(Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika apie gailestingumą)
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
Praeitų metų gruodžio 2 d. paskelbta nauja, antroji, popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika "Dives in misericordia — Turtingas gailestingumo”. Tai ilga, 18.000 žodžių ir sudėtinga enciklika, su aštuoniais skyriais ir penkiolika poskyrių.
Pirmame skyriuje rašo, kad, stebėdamas skaudžią ir apgailėtiną žmonijos padėtį, jau kalbėjęs apie jai gresiančius didelius pavojus Jungtinėse Tautose, UNESCO ir FAO posėdžiuose, o taip pat ir kitomis progomis. Dabar tai svarstysiąs tikėjimo šviesoje.
Kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, popiežius norįs, kad visi gailestingumą paimtų labiau į širdį ir kad tai būtų jautrus Bažnyčios atsišaukimas į tikinčiuosius ir kitus žmones parodyti daugiau gailestingumo, kurio žmonija ir modernusis pasaulis taip reikalingi. Gailestingumas — tai Mesijo pasiuntinybė.
Pačioje savo viešojo gyvenimo pradžioje Kristus iškilmingai Nazareto sinagogoje paskelbė savo mesianiškos pasiuntinybės uždavinį — skelbti gerąją naujieną vargdieniams (Lk 4, 18-19; plg- atsakymą Jono Krikštytojo mokiniams, Lk 7, 22-23). Šiuos pareiškimus sekė Kristaus žodžiai ir gailestingumo darbai, surašyti Evangelijose. Jais Kristus parodė Dievo artumą ir gailestingumą žmonėms. Tie žmonės tai daugiausia buvo ir yra neturtingieji, neturintieji pragyvenimui reikalingų dalykų, tai tie, kuriems išplėšta laisvė, kurie yra akli, kurių palaužta širdis, kurie kenčia dėl socialinių neteisybių ir pagaliau nusidėjėliai. Ypač šiems paskutiniesiems Mesijas-Kristus tampa ypatingu Dievo ženklu, kuris yra meilė. Ir mūsų laikų žmonės tuose regimuose ženkluose gali įžvelgti Tėvą.
"Ypač savo gyvenimo būdu ir veiksmais Kristus apreiškė, kad pasaulyje egzistuoja meilė, kad ji kreipiasi į žmogų ir apima visą jo žmogystę. Ji ypač ryški, kai matome kenčiančius skausmą, neteisybes ir neturtą, žmogaus ribotumą ir silpnumą, tiek fizinį, tiek dorinį... Čia pasireiškianti meilė biblinėje kalboje vadinama gailestingumu” (II skyr., 3 nr.).
Gailestingumas buvo pagrindinė Kristaus mokslo dalis. Kristus, apreikšdamas Dievo gailestingumą žmonėms, reikalavo, kad jie taip pat savo gyvenime vadovautųsi meile ir gailestingumu. Tas reikalavimas sudaro esminę Kristaus pasiuntinybės dalį ir yra evangeliškos doros širdis.
Šv. Rašto Senojo Testamento knygose pilna yra Dievo gailestingumo aprašymų. Nors jose labai pabrėžiamas Dievo teisingumas, bet parodoma, kad už jį didesnė yra meilė. Ji didesnė yra dėl to, kad tai pagrindinė ir didžiausia dorybė. Galima sakyti, kad meilė yra teisingumo sąlyga, kad teisingumas tarnauja meilei (III skyr., 4 nr.).
Iš Naujojo Testamento knygų popiežius ypač plačiai visame 4-tame skyriuje nagrinėja Kristaus papasakotą palyginimą apie sūnų palaidūną, kuris labai gerai išreiškia dieviškojo gailestingumo esmę. Tėvas lieka ištikimas savo tėviškai meilei ir džiaugiasi sugrįžusiu paklydėliu sūnumi. "Ir tėvo džiaugsmas kyla iš dar gilesnės plotmės. Nors sūnus išleido niekams palikimą, bet buvo išgelbėtas pagrindinis gėris — išliko jo žmogiškumo gėris. Jis buvo tartum iš naujo atrastas” (IV skyr., nr. 6).
NUSISTATYMAS PRIEŠ GAILESTINGUMĄ
Mūsų laikais daug kas iš anksto yra nusistatę prieš gailestingumą, lyg tai nesą lygybės tarp duodančiojo ir priimančiojo. Iš to daro išvadą, kad gailestingumas pažemina priimantįjį, pažeidžia žmogaus orumą.
Tačiau sūnaus palaidūno palyginimas rodo, kad taip nėra, kad taip kartais tik iš išorės gali atrodyti. Iš vidaus žiūrint, gailestingumas remiasi tėvo ir sūnaus bendra gėrio patirtimi, t.y. žmogaus savito orumo pergyvenimu. Bendra patirtis sūnui palaidūnui padeda suprasti, kad jis vis tiek laikomas žmogumi, nors toks negeras. Taip pat ir tėvas labai aiškiai pajunta gėrį, kuris buvo įvykdytas paslaptingo meilės ir tiesos spinduliavimo dėka. Taip šis palyginimas labai gerai išreiškia atsivertimo arba atgailos tikrovę. Atsivertimas — tai veiklios meilės konkreti išraiška ir gailestingumo pasireiškimas pasaulyje. Jis yra ne tik užjautimas kenčiančio dorinį, fizinį ir medžiaginį blogį. Gailestingumas ypač pasireiškia, "ištraukdamas gėrį iš visų blogio pasireiškimų žmoguje ir pasaulyje”.
