ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Mūsų kiekvienas esame tartum brangus vaismedis, Apvaizdos pasodintas pasaulio sode. Todėl dera pasvarstyti, ką reikia su medžiu daryti, kad gerai augtų ir neštų vaisių, nes didele dalimi tai tinka ir žmogui. Šiame žurnale jau buvo kalbėta, jog reikia šalinti medį stelbiančias piktžoles ir pasodintą parišti. Pažvelkime dar į vieną darbą, kuris sode atliktinas: medžius reikia genėti.
Negenėsi — medis bus ir negražus, ir skurdžiavaisis. Pažiūrėkime į nekarpomą gyvatvorę: ar daug joje grožio? Peraugęs, išdrikęs krūmynas. O eik pro namus ar parke, kur kruopščiai prižiūrima: ima noras sustoti ir gėrėtis. Panašiai su vaisiais. Nekarpyk pavasarį vynuogių — turėsi aibes lapų, o uogų užaugs tik negausios, mažos kekelės, ir tos pačios ilgai neišsirps, lapų stelbiamos ir dengiamos nuo saulės. Negenėsi obels ar kriaušės — prižels vilkaūglių, vainikas pasidarys per tankus ir surizgęs, todėl vaisiai bus blogos rūšies, o paliktos nudžiūvusios šakos, krisdamos nuo stipresnio vėjo, gal ir ne vieną sveiką sužalos. Trumpai, jei negenėsi sode medžio, ir išvaizda bus bjauri, ir vaisiai menki.
Tas pat sakytina, jei negenėsi gyvenime savęs: turėsi bjaurų būdą ir maža vaisių. Iš to jau šiapus nekokie pyragai, nei pačiam, nei kitiems, kurie turi su tokiu būti drauge.
O žmogaus gi dar laukia kitas gyvenimas anapus, prie kurio vartų nueiti bjauriam ir nevaisingam labai nepatartina, nes reikia kaisti ne tik iš gėdos, bet ir nuo ugnies.
Kas svarbiausia turima omenyje, kalbant apie genėjimą žmogaus gyvenime? Tai paaiškins tikslo ir priemonės dėsnis. Jį gera aptarti, truputį atsibėgėjus iš toliau. Pirmieji Šv. Rašto lapai sako, kad žmogų Dievas sukūrė kaip savo paveikslą. Tad pagrindinis žmogaus tikslas yra atspindėti savyje Dievo bruožus. Ar ne tiesa, jog kiekvienas mūsų nori, kad jo fotografija būtų graži? Jei išeina nevykusi, mūsų bruožus iškraipo, rodo paliegusius, susikraipiusius, bjaurius, tai tokią nuotrauką išmetame į šiukšlyną. Prieš tai gal dar sudraskome, kad kiti mūsų tokių nepamatytų. Atvirkščiai, jei fotografija ypatingai graži, ją dažnai užsakome padidinti ir pakabiname garbingoje namų vietoje. Tai savaime suprantama: kiekvienas norime, kad mūsų paveikslas būtų gražus.
Tas pat galioja apie Dievą. Kadangi esame jo paveikslai, nori, kad dailiai atspindėtume savyje jo bruožus. Todėl jis taip žiūri žmogaus veiksmų. Viešpačiui, kaip ir mums, ne vis tiek, ar jo paveikslas gražus, ar netikęs. Žmogus, ar to nori, ar ne, yra ir liks Dievo paveikslas. Jei kas yra savanaudis, neteisus, gobšus, nesusivaldantis, tuo jis sako: Dievas yra savanaudis, nežiūri tiesos, grobia, nesivaldo. To gal nesako lūpomis, bet taria veiksmais, o tai gal dar blogiau. Kadangi Dievas yra tiesos Dievas, toks melas ir tiesos iškraipymas turi jį įžeisti. Todėl visai neturime stebėtis, jei tokį netikusį ir sudarkytą savo atvaizdą išmeta į šiukšlyną — deginti pragaro ugnyje. Atvirkščiai, žmogus, kuris siekia to, kas gryna, kilnu, šventa, ir nekenčia visko, kas nedora, yra tartum Dievo atšvaitas. Juo labiau kuriame nors asmenyje spindi dieviški bruožai, juo jis artimesnis Viešpaties širdžiai. Su tokiu paveikslu Visagalis daro tą pat, ką ir mes su gražiu atvaizdu: iškelia jį į altorių garbę ir parodo visiems žmonėms: štai, žiūrėkite, koks gražus paveikslas! Pasistato jį dangaus rūmuose arti savęs.
Toks yra esminis žmogaus tikslas — atspindėti savo Kūrėją. O visa kita yra mums duota kaip priemonė šiam tikslui. Iš čia kyla didžiai svarbi taisyklė, reguliuojanti naudojimąsi žemės kūriniais: turime jais tiek naudotis, kiek jie mus į sakytą tikslą veda, ir tiek jų atsisakyti, kiek mus kreipia nuo ano tikslo šalin. Kas mums padeda atspindėti savyje Dievą, turime tuo naudotis, ir naudotis džiaugsmingai. Bet kas mumyse
Dievo paveikslą žaloja ir darko, turime genėti lauk, ir genėti negailestingai.
Toks yra genėjimo dėsnis. Jei žvelgsime į jo apimtį, turėsime sakyti, kad genėtina ir mūsų vidus, ir išoriniai daiktai. Dievo paveikslą gali bjauroti ir tai, kas mumyse pačiuose, kaip būdas, ydos, nežabojamos aistros, blogi polinkiai, ir kas mus supa iš lauko, kaip skaitiniai, paveikslai, pasilinksminimai, vietos, progos, draugai. Mat jie tikslui siekti gali būti ir pagalba, ir kliūtis; tai priklauso nuo paskiro žmogaus, kaip jį veikia. Medžio vaizdu, jei matome, kad ar kai kurios draugystės, ar vietos, ar progos, ar kitkas kreipia nuo tikslo šalin, privalome šias šakas, šiuos auglius genėti lauk. Tai ypatingai pabrėžtina ten, kur tokiomis draugystėmis, vietų lankymu, progų nevengimu žaidžiama su ugnimi.
Dar kitaip pasakius, genėjimo dėsnis visiems bendras, bet to dėsnio pritaikymas kiekvienam skirtingas. Šakos, kliudančios tikslą, turi būti genėjamos lauk. Bet kurios kliudo, ir kurios padeda, pareina nuo medžio. Todėl kiekvienas turi tirti save, kas jam padeda, ir kas kliudo. Be abejo, kartais reikia genėti ir tai, kas šiaip būtų gera, bet trukdo arba nebepalieka jėgų didesniam gėriui.
Taip pat pasvarstytinos genėjimo savybės. Apie jas sakytina, kad geras genėjimas, kaip sode, taip ir mūsų gyvenime, pasižymi dviem: jis turi būti patvarus ir planingas.
Genėjimas turi būti patvarus, nuolatinis. Štai vaismedis. Pavasarį nugenėjai nereikalingus auglius, pašalinai nudžiūvusias šakas; atėjo kiti metai, ir vėl jų yra. Ar ne taip ir su mūsų ydomis, netikusiais polinkiais? Nugenėjai, o po kiek laiko, jei ne toje pačioje, tai kitoje srityje ir vėl kelia galvą.
Genėjimas privalo būti ir planingas. Sodininkas negenėja, kur pakliūva, aklai, bet apžiūri, kas ir kaip šalintina, kad medžiui būtų daugiausia naudos. Nugenėsi per daug — jis skurs ar net nudžius; nupjaustysi per maža — menka bus iš darbo nauda. Žiūri ir kaip geriau priėjus, kad lipdamas batu ar siekdamas įrankiu nenulaužtų sveikos šakos, nenudrėkstų žievės. Panašiai ir psichologijos, ir sielovados žinovai pataria elgtis, genėjant savo gyvenimą: apgalvoti, kokiu būdu ir nuo ko geriausiai pradėti, kokiais motyvais save skatinti. Taip pat liepia neapsižioti visko iš karto, bet sutelkti dėmesį bei jėgas į vieną kurį nors dalyką, nes ir čia galioja priežodis: devyni amatai, dešimtas — badas. Atodaira ypatingai svarbi, kieno pareiga genėti ne tik save, bet ir kitus, kaip tėvų, auklėtojų, vadovų. Čia ne kartą padaroma skaudžių klaidų, į jautrias kito sielos vietas įlekiant su pakaustytais batais, nors ten net angelai pirštų galais vaikščioti tedrįsta.
Kaip reikia gyvenime plano, gerai vaizduoja prancūzų pasaka apie tris norus. Viename kaime prie girios gyveno malkakirtys. Kirsdavo miške malkoms medžius ir parduodavo miestelyje, o žmona ruošėsi po namus; vaikų neturėjo. Dirbo sunkiai, bet gyveno skurdžiai, nes malkomis daug nepelnė. Vieną dieną, atsisėdęs miške pailsėti, kalbėjosi pats su savimi:
— Kad taip būčiau turtingas, kaip šio miško ponas! Nedirbčiau, ir turėčiau pinigų. Dabar plušu kaip jautis, o gyvenu kaip elgeta.
