J. E.
Daugeliui žmonių nemaža sunkenybių sudaro kai kurie Senojo Testamento knygose aprašyti įvykiai. Jiems atrodo, kad kai kurie pasakojimai yra visiškai nesuderinami nei su protu, nei su paprasčiausiomis gamtos mokslo žiniomis. Pavyzdžiui, kaip galima su gamtos mokslu suderinti pasakojimą apie visuotinį tvaną? Jeigu tik prieš vieną kitą tūkstantį metų prieš Kristų žmonija buvo sunaikinta, išskyrus tik tuos, kurie buvo Nojaus laive, tai kaip per tokį palyginti trumpą laiką tik iš vienos Nojaus šeimos galėjo susidaryti įvairios rasės ir kalbos? Ar buvo įmanoma į tą laivą surinkti ir sutalpinti visų rūšių gyvūnų poras? Pasakojama, kad po tvano Dievas parodęs ženklą — vaivorykštę. Nejaugi prieš tvaną jos nebuvo? Nejaugi prieš tvaną saulės apšviesti vandens lašeliai nesudarydavo spektro spalvų?
Visus šiuos klausimus katalikų apologetai jau daug kartų yra nagrinėję ir pakankamai aiškiai išsprendę, bet, mokslui žengiant pirmyn, daugelis biblinių problemų dar labiau paaiškėjo, tačiau drauge iškilo ir ne vienas painus klausimas.
Nukritę lapai
Donato Slavicko nuotrauka
Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių tikėjimo išpažinimuose ir susirinkimuose tvirtai gynė, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygos užima lygiateisę vietą ir kad jų autorius yra Dievas. Iš to fakto, kad Šventraščio knygų rašytojai buvo Dievo įkvėpti, neišvengiamai plaukia, kad Šv. Rašto knygose nėra ir negali būti klaidų. Įkvėptosios Biblijos knygos nėra vien tik "šventos” krikščionijos knygos, jos nėra taip pat tik kalbančios apie Dievą, bet pats Dievas yra šių knygų autorius, panaudojęs žmones tik kaip įrankius toms knygoms parašyti. Jų turinys yra toks, kokio norėjo pats Dievas. Taigi katalikui abejoti Šv. Rašto dieviška kilme būtų nusikaltimas prieš tikėjimą.
Devynioliktame šimtmetyje, eksperimentiniams mokslams labai pažengus į priekį, kilo klausimas, kaip suderinti biblines tiesas su fizikos mokslo tiesomis. Pirmiausia reikia atsiminti, kad Biblija nėra gamtos mokslų vadovėlis. Jos uždavinys yra grynai religinis — mokyti žmones neklaidingų tikėjimo ir dorovės tiesų, bei pateikti sielos išganymo priemones. Todėl gamtos mokslai neturi tiesioginio sąryšio su religija ir tik atsitiktinai yra liečiami Šventraščio lapuose. Sunkenybės, kylančios iš astronomijos, kosmologijos, geologijos, botanikos, zoologijos ir psichologijos mokslų srities, tiesiogiai neprieštarauja šventraščio knygų mokslui. Šventųjų knygų rašytojai, kalbėdami apie gamtos mokslų dalykus, visai nenorėjo atskleisti naujų mokslo tiesų, bet išsireikšdavo anų laikų terminais ir paprastų žmonių kalba, kuri vaizduoja ne gamtos reiškinių esmines ypatybes, o tiktai pojūčiais pastebimas apraiškas. Lygiai ir šiandien žmonių kalboje vartojami išsireiškimai neatitinka gamtos mokslo tiesų: saulė teka ir leidžiasi, vienokios ar kitokios spalvos daiktas ir kiti panašūs "nemoksliški” išsireiškimai.
Didesnė sunkenybė kyla, kai eina kalba apie istorinius klausimus. Ar visi Biblijoje pasakojami įvykiai yra istoriški? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikia atsiminti, kad Bibliją sudaro įvairūs literatūriniai žanrai, kurie ne visi vaizduoja istorinę tikrovę, kaip antai, palyginimai, tautos legendos ir padavimai, giminių istorijos ir poezija. Šventraštis nėra istorinė knyga modernia prasme, ir rytų tautos turi savo ypatingą būdą atpasakoti istorinius įvykius. Senovės orientalinių kalbų mokėjimas, nauji etnologiniai radiniai ir archeologinės iškasenos, kaip pvz. Tell el-Amarna laiškai, Ras Šamra dokumentai ir Mirusios Jūros raštai padėjo ir padės išspręsti ne vieną istorinę sunkenybę.
