religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXII, NO. 10

ADVENTO VAINIKAS

325

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

LIURDAS — SVARBIAUSIA STEBUKLŲ VIETA

327

 Juozas Vaišnys, S.J.

VYTAUTO MAČERNIO EILĖRAŠČIAI

330

 Vytautas Mačernis

GENĖTINOS ŽMOGAUS ŠAKOS

331

 Anicetas Tamošaitis, S.J

LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ SINAJAUS DYKUMOS

334

 Nijolė Jankutė

“NUSIRAMINKITE, TAI AŠ, NEBIJOKITE”

337

 Chiara Lubich

ŽMOGAUS GYVENIMO PRASME

338

 A. Mauragis

AKMUO IR SAPNAS

340

 Andrius Valevičius, S.J.

KĄ GALVOTI APIE VISUOTINĮ TVANĄ?

341

 J. E.

LIETUVIŲ MOKSLO DRAUGIJA VILNIUJE

344

 Jonas Miškinis

MIRTIS

347

 Aleksandras Kelmietis

ISSIŽADĖJAU VAIKO . . .

348

 Vytautas Kasniūnas

VAIKŲ KNYGA SUAUGUSIEMS

351

 J. V.

AŠTUNTASIS LITUANISTIKOS SEMINARAS

353

 Juozas Vaišnys, S.J. ir studentai

TĖVYNĖJE

355

 Gediminas Vakaris

KALBA

358

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

359

 J. Pr.

Šio numerio iliustracijos: viršelis — Algirdo Grigaičio, 326 psl. — Algimanto Kezio, S.J., 335 ir 336 psl. — Nijolės Jankutės, 342 ir 343 psl. — Donato Slavicko.

“Laiškai Lietuviams”—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2650 copies. Total distribution—2625 copies, mail subscription—2590, free distribution—35. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and leftovers—25. Annual subscription— $8.00, single copy is 80^. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Artėjant arba prasidedant gruodžiui, ateina šventasis advento metas. Daugelyje šalių bažnyčios tada pasipuošia jo simboliu — dailiai nuo lubų pakabintu vainiku su keturiomis žvakėmis, tartum pranešti, kad už keturių savaičių ateis džiugus Kūčių vakaras ir Kristaus gimimo šventė. Šis advento vainikas bažnyčioje, kur mūsų dvasia atsiskleidžia mąstymui, gali jai nemaža pasakyti.

     Kai tokiu būdu mąstydami į vainiką žvelgiame, matome, kad jis vaizduoja ir Dievą, ir žmogų, ir daiktus. Dievą vaizduoja tuo, kad vainike, kuris apskritas, mes nematome nei galo, nei pradžios — kaip Visagalyje, kuris visada buvo, visada bus, kuriame nėra nei praeities, nei dabarties, bet visa apimta vienos džiugios, niekada nesibaigiančios dabarties. Toliau, vainikas vaizduoja mus pačius. Būdamas apskritas, aprašė ratą: iš vienos vietos prasidėjęs, vėl į tą pačią vietą grįžo. Gal ne taip yra ir su mumis? Mes esame išėję iš Dievo rankų ir po šio žemės gyvenimo vėl esame skirti pas jį grįžti. Pagaliau vainikas vaizduoja ir mus supančius gamtos bei pasaulio daiktus. Vainikas gražus. Bet tai, iš ko jis padarytas, — lapai, šakutės, žiedai, — nesusirišo įjį patys, o buvo nuskinti ir surišti vainiką pynusių rankų. Taip yra ir su daiktais, kurie mus supa: jie atsirado ne patys, kaip klaidingai teigia Dievą neigiantys ateistai, bet buvo padaryti Kūrėjo rankų.

     Gal todėl, kad vainikas savo pavidalu ir kilme toks prasmingas, jis žmonių pasirenkamas išreikšti savo kilniausiems vidiniams jausmams. Bene svarbiausia, vainikas jiems reikšti naudojamas trimis atvejais: puošiant, gerbiant ir bebaigiant.

     Viena, vainikas naudojamas puošimui. Žiūrėk, mergaitė nueis į pievą ar šilą, kur auga lauko gėlių, tai jos pirštai ir imasi pinti vainiką, kurį deda

Lapkritys   Algimanto Kezio, S.J., nuotr.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Į ateinančią "Laiškų lietuviams” ekskursiją, daugeliui prašant, įjungiame ir Liurdą. Tai svarbiausia stebuklų vieta pasaulyje. Yra žmonių, kurie nenori girdėti apie stebuklus, nes mano, kad tai yra tokie pat nerealūs dalykai kaip ir pasakos. Tie žmonės, nors ir tikėtų, negali savęs laikyti tikrais krikščionimis, nes krikščionybė yra paremta stebuklais. Iš stebuklų mes žinome, kad Kristus buvo Dievas, stebuklais įrodomas žmogaus šventumas, stebuklai kalba ir apie tos Bažnyčios tikrumą, kurioje jie vyksta. Kristus, gyvendamas šioje žemėje, padarė daug stebuklų, norėdamas įrodyti, kad jis yra Dievo siųstasis Mesijas. Didžiausias stebuklas — jo prisikėlimas iš mirties.