Staiga pamatė prieš save gražią moterį. Ji tarė:
— Esu šio miško fėja. Pagailo man tavęs. Suteiksiu bet kokius tris dalykus, kurių panorėsi.
Su tais žodžiais dingo. Grįžęs namo, malkakirtys papasakojo žmonai matęs miške fėją, ir toji sakė suteiksianti bet kokius tris dalykus, kurių panorėsią. Žmona nudžiugusi čiauškėjo:
— Ot, prasidės gyvenimas. Būsime turtingi! Man nebereikės prižiūrėti puodų, o tau — kirsti medžių.
Vyras buvo išalkęs, todėl tarė:
— Pirma sėskim vakarienės. Valgydami pasišnekėsime, kokių trijų dalykų mums reikia norėti.
Žmona atnešė dubenį nebaltintos sriubos ir gabalą sausos duonos; daugiau nieko neturėjo. Srėbdamas malkakirtys kalbėjo:
— Toks dabar turtingas žmogus, kaip aš, neturėtų valgyti sausos duonos. Norėčiau turėti gerą gabalą dešros.
Vos spėjo ištarti "Norėčiau turėti gerą gabalą dešros”, plumpt ir nukrito ant stalo graži dešra.
— Kvaily, ką padarei! — sušuko žmona.
— Kam tau reikėjo norėti dešros? Vieno fėjos noro jau nebėra!
— Kad tave kur! — susigriebė vyras. — Kalbėjau neapgalvojęs. Bet mums dar liko du norai. Galime dar turėti pinigų ir didelį dvarą.
— O ką veiksime dideliame dvare be vaikų? Būtume galėję jų turėti. Bet tu viską sugadinai su tąja dešra. Su tokiu žiopliu nenoriu daugiau ir kalbėti!
Dabar ir vyras supyko ant žmonos:
— Parnešiau tau gerą žinią, o už tai kiši man po nosim savo dešrą. Kad ji tau pačiai kabaliuotų panosėje!
Vos spėjo tuos žodžius ištarti, dešra nuo stalo šast, žmonai prie nosies taukšt ir prilipo. Bando nuplėšti — negali, plyšta visa nosis. Nieko daugiau neliko daryti, kaip panaudoti trečiąjį norą — kad ji nuo nosies atšoktų. Tad būtų galėję gauti įstabių dalykų. Bet kad elgėsi neapgalvotai, be plano, laimėjo tik gabalą dešros, kurią suvalgę liko tokie pat skurdžiai, kaip anksčiau. Panašiai elgiantis matome ne vieną. Kas nors šovė į galvą, tuojau tabalai makalai daryti pradėjo, įstrigo į nenumatytas kliūtis, ir viskas liko kaip buvę. Didesnieji žmonės bet kurioje gyvenimo srityje (mums čia svarbu genėjimas) todėl pasiekė gražių rezultatų, kad jiems prieš akis švietė planas ir kad, jį vykdyti pradėję, išvarė iki galo. Jų pavyzdys ir pasakos malkakirtys turėtų mus paskatinti genėti planingai ir ištvermingai.
Aptarus genėjimo dėsnį, apimtį ir savybes, pasvarstytina dar viena: genėjimas kartais gali būti skaudus. Ir čia galime pasimokyti iš elgimosi su medžiu. Nupjovus šaką, žaizda padengiama sodo tepalu, derva ar panašiu preparatu, kad nepūtų ir į ją neįsiveistų parazitiniai kenkėjai. Taip ir mums pravartu, dažnai net būtina, kai genėjimas skaudus, tartum tepti savo vidų gaivinančiomis, gydančiomis mintimis, kad mūsų dvasios nepūdytų apkartimas, neįsimestų ten krimtimosi, nusiminimo, nevilties parazitai. Iš daugelio tokių minčių čia galima pateikti kelias. Vienos yra gamtinės, paremtos psichologija, kitos antgamtinės, paremtos tikėjimu.
