios gražios tradicijos? Tos mūsų skirtingos pavardžių formos yra tam tikras kalbos ir tautos turtas. Jeigu mes jų atsisakome, nuskurdiname patys save. Sakoma, kad, vartojant skirtingas tos pačios šeimos vyro ir moters pavardės formas, svetimoje šalyje susiduriama su įvairiomis sunkenybėmis. Tokiu teigimu galima šiek tiek abejoti. Manau, kiekvienam sportu besidominčiam asmeniui yra žinomos šios teniso žvaigždžių pavardės: rusė Olga Morozova, čekės Martina Navratilova ir Hana Mandlikova. Jos visur ir visuomet vartoja moteriškas savo pavardžių formas ir dėl to, atrodo, jokių sunkumų neturi. Martina Navratilova, net ir priėmusi Amerikos pilietybę, savo pavardės nepakeitė. Amerikiečiai jų pavardėmis domisi, apie jas rašo, aiškina ir kartais net savotiškai pavydi, kad čia nereikia pridėti net Mrs. ar Miss, nes jau iš pačios pavardės žinai, kad čia yra ne vyras, o moteris.

Skaityti daugiau: Kalba

KĄ GALVOTI APIE VELNIĄ?

Mielas Kunige Redaktoriau,

     Parašiau erezija atsiduodantį straipsnį, bet ne ereziją. Apie velnius ne tik teologinėje literatūroje nebekalbama, bet nekalbama nė bažnyčiose. Velnias, mano nuomone, buvo suasmenintas blogis, daugiau nieko, Tos sąvokos turėjo kitą reikšmę, negu mes dabar suprantame. Juk ir pasaulio sukūrimą dabar mes kitaip suprantame, negu jis buvo suprastas anais laikais. Daug dalykų turėtų būti kitaip interpretuojama, jei norime, kad tikėjimas būtų suprantamas šių laikų žmogui. Aš nenoriu būti eretikas, jeigu manote, kad mano straipsnyje yra kas nors eretiška, tai pataisykite — aš dar kartą apsvarstysiu šias tiesas.

     Perskaičiau Aniceto Tamošaičio, S.J., straipsnį “Velnias traukia Dievo vežimą” (š.m. birželio mėn. numeryje) ir labai pasipiktinau, kad jis į Dievą ir į šėtoną žiūri kaip į du partnerius, žaidžiančius šachmatais, kur vieną kartą vienas laimi, kitą kartą kitas, o pasaulis ir žmogus dėl to kenčia. Man atrodo, kad Dievas, Tamošaičio pavaizduotas, yra beširdis tironas. Jo panaudotas pavyzdys apie popiežiaus vežimą traukiantį šunelį, vardu Šėtonas, yra visiškai ne vietoje. Juk tas šunelis nėra joks blogio simbolis nė pats blogis, tai kodėl jį tik dėl vardo tokiu laikyti?

     Tie seni teologai visiškai nesupranta nei Evangelijų esmės, nei žmogaus dvasios gelmės; kartoja senas tezes, nežinodami, kur ir kaip jas pritaikyti, ir galvoja, kad apaštalauja. Nuo tokio apaštalavimo sklinda tik bedievybė.

Jūsų A. Mauragis

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Su Dominikos valstybe Vatikanas užmezgė diplomatinius santykius. Vatikane bus tos valstybės ambasada.

•    Vietname dar tebegyvena ir darbuojasi 96 kunigai saleziečiai.

•    Azijoje išeina daugiau kaip 600 katalikų periodinių leidinių. Daugiausia jų leidžiama Indijoje — 265, Filipinuose — 148, Japonijoje — 27.

•    Kenijoje įsteigta tautinė katalikų jaunimo taryba, kuri derins katalikų jaunimo veiklą visame krašte.

•    Vysk. Paulius Marcinkus pakeltas į arkivyskupus ir jam suteiktas paaukštinimas Vatikano tarnyboje: jis paskirtas viceprezidentu popiežiškos komisijos Vatikano reikalams, bus Vatikano valstybės administratorius. Tos komisijos prezidentas Sergio Guerri serga ir iš prezidento pareigų pasiryžo pasitraukti. Dabar susidarė didelė galimybė, kad arkiv. Marcinkus gali būti paaukštintas į kardinolus. Arkiv. Marcinkus yra gimęs 1922 m. sausio 15 d. Ciceroje. Mokslus ėjo Amerikoje ir Romoje. Dabar jo žinioje Vatikano paštas, rūmų priežiūra, policija, sveikatingumo tarnyba, telefonas, geležinkelis, tarnautojų administravimas, lankytojų reikalai. Jo vadovaujama komisija taip pat prižiūri Vatikano radiją, astronomijos observatoriją ir Castelgandolfo popiežiaus vasarvietę. Iki šiol arkiv. Marcinkus buvo Vatikano banko valdytojas.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Ateinančių metų mūsų ekskursija į Ispaniją, Portugaliją, Prancūziją ir Maroką bus nuo liepos 3 iki 25 dienos. Aplankysime Fatimą, Liurdą, garsiausius pasaulyje meno muziejus ir t.t. Kaina, įskaitant kelionę, viešbučius, maistą, arbatpinigius ir visa kita — iš Niujorko 2250 dol., iš Čikagos 2495 dol. Žinoma, kaina gali šiek tiek keistis. Norintieji dalyvauti ir gauti smulkesnių informacijų, kreipkitės į redakciją arba tiesiog rašykite kelionių biurui šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso tema — Kunigo įtaka žmogaus (mano) tikėjimui. Arba kita panaši tema — Pavyzdžio galia. Straipsnio ilgis — ne daugiau kaip 3000 žodžių. Konkursas baigiasi 1982 m. kovo 1 d.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 (mecenatai Sofija ir Gediminas Mickevičiai), II — 100 dol. (mecenatas Juozas Vembrė), III — 75 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

     Premijos bus įteiktos metinėje šventėje balandžio 18 d. Jaunimo Centro didžiojoje salėje, kur bus iškilminga vakarienė ir įdomi meninė programa. Programą atliks solistė Anita Pakalniškytė ir muzikas Manigirdas Motekaitis.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVIAI SIBIRE. Redagavo Juozas Prunskis. Iliustravo Jonas Strungys. Amerikos lietuvių bibliotekos leidinys, 1981 m. Tai didelė, meniškai išleista, 216 psl. knyga su daugeliu įdomių ir dažnai šiurpių iliustracijų iš mūsų tautiečių kryžiaus kelio Sibire. Knygos kaina 20 dol. Puiki kalėdinė dovana. Leidyklos adresas: 3001 W. 59th Street, Chicago, IL 60629.

Eduardas Cinzas. MONA. Romanas. Aplankas Petro Mikalajūno. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1981 m. Kieti viršeliai, 208 psl., kaina 8 dol. Fondo adresas: 7338 S. Sacramento Avė., Chicago, IL 60629.

Liūne Sutema. VENDETA. Eilėraščiai. Aplankas ir knygos apipavidalinimas Ritos Kavolienės. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1981 m. Kieti viršeliai, 64 psl., kaina 6 dol.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas