Danutė Žilevičienė
Šį sakinį, vaizdingai tariant, "įsiėdusi širdin” nešiojuosi jau gal du dešimtmečius. Įsidėmėjau jį gal ir todėl, kad tuo metu, būdama septyniolikmetė, ne per drąsiausiai apie vaikinus drįsau galvoti, o čia išgirdau patarimą vedyboms... Rodės, visai bereikalinga tai man...
Mes, kelios studentės, į Panevėžį specialybės praktikos atlikti atvykome iš Vilniaus. Kitiems patarus, susiradome miesto centre vienišą moterį, kuri priėmė mus į savo butelį, o ir ne už dyką. Darbovietė už mūsų apgyvendinimą nuomą mokėjo. Buto savininkė, pasivadinusi teta Ana, metų gal keturiasdešimt, švariai ir tvarkingai nedideliame butely gyveno viena. Vakarais susirinkusias po dienos darbų teta Ana klausinėdavo, iš kur esam kilę, kas namuose pasilikę, ar savųjų pasiilgom. Kol pas ją gyvenom, ji motiniškai mus globojo, parūpindavo gardesnių kąsnelių. Nelengvi pokario metai buvo tuo metu Lietuvoje, augome ir mokėmės nelepinami gyvenimiškų aplinkybių. Tetos Anos rūpinimąsi mumis priėmėm su dėkingumu. Vieną kartą, kai jau mes buvome išsipasakoję mūsų nesudėtingo gyvenimo istorijas, teta Ana savo širdies nuoskaudas atvėrė.
Pasakojimą pradėjo nuo "anų gerų laikų”, kai ji jauna ir graži buvo (mes tuo neabejojom, apie tai kalbėjo jaunų dienų fotografijos), su savo tėvais, turtingais Vokietijos ūkininkais, gražioje vietovėje gyveno.
Ją, vienturtę dukrą, tėvai mylėjo, mokė įvairių užsiėmimų. Augo be rūpesčių, netgi lepinama. Kartą pas kaimynus į svečius atvyko nepažįstamas jaunuolis atostogų su tėvais iš Lietuvos. Intriguojanti pažintis. Abiem buvo įdomu arčiau susipažinti. Jaunuolis buvo karininkas, aukštas ir dailus, pramokęs nemažai vokiškai, puikių manierų. Susižavėjimas juo mergaitei augo kasdieną. Karininkas Gediminas neslėpė, jog panelė Hana patinka jam taip pat. Jį žavėjo josios grožis, švelnumas, išsilavinimas. O gal likimo ženklu buvo palydėti abu, kad, neilgoms atostogoms baigiantis, pasijuto viens kitam taip reikalingi, kad, rodės, išsiskyrus nebus laimės gyventi toliau. Skubino jų jausmus išpažinti arėjantis išsiskyrimo laikas, negreit numatomas susitikimas.
Nė nemanė Hanos tėvai, kad ši trumpalaikė pažintis su svetimos šalies vaikinu šitaip užvaldys jų vienturtę. Rodės, Hana užmiršo bet ką daugiau veikti — tik nerami laukdavo jo laiškų, o gavusi nieko daugiau aplink nematė — užsidariusi rašė atsakymus. Patyrę, jog Hana bus nejuokais susižavėjusi kitataučiu gražuoliu, ėmėsi ją atkalbinėti. Jie norėjo patarti savo vienturtei, jog neverta žavėtis šiuo jaunuoliu, nes sunki ateitis jos laukianti. Hana buvo jau po devyniolikos, ir tėvai nebūtų prieštaravę jos sužieduotuvėm su bet kuriuo kitu savo krašto bendraamžiu, tačiau su kitataučiu — ne, ne. Gyvenimo patyrę, tėvai matė daug kliūčių laimingam gyvenimui mišrioje santuokoje. Kaip mokėdami aiškino savus motyvus dukrai, tačiau įsimylėjusi jaunuolė tegirdėjo aklą širdies šauksmą... Patyrusi, jog tėvai niekad nesutiks jųjų santuokos palaiminti, nutarė iš namų pabėgti. Įsikūrė Lietuvoje, jo gimtinėje, Panevėžyje. Pradžioje, rodos, tik meilė terūpėjo, vienas kitu tegyveno... Nesunku buvo mylinčiai Hanai pramokti lietuviškai; šia kalba jo tėvai, broliai ir seserys kalbėjo. O ir su aplinkiniais reikėjo bendrauti. Gimusią Birutę abu kalbino lietuviškai. Tik dangus matė, kai vienai su kūdikiu pasilikus, graudulys Haną apimdavo, tėvynės, gerųjų tėvelių pasiilgimo ašara skruostu nuriedėdavo. Nebuvo už lango šičia jos akiai brangaus upelio vingio, nemokėjo Birutėlei lietuviškos lopšinės niūniuoti, o vokišką prisimindavo, kai vienudvi pasilikdavę. Tada, kaip niekada anksčiau, norėjosi savo dukrelę, jos didelės meilės kūdikį, tėveliams parodyti. Ji žinojo, kad ir sunkiai užgauti jos poelgiu, tėvai atleistų jai, išvydę mažą anūkėlę. Vis dažniau ji dingojosi paukštele skristi, kad mielą tėviškę pamatytų, pamyluotų mielus tėvelius, jų atleidimo paprašytų...