     Stebuklas, galima sakyti, yra išimtis iš pastovių gamtos įstatymų. Stebukle visuomet kas nors įvyksta ne pagal gamtos dėsnius, todėl stebuklą gali daryti tik gamtos Kūrėjas ir Valdovas — Dievas. Žmogus gamtos dėsnių pakeisti negali. Jis gali veikti, tik savo veiksmui pritaikydamas gamtos dėsnius. Stebukle žmogus pamato, kad čia pasireiškia jėga, aukštesnė už gamtą ir jos įstatymus. Tad stebuklas žmogui yra paprasčiausias, bet ir aiškiausias dievybės įrodymas.

     Visais laikais stebuklai vyko ir tebevyksta. Mes turime tikėti daug tiesų, kurių nei savo jausmais nepajuntame, nei protu nesuprantame. Turime tikėti tik dėl to, kad Dievas tai pasakė ir nori, kad mes tikėtume. Dievas savo stebuklais mums nuolat primena, kad jis yra, kad jis yra išmintingas ir galingas, kad juo reikia tikėti ir pasitikėti. Stebuklas mums yra ypatinga Dievo dovana, ypatingas jo meilės pasireiškimas. Jis, galima sakyti, stebuklais žmogų traukte traukia prie savęs, prie savo mokslo, prie savo tiesų.

     Jeigu 1944 m. spalio 7 d. netoli Žemaičių Kalvarijos granatos skeveldra nebūtų nutraukusi jaunos Vytauto Mačernio gyvybės, tai šių metų birželio 5 d. jis būtų atšventęs 60-tąją savo amžiaus sukakti. Tik 23 metus jis išgyveno, bet lietuvių literatūros istorijoje spėjo įamžinti savo vardą, kaip vienas gabiausių mūsų poetų. Jo sukaktį šiais metais mini ir Lietuvoje, ir čia, išeivijoje. Ir mes norime Vytautą Mačernį paminėti, įdėdami kelis jo eilėraščius.

*  *  *

Savo sielą, kaip alkaną žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegul ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkaut ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tą panterą plėšrią ir laukinę.

Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau, kaip grobio, geisdama.
Ilgis saule nužertųjų aikščių.

Kad galėtų, nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Mūsų kiekvienas esame tartum brangus vaismedis, Apvaizdos pasodintas pasaulio sode. Todėl dera pasvarstyti, ką reikia su medžiu daryti, kad gerai augtų ir neštų vaisių, nes didele dalimi tai tinka ir žmogui. Šiame žurnale jau buvo kalbėta, jog reikia šalinti medį stelbiančias piktžoles ir pasodintą parišti. Pažvelkime dar į vieną darbą, kuris sode atliktinas: medžius reikia genėti.

     Negenėsi — medis bus ir negražus, ir skurdžiavaisis. Pažiūrėkime į nekarpomą gyvatvorę: ar daug joje grožio? Peraugęs, išdrikęs krūmynas. O eik pro namus ar parke, kur kruopščiai prižiūrima: ima noras sustoti ir gėrėtis. Panašiai su vaisiais. Nekarpyk pavasarį vynuogių — turėsi aibes lapų, o uogų užaugs tik negausios, mažos kekelės, ir tos pačios ilgai neišsirps, lapų stelbiamos ir dengiamos nuo saulės. Negenėsi obels ar kriaušės — prižels vilkaūglių, vainikas pasidarys per tankus ir surizgęs, todėl vaisiai bus blogos rūšies, o paliktos nudžiūvusios šakos, krisdamos nuo stipresnio vėjo, gal ir ne vieną sveiką sužalos. Trumpai, jei negenėsi sode medžio, ir išvaizda bus bjauri, ir vaisiai menki.

     Tas pat sakytina, jei negenėsi gyvenime savęs: turėsi bjaurų būdą ir maža vaisių. Iš to jau šiapus nekokie pyragai, nei pačiam, nei kitiems, kurie turi su tokiu būti drauge.

     O žmogaus gi dar laukia kitas gyvenimas anapus, prie kurio vartų nueiti bjauriam ir nevaisingam labai nepatartina, nes reikia kaisti ne tik iš gėdos, bet ir nuo ugnies.

BALANDŽIO MĖN. 30 D.

     Kiekviena kelionės diena vis kuo nors įdomesnė ar ypatingesnė už praėjusią, bet ši turbūt nukonkuruos visas: važiuojam per Sinajaus pusiasalio dykumą! Jau vien už tai didelis ačiū tėvui Vaišniui, kad sukombinavo tokį nepaprastą maršrutą.

     Iš Cairo išvykom pora valandų vėliau, negu buvo numatyta. Kelionių agentūra nežinojo, šoferis pramiegojo ir t.t., ir t.t. Mes sėdėjom "Piramidžių” kieme ant lagaminų, paskutinį kartą žiopsodami į Cheopsą. Bet mūsų vargšai vadovai nervinosi ir spirgėjo, tartum ant keptuvės.

     Dabar jau visi esame nurimę, atlyžę ir patogiai atsilošę, nes galų gale važiuojam. Toli pasiliko triukšmingas, dulkinas, egzotiškas nepamirštamas Cairo! Be to, mums ypač linksma, kad atsirado mūsų "paklydė-lė” ponia Ida. Niujorke prarasta ir apgailėta, pagaliau mus pasivijo.

     Negaliu atsistebėt mūsų vyresnio amžiaus žmonėmis. Kiek jie turi energijos, kiek keliavimo ugnies, ištvermės ir noro! Kad ir ponia Ida. Pametusi pasą ir nebegalėjusi iškeliaut kartu su ekskursija, nepasiliko liūdėt namie, bet išsiėmė naujus dokumentus ir pasivijo mus kitoj "svieto pusėj”. Ar ne tiesa, kad gyvenimas prasideda nuo 6o?

     Mūsų kelias veda į Ismailia prie Sueso kanalo, netoli Raudonosios jūros. Aplink jau beveik dykuma. Vėjas siaučia pro atvirus langus. Darosi net vėsu. Pravažiuojam daugybę kariuomenės stovyklų. Tai palapinių ir barakų miestai, pilni besimankštinančių, bežygiuojančių kareivių. Tvarkingos uniformos, šautuvai, džypai, sunkvežimiai... Esu atpratusi matyti kariuomenę paruošty, ir darosi nejauku. O juk visa vaikystė Europoje prabėgo, stebint tokius, tada savaime suprantamus, vaizdus.

     Po smėlynų ir kareivinių monotonijos — žalsva vandens juosta — Suesas! Vėl viena ypatinga vieta, pagaliau išlipusi iš negyvų geografijos vadovėlių puslapių!

     Ant Sueso kranto išsikraunam visą mantą: kelsimės per kanalą ir toliau keliausim kitu autobusu. Ir mus, ir mūsų bagažą apspinta būrys vaikų. Viens per kitą jie siūlosi panešt lagaminus, traukia juos iš eilės ir, net po du užsikėlę ant galvų, svirduliuoja į krantinę prie kelto. Geraširdės mūsų ponios užpuola kartu važiavusį kelionių agentūros atstovą: kaip galima išnaudot tuos mažus berniukus? Jie per jauni dirbt tokį sunkų darbą! Atstovas nejaukiai šypsosi, trauko pečiais.

     "Jie taip papratę, madam! Jie užsidirba, madam! C’est la vie!”

Per Sinajaus dykumas.    N. Jankutės nuotr.

CHIARA LUBICH

     Jums yra žinomas nuostabus epizodas, kur Jėzus ištarė šiuos žodžius. Padauginęs duoną ir pamaitinęs tūkstantines minias, pasitraukė į kalną melstis. Savo mokinius kvietė pereiti į kitą ežero krantą. Kai laivas buvo bangų mėtomas, Jis ėjo pas juos viršum vandens. Apaštalai, Jį pamatę, susijaudino iš baimės ir šaukė: "Tai šmėkla!” Tačiau Jėzus juos suramino sakydamas: "Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!” Tada Petras tarė: "Viešpatie, jei Tu, tai sakyk, kad ir aš ateičiau vandeniu pas Tave”. "Ateik”, atsakė Jėzus. Eidamas tiesiai prie Jo, vėjui smarkiai pučiant, pradėjo bijoti, kad nepaskęstų, ir sušuko: "Viešpatie, gelbėk mane!” O Jėzus, pakeldamas jį, tarė: "Menko tikėjimo žmogau, kodėl abejojai!” Visi sulipo į valtį, ir vėjas nutilo. Apaštalai, parpuolę prieš Jį, sušuko: "Tu tikrai esi Dievo Sūnus!”

     Šv. Rašto žinovai mano, kad evangelistas, paduodamas šį epizodą, nesitenkina vien tik to fakto aprašymu, bet turi minty pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimą. Audrų blaškomas laivas — tai Bažnyčios simbolis, tai pirmųjų krikščionių bendruomenių būklė, paliktų vienų audrose ir bandymuose, kai Jėzus, įžengęs į dangų, nebuvo matomas ir liko tolimas. Ir tomis tamsiomis valandomis, kurias pergyveno pirmieji krikščionys, Jėzus būtų pasakęs: Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!” Tačiau ne tik krikščionių bendruomenei tenka pergyventi tamsių valandų. Ir tu, kaip ir kiekvienas krikščionis, gal esi patyręs tikėjimo naktį, pergyvenai susvyravimą tikėjime. Net šventieji turėjo tokių tamsių valandų. Vaikelio Jėzaus Teresėlė irgi tai pergyveno. Net prieš mirtį sumedžiagėjimo apnuodyta aplinka neaplenkė nė jos.

A. MAURAGIS

     Šiais laikais, kada visų tikėjimas labai sumenkėjęs, o kai kurie jo visai neturi, gyvenimo prasmės klausimas kaip ir neegzistuoja. "Vis tiek nesuprasime”, ne vienas numoja ranka. Bet ar iš tikrųjų žmogaus gyvenimo prasmės klausimas yra žmogui toks nesuprantamas? Jei tai būtų tiesa, kad žmogus negali suprasti savo gyvenimo prasmės, tada žmogaus gyvenimas taptų beprasmis. Priėmus tokią pažiūrą už tiesą, žmogus taptų nieko nevertas sutvėrimas. Tada turėtų išnykti ir tikėjimas, ir humanizmas, ir bet kokios žmogų idealizuojančios idėjos.

