Andrius Valevičius
Prieš pradėdamas aprašyti savo įspūdžius bei pergyvenimus, norėčiau visų pirma pacituoti 31-jo visuotinio jėzuitų suvažiavimo (General Kongregation) nuostatus, kuriais yra nusakomas naujokyno tikslas: "Šio pirmo paruošiamojo laikotarpio prasmė yra apsprendžiama dvejopo jo siekio: jis yra bandymo ir kartu formavimo metas. Jo eigoje privalo išsiskleisti pašaukimo malonė ir tapti regimi pirmieji jos vaisiai”1.
Jau metai, kai pirmą sykį žengiau pro didžiulius geležinius vartus, atskleidžiusius man vaizdą ne tik žaliuojančio parko, spal vingo daržo bei sodo, bet ir visiškai naujo gyvenime. Atsimenu, kaip skaičiau lentelę, kybančią ant vartų: Jesuiten Patres — Tėvai jėzuitai. Širdis suplakė truputį smarkiau; manyje kilo įvairių jausmų — neaiškumas, nežinojimas, netikrumas, kas bus už tų vartų... Bet taip pat jaučiau savotišką pasididžiavimą, pasitenkinimą ir net džiaugsmą, kad pagaliau pro tuos vartus žengiu.
Jėzuitų naujokyne niekuomet nebuvau lankęsis. Iki šiol turėjau tik savo paties susikurtą vaizdą, kaip vienuolynas turėtų atrodyti: senas, niūrus, drėgnas pastatas. Todėl buvau nustebęs, regėdamas modernišką dviejų aukštų namą, žėrintį eile didžiulių langų, o šalia dar ir kitą, jungiamą su pirmuoju stiklinio koridoriaus. Pirmasis buvo man nurodytas kaip naujokų gyvenvietė. Pro jo duris žengiau tiesiog į salę, apšviestą saulės spindulių, krintančių pro langus, išeinančius į kiemą. Tuojau buvau penkių ar šešių asmenų pasveikintas. Susipažinome, klausinėjome vienas antrą, bet, nemokėdamas vokiškai, maža ką supratau ir į maža ką atsakiau. Mūsų šypsenos papildė žodžius.
Pirmosios dienos popietį rinkosi vienas po kito naujokai, naujai atvykstą kandidatai į dvasinį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų jau turėjo iš anksto paskirtą ir jo laukiant; "angelą sargą”, būtent antrųjų metų naujoką, kuris aprodinėjo namus, aiškino, kur kas yra, ir atsakinėjo į nepaliaujamus mūsų klausimus. Tos pačios dienos vakarą susiėjome susipažinti: kiekvienas prisistatė ir turėjo truputį apie save papasakoti. Iš viso buvome devyniolika "carissimi — mielųjų”: šitaip yra kasdieniškai vadinami naujokai Jėzaus Draugijoje. Tarp jų buvo septyniolika kandidatų į kunigus ir du į brolius. Tautybių atžvilgiu — dešimt vokiečių, penki austrai, vienas šveicaras, vienas norvegas, vienas slovakas ir aš, Kanados lietuvis. Mūsų amžius — nuo aštuoniolikos iki keturiasdešimt metų. Iš vyresniųjų naujokų, kurie jau buvo dirbę savo profesijoje, buvo du daktarai (medicinos ir teisės), vienas mokytojas, vienas biologas, vienas kunigas, vienas namų dažytojas ir vienas virėjas.
Kitą dieną prasidėjo normali naujokų gyvenimo eiga. Seniau šio gyvenimo dienotvarkė buvo labai griežta. Naujokai turėdavo atiduoti laikrodžius ir tvarkytis tik pagal skambutį, kuris visą dieną dindėdavo, duodamas ženklą, kada keltis, praustis, mąstyti, vykti koplyčion, daryti sąžinės apyskaitą, valgyti, mokytis, ilsėtis, eiti miegoti ir t.t. Tik antrųjų metų pabaigoje naujokai atgaudavo laikrodžius. O visą šį laiką tie laikrodžiai būdavo kurio nors broliuko priežiūroj, kuris juos sąžiningai kartą per savaitę užtraukdavo, kad nesurūdytų. Šiandien jėzuitų naujokyne dienos laiko skirstymas yra žymiai laisvesnis. Visi bendrai renkamės šv. Mišioms, paskaitoms, pietums, mąstymo punktams ir vakarienei. Likusį laiką kiekvienas privalo išmokti tvarkyti savu atsakingumu.
