A. S.
Daugelyje šeimų yra įsigalėjęs visiškai nereikalingas paprotys kelis kartus per metus ruošti dideles vaišes įvairiomis progomis: gimtadienų, vardinių, jubiliejų ir pan. Tokių švenčių metu vaišes ruošusias šeimininkes užgula ištisa rūpesčių ir darbų virtinė. Neapsieinama be gausybės svaigiųjų gėrimų, kurie skaičiuojami ne buteliais, bet dėžėmis. O apie valgius nėra ką ir kalbėti. Nuo jų gausumo ir įvairumo tiesiog lūžta stalai. Per netrumpą savo gyvenimą teko daugelyje tokių pokylių dalyvauti ir padėti juos ruošti. Viena, ką aš pastebėjau ir kas ypač krito man į akis — tai mūsų šeimininkių nesaikingumas, sakyčiau, savotiškas persistengimas, varžytinės. Šeimininkės, kurios gamina tokius valgius ir tiekia juos į stalą, labiausiai pavargsta. O visa tai dėl to, kad nori prašmatniau pasirodyti prieš kitus ir kad vėliau jų neapkalbėtų. Neretai ir valgių prigaminama net du kartus daugiau, negu sunaudojama. Šeimininkės vis bijo, kad tik netrūktų!
Rengiant tokius pokylius, iš anksto bent apytikriai reikėtų apskaičiuoti, kiek reikia vienų ar kitų valgių, kiek jiems reikės produktų ir pan. Nes šiaip, pasibaigus vaišėms bei keičiant vienus valgius kitais, dažnai dideli kiekiai valgių likučių atitenka gyvuliams, paukščiams arba tiesiog išmetami. Pasakyčiau, kad netvarkingi, nesaikingi esti ir patys svečiai. Į lėkšteles prisikrauna, prisideda tiek maisto bei įvairių priedų, kiek nepajėgia sudoroti. Atvirai pasakyčiau, mūsų pokylių dalyviams dar trūksta kultūros prie stalo, gerų įgūdžių, saikingumo, santūrumo, mandagumo. Ir tuo nereikia stebėtis. Dar pas mus įprasta nuolat prašinėti, tiesiog įkyriai raginti svečius, kad kuo daugiau gertų, valgytų ir pan. Ar nepakaktų vieną, kitą kartą paprašyti, ir gana?
Esant mažiau, bet skaniai pagamintų valgių, būtų patogiau juos išdėstyti, visas pokylis įgautų geresnę išvaizdą, ne taip pavargtų ir mūsų šeimininkės. Tradicijos, paremtos besaikiu girtavimu, turėtų užleisti vietą kultūringesnėms vaišėms.