Taip suprastas gailestingumas yra pagrindinis Kristaus pasiuntinybės turinys ir jėga. Jį taip suprato apaštalai ir kiti Kristaus sekėjai. Gailestingumas niekada nenustoja būti ypatingas kūrybiškos meilės įrodymas. Meilė neleidžia savęs nugalėti blogiui, bet jį viršija gėriu (plg. Rom 12,21). Nežiūrint iš anksto turimų klaidingų nusistatymų, gailestingumas atrodo ypač reikalingas mūsų laikams.
GAILESTINGUMAS VELYKINĖJE PASLAPTYJE
Toliau popiežius rašo, kaip gailestingumas buvo apreikštas velykinėje paslaptyje: Kristaus kančioje, mirtyje, prisikėlime ir sakramentuose (V skyr., 7 nr.). Kristus, Dievo Sūnus, kryžiumi visiškai atsiteisė Dievo Tėvo teisingumui. Bet kryžius taip pat yra radikalus, nenuneigiamas apreiškimas gailestingumo, geriau pasakius meilės, kuri stoja prieš giliąją blogio šaknį — nuodėmę ir mirtį.
Tą didįjį gailestingumą patyrė Marija, Kristaus motina. Mylėdama ir po Kristaus kryžiumi stovėdama, ji tapo Gailestingumo Motina. Marija tai puikiai išreiškė giesmėje "Magnificat”: "Mano siela džiaugiasi Dieve, mano Išganytojuje... Jo gailestingumas iš kartos į kartą, tiems, kurie jo klauso”.
GAILESTINGUMAS IR NESAUGUMAS
Mūsų laikų generacijos pasiekė labai aukštą mokslo, technikos, pramonės ir prekybos išsivystymo lygį industriniuose kraštuose. Tačiau žmonėse jaučiamas didelis nesaugumo jausmas, didelis nepasitenkinimas neturtinguose sluoksniuose ir atsilikusiose šalyse.
Tas nepasitenkinimo ir nesaugumo jausmas vis stiprėja dėl galimo didžiulio žmonijos sunaikinimo atominiais ginklais, vis pasitaikančio ir besiplečiančio "taikaus” pavergimo ir atskirų individų, ir tautų. Taip pat politinei priespaudai vykdomi visokie kankinimai ir vartojamos kitokios priemonės, pasinaudojant spauda, radiju, televizija.
Nestinga žmonių, kurie mėgina žemiškomis priemonėmis (technikos, gerovės, politinės galios išplėtimu ir stojimu už teisingumą) tą nesaugumo jausmą pašalinti. Tačiau reikalai vis blogėja. Reikia aiškių sprendimų, kurie dabar būtinai turi būti įvykdyti. Kaip Marija "Magnificat” giesmėje kalbėjo apie Dievo gailestingumą jos generacijai, taip ir mūsų kartai reikia Dievo gailestingumo, kad ji būtų išgelbėta.
Užtat Bažnyčia dabar turi ypatingu būdu liudyti Dievo gailestingumą. Ji turi mokyti žmones gailestingumo, skatindama juos skaityti ir mąstyti Dievo žodį. Bažnyčia, Dievo malonių dalintoja, patraukia žmones sąmoningai dalyvauti Eucharistijos ir Susitaikymo sakramentuose. Jie teikia dvasinių jėgų, skatina gręžtis nuo blogio, pajusti Dievo "turtingą gailestingumą” sau ir kitiems (plg. Ef 2,4) bei meilę, kuri yra galingesnė už žmonių nesutarimus ir kuri telkia visus krikščionis vienybėn, Kristaus mal-dauton paskutinės vakarienės metu (VII skyr., 13 nr.).
Kristus mokė ir ragino ne tik pasitikėti Dievo gailestingumu ir priimti jį, bet taip pat šaukė žmones gailestingumo praktikai: "Palaimintieji gailestingieji, nes jie regės gailestingumą”. Visi kalno pamokslo palaiminimai rodo atsivertimo ir gyvenimo reformos kelią, bet šis yra ypač daug sakantis. Žmogus pasiekia gailestingąją Dievo meilę arba jo gailestingumą tiek, kiek jis pats bus viduje pasikeitęs ir turės gailestingosios meilės dvasios savo artimui. Šis tikrai evangeliškas vyksmas nėra koks iš karto ir visam laikui pasidaręs vidujinis pasikeitimas.
