ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Lietuvių liaudis yra prikūrusi daug mįslių. Viena mįslė tokia: Dvi sesutės per kalnelį nesueina; kas? Visi žinome, kad tai akys, skiriamos viena nuo antros nosies kalno. Bet jos yra tartum tikros dvynės seserys, nes kur tik kreipiame vieną, ten, net jei nenorėtume, būtinai krypsta ir antra. Mes negalime dešine akimi žiūrėti į vieną daiktą, kaire — į kitą. Kas to nepastebėjo, gali pabandyti. Nors perskirtos, mūsų akys siejamos stipraus ryšio.
Kaip kaktoje tos dvi seserys akys, taip pačiame žmoguje yra tartum du vienas su antru susiję broliai: galvojimas ir gyvenimas. Tarp vieno ir antro toks glaudus ryšys, kad galima netgi išvesti taisyklę: kaip kas galvoja, taip ir gyvena. Tad matome, kokią svarbią vietą užima tai, kas žmogaus galvoje, — jo mintys. Jos svarbiausia ir nulemia, kokį kas nusiaudžia gyvenimą: ar tas audeklas traukia net kitus gėrėtis, ar atstumia ir verčia bjaurėtis. Todėl didžiai svarbu, kad mūsų minties šeiva būtų pritrinta gerų, brangiaverčių verpalų, o ne kokios pigios rūšies siūlgalių. Praėjusiame numeryje jau pažvelgta į netikusius kamuolius, iš kurių daugelis žmonių ima siūlus savo minčių šeivai. Pažvelkime į keletą gerų, didžios vertės.
Vienas labai geras kamuolys minties šeivai trinti yra poilsis. Koks jis svarbus, net šventas, galime matyti iš to, kad apie patį dangaus ir žemės Kūrėją Šv. Rašto knyga sako: "Šeštąją dieną Dievas baigė daryti, ko ėmėsi, o septintąją po viso savo atlikto darbo ilsėjosi” (Pr. 2, 2). Poilsis kiekvieną gyvybę paslaptingai susieja su Kūrėju, nes juo įstabiai iš naujo susikuria dingusi jėga, iš nuovargio gimsta gaiva. Poilsiu tartum leidžiame savyje veikti Kūrėjo galiai, jo metu plaukiančiai į mus iš neregimų būties ir gyvasties versmių.
Iš jų gimsta atstatanti gaiva mūsų kūne. Dar įstabiau poilsis, ypač miegas, veikia dvasią. Poilsio metu dvasia tartum atsipalaiduoja nuo medžiagos ir skrieja į savą pasaulį, kur joje pradeda kurtis mintys ir vaizdai, kartais staiga su stebėtinu ryškumu atskleidžia tai, kas ilgai buvo lyg uždengta supratimui arba suskamba aidai, kuriems ilgai laukta įkvėpimo. Tikriausiai ne vienas yra patyręs, kaip ar ramioje vietoje, ar skrendant lėktuvu, ar važiuojant autobusu, užmerkus akis ir ilsintis, dvasia ima skrajoti atsiminimų ir vaizduotės sparnais. Mes net vartojame posakį: šovė į galvą gera mintis. Ji dažniausiai šauna ne kada įsitempę stengiamės galvoti, bet atvirkščiai, kada ilsėdamiesi leidžiame savo vidui laisvai lakioti. Ne vienas išradėjas yra naktį pabudęs su staiga dvasiai nušvitusiu įžvilgiu, kaip lengvai išspręsti niekaip neįveiktą sunku klausimą. Panašiai pasakoja apie save kompozitorius Liudvikas Regneris, sukūręs melodiją amerikiečių mėgstamai Kalėdų giesmei O Little Town of Bethlehem. Savaitę prieš Kalėdas gavo vieną eilėraštį apie Betliejų su prašymu parašyti jam melodiją, kad Kalėdų rytą galėtų būti giedamas mokinių. Nors nemaža per savaitę galvojo, Kūčių vakarą nuėjo ilsėtis jos nesuradęs. Staiga nakties viduryje pabudęs su dvasioje skambančiais giesmės akordais. Liko tik greitai atsikelti ir užsirašyti. Regneris sakydavo, kad tai buvusi "dovana iš dangaus”.