     Žmogus, kaip gyvulys ar kaip daiktas, neturintis jokios aukštesnės vertės, gali būti išnaudojamas kitų stipresnių veiksnių, gali būti išjuokiamas ir sunaikinamas. Vienintelė realybė, valdanti pasaulį, tampa jėga, ir nebėra pagrindo jai priešintis. Tada ne tik žmogus, bet ir pasaulis ir bet kokia idėja netenka prasmės. Tokia pasaulėžiūra veda žmoniją į susinaikinimą. Ant tokios platformos ir stovi šių dienų "pažangieji” bedieviai.

     Juokingas yra žmogus, kai nieko didesnio ir vertingesnio nemato už save patį. Tokia narciziška puikybe apsigaubęs, žmogus nežino, kas jį pašaukė gyventi ir koks jo gyvenimo tikslas. Tokiais dalykais jis visiškai nesirūpina. Save jis laiko agnostiku, ir to jam užtenka.

     Svarstant gyvenimo prasmės klausimą, yra labai svarbu žmogui suprasti, kad ne savo noru ir valia yra į šį pasaulį atėjęs ir ne savo valia iš jo išeis. Nieko ateidamas neatsinešei ir nieko neišsineši. Viskas, ką tu turi, yra ne tavo, nors tu ir tariesi esąs savininkas. Tavo paties įstatymai tau nuosavybės iliuziją sukūrė, kurią tu pasisavinai kaip tiesą ir kurioje ieškai gyvenimo prasmės.

ANDRIUS VALEVIČIUS. S.J.

     Vasara — karšta ir tvanku. Prislėgta žmogaus egzistencija. Skubančios kulnys kaukši ant įkaitinto, dulkėto šaligatvio. Automobiliu banga ūžtelia, susikemša, susigrūda ir vėl trumpam pranyksta. Iš visų pusių matyti tiktai kojos, skubančios kojos. Žmogus eina, giliai galvą nulenkęs, kažkas ir jam skamba ausyse. Jo mintys skuba, nervai įtempti, galva plyšta, kantrybė palaužta, prakaitas pila, viską mato pro ūkus, tvanka dusina. Ir skamba ausyse.

     Trinktelia durys, didelės, sunkios geležinės durys. Ir nebematydamas tų durų, jis atpažįsta, kas įvyko. Jam nereikia jų matyti, pats trenksmas, kuris vien šitom durim priklauso, yra jam pažįstamas, kažkada buvęs net ir gerai pažįstamas. Jis pakelia savo nuliūdusią sunkią galvą ir regi: akmuo — ir skamba ausyse.

     Akmuo, kažkoks nesuprantamas. Labai paprastas ir labai nepaprastas — šaltas, kietas, tylus ir sunkus. Nežiūrėdamas šių nejaukių kokybių, vis tiek žmogus nori prie akmens glaustis, už jo slėptis, nes akmuo teikia ramybę ir apsaugą. Jis yra pačios žemės pagrindinis pradmuo. Žmogus jame randa jėgą ir pastovumą. Jis yra skaitęs Senąjį Testamentą, kad dažnai akmenyje yra vaizduojamas Dievo artumas. Jis yra skaitęs, kaip nusilpęs ir išvargęs Jokūbas ant akmens rado poilsio savo nuliūdusiai galvai. Ir mūsų žmogus regi: akmuo prasideda nuo žemės ir kyla aukštyn, aukštyn — ligi dangaus. Jis stengiasi išvysti smailą viršūnę, bet stiprūs akinantieji saulės spinduliai padaro vaizdą neryškų. Ašarotos akys vėl krenta žemyn. Skambėjimas ausyse didėja, didėja ir garsėja. Jis vėl pakelia galvą. Balandžiai sklandžiai varstosi, kyla, krenta, nardo tarp saulės spindulių, skambėjimo lydimi. Šis vaizdas, šis skambėjimas jį užburia. Bet akmuo stovi; tvirtas, pastovus, kantrus, ramus, galingas, mirgančios aplinkos nepaliestas. Žmogus eina prie iškilmingų katedros durų ir įeina vidun, žiūrėdamas, stebėdamas, suklusdamas. Pasaulio triukšmas nyksta — vėsu, lengva kvėpuoti. Lieka tik skambėjimas ausyse, daug artimesnis, pažįstamesnis, paguodžiantis.

J. E.

   Daugeliui žmonių nemaža sunkenybių sudaro kai kurie Senojo Testamento knygose aprašyti įvykiai. Jiems atrodo, kad kai kurie pasakojimai yra visiškai nesuderinami nei su protu, nei su paprasčiausiomis gamtos mokslo žiniomis. Pavyzdžiui, kaip galima su gamtos mokslu suderinti pasakojimą apie visuotinį tvaną? Jeigu tik prieš vieną kitą tūkstantį metų prieš Kristų žmonija buvo sunaikinta, išskyrus tik tuos, kurie buvo Nojaus laive, tai kaip per tokį palyginti trumpą laiką tik iš vienos Nojaus šeimos galėjo susidaryti įvairios rasės ir kalbos? Ar buvo įmanoma į tą laivą surinkti ir sutalpinti visų rūšių gyvūnų poras? Pasakojama, kad po tvano Dievas parodęs ženklą — vaivorykštę. Nejaugi prieš tvaną jos nebuvo? Nejaugi prieš tvaną saulės apšviesti vandens lašeliai nesudarydavo spektro spalvų?

