Jonas Gotautas
SAULĖLEIDŽIUI ARTĖJANT
Mano dienos,
kaip tie akmenėliai,
į pakalnę
vis riedėjo,
vis riedės.
Paskutiniai
laiko trupinėliai
tuoj iš delno
ir iškris,
ir subyrės.
TOLIMOS VIEŠNIOS
Ateina kartais
aplankyti vargingos
piemenėlio dienos,
nebodamos
sužeistų
ražienomis kojų.
Ir prašo:
“Sugrįžkime drauge
į prarastą
vaikystės rojų”.
LYG STIRNELĖS PABAIDYTOS
Jau rodos ir dabar
tos pačios valandos,
ne kitos.
Kodėl jos bėga greitumu
stirnelės pabaidytos?
PAMINKLAS
Nereikia man akmens paminklo—
nuo laiko smūgių subyrės.
Užteks ant mano kapo
laukų žolės.
DIENOS LAIDOTUVĖS
Jau greit pavydžios nakties lūpos
auksini saulės žiburį užpūs.
Girdžiu dienos laidotuvių varpus,
o mėnuo prie jos karsto klūpo.
Ko drebate aukštai, žvaigždelės,
tamsos banga ten jūsų neužlies.
Tik sutemos— tai mano kelias
ligi pat galo žemiškos buities.