Smulkiau aprašant, mūsų dienos eiga atrodo šitaip. Diena prasideda rytinėmis maldomis (laudes) koplyčioje 7:45 val. Jėzuitai neturi pareigos kalbėti brevijorių, susiėję drauge, kaip tai daro senesnieji vienuolynai. Todėl ir rytinių maldų lankymas yra laisvas (ad libitum). Galimybė pusryčiauti yra tarp 6:30 val. ir 9:15 val. Nuo 10:30 val. iki 11:15 val. - turime — penketą dienų per savaitę — paskaitas. Jų metu tėvas magistras (naujokų vadovas) nagrinėja įvairias temas, sakysime, jėzuitų steigėjo šv. Ignaco Loyolos gyvenimą, jėzuitų ordino istoriją, ordino įstatus; yra aptariama ir diskutuojama jėzuitų gyvenimo būdas, vienuolio egzistencija moderniame pasaulyje; svarstomi skaistybės, klusnumo ir neturto įžadai — jų prasmė bei reikšmė. Kartkartėmis kviečiami įvairūs profesoriai, kurie veda Šv. Rašto, pastoralinės teologijos, retorikos studijų savaites. Šv. Mišios laikomos 11:30 val. Jų metu naujokai patys kiekvieną dieną sako trumpus pamokslėlius. Po šv. Mišių esti 15 minučių tylos, kad visi apžvelgtume savo sąžinę (examen conscientiae). Pietūs 12:30 val. Valgis geras, gausus ir maistingas.
Popietinis laikas laisvas — kiekvienam prasmingai juo naudotis. Tris kartus per savaitę yra duodami mąstymo punktai, beveik visuomet parinkti iš Šv. Rašto. Nuo 17:00 val. iki 18:30 val. yra "silentium” — tyla: mąstyti ar mokytis. Po šios tylos trumpos maldos koplyčioje. Paskui renkamės vakarienės. Po jos iki 20:00 val. "recreatio” — atgaiva, kai naujokai susieina pasikalbėti ar ką nors laisvai padiskutuoti. Vasaros metu kartais perkamės ledų, žiemą — alaus. Nuo 22:00 val. tyla visur. Ji tačiau nereiškia draudimo kalbėtis; tik reikia išlaikyti ramybę: išjungti radiją, nerašyti mašinėle, kalbėtis pašnibždomis.
Šalia šios oficialios dienotvarkės dažnai renkamės mažesnėmis grupėmis skaityti Šv. Rašto, Bažnyčios Tėvų raštų, jėzuitų nuostatų ar mokytis kalbų — graikų, lotynų, taip pat ir naujųjų kalbų.
Naujokynas yra dvejų metų laikotarpis kaip įvadas į dvasinį jėzuito gyvenimą. Svarbiausia čia yra tai, kad išmokstama dvasinių pratybų. "Dvasinės pratybos, — skaitome minėtuose jėzuitų nuostatuose, — yra būtiniausia ir pagrindinė priemonė ištesėti; todėl jos ir užima naujokų auklėjime pirmąją vietą”.2 Dvasinių pratybų terminu yra visų pirma suprantama kasdieninis vienos valandos mąstymas ir sąžinės apyskaita pagal šv. Ignaco patarimus bei nurodymus. Medžiaga mąstymams gali būti parenkama iš Šv. Rašto, iš Bažnyčios Tėvų mokymo — galimybių esama nemaža, tačiau tikslas visuomet yra artėti prie Dievo, apžvelgti savo santykius su Kūrėju, įsigyti Dievo meilės. Prie dvasinių pratybų priklauso ir jau minėta, du kartu per dieną atliekama sąžinės apyskaita, kuri anaiptol nėra tik nuodėmių skaičiavimas, bet daugiau dienos eigos apžvalga: pastebėti Dievo suteiktas malones, pareikšti Jam už tai padėką, pažvelgti į save, į savo jausmus, mintis, nuotaiką ir patirti, kaip visa tai įtaigauja žmogaus santykį su Dievu. Ar dienos įvykiai bei darbai priartino ar atitolino mane nuo Dievo? Šiuos dvasinius pratimus papildo kasdieninis klausymas šv. Mišių, malda, dvasinės literatūros skaitymas ir kt.