     Visus šiuos klausimus katalikų apologetai jau daug kartų yra nagrinėję ir pakankamai aiškiai išsprendę, bet, mokslui žengiant pirmyn, daugelis biblinių problemų dar labiau paaiškėjo, tačiau drauge iškilo ir ne vienas painus klausimas.

Nukritę lapai

Donato Slavicko nuotrauka

     Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių tikėjimo išpažinimuose ir susirinkimuose tvirtai gynė, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygos užima lygiateisę vietą ir kad jų autorius yra Dievas. Iš to fakto, kad Šventraščio knygų rašytojai buvo Dievo įkvėpti, neišvengiamai plaukia, kad Šv. Rašto knygose nėra ir negali būti klaidų. Įkvėptosios Biblijos knygos nėra vien tik "šventos” krikščionijos knygos, jos nėra taip pat tik kalbančios apie Dievą, bet pats Dievas yra šių knygų autorius, panaudojęs žmones tik kaip įrankius toms knygoms parašyti. Jų turinys yra toks, kokio norėjo pats Dievas. Taigi katalikui abejoti Šv. Rašto dieviška kilme būtų nusikaltimas prieš tikėjimą.

JONAS MIŠKINIS

     Lietuvių Mokslo draugija buvo didžiulis lietuvių kultūros židinys. Per keliasdešimt metų gyvavimo Vilniuje išvarė gilų ir platų lietuvių tautos kultūros barą.

     LMD įsteigimas siejamas su dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Sauerveino vardais. Jau 1870 m. dr. J. Basanavičius pradėjo rūpintis minimos draugijos steigimu, kuri, pasak jo, nuvestų lietuvius mokslininkus į savo tautos tiriamus darbus. Prieš "Aušrai” pasirodant, panašiu klausimu buvo susidomėjęs ir J. Sauerveinas. Jis šį klausimą buvo iškėlęs Prūsų "Lietuviškoje Zeitungoje”. Dr. J. Basanavičius jo tam sumanymui nuoširdžiai pritarė ir pats parašė tuo reikalu straipsnį — "Lietuvių Zeitungai” ir "Keleiviui”. Jis taip rašė:

     "Trūskim, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes išbarstėme, išaugo gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime, bet jei lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės — tą syk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo draugystėje mūsų prabočių stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų”.

     Dr. J. Basanavičiaus spaudoje žodžiai daugeliui lietuvių buvo itin prie širdies ir dėl to, lyg atsiliepdami į tą gražų vertingą sumanymą, Prūsijos lietuviai netrukus įsteigė Mažoje Lietuvoje Birutės Draugiją, o dr. Jonas Šliupas, tuomet gyvenęs Amerikoje, įsteigė Amerikoje Lietuvių Mokslo draugiją.

     Bet tai dar nebuvo tokios draugijos, apie kurią svajojo dr. J. Basanavičius. Vadimas, reikėjo laukti geresnių ir giedresnių laikų, kad galima būtų jo sumanymus geriau ir gyviau įvykdyti. Laikas pamažu slinko, bet atėjo ar, kitaip tariant, atsirado gera proga po 1905 metų Rusijos revoliucijos. Tada jis dar aiškiau pakartojo savo sumanymą, "Vilniaus Žiniose” smulkiai pažymėdamas būsimos draugijos tikslą. Jis sakė, kad draugijai turėtų rūpėti šie dalykai:

ALEKSANDRAS KELMIETIS

     Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejoti man yra pagrinde, laisvės principe išnokusi, kūrybinė sąlyga.

          Algimantas Mackus

     Poeto Algimanto Mackaus kūryboje mirtis yra jo įkvėpėja — mūza. Nė vienas mūsų poetas tiek daug įkvėpimo mirtyje nerado, kiek jis. Jis stengėsi pro mirtį, tarsi pro kokias likimo užtrenktas duris, pažvelgti į anapus ir rasti tiesą. Tų tamsių durų jam praverti nepavyko, kaip nepavyksta niekam. Gyvendamas abejonėse, šio pasaulio nevertino ir juo nesidžiaugė. Gyvenimas jam buvo liūdnas egzilės laikas. Mirė jaunas avarijoje lygiai taip, kaip jis norėjo:

     Juodos, juodos!
     Aš noriu tik juodos,
     mėnulio plaštakom
     į sapną apimtos,
     į Dievo masę
     dūžtančios avarijos.

     Jo pasaulėžiūra ir toks jo mirties troškimas yra nuoširdus ir logiškas, kaip visų jautrių idealistų pasaulyje be Dievo. Pasaulis be Dievo yra tuščias ir tamsus, ir kas visiškai į šį faktą įsigilina, nebetenka prasmės jame gyventi. Gyvenimas jam tampa kančia, viltis — apgavystė, o Dievas — melas.

