JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Laiką matuojame metais. Pasibaigus vieniems ir atėjus kitiems metams, būtų pravartu pagalvoti apie laiko vertę. Pradėkime su arabų pasaka.
Vienas žmogus ėjęs per dykumą ir įkritęs į prarają. Bekrintant pavyko jam pagriebti atskardyje augančią kero šaką, ir jis pakibo ore. Iš visos jėgos laikosi įsikibęs į tą šaką — gelbėtoją, bet jaučiasi ilgai taip neištversiąs. Bematant šaka nulūš ar pavargs ranka, ir jis nugarmės į prarają. "Ak, kad nors valandėlę ilgiau, kad nors vieną akimirksnį..." Bet — o baisu! Jis mato: balta pelytė, iš kažkur atbėgusi, ima graužti tą jo laikomą šaką... Pagraužus bėga šalin, o jos vieton atbėga juoda ir vėl graužia. Ir taip juodvi darbuojasi pakaitomis, nesiliaudamos. Šaka eina vis plonyn ir plonyn. ..
Keleivis — kiekvienas žmogus. Šaka — tai mūsų gyvenimas šioje žemėje. Baltoji ir juodoji pelė — diena ir naktis — laikas.
Nežinau, ar šią pasaką sukūrusieji arabai tikėjo, kad yra dar ir kitas, amžinasis gyvenimas, ar manė, kad, šio gyvenimo šakai nulūžus, žmogus neišvengiamai krinta į bedugnę, į amžiną mirtį, be jokios prisikėlimo vilties. Krikščionims, kurie tiki prisikėlimą, tas šakos nulūžimas nebūtų toks tragiškas. Krikščionis savo gyvenimą gal verčiau palygintų ne su šaka, už kurios užsikibęs laikosi, bet su virve, kuri jį laiko pririštą prie žemės. Kai tos dvi pelytės virvę nugrauš, jis nekris į prarają, bet pakils aukštyn į tą gyvenimą, kuris niekad nesibaigs.
Tačiau to amžinojo gyvenimo laimė priklausys nuo to, kaip mes sunaudosime šiame gyvenime mums Dievo duotą brangiausią dovaną — laiką. Todėl visai teisingai sakoma, kad laikas yra toks brangus, kaip patsai dangus, nes tik gerai sunaudotas laikas mums dangų užpelnys. Kiekviena gerai sunaudota minutė mus vis labiau ir labiau artina prie dangaus, prie Dievo. Galima
ELEONORA MARČIULIONIENĖ Močiutė (V. Noreikos nuotr.)
sakyti, kad laikas — tai Kristaus kraujo kaina. Jei Kristus nebūtų už mus miręs ir mūsų išganęs, tai laikas mums neturėtų jokios vertės, tai būtų tik siaubingas laukimas, kada, nulūžus gyvenimo šakai, krisime į prarają. Laikas mums būtų net kenksmingas, nes kiekviena minutė mus vis labiau ir labiau artintų prie mirties.
Laikas yra brangus, nes jį gauname lašelis po lašelio, akimirksnis po akimirksnio. Kaip greitai jis praeina! Bėgte bėga valandos, minutės, sekundės. Bėga dienos, bėga metai, kurie jau daugiau nebegrįš. Jei laiką blogai sunaudojai, jis tau žuvęs amžinai!
Laikas gali būti iš mūsų kiekvieną akimirksni atimtas. Mes nežinome, kiek metų, dienų, valandų ir minučių dar turime. Kiekvienas akimirksnis gali būti paskutinis.
Laiką galime prarasti iš savo kaltės. Jį prarandame, nieko neveikdami, užsiimdami nenaudingais dalykais. Tuščios mintys, tuščios kalbos, tušti darbai — tai prarastas laikas. Koks nuostolis amžinybei!
