ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Žmogaus gyvenimas panašus į audinį. Koks kiekvieno nusiaudžiamas, toks ir bus išstatytas parodai prieš visą pasaulį anapus, Dievo dvare — garbei arba gėdai. Iš tikrųjų jis dar žemėje tebeaudžiamas jau pradeda žmones žavėti arba atstumti, Todėl ne pro šalį į savo gyvenimą pažiūrėti iš arčiau kaip į audimo darbą.
Staklėse tarp dviejų velenų yra ištemptos gijos — siūlai, vadinami apmatais. Audeklas gaunamas, šiuos siūlus skersai kryžiuojant iš šeivos kitais, kurie vadinami ataudais (nes apmatus ataudžia). Galima sakyti, kad vietos, kuriose gyvename, yra tartum staklės, kuriose sėdime. Tų vietų sąlygos ir aplinkybės — tai lyg kokios staklėse einančios gijos arba apmatai. O iš šeivos juos kryžiuojantys ataudai yra mūsų mintys, žodžiai ir darbai. Juk ką žmogus, susidūręs su duotomis sąlygomis ir aplinkybėmis, galvoja, sako ir daro, tokį ir savo gyvenimo audinį pasigamina.
Audžiant gyvenimą, svarbu ir sakytus apmatus deramai imti, ir gerų ataudų į šeivą trinti. Žiūrėk, iš tokių pat ar panašių gyvenimo sąlygų ir aplinkybių, kurias pavadinome apmatais, vieni nusiaudžia tartum kokį brangų raštuotą kilimą, o kitų staklėse jos tepasidaro nedaug ką tegeresnė medžiaga už pakulinį maišą. Pagrindinė priežastis ta, kad vieni į savo gyvenimo sąlygas ir aplinkybes žiūri kaip į Dievo suplanuotą ir jo rankų duotą brangenybę, o kiti — vien kaip atsitiktinybę. Pagal tai ir elgiasi. Pirmieji jas, ir tamsias, ir šviesias, su pagarba priima, kruopščiai naudoja, su meile audžia ir už viską dėkoja, o antrieji — kai tamsios, jų kratosi, o kai šviesios, glemžiasi. Aišku, kad šių audinys išeina bjauriai skurdus, o anų — traukliai dailus.
Tačiau deramas žvilgsnis į šias gijas dar ne viskas. Gijos staklėse lieka vien palaidi apmatai, jei jų nekryžiuoja iš šeivos einantys ataudai. Todėl svarbu, kad ir šeiva būtų pritrinta gero siūlo, suverpto iš ano trigubo pluošto — minties, žodžio ir darbo. Pažvelkime pirmiausia į mintis.
Jų mūsų dvasios šeiva pro pojūčių angas pritrinama ne iš ko kita, o iš mus supančio pasaulio kamuolių. Prieš aiškinantis toliau, pradžioje pravartu nurodyti didelę klaidą, kurią nemaža žmonių daro ir tuo smarkiai pakenkia savo gyvenimo audiniui. Daugelis leidžia pasauliui trinti savo minčių šeivą kaip pakliūva, be jokios atrankos. Žiūri ir klausosi visko, be jokios savo akių ir ausų kontrolės. Pasaulis, kaip žinome, yra ir lobynas, ir sąšlavynas. Ar ne tiesa, kad vienų knygų žodžiai yra tartum brangūs perlai, kitų — skurdūs pelai? Skaitiniai — tai tik vienas atvejis. Tą patį perlo ir pelo, gėlės ir šiukšlės arba, dar stipriau pasakius, kvepalo ir smirdalo skirtumą rasime ir meno kūriniuose, ir kino bei televizijos ekrane, ir radijo programoje, ir patefono plokštelėje, ir scenos vaidinime, ir mums kalbančių burnoje, visur. Todėl trintis savo minčių šeivą iš bet ko, kas pakliūva po ranka, kas tik sutinkama, — ir iš teikiamo gėrio, ir brukamo šlamšto, — reiškia maždaug tą pat, kaip imtis prie svečių stalo vaišių patiekalo ir čia pat kimštis prie kiaulių lovio jų jovalo.