Miego metu mūsų dvasia paslaptingai siejasi su neregimuoju pasauliu. Kaip tik per sapną ir Dievas jai dažnai apreiškia, ką nori pasakyti. Tai liudija Kristaus žemiškojo gyvenimo pradžios įvykiai, užrašyti evangelijose. Juozapas Nazarete, pastebėjęs, kad jo sužadėtinė Marija laukia kūdikio, nori dėl tariamos neištikimybės su ja išsiskirti. Bet per sapną jam apreiškiama tikroji kūdikio kilmė — kad pradėtas Šv. Dvasios galia. Betliejuje vėl, kai miega, Juozapui apreiškiama, kad vaikeliui gresia pavojus ir liepiama skubiai trauktis į Egiptą. Panašiai Rytų šalies išminčiai ne kitaip, o per sapną įspėjami negrįžti pas Erodą, nes tas tironas norėjęs sužinoti, kur naujasis Karalius gimė, ne kad nuvykęs jį pagarbintų, bet kad užmuštų.
Visa, ką matėme, sudėję draugėn, turime sakyti, kad poilsis tikrai yra didžios vertės kamuolys trintis minties šeivai ne tik gero, bet kartais stačiai puikaus siūlo. Apie jį pradėję kalbėti pradine Šv. Rašto knyga, ta pačia vieta galime ir baigti. Tie pirmieji Šv. Rašto knygos lapai sako ne tik kad Dievas ilsėjosi, bet ir kad, sukūręs pirmąjį žmogų Adomą, užleido ant jo saldų miegą. Tada, paėmęs iš jo šono, padarė Ievą, pirmąją moterį. Tai gera pamoka apie poilsį. Koks vaisingas turi būti miegas, jei iš jo gimė tai, kas pasaulyje gražiausia ir kilniausia, būtent moteris! Poilsis ir mūsų dvasiai skirtas nešti turtų. Todėl turime stengtis vengti, kas jį trukdo ar trumpina, nes tuo daro mus lėkštus ir bergždžius.
Tik kažin ar dabartiniai žmonės bemoka kaip reikiant ilsėtis? Atrodo, kad nebelabai. Nurimus susitelkti, atsileidus mąstyti, eiti į savo vidų daugelis dabartinių žmonių nebegali. Jie turi mestis į išorę, kur nors lėkti, skubėti, būti lydimi įtampos, kokiais nors narkotikais dirginti savo nervus. Net kai sėdi, yra neramūs, tiesiog nebežino, ką veikti, už ko stvertis, jei prieš akis nemirga televizorius ar į ausis nepurpia koks garsiakalbis. Tai patvirtina didžiulės sumos dolerių supilamos į kišenę fabrikantų, gaminančių miego piliules ir nervų raminamus preparatus. Be šių dviejų ramentų dauguma, apimti blaškymosi ir jojami įtampos, šiandien per gyvenimą ramiai, atsileidę eiti nebegali. Patvirtina tai dar ir faktas, kad dabartinis žmogus didele dalimi pasidaręs bedžiaugsmis: jį ėda nepasitenkinimas, krimtimasis, tuštuma.
Dar galima trumpai suminėti tris dalykus, kurie daug padeda našiai ilsėtis. Tai rami sąžinė, dėkingumas ir kūno judesys. Jie savaime suprantami. Kur tarp Dievo ir žmogaus stovi kokia nors kliūtis, badanti sąžinę, tam poilsis nekoks, be reikiamos gaivos. Dėkingumas poilsiui todėl geras, kad nuostabiai atleidžia dvasią, gimdo džiaugsmą. Kas dėkingas Dievui ir žmonėms, tam ilsėtis lengva ir džiugu. O apie kūno judesį tai patys gydytojai patvirtina tiesą, kad daugelis žmonių todėl turi painiavų su miegu ir aplamai su poilsiu, kad per daug sėdi, o už vaišių stalo dažnai dar su perkimštu skrandžiu. Tad verta būti grynos sąžinės, į viską žvelgti dėkingomis akimis ir žiūrėti, kad mūsų kūnas turėtų gana mankštos, o skrandis — atvangos.