Laikas prarandamas, jei, pavyzdžiui, valgydami, gerdami, miegodami ir atlikdami kitokius mūsų gyvenimui reikalingus veiksmus, jų neįprasminame gera intencija. Laikas prarandamas, kai darome gera, bet netinkamu laiku, netinkamu būdu, iš blogos intencijos. Jei dirbame, kai turėtume melstis; meldžiamės, kai turėtume ką nors kita atlikti. Prarandame laiką, kai darome ne tai, ko reikalauja mūsų pareigos, jei dirbame nenoriai, murmėdami, nepatenkinti, jei gera darome ne kilniais tikslais vadovaudamiesi, bet tik dėl žmonių, dėl savo garbės, pasididžiuodami.
Norint laiką gerai sunaudoti, naudinga turėti aiškią dienotvarkę ir jos ištikimai laikytis. Iš ryto turėtume atnaujinti gerą intenciją — visus dienos darbus paaukoti Dievui. Tokiu būdu galima įprasminti ir "tuščius” laikotarpius, pvz. kur nors eidami, ko nors laukdami ir pan. Pagalvokime, kaip mes apie laiką spręsime, kai bus prisiartinusi paskutinė mūsų gyvenimo minutė.
Labai teisingai sakoma, kad jeigu esantieji danguje galėtų Dievą dar ko nors prašyti, tai, be abejo, jie prašytų, kad galėtų bent trumpam laikui grįžti į žemę. Keista... Argi jie nepatenkinti dangaus gyvenimu, ar jiems žemiškasis gyvenimas labiau patinka? Oi, ne! Visiškai ne ta priežastis. Jie norėtų dar grįžti į žemę tik dėl to, kad ten jau jie labai gerai supranta šio žemiškojo gyvenimo prasmę ir laiko vertę. Amžinybėje laiko jau nėra. Ką jie, gyvendami žemėje ir vienaip ar kitaip sunaudodami laiką, užsipelnė, tai tą ir turi. Tad jeigu dar jie galėtų grįžti į žemę ir gauti bent trupučiuką laiko, jį sunaudotų taip, kad galėtų įsigyti kaip galima daugiau nuopelnų, kaip galima geriau pasiruošti amžinybei, nes jie labai aiškiai dabar žino, kad amžinojo gyvenimo laimė priklauso nuo laiko išnaudojimo.
Dažnai žmogus mąsto ir norėtų žinoti, kaip praeis visas jo gyvenimas, kokia bus paskutinė jo gyvenimo diena, nuo kurios gali priklausyti visa amžinybė. Galima sakyti, kad kiekviena mūsų gyvenimo diena yra visas mūsų gyvenimas miniatiūroje. Kaip aš praleidžiu šią dieną, greičiausiai taip praleisiu ir visą gyvenimą.
Praeitis — jau ne mūsų. Kiek dar laiko turėsime ateityje — nežinome. Mūsų yra tik dabartis — ši diena. Kokia bus ši diena, tokia greičiausiai bus ir visa amžinybė, tad visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos į šią dieną. Kartais žmogui atrodo gyvenimo našta nepakeliama. Taip sunku būti ištikimam savo pareigoms visą gyvenimą. Ta gyvenimo kelionė taip varginanti, sunki. Bet juk visa kelionė, nors ir ilgiausia, susideda tik iš trumpų žingsnių. Gyvenimas, nors ir ilgiausias ir vargingiausias, susideda tik iš trumpų valandėlių. Tad jeigu negalvosi apie kelio ilgumą, o tik apie žingsnio trumpumą, kelionė nebus sunki. Visas gyvenimas susideda tik iš trumpų malonumo ar skausmo valandėlių. Pakelti skausmą tik valandėlę, nėra sunku; atsisakyti malonumo, kuris tęsiasi tik valandėlę, taip pat lengva.
Atsiminkime, jog esame sutverti tam, kad šiandien savo darbu prisidėtume prie pasaulio pagražinimo ir patobulinimo, kad savo gyvenimo vakarą jį paliktume gražesnį, negu radome rytą, į jį ateidami.