(Ištrauka iš kelionės įspūdžių knygos rankraščio )

ALĖ RŪTA

     Pagaliau — Vilnius! Jau mūsų žingsniai ant Lietuvos žemelės, rankos pilnos gimtinėj išaugintų žiedų. Slenku su minia link autobuso; ašaroti giminės kažkur pasitraukia. Kažkas garsiai dar šaukia Graužinį; matau Vita dar gražesnė su gėlėmis... Rusaitė Viktorija suskaičiuoja įlipant, ar visi, ir — jau sėdim, pro autobuso langus liejantis Vilniaus prietemai.

     Ne, į žmones nesidairau; tik pamatau dar Stasį, kalbant su pražilusia moterim — tai, matyt, jo sesuo. Jie kalba ir kalba, Stasys šypsos, bet jo veidas drėgnas... Tai ašaros ir šypsniai, tai kalbėjimas — neatsikalbėjimas po daugiau kaip 35 metų! Kaip šiems dviem tenka būti kartu? Atsirado laisva vieta. Visų kitų giminės ištirpo prieblandoj. ..

     O, tiesa! Mus čia globos ir kita inturistė —    lietuvaitė. Važiuojant ji pasakoja apie Vilnių, supažindina svečius (kas tie svečiai —    mes?) su praeitimi, reikšmingais istoriniais įvykiais... revoliucija, kultūrinu pakilimu, kaip ji sako, augimu, nauja statyba, muziejais, įvairiais menais... Visa tai ji žada parodyti mūsų viešnagės metu. Daug beria žodžių! Kalba gimtoji — sklandi, o aš ją girdžiu tik pradžioj, paskui "pametu”. . . Ir vėliau, iš tikro, nieko nemačiau, ką ji žadėjo parodyti, nei įsitikinau tuo, ką informuodama gyrė...

     Viskas man pradingsta, žmonės ir autobusas, nieko nebegirdžiu, tiktai godžiai akimis geriu pasiilgtą Vilniaus vaizdą. kiek jo suteikia autobuso šviesos, kiek leidžia prietema užgriebti pro langus...

     Ar tai Vilnius? Ar tai mano Vilnius, kurio dešimtmečiais ilgėjaus? Kurį neryškiai matydavau sapnuose, siekdama jo ir nepasiekdama? Kurio bokštus sapnuodavau, varpines, kartais — tik Nerį, tik vėliava Gedimino kalne, deja, raudoną, vis raudoną. .. Ieškodavau buto ir darbo, kartais jau. rodos, griždavau į klases, bet. vaikams neklausant, užkimdavau, imdavau šaukt ir. .. pabusdavau.

     Apie tai dabar tik žaibiškai prisiminiau, akimis ieškodama Vilniaus vaizdų... Ir pasijutau. kad liūdna, nors Vilnių pasiekiau...

     Sukinėjasi, linguoja autobusas, šliaužia siaurute pro mūrus gatve, tai vėl plaukia pro medžius ir žalumynus, tartum ką klaidina, rodos — išveš ir nebeparveš, lyg vaikus palaidūnus pabausti norėdamas, kaip toje pasakoj... tartum kaip mūsų dešimtmečių sapnuose: siekti, siekti gimtinės ir niekados nepasiekti (nes tenai budi svetimos sargybos. ..)

     Svyrinėja autobusas, narplioja gatves ir gatveles, mano žvilgsnį vėl paneria į vešlias Vilniaus žalumas. Lijo? Sako, neseniai lijo. Gal užtai tokie švarūs, skaistūs lapai, tartum išsiprausę medžiai, pasipuošę susitikimo šventei...

     Kaip išaugę, kokie vešlūs medžiai ir krūmai! Kokie gajūs, užgožę visą Vilnių! Tarytum nei žmonių nebėra, nei istorinio vyksmo, apie kurį inturistė kalbėjo, nei mokslo ar menų — tik tie medžiai, kurie, nesant man, čia augo, ir augo, ir augo... Nes jų niekas nenaikino, kulkomis nešaudė, į kalėjimus nekišo, į Sibirą neišdangino... Jie čia šaknimis įsikabinę, į šią žemę įsičiulpę: jie lietus gėrė, sudegusių namų pelenais ir kritusių žmonių krauju maitinosi... Jie guvūs ir gajūs, mano tėvynės medžiai. Jie neauga per aukšti — jų audros neišrauna! Gėriuosi tais medžiais, ta žvilgančia Vilniaus žaluma. Jau vien juos pamatyti — buvo verta atvažiuot; ir jie mus pasitiko, kaip savi, kaip giminės...

     Ir kodėl gi man liūdna, nors Vilnių pasiekiau?

     "Čia geležinkelio stotis”, pro savas mintis išgirstu inturistės balsą. Netoli esąs ir mūsų viešbutis "Gintaras” — Sodų gatvėje. Geležinkelio stotis! Kiek kartų čia keliauta, kiek pro tas duris įeita ir išeita! Tai iš čia mus traukinys parnešdavo į tėviškę, čia vėl sugrįždavom po švenčių, atsigaivinę, kupini sveikatos, ir jėgų, ir dvasinės ramybės. O karo ir okupacijos metais — kiek iš tėvelių atsiveždavom duonos ir dešrų, lašinėlių ir džiovintų vaisių, mamytės suslėgtų sūrių ir geltono sviesto... Pro šią geležinkelio stotį...

     Kaimas maitino. Geri tėvai globojo ir šelpė. Okupantai gaudydavo, neva už spekuliaciją, o savi padėdavo išsinarplioti. Taip išsilaikėm, nors valgyklose — tik skystų sriubų ir arklienos pietūs... O mūsų tėvus "duoklėmis” okupantai spaudė... Išsilaikėm, lietuvis visada išsilaiko. Įsikabinę į žemę, kaip tie Vilniaus parkų medžiai...