Neramūs laikai sklandė aplinkui. Karas prasidėjo. Vokiečiai žygiavo Lietuvos žeme. Vyras kariškis pirmiausiai stojo ginti savąjį kraštą, atėjūnus ir jų atneštą didžiausią nelaimę — karą keiksnodamas. O Hanai kiekvienas kareivis vokietis, sutiktas gatvėje, josios broliu rodėsi... Saldu buvo klausytis gimtosios kalbos, norėjosi, ne vieną jų apkabinus, išsakyti, kaip labai ji pasiilgusi Vokietijos, žemės gimtos. Vyras, net nejausdamas, kaip ją skaudina, rodė savo priešiškumą ateiviams. Liūdnai skirdavosi jis su žmona ir dukrele, nes dabartinį jo išėjimą lydėdavo primestas juodas karo šešėlis, baimė, jog gali ir nebegrįžti. Sugrįždavo dar labiau nelaimingas, rūpesčių išvargintas, nesunku buvo žmoną vokietę įskaudinti, apkaltinus visom karo nelaimėm. Dabar, po daugelio metų, supratusi, kad vargiai ar galėjo kitaip elgtis josios vyras tuo metu šitokioje istorinėje situacijoje. Jis mylėjo savąją Tėvynę, kaip ir ji, nematydama jos, ėmė dar labiau ją aukštinti ir branginti.
"Mylėjau vyrą, dukrelę, — tęsė savo pasakojimą teta Ana, — todėl visokie prasidėję nesutarimai draskė man širdį. Dabar, žvelgdama į nutolusią praeitį, bandau viską pateisinti. Juk ir anksčiau iškildavo daug kasdienių smulkių nesusipratimų ne dėl mūsų charakterių ar nenoro vienas kitą suprasti. Daug kas buvo priimtina, miela ir brangu jam, lietuviui, o svetima man, vokietei. Daug skirtybių gyvenant toliau išryškėjo. Kitokie papročiai, kitoks namų ūkio tvarkymas, daug kas ne taip Lietuvoje atrodė man. Ne kartą nurydavau kylantį kartėlį, nes manydavau, jog ne manasis vyras dėl to ar kito pasielgimo kaltas; kaltas buvo likimas, mus iš skirtingų aplinkų į vieną šeimą suvedęs.
Karui vykstant, dar labiau slėgė nežinia, kas su mano tėveliais atsitikę, gyvi jie, ar ne. O ir čia nesaugu darėsi. Priprašiau vyrą leisti su dukrele į tėviškę nukeliauti. Laimingai nuvykau, ir susitikimas su tėvais buvo džiaugsmingas. Jie pamilo mano Birutėlę, o ji, dar ir vokiškai nesuprasdama, mokėjo juos džiuginti. Viešnagę nutraukė žinia, jog mano vyras sunkiai sužeistas. Skubėjau atgal, palikusi dukrelę tėvų globai, rodės, saugiau ten jai būsiant. Sudėtingais karo keliais negalėjau paskubėti. Sugrįžusi į Panevėžį, radau vyrą jau mirusį. Pavėlavau. Nepasikalbėjome daugiau. Iš jo vadovybės sužinojau, jog Gediminas buvo vokiečio sužeistas, einant tarnybines pareigas. Neviltis draskė širdį, netekus brangaus žmogaus. Liūdna buvo žinoti, jog dukrelė užaugs, tėvo nepažinusi. Verkiau už abi. Kaltinau savo tėvynainius, kad jie tą nelaimę mums atnešė, o nusiraminusi vėl juos bandžiau pateisinti, manyje giliai buvo likę jaunystėje diktuoti patriotiniai auklėjimo motyvai. Tolimesni karo įvykiai neleido man dar kartą sugrįžti pas tėvus ir dukrą. Lig šiolei (tai buvo 1956-ieji) nežinau, koks jų likimas. Ar gyvi mano tėveliai, kaip užaugo dukrelė, ar prisimena motiną, kuo bus ji užaugusi: vokiete, ar lietuve? Neužgyjančios žaizdos drasko mano krūtinę, slegia... Žiūriu į jus, mergaitės, ir spėlioju, jog Birutėlė panašiai nuaugusi turėtų būti. Jai irgi jau septyniolika. Kiek daug aš jai norėčiau papasakoti! Sakau jums, mergaitės, kaip savo dukrai pasakyčiau, netekėkite už svetimtaučių. .. Gyvenimas dviese visam gyvenimui ir šiaip turi užtektinai spyglių dūrių, o ši skirtybė, kai esate kito kelmo atžalos, įneša visai bereikalingo skausmo, rūpesčių, nesusipratimų. Mūsų atveju, karas tik ryškiom spalvom viską nudažė...”
Atėjus metui mums išvažiuoti iš tetos Anos namų, nuoširdžiai linkėjome jai sulaukti palankių žinių, ieškant Birutės.
Praėjo daug metų. Daug kas pasimiršo iš tų dienų. Tetos Anos pasakojimą ne kartą prisiminiau... Domėjausi žmonių psichologija, sutikau ne vieną šeimos iširimo atvejį, kai kaltos buvo skirtingos tautybės. ..