Šiais laikais senovės istorijos mokslai eina prie pirmųjų šaltinių ir nėra linkę per greitai paneigti biblinių padavimų ar istorinių įvykių tikrovės. Tokiu būdu net ir Homero Odisėjoje ir Iliadoje giedamos epinės "pasakos” vis daugiau įgyja istorinės vertės, ypač po to, kai buvo surasta senovės
Troja ir Agamemnono kapas. Istorinėse Šventraščio knygose atpasakotus įvykius laikyti pasakomis, giliau nepastudijavus istorinių šaltinių ir rytų tautų archeologijos, būtų nerimta ir vaikiška. Faktai apie pačius krikščioniškosios religijos pagrindus turi būti visų katalikų laikomi istoriniais, pvz. pasaulio sukūrimas laiko pradžioje, specialus žmogaus sukūrimas, žmonių giminės kilmė iš pirmųjų tėvų, Dievo bandymas rojuje, pirmųjų tėvų nusikaltimas, gundant velniui žalčio pavidale, ir Atpirkėjo pažadas. Panašiai reikia tikėti ir tvano istoriškumu, ką yra patvirtinęs pats Kristus, nors to tvano aplinkybės ir apimtis paliekama Šventraščio tyrinėtojų aiškinimui.
Visuotinis tvanas, apie kurį kalba pirmoji Šventraščio knyga, paskutiniais šimtmečiais yra pažadinęs daugybę diskusijų tiek katalikų, tiek kitatikių tarpe ir iškėlęs ne vieną sunkiai išrišamą klausimą: kokie šaltiniai kalba apie tvaną, kokia to tvano geografinė apimtis, kas tvane žuvo, kada tvanas įvyko, ar jis atitinka kitų tautų panašius padavimus ir moderniųjų laikų geologines iškasenas. Pagaliau, kaip išspręsti Biblijoje minimos vaivorykštės klausimą? Nesileisdami į platesnes diskusijas, bandysime trumpai pateikti paskutinius Šventraščio aiškintojų atsakymus.
Padavimas apie tvaną, ištikusį žmoniją daugiau ar mažiau tolimoje praeityje, yra randamas tiek dingusių, tiek tebeegzistuojnčių tautų tautosakoje. Vienuoliktoji babiloniečių Gilgameš epo lentelė aprašo tvano įvykį visai panašiais žodžiais, kaip ir Biblija. Nėra abejonės, kad čia kalbama apie tą patį tvaną. Laivas ištepamas smala, sustoja ant Nizir kalno, paukščiai yra siunčiami tyrinėti, po tvano dievai pajunta malonų aukų kvapą. Graikai turi panašų padavimą apie Deukalijoną ir Pyrą. Panašūs elementai užtinkami sanskrito epe, o taip pat ir tokios žemos kultūros tautose, kaip Amerikos eskimai ir Ugnies Žemės gyventojai. Tokį padavimą randame ir aukštos kultūros tautose: Jukatano Maja, Peru, Kinija. Tenka pastebėti, kad šie gausūs padavimai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir yra neabejotinai panašūs, nors dažnai ir nudažyti vietinės religijos ir mitologijos spalvomis. Jie, be abejo, yra kilę iš bendro pirmykščio padavimo.
Donato Slavicko nuotrauka
Įdomu patyrinėti, kokia buvusi to tvano apimtis. Labai bendri išsireiškimai, kuriais tvanas aprašomas Genezės knygoje, kaip "visa žemė”, "žuvo visi sutvėrimai”, įvairiais laikais skaitytojams sudarė įspūdį, kad tvanas iš tikrųjų buvo apėmęs visą žemės rutulį, sunaikindamas visą žmoniją ir visą gyvūniją. Šios teorijos, vadinamos geografinio visuotinumo teorija, buvo laikomasi iki devynioliktojo šimtmečio, kai specialūs hebrajų kalbos išsireiškimai dar nebuvo pakankamai išstudijuoti, ir gamtos mokslai nežinojo apytikrio skaičiaus gyvūnų rūšių. Šios teorijos laikėsi net garsūs geologai, kaip Buckland, kuris tyrinėjęs išvagotą uolų paviršių ir manė suradęs visą žemę apėmusio tvano įrodymą. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai atsirado nuo ledynų slinkimo. Panašios išvados buvo daromos ir iš jūrų geldelių, rastų kai kur kalnų viršūnėse. Reikia pastebėti, kad ir baisiausias tvanas negalėtų išaiškinti, kaip atsirado tokie dideli geldelių sluoksniai kalnų viršūnėse. Jie tegalėjo susidaryti dėl žemės plutos esminių pasikeitimų: ten, kur dabar yra kalnų viršūnės, pirmiau buvo jūros dugnas.