Kitas puikus kamuolys, įstabiai turtinantis dvasią savo teikiamu siūlu jos šeivai, yra vienuma. Ir čia gera pradėti nuo Šv. Rašto.
Pranašas Ezechielis savo knygoje rašo, kad vieną dieną jo dvasiai buvo leista regėti dangaus ir žemės Viešpatį. Prie Kabaro upės, kur buvo su savo tautiečiais ištremtas į Babiloniją, jam pasirodė keturi sparnuoti gyvūnai, supantys žėrinčią ugnį, iš kurios tvieskė žaibai; joje stovėjo Aukščiausiojo sostas. Tie gyvūnai savo pavidalu vienas buvo kaip žmogus, antras — kaip liūtas, trečias — kaip tauras, ketvirtas — kaip erelis. Tą pat savo Apreiškime sako regėjęs ir šv. Jonas. Kažin kuriam iš ankstyvųjų krikščionių bemąstant atėjo į galvą, kad anų keturių gyvūnų figūros neblogai tinka keturiems evangelistams. Mintis buvo tokia graži, kad pasklido visoje krikščionijoje. Garbės soste sėdintis Kristus imtas vaizduoti tarp keturių evangelistų, pateiktų sparnuoto liūto, tauro, erelio ir žmogaus pavidalu. Jų giminystė su anais keturiais gyvūnais išvesta, remiantis kiekvienos evangelijos įvadu. Erelis yra Jono simbolis dėl jo lakios minties apie amžinąjį Žodį, kuriuo pradeda savo evangeliją. Tauras vaizduoja Luką, nes tas savo evangeliją pradeda nuo žydų kunigo Zacharijo, tarnaujančio šventykloje, kurios aukos buvo gyvuliai, o iš jų garbingiausi—taurai. Žmogus yra Mato figūra, nes tas savo evangeliją pradeda, išvesdamas Kristaus žmogiškosios prigimties kilmę. Pagaliau liūtas vaizduoja Morkų, nes šis pradeda savo evangeliją Jono Krikštytojo tyruose šaukiančiu balsu, kuris it liūto riaumojimas galingai paskelbė žmonėms ateinantį Mesiją.
Jonas Krikštytojas yra geras pavyzdys, kokia vertinga minčiai vienuma. Aprašęs Jono gimimą, evangelistas prideda: "Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešojo pasirodymo Izraeliui dienos” (Lk 1, 80). Tad vienuma buvo dažna šio vaiko, vėliau jaunuolio palydovė. Kokių puikių ji neša vaisių, parodė pasekmės. Vokiečių priežodis sako: "Kas nori smogti žaibu, pirma ilgai turi būti debesiu”. Jonas Krikštytojas ilgai buvo pasitraukęs į vienumą debesiu. Bet užtat išėjęs galėjo purtomai sugriausti, užriaumojo kaip liūtas, paskelbdamas žmonėms ateinanti Kristų. Evangelijos pasakoja, kad jo klausytis tiesiog miniomis plaukė Jeruzalės gyventojai, visa Pajordanė, žmonės iš visos Judėjos ir aplinkinių sričių. Jo mielai klausėsi net pats karalius Erodas, dėl sugulovės intrigų jį įmesdinęs į kalėjimą. Klausėsi aišku, todėl, kad Jonas turėjo ką pasakyti, nes vienumos kamuolys buvo puikiai pritrynęs jo minties šeivą.
