JONAS MIŠKINIS
Lietuvių Mokslo draugija buvo didžiulis lietuvių kultūros židinys. Per keliasdešimt metų gyvavimo Vilniuje išvarė gilų ir platų lietuvių tautos kultūros barą.
LMD įsteigimas siejamas su dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Sauerveino vardais. Jau 1870 m. dr. J. Basanavičius pradėjo rūpintis minimos draugijos steigimu, kuri, pasak jo, nuvestų lietuvius mokslininkus į savo tautos tiriamus darbus. Prieš "Aušrai” pasirodant, panašiu klausimu buvo susidomėjęs ir J. Sauerveinas. Jis šį klausimą buvo iškėlęs Prūsų "Lietuviškoje Zeitungoje”. Dr. J. Basanavičius jo tam sumanymui nuoširdžiai pritarė ir pats parašė tuo reikalu straipsnį — "Lietuvių Zeitungai” ir "Keleiviui”. Jis taip rašė:
"Trūskim, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes išbarstėme, išaugo gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime, bet jei lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės — tą syk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo draugystėje mūsų prabočių stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų”.
Dr. J. Basanavičiaus spaudoje žodžiai daugeliui lietuvių buvo itin prie širdies ir dėl to, lyg atsiliepdami į tą gražų vertingą sumanymą, Prūsijos lietuviai netrukus įsteigė Mažoje Lietuvoje Birutės Draugiją, o dr. Jonas Šliupas, tuomet gyvenęs Amerikoje, įsteigė Amerikoje Lietuvių Mokslo draugiją.
Bet tai dar nebuvo tokios draugijos, apie kurią svajojo dr. J. Basanavičius. Vadimas, reikėjo laukti geresnių ir giedresnių laikų, kad galima būtų jo sumanymus geriau ir gyviau įvykdyti. Laikas pamažu slinko, bet atėjo ar, kitaip tariant, atsirado gera proga po 1905 metų Rusijos revoliucijos. Tada jis dar aiškiau pakartojo savo sumanymą, "Vilniaus Žiniose” smulkiai pažymėdamas būsimos draugijos tikslą. Jis sakė, kad draugijai turėtų rūpėti šie dalykai:
"1) Tyrimas lietuvių kalbos ir dialektų; 2) rinkimas dainų ir jų melodijų; 3) rinkimas patarlių bei priežodžių; 4) rinkimas žmonių vardų, pavardžių ir geografinių pavadinimų — upių, kalnų, ežerų ir apgyventu vietovių; 5) rinkimas senoviškų liekanų, burtų, sapnų, apžvalėjimų, mediciniškų užkalbėjimų, gydymų ir vaistininkystės; 6) aprašymai įkurtuvių, krikštynų, svotbų, vestuvių, laidotuvių ir kitokių gyvenimo apeiga; 7) aprašymas švenčių: Kalėdų, Naujų metų, Velykų, Sekminių ir kitokių švenčių; 8. aprašymas įvairių žaidimų, šokių, puotų ir kit.; 9) aprašymas lietuvių namų, ūkiškų padargų, žaislų, muzikališkų instrumentų ir kit.; 10) rinkimas bei aprašymas senoviškų tautiškų drabužių — juostų, rankų darbo audinių, iškasenų piliakalniuose ir kitur;
11) archeologiški tyrimai, pilių, senkapių;
12) rinkimas senų rankraščių ir įvairių knygų apie Lietuvą ir jos praeitį; istorinis tyrimas lietuvių praeities ir 13) antropologiškas tautos tyrimas”.
Jo planui daugelis pritarė, ir 1905 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje draugijos steigimo reikalas buvo smulkiai aptartas. Pirmųjų steigėjų atsirado 20 asmenų, kurie, susirinkę vakare, svarstė kilnų reikalą ligi 5 valandos ryto. Sekančią dieną tie patys asmenys susirinko Jono Vileišio bute ir čia išsirinko komisiją sumanytosios draugijos įstatams parengti. Į komisiją buvo išrinkti dr.
Jonas Basanavičius, P. Matulionis, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis ir kun. dr. Stankevičius, Komisija įstatus paruošė tais pačiais metais, bet draugija tebuvo įsteigta tik po dvejų metų. Mat caro valdžia įvairiai trukdė. Tačiau 1907 m. vasario 28 d. leido įsteigti draugiją. Pirmasis visuotinis Lietuvių Mokslo draugijos susirinkimas įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Vilniaus muzikos salėje. Į naująją LMD nariais įsirašė žymesnieji lietuviai inteligentai, pasižadėdami, kiek sąlygos leis, aktyviai dalyvauti kultūros darbe. Be to, buvo sudarytas pirmas LBD komitetas, į kurį įėjo dr. J. Basanavičius — pirmininkas, P. Matulionis — vicepirmininkas, dr. St. Matulaitis — antras vicepirmininkas, Antanas Smetona — knygininkas ir nariais dr. Juozas Bagdanavičius, kun. Tumas-Vaižgantas ir inž. Petras Vileišis.