Vytautas Kasniūnas

    Po šokių šventės išėję į kiemą, susitikome būrelį pažįstamų ir, dalindamiesi dienos įspūdžiais, slinkome automobilių aikštės link. Man su draugu kiek atsilikus nuo būrio, pribėgo graži ponia ir, džiaugsmingai šaukdama mano vardą, apsikabino ir pabučiavo.

    —    Ko spoksai, ar manęs nepažįsti? — patraukė už rankos.

    —    Tyliu ir spoksau.

    —    Žiūrėk dabar man į akis, — sakė, nusiėmusi akinius.

    Nesulaukusi atsakymo, priėjo prie žmonos. Pabučiavusi papurtė už pečių, laukdama atsakymo. Vėl tyla. Dabar visi trys spoksom ir tylim.

    —    Neprisimenat Danguolės? — šūktelėjo. — Vyteli, tu irgi žlibas pasidarei. Nebeprisimeni savo draugės, buvusios meilės...

    Turbūt būčiau sužiebęs, jei visi trys nebūtume apsikabinę.

    —    Danguolyte, Dangute, — švokštė iššvokščiau...

    Apsidžiaugę, išsiglamonėję, po trisdešimt metų nesimatę, rankomis susikabinę, atsidūrėme prie automobilio.

J. v.

     Paprastai vaikams knygas rašo suaugusieji. Bet kartais rolės pasikeičia: suaugusiems knygą parašo vaikai.

     Tokia 550 psl. knyga pasirodė Italijoje vardu "Juvenia” — vaikų liudijimai, patirtis, pastabos. Kaip ši knyga atsirado? 1979-ji metai buvo "Tarptautiniai Vaiko Metai”. Ta proga buvo sumanyta paraginti Romos katalikiškų pradžios ir vidurinių mokyklų mokinius, kad jie savo rašiniais ir piešiniais pasisakytų, ką jie mano — kokie turėtų būti žmonės, koks turėtų būti pasaulis.

     Iš 100.000 mokinių darbų buvo atrinkta 1.800, ir jie pateko į "Juvenia” — knygą, dedikuotą pop. Jonui Pauliui II. Romos Vikaras kard. Ugo Poletti parašė knygai trumpą įžangą, kur sako: "Tai yra atskleidimas, kaip žmonės turėtų atrodyti ir gyventi”. O Romos universiteto docentas ir vienos bažnyčios klebonas, recenzuodamas "Juvenia”, sako: "Tai yra enciklopedija, kokios iki šiol nebuvo, parašyta pačių vaikų. Ir iš tikrųjų kas gali geriau suprasti poetišką, nekaltą vaiko sielą, jei ne patys vaikai?”

     "Juvenia” atskleidžia rodos jau ištyrinėtą, tačiau vis pilną staigmenų vaiko pasaulį, jo galvojimą, jo norus, iš ko gali pasimokyti ir suaugusieji. Tai vaikų pasaulis, ne vien nuotykiais apipintas, o pilnas problemų, kurios kankina ir suaugusius. Ar iš vaikų galvojimo suaugusieji pasidarys sąžinės sąskaitą ir pažvelgs į pasaulį nekaltomis vaikų akimis?

     Suprantama, kad "Juvenia” knygoje dominuoja vaikų jausmų pasaulis: motina, metų laikai, gamta, naminiai gyvulėliai. Bet šalia jų yra rimtų, tiesiog dramatiškų problemų: badas pasaulyje, didžiųjų miestų problemos, teroristai, narkotikai, smurtas ir pan. Vienas kitas pavyzdys.

     Dešimties metų Danielius rašo "atvirą laišką pasaulio didžiūnams”: "Aš esu dar mažas, klausau ir domiuosi viskuo, kas vyksta aplink mane. Tarptautinių Vaiko Metų proga norėjau, kad šį mano laišką paskaitytumėte visi. Norėčiau, kad daugiau susidomėtumėte broliška meile, kuri dingsta ten, kur yra karas ir smurtas. Neužsigaukite, kad aš galvoju kaip vaikas, tačiau mano žodžiai gema mano širdyje. Jūsų rankose yra tautų, o gal ir visos žmonijos likimas. Nors mes, vaikai, neturime patyrimo, bet jūs kartais elgiatės blogiau negu vaikai. Vaikai nėra blogi, o jūs, "suaugusieji vaikai”, savo kalbose raginate būti draugais, bendradarbiauti, netgi būti broliais, bet po jūsų gražiais žodžiais yra tik tuštuma”.

Saldžiuos savo gyvenimo sapnuos
sapnuoju jus, kurių niekad nemačiau,
ir jaučiu krykštaujančius
savo vienišame bute.

Kūdikiai su sidabrinais balseliais,
jums šie mano liesi pirštai,
taip giriami mano vienatvėje.
Jais būčiau pasiuvusi marškinėlius,
su baltais mezginiais ir ilgais kaspinais,
plevėsuojančiais vėjuje.

Tai yra sapnai...
Jūs liksite amžiname šešėlyje.
Ant jūsų nusileis laiko užmarštis,
o mano negimusieji kūdikiai!

Mona Pacoli

Juozas Vaišnys, S.J.