Jis vyksta iš lėto, tampa viso gyvenimo stiliumi, esmine ir nuolatine krikščionio pašaukimo žyme. Jis susidaro iš nuolatinių meilės pasireiškimų atidengimo ir pastovios jos praktikos, tos keliančios ir visus vienijančios jėgos, nežiūrint įvairių psichologinio ar visuomeninio pobūdžio sunkenybių.
SUKILNINA ŽMOGŲ IR TEISINGUMĄ
Santykiuose tarp asmenų gailestingoji meilė niekada nėra vienpusiškas veiksmas. Net ir tais atvejais, kai atrodytų, kad tik vienas yra duodantis, aukojantis, o kitas tik priimantis, gaunantis — taip pat ir duodantis visada yra apdovanojamas. Kaip anksčiau minėta, abudu gauna dvasinį pasitenkinimą.
Tie, kurie tai nesupranta, kurie gailestingumą laiko vienpusišku veiksmu, stengiasi palaikyti tam tikrą atstumą tarp gailestingumą praktikuojančio ir juo pasinaudojančio, tarp duodančio ir gaunančio. Iš čia kartais kyla pastangos išlaisvinti tarpasmeninius ir kitus socialinius santykius nuo gailestingumo ir juos pagrįsti vien teisingumu.
Bet tokie asmenys nusikalsta, nenorėdami įžvelgti esminio ryšio tarp gailestingumo ir teisingumo. Apie tą ryšį kalba visa biblinė ir krikščioniškoji tradicija, ypač Jėzaus mesijaniška pasiuntinybė. Juk tikrasis gailestingumas yra, taip sakant, nematomas giliausias teisingumo šaltinis. Jei teisingumas yra tinkamas arbitras žmonėms pasidalinti objektyvias gėrybes prideramu santykiu, tai tik meilė, maloni, palanki meilė, kurią vadiname gailestingumu, yra pajėgi atnaujinti patį žmogų.
Tikrai krikščioniškas gailestingumas tam tikra prasme yra tobuliausias deramos lygybės tarp žmonių įsikūnijimas; o tuo pačiu ir teisingumo, kuris savo sferoje — objektyvių ir išorinių gėrybių srityje — siekia to paties. Meilė ir gailestingumas tai vykdo ten, kur žmonės susitinka vieni su kitais tuose santykiuose, kurių objektas yra pats žmogus ir jo orumas. Taip jis savu būdu prisideda prie žmonių suvienijimo.
Tad gailestingumas tampa nepamainomu, iš esmės būtinu elementu, kuriant žmonių tarpusavio santykius abipusio broliškumo dvasia, vienas kitam atlaidumu ir solidarumu.
PRAŠYMAS GAILESTINGUMO
Paskutiniame skyriuje popiežius rašo apie prašymą Dievo gailestingumo mūsų laikams. Katalikų Bažnyčia ir iškilmingai, ir paprastu būdu skelbia tiesą apie Dievo gailestingumą, apreikštą nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, ir jį išpažįsta visomis priemonėmis. Ji labai plačiai praktikuoja gailestingumą per savo tikinčiuosius. Ji tai laiko būtina sąlyga, nuoširdžiai siekiant žmoniškesnio pasaulio šiandien ir rytoj.
Bažnyčia taip pat nepamiršta kiekvienu laiku ir kiekvienu istorijos laikotarpiu, ypač kritišku, kaip mūsų dabartinis, šauktis Dievo gailestingumo išgelbėti iš blogio, įvairiom formom slegiančio žmoniją ir jai grasinančio įvairiomis blogybėmis. Tai kaip tik yra Bažnyčios teisė ir pareiga Dievui ir žmonijai.
Kuo labiau žmogaus sąžinė susivilioja sekuliarizacija, praranda tikrąją gailestingumo prasmę, tolsta nuo Dievo, tuo labiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą "garsiais šauksmais” (Žyd 5,7) maldauti gailestingąjį Dievą pasigailėti ir mūsų kartos žmonijos, nors ji ir būtų nusipelniusi naujojo tvano, kaip Nojaus laikų generacija. Bet maldauti iš meilės Dievui ir žmonėms. Rūpintis žmogumi ir jo aukštu pašaukimu, apie kurį popiežius kalbėjo savo pirmojoje enciklikoje "Redemptor hominis — Žmogaus Atpirkėjas”, užjaučiant žmogų šioje kritiškoje Bažnyčios ir pasaulio fazėje, grasinančioje begaliniais pavojais.
•Lenkijos vyskupų konferencija parodė palankumą darbininkams, siekiantiems burtis į laisvas profesines sąjungas, ir pareiškė viltį, kad pradėtas socialinio atsinaujinimo procesas bus toliau tęsiamas.
• Afrikoje 1890 m. tebuvo 2.300.000 katalikų. Dabar jų skaičius siekia apie 55 milijonus. Tarp 443 milijonų Afrikos gyventojų katalikai sudaro 12,5%. Afrikoje darbuojasi apie 17.000 kunigų, daugiau kaip 5.000 vyrų vienuolių ir apie 35.500 seselių vienuolių. Jiems talkina 113.000 katekistų — pasauliečių mokytojų.