(A. Kairio "Po Damoklo kardu”, II)
Alė Rūta
Trisdešimties su viršum veikalų autorius Anatolijus Kairys ypač pagarsėjęs daugeliu įdomių, pakartotinai statomų, dramų ir komedijų lietuviškomis idėjomis bei savotiškais, dažnai avangardiniais, jų personažais. A. Kairys — vienas produktyviausių ir publikos laukiamų autorių.
Nuo dramaturgo posto jis dažnai "nuslysta” ir į platesnės apimties romanų siužetus. Pora jų — net premijuotų. "Po Damoklo kardu” pirmoji romano dalis buvo premijuota "Draugo” Romanų konkurse. Antrąją šio veikalo dalį autorius, atrodo, apsisprendė parašyti, kai pirmosios dalies turinys ir veikėjai susilaukė daug atsiliepimų, net ir aštresnės kritikos, kaip, neva, buvę antisemitiška.
Dar nėra mūsų literatūroje pasitaikę, kad antroje dalyje būtų drastiškai pakeičiama pirmosios dalies pabaiga, ten jau "nužudytus” veikėjus paliekant gyvais. .. Taip išdrįso padaryti šis autorius. Ir kodėl ne? A. Kairys "pagimdė” romano žmones, jis gali daryti su jais, ką nori; kad tik mus įtikintų, kurie skaitome. Mane, eilinę skaitytoją, pakeitimai įtikino, ir su dėmesiu sekiau, ką išgyvena ir kur eina "Po Damoklu kardu” antrosios dalies veikėjai, kurie "gyveno” ir pirmoje daly. Jei žmogus ir idėjos — romano siela, tai A. Kairys beveik tris šimtus knygos puslapių tuo pripildė sklidinai; ir ypač idėjomis.
Be abejo, pagrindinė romano mintis — laisvės kovos Lietuvoje, antrą kartą užplūstam raudoniesiems po Antrojo pasaulinio karo. Laisvės kovos, miško broliai, jų auka, beviltiška Lietuvos padėtis... Iš visų personažų vis tik gal pats ryškiausias — Gordonas, Lietuvos žydas. Jo psichologiniai lūžiai — gana gerai atskleisti, jo ir jo tautos likimas — išryškinti. Ar tai nebus autoriaus reakcija į pirmos romano dalies kritikas? Čia jis antisemitizmą, anot kritikų, atsvėrė visiškai kitokiomis nuotaikomis. Pirmiausiai, nei ten buvo to antisemitizmo, nei reikėjo atsverti. Autoriaus gi valia, mūsų polemikos tarp žydų-lietuvių egzilinėje lietuvių periodikoje perkelta į romano puslapius ir vietomis beveik atrodo romano antros dalies pagrindiniu tikslu. Bet ir tai beletristikoje leidžiama, jei tai atliekama stipria forma, įtikinamai.
Atrodo, romano autorius į šias problemas labai įsigyvenęs ir gal net susijaudinęs, nes juntamas skubus įsigyvenimų srautas. Net ir įpinta publicistika natūraliai plaukia su įvykių ir išgyvenimų srove. Gal iš čia ir tarytum dvilypė forma: realūs pokario gyvenimo vaizdai, tai vėl sąmonės ir pasąmonės vaizdų bangos, kurios tarpais lyg ir nelauktai išsilieja virš tikrovinio gyvenimo.
Romano "gyvenime” irgi jaučiamas dvilypumas: lietuvių laisvės kovotojų kančios ir žydų problemos, kiek jos gali išryškėti Lietuvos ir Sovietijos žydų gyvenime. Gordonas — stipriausias personažas romane, ir tai gana įdomus personažas, nes jau ne taip dažnas mūsų literatūroje. Apskritai, romano turinys labai dramatiškas, ir šios knygos skaitytojas negalės atsitraukti, kol visą intrigų kompleksą, sekant autoriaus A. Kairio aprašomąjį ir pasąmonės gyvenimų srautą, neišnarplios.
Dėl romano formos norėčiau su autorium pasiginčyti. Ar geriau rašyti vien realistine forma, natūraliu aprašomuoju metodu, ar duoti valią pasąmonės bangoms, kurios ne kiekvienam skaitytojui gali būti lengvai suprantamos? Ir dar svarbiau: ar galima tas abi formas maišyti toje pačioje knygoje, toje pat realistinėje romano fabuloje? Man Anatolijus Kairys įdomesnis ir tikresnis ten, kur jis aprašo realius įvykius ir žmones, nes būna išradingas ir gerai valdo intrigą. Bet savo galutinio įspūdžio apie romaną "Po Damoklo kardu” taip ir neapibendrinsiu; norėčiau, kad kiekvienas skaitytojas susidarytų savo įspūdį. O perskaityti šią knygą bus visiems įdomu ir reikalinga.
“Po Damoklo kardu”, romanas, II dalis, išleido Lietuvos Šaulių Sąjunga tremtyje 1981 metais, Čikagoje. Kaina 8 dol.