Tuo būdu draugijos prieky atsistojo dr. J. Basanavičius, kuris greitu laiku užmezgė artimus bendradarbiavimo ryšius ne tik su lietuviais mokslininkais, bet ir su kitataučiais. Jam pavyko pritraukti į LMD darbą keletą rusų mokslininkų, būtent: prof. Fortunatovą, prof. Šachmatovą ir kitus; vokiečių prof. dr. A. Bezzenbergerį, olandą van der Moulen, suomių prof. Niemi, lenkų prof. Baudouin de Courtenay ir prof. Prochaską, ukrainų istoriką Gruševskį ir daug kitų, kurie mielai ir aktyviai prisidėjo savo patarimais ir darbu prie Lietuvių Mokslo draugijos klestėjimo. Taigi ligi 1914 metų LMD turėjo 650 narių, o 1918 m. — 848.
Dr. J.B. rūpinosi ne vien LMD reikalais, bet jam itin labai rūpėjo mokslo laikraščio išleidimas. 1905 m. Vilniaus Žiniose” jis rašė:
"Vienas vokietis buvo išsitaręs: 'Um die Gegenwart zu kennen muss man die Vergangenheit erforscht haben’. Šitie žodžiai ir mūsų būčiai labai tinka. Mes visi gan gerai žinom, koks mūsų šiandieninis būvis, kai mes esame užpakalyje atsilikę nuo daugelio tautų. Iš dalies — bet tik iš dalies — žinom ir apie priežastis šito dėl mūsų liūdno fakto, ale mes beveik nieko nežinom apie tai, kuomi mūsų tauta buvo gilioje senovėje, kaip ir ant kokio kultūros laipto ji buvo stovėjusi, iš kur ir kokių priežasčių dėliai ji čion, šiaurėje, atsidūrė ir kokios didelės tautos senovėje buvo, o dabar ji yra tik liekana, menkas šešėlis. Apie mūsų gyvenimą Europos šiaurėje tarp vokiečių ir slavėnų yra gana paminėjimų įvairiose kronikose ir šiaip raštuose, kurie gal būt prieinami kiekvienam archyvuose, todėl ir istorija šito laikotarpio gali būti aprašyta ne su tam didžiu vargu. Daug sunkiau yra su gilesne tautos senove. Šitame įžvilgyje turim didžios vertės archyvus, dar beveik niekam nežinomus ir nesuvartotus, mūsų dainos, pasakos, geografiškuose ir žmonių varduose, kurie, kaip kokie suakmenėjusieji neišpasakytai gilios senovės liudytojai, su laiku suteikia mums daug šviesos apie mūsų tautos praeitį. Todėl, man rodos, tuo tarpu folkloriškoji programos dalis yra svarbiausia ir apie ją pasirūpinti reikėtų ant tų pėdų, nė įkūrimo draugijos laukiant, įsteigiant ypatingą tam reikalui laikraštį”.
Tačiau laikraščio leidimo mintis buvo įvykdyta tik 1907 metais, kai buvo įsteigta LMD. Naujas laikraštis buvo pavadintas "Lietuvių Tauta”, ir jis buvo laikomas LMD organu. Laikraštį redagavo sudarytoji komisija iš dr. J. Basanavičiaus, J. Jablonskio, kun. Jauniaus, kun. Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, A. Voldemaro, Volterio ir vokiečių mokslininko dr. A. Bezzenbergio. Nuo 1909 m. "Lietuvių Tautą” redagavo A. Smetona, Mykolas Biržiška ir J. Šlapelis. Šiame laikrašty atsispindėjo visa eilė mokslinių vertingų rašinių apie Lietuvos dabartį ir praeitį. Taip pat buvo daug rašoma lietuvių papročių, istorijos, lietuvių kalbos, literatūros ir kitais klausimais. Be to, LMD iniciatyva buvo leidžiama daug lietuviškų knygų, o 1914 m. draugijos vadovybės sumanymu buvo suruošta lietuvių spaudos paroda.
Pažymėtina, kad LMD rūpinosi lietuviškų vadovėlių paruošimu ir spausdinimu. Šis darbas teko vykdyti Pirmojo pasaulinio karo metu. Per penkerius metus speciali komisija parengė lietuvių mokykloms 115 vadovėlių: tikybos, lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, geografijos, logikos, psichologijos, gamtos mokslo, matematikos, fizikos ir kt. Vadovėlių autoriai dirbo su dideliu pasiryžimu ir pasišventimu, neimdami už savo darbą jokio atlyginimo.