    Kai prieš aštuonerius metus pirmą kartą buvo suruoštas Lituanistikos seminaras, tai jis visus maloniai nustebino: visi studentai kalbėjo tik lietuviškai, visur viešpatavo tokia nuostabi darbo dvasia, jaunimas ryte rijo lektorių jiems pateikiamas lituanistines žinias. Po seminaro viena studentė, jį aprašydama spaudoje, savo rašiniui davė tokią antraštę: "Su meile duota, su meile priimta”. Taip, tikrai! Visi lektoriai su meile stengėsi duoti studentams lituanistinio peno, o studentai su meile jį priėmė. Užtat ir seminaro pasisekimas, pasiekti rezultatai buvo nelaukta staigmena. Buvo sunku suprasti, kaip per vieną savaitę galima tiek išmokti. Tas pirmasis seminaras tęsėsi tik vieną savaitę, bet, pradedant antruoju, iki šiol jis tęsiasi po dvi savaites.

    Po pirmojo seminaro ne vienas pagalvojo ir net pasikalbėjimuose ne kartą išsireiškė, kad toji pirmojo seminaro dvasio ilgai nesitęs: organizatoriams nusibos, iš pradžių taip užsidegęs jaunimas greitai perdegs ir atšals. Tai rodo daugelis kitų panašių iniciatyvų, kur pradžioje atrodė, kad mūsų jaunimas, kaip erelis, nuolat į padanges kils, bet staiga vėl nutūpė ant žemės. Vis dėlto taip neįvyko. Kasmet matome tą patį entuziazmą, užsidegimą, norą vis daugiau ir daugiau išmokti.

    Leisime kalbėti pačiam jaunimui. Baigiantis kiekvienam seminarui, lietuvių kalbos ir kultūros kurso studentams duodama parašyti tema: "Ko iš seminaro tikėjausi ir ką gavau”. Čia duosime vieną kitą studentų pasisakymą iš paskutinio seminaro.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
* Vilniuje "Vaga” išspausdino Petro Vaičiūno eilėraščių rinkinį "Erdvių ugnys”. Knyga 352-jų puslapių. Yra trečioji po jo mirties. P. Vaičiūnas buvo ne tik iškilus lietuvis dramaturgas, bet ir poetas. P. Vaičiūno poezija ir dramaturgija labai artima V. Mykolaičiui-Putinui, B. Sruogai ir F. Kiršai. Lietuvių literatūrai paliko apie dvidešimt dramos kūrinių. Nesekė kurios nors literatūrinės krypties arba rašymo būdo. Buvo labai santūrus bei kuklus. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje teigiama, kad P. Vaičiūnas per kelis dešimtmečius išliko beveik nepakitęs. Centrinis jo poezijoje atpažįstamasis ženklas — saulė. Ji jungia kas žmoguje tauriausia, gražiausia ir kas skiria jį iš kitų dangaus ir žemės gaivalų. Gražiausia P. Vaičiūno lyrikos dalis "Gyvenimo preliudai”.

     "Pergalė” savo atsiliepimuose rašo, kad ankstyvieji Petro Vaičiūno eilėraščiai šiandien "iškritę” iš mūsų poetinio akiračio, tačiau jie gali lenktyniauti su kitų poetų kūryba ir nuotaikomis. Kaip pavyzdį "Pergalė” spausdina posmelį iš eilėraščio "Jūra nerimo”:

     Jūra nerimo per naktį ir dieną:
     Čia, erdvę pasiekusi, deimantais skilo,
     Čia šlakstė žemčiūgais padangių blakstieną,
     Čia kilimais klojos, čia kalnais vėl kilo. ..

Žodžių, minčių, vaizdų ir nuotaikų didžiausias sutelkimas yra Petro Vaičiūno paskutiniuose kūriniuose. "Pergalė” spausdina posmelį:

     Ak, kiek skausmo šakoj, atlaužtoj nuo kamieno...
     Ji ne saulėn jau kyla — ji geidžia tik vieno:
     Kaip atlaužtai priaugi jai prie gimto kamieno...
     Ta nulūžus šaka — tai drama mūs ne vieno.

*    Šiauliuose vasarą įvyko senosios muzikos šventė. Joje buvo atliekami renesanso ir baroko laikų kūriniai. Ši šventė susilaukė didelio susidomėjimo. Bilietai į visus koncertus, kurie vyko Parodų rūmuose, buvo parduoti dar gerokai prieš šventę. Ši šventė jau trečioji. Pirmoje 1978 m. dalyvavo keturi ansambliai, 1979 m. trys ir šiemet šeši. Buvo atlikti Anglijos, Baltarusijos, Italijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos kompozitorių kūriniai. Su J. Kučinsko vadovaujamu Kompozitorių sąjungos ir Valstybinės filharmonijos senosios muzikos vienetais dalyvavo solistės J. Čiurlaitė ir G. Kaukaitė. Ypatingai visus sužavėjo Universiteto studentų kamerinis vienetas, vadovaujamas P. Koncės. Programa sudaryta iš 16 a. Lietuvos ir Italijos kompozitorių kūrinių. Šioje programoje pirmą kartą, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sąjungoje suskambėjo D. Gabrielio "Magnificat”. Visi vienetų dalyviai šventėje buvo apdovanoti gražiais atsiminimo medaliais, o vienetai — šventei skirtomis bareljefinėmis plokštėmis.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

VIETININKAS NE SAVO VIETOJE

     Jau ne kartą esame rašę apie netaisyklingą vietininko vartojimą. Galima sakyti, kad tas vietininkas tikrai per dažnai ir per įžūliai skverbiasi į mūsų kalbą, išstumdamas kitus linksnius ar posakius. Žinoma, čia yra kitų kalbų (ypač rusų kalbos) įtaka. Manome, kad bus naudinga dar pakartoti ir priminti vieną kitą dažniau pasitaikantį netaisyklingo vartojimo atvejį.