Yra toks lietuvių priežodis: "Pats muša, pats rėkia”. Jis sakomas apie žmogų, kuris aimanuoja, kad jam skauda, bet skauda todėl, kad pats save spardo. Pats sau tyčia spiria, ir šaukia, kad skauda. Šis priežodis neblogai tinka dabartinei visuomenei. Ji daug kur savo minčių šeivą trinasi iš netikusių kamuolių ir dejuoja, kad gyvenimo audeklas išeina bjaurus pažiūrėti ir grubus dėvėti. Paimkime porą pavyzdžių.
Amerikoje šiandien palyginti nedaug terasime namų, kuriuose nebūtų televizijos. Vakare sutemus išėjęs pasivaikščioti miesto gatvėmis, matai pro langus mirgantį jos ekraną ir privačiuose namuose, ir tavernose, ir kitose vietose. Tad galima sakyti, kad televizija po keletą valandų kasdien trina didžiumos amerikiečių minties šeivą. Juk kas regėta ekrane, tai lieka galvoje — vaizduotėje, pasąmonėje, prote ir geidime. Tai galioja kiekvienam, bet gal daugiausia vaikui ir jaunuoliui, kurie, maža dar teturėdami pastovumo ir patirties, godžiai imituoja, ką ekrane mato darant kitus, ypač laikomus didvyriais.
Bet kiek televizijoje, šalia saujos gerų dalykų, rodoma smurto, brutalumo, daužymosi, žmogaus gyvybės ir nuosavybės negerbimo, teisės mindžiojimo, nesiskaitymo su įstatymais! Vaidinimai iš Amerikos senųjų Vakarų nepilni, jei smuklėse ar kitur susitikus, vienas veikėjas neima kito tyčia užkabinėti ir nepereinama prie kumščių, o nuo jų dar ir prie svaidymosi tuo, kas pakliūva po ranka, iki maža kas lieka nesudaužyta. Žmogaus mirimas pateikiamas kaip gyvulio nustipimas: be mažiausios užuominos apie sąžinę ir pomirtinę atsakomybę, be minties, kad tai svarbiausias momentas asmens gyvenime, nulemiantis jo amžinąjį likimą. Vaizduose iš dabarties laukiama bent maskuotos scenos, besisukančios apie lytį; neleistinos vedybų draugystės atviros, dargi dramatizuojamos.
Tad va, ko pritrinama minties šeivoje. Bet verkiama, kad tai pasirodo gyvenimo audinyje. Trinta į minties šeivą daužymo, ir dejuojama, kad dabar paaugliai ardo daužo svetimą nuosavybę. Vaizduota vandalizmas, ir norima, kad vandališkai nesielgtų. Rodoma, kad žmogaus gyvybė nedaug ką vertesnė už gyvulio, ir vaitojama, kad dabar tiek nušaunama pistoletu arba nusmeigiama peiliu. Vaidinama įvairiopas įstatymų laužymas, ir aimanuojama, kad jaunoji karta šiaušiasi prieš autoritetą ir tvarką. Kišta į galvą, kas kriminalu, ir norima, kad joje nesiaustų planai, kaip kriminalus vykdyti. Trumpai, trinta į minties šeivą prasto siūlo, bet laukiama, kad geras išeitų gyvenimo audeklas.
Čia nenorima sakyti, kad televizijos ekranas yra svarbiausias nusikaltimų kurstytojas arba kad jame nerodoma ir gerų dalykų. Bet lieka šie nepaneigiami faktai. Viena, žmogaus elgesį diriguoja jo mintys, ypač glūdinčios pasąmonėje ir nebeatsiejamos nuo paties būdo. Antra, savo minčių šeivą didžiuma žmonių Amerikoje leidžia ištisas valandas trinti televizoriui. Trečia, daugelio programų kokybė yra menka; vertingus dalykus, kai kuriuos net pasigėrėtinus, skaičiumi toli gražu persveria skurdūs ir lėkšti; prievartos, keršto, nežabojamos aistros, plėšimo, šaudymosi, pornografinės nuogybės, vedybinės neištikimybės rodoma daug. Kaip šių trijų faktų nesudėti draugėn ir nedaryti išvados, nesieti ryšio tarp ataudo ir audeklo? Ta išvada daroma gausoko būrio pačių amerikiečių.