Atidžiau stebintiems gyvenimą ir istoriją, krinta į akis būdingas reiškinys religijos srityje. Juo kas labiau lekia į žmones ir stengiasi parduoti jiems savo minties mantą, juo mažiau yra jiems trauklus savo vidumi. Atvirkščiai, gilaus religingumo asmenys, kaip Jonas, pats Viešpats Kristus, toks Arso klebonas, toks Tėvas Pijus nuo žmonių dažnai šalinosi į vienumą. Bet žmonės pulkais plaukė pas juos ir jų ieškojo.
Bent retkarčiais kiekvienam žmogui būtina pasitraukti iš ūžiančio gyvenimo srovės į vienumą, jei nenori, kad sulėkštėtų dvasia. Vienuma dvasią plečia ir turtina todėl, kad atitolina mus nuo daiktų bei žmonių ir tokiu būdu įgalina žvelgti į juos bei save pačius, įstatytus į visumos rėmus. Turbūt daugeliui teko kopinėti arba užvažiuoti į kalnus, panašius į Šveicarijos Alpes. Nuo jų aukštumų miesteliai, gatvės, keliai, mūsų pačių namai atrodo kitaip, negu esant apačioje, tuose namuose gyvenant ir tomis gatvėmis vaikščiojant. Žvelgiant iš atokiai, pranyksta nereikšmingi mažmožiai, pamatoma tai, kas esminga, ir kaip dalys jungiasi į visumą, kurios iš arti mūsų akis neaprėpia. Kada daiktai ir žmonės čia pat, mūsų akis, galima sakyti, dažnai yra kaip varlės, o kada nuo mūsų atokiai — kaip erelio. Varlės žvilgsnis nesiekia toliau už gyvenamosios kūdros krantus. O prieš erelio, nuo žemės atsiplėšusio, skleidžiasi upės ir ežerai, laukai ir miškai, trumpai, daug platesnis akiratis, negu vandens tvenkinys, varlei sudarantis visą pasaulį.
Žmogui pasitraukti į vienumą, kad galėtų pažvelgti tokia erelio akimi, patartina ypač trimis atvejais: vienas apyretis, antras metinis, trečias kasdieninis. Viena, labai patartina pasitraukti kelioms dienoms į vienumą prieš kokį nors lemiamą gyvenimo žingsnį arba svarbų sprendimą, kaip skyrybos, jungtuvės, stojimas į vienuolyną, studijų šakos rinkimasis, siūlymas perimti naują tarnybą. Žinome, kad ir Kristus pradėjo savo viešąjį gyvenimą tokiu pasitraukimu į nuošalią vietą. Antra, labai patartina reguliariai pasitraukti į vienumą kasmet. Daugelis tikinčiųjų tai daro uždaromis rekolekcijomis arba bent paprastomis susikaupimo dienomis, kurios paprastai rengiamos gavėnios metu. Pagaliau trečia, labai patartina keliolikai minučių pasitraukti į vienumą kasdien, geriausiai vakare, prieš ilsintis peržvelgiant savo praėjusią dieną: ką jos metu darė rankos, kur buvo nunešusios kojos, ko klausėsi ausys, į ką žvelgė akys, ką kalbėjo lūpos, apie ką daugiausia sukosi mintys, ko labiausiai troško širdis...
Toks pasitraukimas į vienumą keletui minučių prieš einant ilsėtis atrodo mažmožis, bet jis neša gausų derlių, nes taurina visą asmens charakterį. Juk radus, kad elgtasi, kaip nori Dievas, ima džiaugsmas ir širdį perlieja nežemiška ramybė; užtikus, kad dienos veiksmai su jo valia nesiderino, bunda ilgesys, Viešpaties atsiprašius, žengti kitokiu keliu; abiem atvejais valioje pavidalinasi ryžtas tai, kas buvo gera, tęsti, o kas bloga — nusiblokšti.
Šalia čia aptartų dviejų kamuolių — poilsio ir vienumos — prisitrinti gero siūlo į minties šeivą, esama dar kitų, irgi gan puikios rūšies. Ypatingai pažymėtini trys: knyga, gamta ir paveikslas. Apie juos taip pat verta pamąstyti.