     Dažnai vietininkas vartojamas ten, kur geriau tiktų įnagininkas. Štai keli pavyzdžiai:

     Imk tuos vaistus skysčių formoje (= skysčių forma, skysčių pavidalu).

     Tas veikalas buvo parašytas labai gražiame stiliuje ( = gražiu stiliumi).

     Skaičiau knygą, parašytą anglų kalboje ( = anglų kalba).

     Tame laikotarpyje (=Tuo laikotarpiu) aš nebuvau namie.

     Linkiu daug laimės ateinančiuose metuose (= ateinančiais metais).

     Norėčiau gauti tą paskaitą, surašytą trijuose egzemplioriuose ( = trimis egzemplioriais).

     Ligonis serga plaučių uždegimu, bet labai lengvoje formoje (= lengva forma).

     Šie du kūriniai skiriasi tik mažose detalėse (= mažomis detalėmis).

     Prof. Salio raštai bus išleisti trijuose tomuose ( = trimis tomais).

•    Čekoslovakijoje veikia dvi kunigų seminarijos. Vasarą buvo įšventinti kunigais tas seminarijas baigę 42 nauji kunigai, tačiau praėjusiais metais tame krašte mirė 80 kunigų.

•    Olando kunigo Werenfried van Staaten vadovaujama Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai 1981 m. paskyrė 50 mil. dolerių vakaruose prisiglaudusių pabėgėlių iš komunistinių kraštų sielovadai finansuoti.

•    Jėzuitas kun. Brambila, 35 m. gyvenęs Tarahumara indėnų tarpe, parašė jų kalbos raramuri ir ispanišką žodyną, kurį išspausdino viena Meksikos knygų leidykla.

•    Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Liurde dalyvavo ir Lietuvos katalikų delegacija, vadovaujama Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų administratoriaus vysk. Liudo Povilonio. Dalyvavo visų šešių Lietuvos vyskupijų atstovai. Kauno arkivyskupijai atstovavo Šiluvos klebonas prel. Vaclovas Grauslys, Vilniaus arkivyskupijai — jos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas, Vilkaviškio vyskupijai — kun. Kostas Ambrosas, Telšių vyskupijai — kun. Bernardas Talaišis, Panevėžio vyskupijai — kun. Jonas Jurgaitis, Kaišiadorių vyskupijai — kun. Bronius Bulika. Užsienio lietuviams kunigams ir pasauliečiams vadovavo vysk. Antanas Deksnys.

•    Nijolė Sadūnaitė, būdama Sibire, gaudavo po 10 - 20 laiškų kasdien. Grįžus į Lietuvą, laiškų pradėjo visai negauti — jie buvo konfiskuojami.

•    Vengrijoje pirmą kartą komunistinė vyriausybė leido Bažnyčiai įsteigti poilsio namus pasauliečiams seneliams.

DVIDEŠIMT TREČIASIS "LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Jau dvidešimt trečią kartą skelbiame straipsnio konkursą. Siūlome dvi temas: i. Kunigo įtaka žmogaus (mano) tikėjimui. 2. Pavyzdžio galia. Šios abi temos yra panašios. Manome, kad jos yra aktualios ir įdomios. Dažnai tenka išgirsti, kad tas ar kitas kunigas savo tinkamu žodžiu, elgesiu ar pavyzdžiu vieną ar kitą patraukė prie uolesnio tikėjimo praktikavimo. Deja, taip pat kai kurie skundžiasi, kad kokio nors kunigo netaktiškas elgesys jį atstūmė nuo tikėjimo. Rašant šia tema, galima panagrinėti, kokią įtaką kunigas savo elgesiu daro aplamai žmogaus tikėjimui, bet į skliaustelius įdėjome žodį "mano”, tad galima rašyti apie savo asmeniškus pergyvenimus ar asmenišką patirtį. Antroji tema yra bendresnio pobūdžio, čia galima kalbėti ne tik apie kunigo, bet apie kiekvieno žmogaus pavyzdį. Pavyzdžio galia tikrai yra didelė. Lotyniškas posakis teigia: "Verba movent, exempla trahunt” (Žodžiai sujudina, o pavyzdžiai patraukia).

     Šias temas būtų galima rašyti ir beletristine forma — parašyti kokį nors apsakymėlį, išryškinant vienos ar kitos temos mintį.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1982 metų kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol. (mecenatai Sofija ir Gediminas Mickevičiai), ĮI—100 dol. (mecenatas Juozas Vembrė), Iii — 75 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).