Taip pamažu universalaus tvano idėja buvo visų atmesta. Būtų reikėję daugelio didelių stebuklų, norint surinkti Nojaus lai-van viso pasaulio gyvūnų rūšis, kurių priskaitoma apie 8000, ypač imant kiekvienos rūšies po porą ir dar kai kuriuos gyvulius maistui. Taip pat reikia atsiminti, kad kai kurių rūšių egzistavimui būtinai reikalingos tam tikros klimatinės sąlygos. Tokių stebuklų Šventraštis visai nemini. Žodžiai, kalbą apie visą žemę, leksikine prasme reiškia tiktai atskirą kraštą. Ir iš pasakojimo turinio atrodo, kad yra minimi tik tie reiškiniai, kuriuos pažinojo Nojaus laikų žmonės.
Atmetus šią visuotinio tvano teoriją, kilo kita, mišraus visuotinumo teorija, pagal kurią tik kai kurie žemės plotai buvę tvano paliesti, bet žmonės žuvo visi, išskyrus tuos, kurie buvo laive, nes tuo metu žmonija dar nebuvo paplitusi po visą pasaulį. Tokiu būdu visuotiniai Biblijos išsireiškimai turėtų būti suprantami dvejopa prasme: kai eina kalba apie žemę ir gyvūniją, jie reiškia tik reliatyvų visuotinumą, o kai kalbama apie žmones, tai reikia suprasti absoliutiška prasme. Bet tokio skirtumo tarp žmonių ir gyvių Šventraščio tekste nerandame, dėl to nėra prasmės mums apie tokius skirtumus kalbėti. Todėl manoma, kad čia eina kalba tik apie dalinį tvaną, kuris nepalietė visų žmonių. Kad ta prasme tenka suprasti bendrus Šventraščio išsireiškimus, matyti iš tvano atpasakojimo: "kiekvienas mirtingasis suteršė savo gyvenimą”, "visi žmonės žuvo vandenyse”, "vandenys iškilo ant visos žemės”. . . Be to, padavimo autorius, atrodo, tekalba apie Seto giminės likimą, visiškai neminėdamas Kaino palikuonių. Pastarieji yra minimi, kaip garsūs metalo išdirbiniais. Taip pat iš Šventraščio žodžių apie patriarchų giminės dauginimąsi ir jų genealogijas aiškiai matyti, kad tarp Adomo ir tvano turėjo praslinkti ilgų amžių eilė, ir būtų sunku suprasti, kad žmonės tebūtų gyvenę vienoje vietoje. Paskutinių laikų antropologiniai radiniai įvairiose pasaulio dalyse, nuo Kinijos iki Pietų Afrikos, yra kilę iš ankstyvesnių laikų, negu tvano periodas.
Kuriuo laiku tvanas iš tikrųjų yra buvęs, nelengva pasakyti. Kasinėjimai Mezopotamijos lygumoje atskleidė ne vieno didelio tvano pėdsakus. Kišo vietovėje buvo rasti trys, kurių datas tyrinėtojai skiria iš eilės 4200, 4000 ir 3400 m. prieš Kristų. Ur mieste buvo rastos trijų metrų gilumo vandens nuosėdos, kurios liudija apie ilgą ir didelį tvaną. Galimas dalykas, kad abiejų vietovių tvanai kyla iš to paties laikotarpio. Apie 4000 metų prieš Kristų trodo apytikrė data tiek biblinio, tiek Babilonijos tvano padavimų, kurių atminimas aprašymo metu atrodo dar visai šviežias.
Dar keletas žodžių apie fenomeną, kurį mes vadiname vaivorykšte arba laumės juosta. Bibliniame tekste jis vadinamas lanku, nes yra panašus į tos rūšies ginklą. Kadangi Dievas vaivorykštę padarė savo sutarties su Nojum ir jo gimine ženklu, jis ją vadina "savo lanku”. Tekstas jokiu būdu nesako, kad tik tuo metu vaivorykštė atsirado, bet tik tai, kad natūralus gamtos fenomenas buvo duotas ženklo prasme — ateityje vaivorykštė bus Dievo gailestingumo ir jo sutarties su žmonija simbolis. Tai bus visiems suprantamas ir malonaus charakterio simbolis, garantuojąs, kad gyvybė išliks žemėje, nežiūrint rūsčių gamtos apraiškų. Kadangi vaivorykštė yra tiktai Dievo maloningumo simbolis, ji nieko bendra neturi su panašiais mitologiniais lankais, kurie supa orientalines dievybes ir joms teikia galią.