Būdinga jėzuitų naujokyno savybė yra ta, kad šį laikotarpį naujokas turi atlikti įvairių darbų ne tik pačiame vienuolyne, bet ir už jo ribų, net kituose miestuose ar kituose kraštuose. "Nes pašaukimas,— sako jėzuitų nuostatai, — turi būti išmėgintas įvairiais bandymais, kurie, pagal šv. Ignaco mintį, sudaro ypatingą Draugijos naujokyno žymę. Tačiau kad šie bandymai pasiektų tikslą, jie turi naujokams sudaryti tokią padėtį, kurioje parodytų, kaip jie įsisavino savo pašaukimo postūmius. Todėl ir reikia protingai, bet drąsiai ieškoti naujų darbų, kurie mūsų dienomis atitiktų šį tikslą”.3 Dabartiniai jėzuitų naujokų darbai pareikalauja beveik šešetos mėnesių per metus. Po ramaus susikaupimo vienuolyne naujokui sudaroma proga išmėginti savo dvasinį gyvenimą už vienuolyno sienų ir tuo būdu ištirti savo pašaukimą kitoje padėtyje. Tai reiškia, pagal pagrindinį šv. Ignaco dėsnį, išmokti "buscar y hallar Dios en todas las co-sas — Dievo ieškoti ir Jį rasti visuose dalykuose”, būtent: išlaikyti visur dvasinę nuotaiką, regėti Dievą kasdieninėse pareigose, kasdieniniame darbe, kai nėra laiko maldai, nėra galimybės kasdien lankyti šv. Mišių ir, kas sunkiausia, nėra brolių-vienuolių ir jų paguodos žodžių po dažnai sunkios bei nuviliančios dienos.
Tokių darbų-bandymų man yra jau tekę atlikti trejetą. Pirmasis mano uždavinys buvo dviejų mėnesių tarnyba ligoninėje, kurion buvau pasiųstas kartu su kitu naujoku šveicaru. Gyvenome pačioje ligoninėje. Aš buvau paskirtas dirbti vidaus ligų skyriuje, kuriame gulėjo apie 40 ligonių, dauguma sergančių širdies ar vėžio ligomis. Mano pareiga buvo ligonius prausti (daugelis negalėjo pasikelti iš lovas), dalinti jiems maistą, matuoti jų kraujospūdį ir temperatūrą, apskritai visaip patarnauti sergantiesiems. Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tiek kančios! Mirštančiųjų šauksmai, sustingę lavonai, giminių ašaros kėlė man daug naujų įspūdžių, pergyvenimų ir minčių.
Antrasis bandymas buvo trisdešimties dienų rekolekcijos pagal šv. Ignaco metodą (ejercicias espirituales). Jas atlikome jėzuitų namuose Vakarų Berlyne. Didesnę šių rekolekcijų dalį šv. Ignacas parašė tuo metu, kai jis pats vedė labai asketišką gyvenimą Manresoje netrukus po savo atsivertimo bei apsisprendimo visą save skirti Dievui. Vėliau jis visą laiką šiųrekolekcijų turinį taisinėjo ir papildinėjo. Jos prasideda žodžiais: "Žmogus yra sukurtas, kad Dievą, mūsų Viešpatį, garbintų, Jam tarnautų ir tuo būdu išganytų savo sielą. Visi kiti dalykai, esantieji pasaulyje, yra sukurti žmogui, kad jam padėtų, šio tikslo siekiant”4. Šie žodžiai šv. Ignaco yra vadinami "dėsnis ir pagrindas — principio y fundamento”. Ir iš tikro, rekolekcijos yra priemonė save paruošti ir save apspręsti pagal šį dėsnį ir šį pagrindą. Vokiečių teologas P. Knauer šia prasme ir rašo: "Šv. Ignaco pratybos siekia visus žmogiškosios asmenybės sluoksnius perskverbti giliu tikėjimu į Jėzų Kristų. Šis tikėjimas turi reikštis ne tik svarbiuose gyvenimo sprendimuose, pavyzdžiui, pasirenkant profesiją, bet ir vykdant bet kokius kasdieninius reikalus”5. Šiomis savo rekolekcijomis šv. Ignacas, studijuodamas Paryžiuje, kaip tik ir laimėjo pirmuosius brolius, kurie vėliau sudarė naujai įsteigtosios Jėzaus Draugijos branduolį. Rekolekcijų metu laikomasi visiškos tylos. Kaip minėta, jos trunka 30 dienų. Tai, tiesa, ilgas, sykiu betgi ir įspūdingiausias laikas. Tai įvykis, kuris, be abejo, išvargina, kuris tačiau, kaip daugelis jėzuitų sako ir kaip aš pats patyriau, yra nepamirštamas visą gyvenimą.