Dr. J. Basanavičius daug rūpinosi knygyno, muziejaus ir archyvo reikalais. Įsigijo daug knygų, bet jų nebuvo kur sukrauti. Čia atėjo pagalbon A. Smetona. Jis užleido iš savo kuklaus buto vieną kambarį Basanavičiaus knygynui. Vėliau pavyko valdybai išnuomoti tris kambarius Šv. Mikalojaus bažnyčios namuose. Knygynui pagrindą padėjo dr. J. Basanavičius, paaukodamas visą savo biblioteką, sudarytą iš 4000 tomų. Tos knygos daugiausia buvo apie senovės tautų gyvenimą ir kultūrą, Lietuvos istoriją, etnologiją ir etnografiją. Aukojo daug knygų ir kiti lietuviai, pavyzdžiui, prof. E. Volteris — 1200, kun. J. Tumas-Vaižgantas — 700, A. Ališauskas — 177, A. Burba — 159, dr. Kauneckis — visą istoriko Daukanto biblioteką. Taip pat dar paaukojo Amerikos Lietuvių Susivienijimas — 823 veikalus. Prūsų Lietuvių Birutės draugija — 750 tomų, moksleivių ir Sandaros draugija — 340 veikalų. Daug paaukojo knygų ir kiti asmenys. 1914 m. LMD knygynas turėjo per 20.000 tomų knygų. Jų tarpe buvo daug senų kronikų apie Lietuvą, lotynų, gudų, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Dr. J. Basanavičius turėjo labai daug archeologinių eksponatų ir gan didelę numizmatikos kolekciją, sudarytą iš 2000 įvairių vertingų monetų, daugiausia trakų, graikų ir romėnų laikų, o taip pat ir vertingų archeologinių iškasenų — kelias dešimtis XII - XVII amžiaus lietuvių kaukuolių, daug akmeninių, žalvarinių ir geležinių dalykų. Visą šį vertingą istorinį turtą jis padovanojo LMD muziejui. Jį pasekė ir kiti, pvz. kun. P. Jurskis padovanojo poleontologijos kolekciją, dr. Nagevičius ir dr. Grinius — akmeninių kirvukų, kaltų (šlifuotų ir nešlifuotų) kolekcijas. Be to, LMD turėjo gražų rinkinį bažnytinių daiktų ir iš etnologijos, dailės dalykų, moteriškų papuošalų, prijuosčių, juostų, rankšluosčių, margučių ir daug, daug kitų lietuvių liaudies meno dalykų.
LMD buvo įsigijusi turtingą archyvą ir daug surinktos tautosakos. Taip pat J. Basanavičius buvo surinkęs daug žymesnių rašytojų rankraščių — vyskupo Valančiaus, vyskupo Baranausko, L. Ivinskio, kun. Juškos, dr. Sauerveino ir kitų. Tuo būdu į LMD archyvą pateko per 10.000 lietuviškų liaudies dainų, per 15.000 pasakų, daug patarlių, burtų, padavimų ir t.t. Archyve buvo komplektų daugelio lietuviškų laikraščių, ėjusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje, o taip pat ir Amerikoje.
Lietuvių Mokslo draugijos nesužlugdė rusų sunki priespauda. Nenustelbė jos ir vokiečių karinė okupacija. Ilgą laiką ją toleravo ir lenkai, kol draugijos priešaky stovėjo dr. J. Basanavičius.
Vilnius buvo lietuvių mokslinio darbo lopšys, ir čia dr. J. Basanavičius išbudėjo sargyboje iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Jam mirus, po keleto metų okupantai lenkai pasmerkė Lietuvių Mokslo draugiją numarinti. .. 1938 m. sausio 24 d. lenkų valdžios įsakymu LMD buvo suspenduota, jos sandėliai, knygynas, muziejus ir archyvas užantspauduoti, o tais pačiais metais birželio 14 d. LMD buvo galutinai uždaryta, ir ant jos kilnojamo ir nekilnojamo turto buvo uždėta niekšiška sunki letena. Taigi lenkams teko "garbė” atlikti tai, ko drovėjosi padaryti rusai ir vokiečiai.
Tas lenkų okupuoto Vilniaus administracijos nekultūringas ir žiaurus elgesys sukėlė didelį pasipiktinimą ir protestus ne tik lietuvių, bet ir kitų kultūringų tautų mokslininkų bei kultūrininkų.
Lietuvių Mokslo draugija buvo nenutraukiamai susijusi su dr. J. Basanavičiaus vardu. Jis ją kūrė, dėl jos sielojosi, jis jai ilgus metus vadovavo.
LMD buvo didelis lietuvių tautos turtas, turėjęs Lietuvai didelės kultūrinės ir politinės reikšmės.
• Popiežius Jonas Paulius II dėl sužeidimo negalėdamas vykti, kaip planavo, į Ispaniją spalio mėnesį, tikimasi galės nukeliauti ateinančiais metais, prieš pasibaigiant šv. Teresės iš Avilos 400 m. mirties sukakties minėjimams.