Dalia Staniškienė

LAUKŲ GĖLĖ

Laukų gėlė geltona,
Supama vėjelio,
Aplankyta bitės,
Liejama vasaros gaivinančio lietaus!
Tu matai dangą, debesis ir saulę!
Tu nejauti skausmo, nevilties ir baimės. . .
Graži, rami
         Vėjelio supama,
                  Bitutės aplankyta. . .

O aš kenčiu, bijau, bet ir myliu. . .
Tavo žiedelis atsuktas į saulę,
Bet saulė pasislėps už debesų,
Ir tu nulenksi galvą ir nuvysi. . .
Teliks tik rudas stagarėlis, kur buvai. . .

O aš tiesiu rankas į Tą,
Kurio valia žydėjai:
Laukų gėlės geltonos nebėra

Tik mažą valandėlę žiedo šypsena žavėjo...
         O aš, rankas iškėlusi į Jį,
                  Su juo gyvensiu amžinai.. .

Juozas Almis Jūragis

TAU AČIŪ, KŪRĖJAU!

Tau ačiū, Kūrėjau,
už margą, įvairią
gyvenimo knygą,
už spindulį laimės,
už sopuli dygų. . .

Tau ačiū, Kūrėjau,
kad, silpnas užgimęs,
turiu dangaus žymę,
kad dvasią nemarią
nešu žmogaus kūne,
kad sielą vilioja
aukštybių pasaulis

erdvių šviesūs plotai,
kalnų paslaptingos
didingos viršūnės,
kad žemės žiedais
ir grožiu sužavėtas,
ir pats suliepsnoju. . .

Tau ačiū, Kūrėjau,
kad saulę, lyg ženklą
malonės, man rodei,
kad neviltį tildei,
kad sutemoj guodei. . .
Žinai tik T u vienas,
kaip širdį man gelia,
kai vystu šešėliuos,
nerasdamas kelio.
Žinai tik T u vienas,
kaip, laime nušvitęs,
aš laukiu rytojaus,
nežemiško
kito. . .

Karolis Milkovaitis

PAKLYDĘS ŠAUKSMAS

Kodėl paklysta mano maldos šauksmas
Ir nepasiekia Tavo dieviškos ausies?
Kodėl tyra širdim aukotas skausmas
Negydo mano skausmo priežasties?

Juk palaidūną grįžusį priglaust žadėjai.
Ir nusikaltėliui kalne ryžais atleist. . .
Nejau man primeni, kai Tu kentėjai,
Aš piktas minioje šaukiau: “Nuteist!”

Verkiau, kai pamačiau Tave prikaltą,
Nors ašaras braukiau vogčiom,
Prikelk mane, daug kartų kaltą,
Bet leisk man būti Tavo dešinėj.