     Ir dabar važiavom pro tą geležinkelio stotį, autobusas lingavo, šviesomis skrosdamas gatves, sukinėdamasis; ir mano mintys sukinėjosi po dešimtmečius ir po plačius žmogaus atsiminimus.

     Sugrįžtu į praeitį? Ne, sugrįžtu į dabartį, į šių dienų Vilnių, į mūsų nuskriaustos šalies sostinę! Nes audroms atūžus, nebeišlikom, mus išrovė; ir įleidom šaknis kitur, ir tačiau grįžtu po daugelio nostalgiškų sapnų. .. Ką atrasiu? Ir ko neberasiu? Ar peržengsiu šią geležinkelio stotį, kurios pro ašaras tada beveik nemačiau, kai išvykom į šalis plačiąsias... Nujautė širdis, kad ilgai šio miesto nematysiu. Ar turėčiau džiaugtis grįžusi? Ne pro geležinkelio stotį — virš debesų atplaukiau; ne į tą Vilnių, kur žydėjo mano jaunystė ir mūsų laisvė, o į kitokį miestą — pavergtą, degintą, ir nesudegintą — vis tiek — lietuvių sostinę, žalumais gajų, prisiminimais didingą, istorinių bandymų atlaikymu garbingą.

     Bet kodėl man liūdna, inturisto autobusu bevažiuojant?

     Kai giminės pasitiko, ar neturėčiau su jais ir eiti? Į jų namučius, kaip laukta viešnia, į jų paklotą lovą — pailsėti? Kodėl mus atskyrė? Kodėl man — į viešbutį? Ar tikra sesuo manęs nepriimtų? Ar brolis neparsivežtų į kaimą obuoliais ir namie kepta duona pavaišinti? Ar mes neturėtume apie ką kalbėtis, susitikę po trijų ir pusės dešimtmečio?

     Inturistė vis kalba, girdžiu jos balsą, lietuviškai, o nesuprantu. Nes ji kalba, kaip jos darbdaviai liepė, o aš mąstau savas mintis, aš matau Vilnių iš atsiminimų ir kaip jis yra dabarty. Mano džiaugsmą, pasiekus gimtinę, temdo šešėliai. Giminės tik atidavė mums gėles ir pasitraukė; nevalia drauge važiuoti. Ir mes, atvykę iš tolumų, pasiilgę, neturime valios pasklisti Vilniaus gatvėse, eiti laisvai ir kalbėtis su kuo norim, su visais. .. Ne! Mus veža į tam tikrą vietą, mums griežtai nustatytas penkių dienelių apsilankymo laikas, mus žada nepažįstami lydėti, rodyti pasiekimus...

     Autobusas jau atlingavo ir sustojo, mes — vietoje. Kur? Aklai atvežti. Niekas mūsų neklausia, kur norėtume, kur traukia širdis. Kažkas globoja — prieš mūsų norą; ir įsitikinome, kad mes tikrai nevalioje.

     Tai kodėl važiavom į šią nevalią? Juk niekas mūsų nevertė iš Amerikos pakilti! O tačiau — kažkas vertė... Ilgesys. Kažkas mus kėlė, tartum ant sparnų. Nostalgija, paliktos gimtinės pasiilgimas... Kad ir pro tą "nevalią”, pro tą autobusų lingavimą ir inturisčių plepėjimą, mes vis tiek, nors trumpai, pasimatysim ir pasikalbėsim su brangiaisiais, kurie taip pat išsiilgę laukė.

     Tai ko gi taip liūdna, nors Vilnių pasiekiau?

     Nedaug po miestą vaikščiojom, nes giminėliai dienomis globė, vaišino, mylėjo... Bet kur tik žengsi — palaidos "rubaškos”, persmaugtos diržais; kuria tik gatve pasuksi — raudoni skarmalai ir penkiakampės žvaigždės. Ir gimto žodžio gatvėje nedaug tegirdėsi. Ir ant stulpų skelbimai, įstaigų vardai ir autobusai — visur slaviška, rusiška. Ir mus vadina svečiais, kai mes jautėmės namo parvažiavę... O jie, uniformuoti ir neuniformuoti atėjūnai, Vilniuje, kaip namie... Ir Gedimino kalne vis tebekabo raudonoji, o niekur nesitikėk trispalvės, už kurią daugybė lietuvių kareivėlių kraują praliejo. ..

     Ir kur toji pažanga, apie kurią čiauškia inturistės? Yra keli gražūs nauji pastatai, bet mūsų akys užkliuvo už kelių uždarytų, lentomis apkaltų bažnyčių; pamatėme papilkėjusią, apsilupusiais dažais, visą buvusią Gedimino ir Vilniaus gatvę. Mūsų akys buvo liūdnos nuo priemiesčio lūšnų, nuo apleistų, prišiukšlintų gražiųjų Vilniaus vartų ir kiemų. Mūsų žvilgsniai susitiko su vilniečių praeivių liūdnais, abejingais žvilgsniais. .. Kodėl jų prislėgtuose veiduose tiek mažai juoko, šypsenų? Kodėl jie praskuba, nuleidę galvas? Kodėl, jei du ar trys, jau nebekalba laisvai ir atvirai? Net ir tarp giminių?. ..

     Tik skaistūs, gajūs Vilniaus medžiai, tiktai gražieji senieji miesto pastatai, liudijantieji Lietuvos sostinės praeitį, gaivino sąmonę, pradžiugino akį.

     Ir nesigailėjau sunkios kelionės, ir buvau laiminga, savo kojomis palietusi Gedimino aikštės ir Aušros Vartų grindinius, savo akimis pamačiusi Vilnių, nors ir pro liūdesį. ..