Trečiąsias pratybas atlikau vasaros metu Frankfurte a.M., dirbdamas vad. Bahnhofsmission,esančioje traukinių stotyje. "Bahnhofsmission” yra įstaiga, vedama katalikų "Caritas” kartu su evangelikų "Diakonisches Werk”. Tai įstaiga, turinti tikslą padėti esantiems kelionėje žmonėms. Jos pareigos yra labai įvairios: pagelbėti invalidams, seneliams, psichiškai sutrikusiems pasiekti traukinį; padėti kelyje apvogtiesiems; surasti skirtas stovyklas Irano ir Afganistano pabėgėliams; dalinti duonos ir kavos vargšams ir apskritai teikti paramos ar informacijų visiems, jų reikalingiems. Ten dirbant, teko sutikti įvairių įvairiausių žmonių, pradedant girtuokliais ir baigiant psichiškai nenormaliais. Tikros nelaimės ištiktieji sudaro tik maždaug pusę tų, kurie kreipiasi į "Bahnhofsmission”. Tačiau kiekvienam suteikta pagalba palieka širdyje neišdildomai malonų jausmą.
Žiūrint atgal į prabėgusį laiką, atrodo, tarsi būčiau skaitęs knygą, versdamas puslapį po puslapio — tiek įspūdžių, pergyvenimų, vaizdų yra sieloje prisirinkę! Pradžioje mes, naujokai, susiėję iš skirtingų kraštų, šeimų, tradicijų, buvome vienas antram gana svetimi, ir truko daug mėnesių, kol pripratome buvoti drauge. Ir štai šis artėjimas kaip tik ir leidžia gana gražiai stebėti, kaip žmogus įauga į bendruomenę. Tai viena iš krikščionybės išraiškų, kad svetimi bei skirtingi žmonės, sekdami Kristumi ir tikėdami į Jį kaip Išganytoją, yra Jo galop sujungiami į vienumą. Ir ne tik tarp savęs, bet ir su kitais, kurie gyvena anapus vienuolyno. Ilgainiui ir aš pastebėjau, kad vartai, pro kuriuos tiek daug kartų esu jau žengęs, visados lieka atviri. Niekuomet nesu radęs jų uždarytų. Niekuomet jie nėra sulaikę manęs nuo pasaulio ir pasaulio nuo manęs. Atvirkščiai, jie kviečia pasaulį žengti pas mus ir leidžia mums pro juos žengti į pasaulį. Nes Dievas nėra sustabdomas vienoje ar kitoje vartų pusėje. Jis yra visur, tad visur turi būti ieškomas ir visur turi būti randamas — šiapus ir anapus vartų.
Citatų šaltiniai
1. Dekrete der 31. Generalkongregation der Gesellschaft Jesu 1965/1966. Vorlaeufige inoffizielle Uebersetzung, 1967. p. 28. (III-tes Kap., Abschnitt 12).
2. Ibid., (III-tes Kap. Abshnitt 15), p. 29.
3. Ibid., (Abschnitt 14), p. 29.
4. Knauer, Peter. “Ignatius von Loyola, Geistliche Uebungen and erlaeuternde Texte”. Leipzig, 1978, p. 24.
5. Ibid., p. 5.
• Popiežiaus Jono Pauliaus II visą literatūrinę kūrybą išleidžia viename tome lenkų leidykla “Znak” Krokuvoje.
• Toronto lietuvių Prisikėlimo parapija pakvietė tris vietnamiečių šeimas į Kanadą.