Yra teigiančių, dargi gana primygtinai, kad romanai, filmai, vaidinimai ir apskritai menas privaląs būti tikrovės veidrodis. Todėl nederą kritikuoti rašytojo ar menininko, kad savo kūriniu perteikia realybę, kurios sudedamoji dalis yra ir tamsiosios gyvenimo pusės — neištikimybė, nuogybė, smurtas, suktumas, skandalas. Tik kažin ar šitoks tvirtinimas taip jau taikliai šauna į menininko paskirtį? Ar menininko uždavinys būtų vilktis žmonėms iš paskos kaip uodega, jų gyvenimą kopijuojant, užuot vedus iš priekio kaip galva, tą gyvenimą formuojant? Turėtų būti aišku, kad kūrėjas yra pašauktas ne tik piešti realybę, bet ir vaizduoti idealą. Ir pati gyvenimo realybė yra daugiapusė. Šalia tamsių elementų, joje taip pat švyti daug taurių. Todėl net pats anas tvirtinimas, kad menas privaląs būti tikrovės veidrodis, kerta per rankas (ir lūpas) tiems, kurie vis kiša tai, kas vienaip ar kitaip rišasi su doros padugnėmis arba nedaug teatsiję nuo pigaus šlamšto, nors papuošto skambiu vardu. Juk tokiu būdu tikrovė perteikiama susiaurinta, todėl defektyvi ir iškraipyta.
Paimkime kitą pavyzdį, galima sakyti, atvirkščią. Anas iliustravo taisyklę, jog tuščia laukti, kad nepasirodytų audekle, ko trinta į šeivą. O šiame pavyzdyje ta taisyklė bus ryški iš atvirkščios pusės, bet ne mažiau tikros: jog tuščia norėti, kad būtų audinyje, ko stigo šeivoje. Yra faktas, kad šiandien šiurpiai tuštėja kunigų seminarijos ir vienuolynų noviciatai. Tiek maža ėmė stoti į kunigus ir vienuolius, kad seminarijų ir naujokynų pastatai daug kur dabar pusiau tušti, vietomis net visai uždaryti. Tai didelis, tiesiog gyvybinis trūkumas Bažnyčios audinyje. Bet iš ko kita jis svarbiausia kyla, jei ne iš trūkumo šeivoje — jaunimo mintyse? O kaip norėti, kad Dievo reikalai eitų į jaunųjų mintis, jei jam suvis kitokie dalykai dabar statomi prieš akis?
Neseniai teko man dvejus metus darbuotis Ispanijoje, kur mačiau neblogą kalbamo dalyko iliustraciją. Iki paskutiniųjų laikų ispanai buvo žinomi savo dvasinių pašaukimų gausa. Ten būdamas, pamačiau ir svarbią priežastį kodėl. Ypač pavažiuodamas iš Madrido į šalies gilumą, matai, kokia religinė krašto atmosfera, kaip visoje aplinkoje įspaudusi pėdsakus krikščioniška dvasia. Va kad ir miesteliuose ar bažnytkaimiuose gatvių užrašai. Paprastai jie prie kampinio namo ant marmuro lentos. Ne tik užrašyta, kad tai, sakysime, Šv. Onos gatvė, bet po įrašu iškaltas ir šventosios paveikslas. Vaikai gatvėje žaidžia, ir jiems į pasąmonę spaudžiasi religinis vaizdas.