Daug padeda, kai sunku, sakyti sau: ištverk tik šiandien, iki vakaro. Tiek tikrai kiekvienas gali. Jei žinotume, kad tai paskutinė mūsų diena žemėje, kaip visa būtų nesunku pakelti! O kas sakė, kad ji mums negali būti paskutinė? Kiek žmonių nebesulaukia rytojaus, dieną prieš tai visai nepagalvoję, kad jiems taip gali atsitikti! Ir mums niekas negarantavo, kad rytoj dar gyvensime. O rytojus paprastai atneša ir naujos jėgos tolimesnei dienai, jei Dievas leidžia jos sulaukti. "Rytojus pats pasirūpins savimi”, sako Kristus Kalno pamoksle (Mt 6,34). Ši mintis lengvina tuo, kad numuša pridėtinę naštą, kurią užsiriogliname ant pečių, iš anksto baimingai vaizduotėje išgyvendami ateitį (apie kurią nežinome, kokia bus). Tokiu išankstiniu baiminimusi esame panašūs į Brolių Grimų pasakos Elzę. Ta mergaitė, pamačiusi viralinėje pakabintą kirtiklį, sėdėjo ir raudojo, nes galvojo, kaip bus skaudu, kada jis staiga atsikabins ir kris tiesiai ant galvos jos sūnui, gimsiančiam ir vėliau augsiančiam, kai bus susituokusi...
Kita gera mintis — prisiminti šviesų tikslą, į kurį neskani priemonė veda. Karti pradžia — saldus galas, nurodo priežodis. Juk mes nusigalime ir, nors susiraukę, išgeriame karčius vaistus, nes mums šviečia saldi sveikata, kurią jie neša. Žinoma, dėl mūsų tingumo ar baukštumo šviesus tikslas kartais pakankamai netraukia. Todėl gera ateiti sau į talką iš kito galo. Norėdami, pavyzdžiui, kad gyvulys ką nors atliktų, prie viliojančio skanėsto iš priekio prijungiame gerai limpančią lazdą iš užpakalio. Kai avižos neveikia iš vieno galo, paveikia botagas iš antro. Patirtis rodo, kad šitokia procedūra gana veiksminga ir su žmogumi. Taip elgiasi net Viešpats Dievas su mumis: vilioja atlyginimu danguje ir grūmoja nubaudimu pragare. Taip mums pravartu elgtis su savimi pačiais. Kai šviesus tikslas pakankamai neišjudina veikti, gera įstumti save į tokią padėtį, kad negalėtume neveikti. Kai kito kelio nėra, tai ir veikiame, ir nesunku. Romėnų kareiviai, įžengę į priešo žemę, sugriaudavo užpakalyje liekančius tiltus, tokiu būdu priversdami save kovoti, kai kelio pasitraukti nebėra.
Vėl gera mintis, kai maža tejaučiame jėgų — žvelgti į Kristaus pavyzdį, kuriuo žėri tartum šviesi žvaigždė. Visų pirma jis atspindėjo savo visagalį Tėvą danguje. Buvo pilnas teisingumo, meilės ir supratimo kiekvienam, kas pas jį ateidavo ir turėdavo bent trupinėlį geros valios. Jo elgesys toks tyras, kad net priešai, visur slankioję stebėdami, neranda jam doriškai nė dėmelės prikišti. Susitinkame jį ir džiugiai naudojantis kūriniais. Neatsisakė kviečiamas į vaišes, patį pirmąjį stebuklą padarė vestuvėse, parūpindamas trūkstamo vyno. Su kuo tik susidūrė, tai buvo jam priemonė kelti savo ir kitų mintims į Dievą, vesti į tikslą. Bet taip pat, jei kas nors, užuot padėjęs Dievą atspindėti, jo paveikslą žmoguje griaudavo, Kristus labai griežtai bloškė tokią kliūtį šalin, kaip matome iš to, kad išgrūdo lauk pirklius ir prekes iš šventyklos arba kad liepė geriau nukirsti į nuodėmę vedančią savo ranką, išsidurti į blogį traukiančią akį, negu išniekinti savyje Aukščiausiojo atvaizdą.
Pagaliau galima pridėti dar vieną naudingą mintį—jog kiekvienas gyvename šioje žemėje tik vieną kartą. Nepadarę ko nors vertinga, praleidžiame tą progą negrąžinamai. Tad verta genėti save, kad, Kudirkos žodžiais, nesupelytume ir nenueitume į kapą be likusio ženklo, jog Dievo paveikslais esame buvę.
• Vengrijoje katalikai gavo leidimą įsteigti neakivaizdinius teologijos kursus parengti pasauliečius mokytojus tikybą dėstyti. Įsirašė 450, ir jų skaičius didėja.
• Ispanijoje įsteigtas Maksimilijono Kolbės fondas ugdyti pilietinę sąmonę krikščioniškojo humanizmo šviesoje. Fondas teiks premijas, skirs stipendijas, spausdins įvairius leidinius, rengs kultūrines manifestacijas.