Pačią pirmąją dieną, gegužės pabaigoje atvykęs į Ispaniją, traukiniu važiuodamas Madrido priemiesčiais, matau pro langą — žaidžia būrys vaikų. Viena mergaitė, aprengta balta marška, liepta atsistoti ant akmens, kiti eina procesijoje: vieni su gėlėmis, kiti su skudurų vėliavomis prie lazdų. Suprask, bažnytinė eisena gegužinėse pamaldose, kurių reginys įsispaudė jaunųjų mintyse. Panašiai mes, vaikai, Lietuvos kaimuose mėgdžiodavome laidotuves, su apeigomis užkasdami rastą kokį negyvą paukščiuką ar žvėrelį. Ne vienuose namuose dar girdėdavosi skaitant šventųjų gyvenimus, pakelėse matėme Rūpintojėlį, laukuose ir daugelyje sodybų — kryžių. Trumpai, spaudėsi į mintis, kas religiška. Todėl buvo ir religinių pašaukimų. Toks a.a. prel. Julius Maciejaus-kas tiesiog tuzinais lietuvaičių kandidačių yra pasiuntęs į Vakarų Europos kraštus, kol dar savosios vienuolijos nebuvo reikiamai organizuotos.
O kokios rūšies vaizdai trinasi šiandien į tokios Amerikos jaunųjų minties šeivą? Tai matome miestuose. Aukštai viršum gatvių didelės reklamų lentos: pirkite šio modelio automobilius, rūkykite Marlboro country tabakus, gerkite pepsi-cola arba dar stipresnius skysčius; štai kokia laukia karjera, stojus į karo aviaciją ar marinus; vykite į Floridą ar Bahamų salas ir ten vartokite štai šį saulės kremą ir kitus kosmetikos preparatus. .. Nuo vaizdų daug neatsilieka ir garsai, tik čia gal dar blogiau. Mat vaizdinės priemonės vien ramiai laukia save išstačiusios, nebent kokia šviesele pablykčioja; jei noriu, galiu į jas nežiūrėti. O garsinės rėkdamos brukasi veržiasi pro ausis, kuriomis negalima negirdėti, o užsikimšti neparanku. Iš kur bus pašaukimų Bažnyčios audinyje, jei šiandien vargu ar bėra į juos vedančio siūlo jaunųjų minties šeivoje? 0 kaip ten jo gali daug būti, jei į tą šeivą ėmę trintis, tiesiog brukte bruktis, kitokių idealų siūlai, savi pasaulio dvasiai ir svetimi Dievo karalystei?
Svarstydami tiesą, kad žmogus yra audėjas, matome esminį ryšį tarp ataudų siūlo ir audinio kokybės. Šis ryšys veda mus prie dar vieno šios tiesos požiūrio: kad mes audžiame ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą — tuo, kad skleidžiamu gyvu pavyzdžiu neišvengiamai privyniojame į jų vidaus pasaulį netikusio, pusėtino, gero ar net stačiai puikaus siūlo. Kitais žodžiais, pačiu savo gyvenimo audimu esame kartu ir tartum kokie kamuoliai, iš kurių kiti trinasi minties šeivą austi savajam. Niekas negali sakyt, kad jo veiksmai yra asmeninis reikalas, nes dėl įtakos kitiems jie drauge ir visuomeninis. Todėl savo veiksmais esame atsakingi prieš kitus. Kadangi pavyzdžio — tiek gero, tiek blogo — įtaką daranti galia neturi sau lygios, ta atsakomybė itin didelė. Šv. Rašte nestinga Dievo gąsdinančio grasymo už blogo pavyzdžio įtaką kitų gyvenimo audimui ir gausaus atlygio už padarytą gero pavyzdžio įtaką. Kurie blogu pavyzdžiu įstumia nekaltą sielą į pikta, yra verti, pririšus prie kaklo girnų akmenį, būti nugramzdinti į jūros gelmes (Mt 187, 7). O savo gyvenimu trynusieji į kitų minties šeivą gero siūlo ir tokiu būdu neatsispiriamai vedusieji į tiesą yra Viešpaties užtikrinami, kad jie anapus kaip žvaigždės švies amžinai (Dan 12,3).